Monthly Archives: liepos 2015

Stipriausia savikritika.

Bet koks, šio įrašo turinio sutapimas su autoriaus gyvenimu ir savijauta yra visiškai atsitiktinis.

Daug kas manys, jog tai kas dabar bus parašyta yra per daug nuvalkiota ir gašlu. Aš su jumis sutinku, tačiau vis dar noriu apie tai parašyti, idant atkreiptumėte dėmesį ir šiek tiek padiskutuotume apie tai, ką gali pasirinkti žmogus ir ar tai yra nesavanaudiška. Daug kartų bus paminėta religija, nes tai yra labai svarbu, kai žmogus prieina visišką liepto galą ir pradeda iki keliu klimpti pelkyno dumble.

Bet pradėk nuo pačios pradžios. Giliai įkvėpkite, atsisėskite savo fotelyje ir pagalvokite, kaip turėtų susiklostyti jūsų gyvenimo įvykiai, jog nuspręstumetė, jog ši kelionė jau pasiekė tikslą ir metas viską baigti? Kaip manote, kas nutinka kitų žmonių, kurie jau tai padarė, gyvenimuose, jog jie nusprendžia, jog jau nori išlipti mūsų visų laukiančioje ramybės ir atjautos stotelėje?

Visi mes esame labai unikalūs ir skirtingi. Šis dalykas suteikia mūsų pasauliui labai daug žavesio ir spalvingumo. Mes labai skirtingai suprantame netgi fundamentalius jausmus. Labai skirtingas požiūris yra ir į tai, ką aš vadinu pačia stipriausia savikritika, kokią tik įmanoma išreikšti sau. Dauguma iš jūsų yra laimingi žmonės, mat dauguma iš jūsų niekada nepateisintų tokio dalyko. Ir jūs esate visiškai teisūs. Visgi šią jūsų nuomonę padėjo suformuoti religija ir pirmykštis rūpinimasis savo gentainiais. Religija turi labai griežtą požiūrį į savižudybę. Viduramžiais, savižudžiams po mirties, būdavo nukertamos galvos, o pagal krikščioniškąjį biblinį mokymą, savižudžiui patekti į rojų yra taip pat neįmanoma, kaip kad nuo šiandien nebėra įmanoma išvysti Rusijos krepšininkų Europos Čempionato finale.

Visgi, mes gyvename liberalioje visuomenėje, kurios plačiosios nuomonės neturėtų reguliuoti religija, mat tai būtų labai netolerantiška. Ar žmogus, suprasdamas žmogaus jaučiama šleikštulį ir baisiąją savijautą, gali pateisinti savižudybę? Ar savižudybė gali turėti pateisinamą priežastį?

Pabūsiu kapitonas Aiškutis, mūsų Lietuvoje, su savižudybių skaičiumi yra labai liūdnos mišios. Daugelis psichologų, tokį aukštą savižudybių skaičių aiškina socialinėmis, bei finansinėmis problemomis. Aš nemanau. Liūdesys yra įaugęs į mūsų genetiką. Mūsų valstybė turėjo vieną liūdniausių istorijų Europoje. Kas blogiausia, mes niekada nepatekome į kitos valstybės sudėtį, kurį būtų bent kiek geriau tvarkiusi reikalus, negu kad Sovietų Sąjunga. Dabar mes tvarkomės labai puikiai, nors ir norėtųsi geriau, bet mes labai rimtai žiūrime į tolerancijos problemas ir socialinę atskirti. Visgi daugelis dešimtmečių, per kuriuos iš mūsų buvo labai stengtasi atimti viską ir ypač asmenybę, mumyse įsišaknijo labai didelės problemos. Žmonės nevertina gyvybės kaip dovanos. Žmogus Lietuvoje žiūri į gyvenimą, kaip į 17 valandų darbo dieną, kuomet turi atkentėti ir po to tiesiog užmigti.

Toks jausmas, jog mes niekada neišaugame iš paauglystės, kuomet baisių minčių kyla dėl visiškai niekingų dalykų. Aš esu girdėjęs istorija, jog vienas provincijoje gyvenantis vyriškis, pasikorė vien dėl to, jog jam skaudėjo dantį. Daug žmonių, prieš pakeldami ranką prieš save, net nežino kodėl tai daro ir kas jų laukia. Daug žmonių nusižudo netyčia. Ypatingai jauni žmonės, kurie tiesiog nori atkreipti dėmesį į savo problemas, nesupranta, kaip iš tikrųjų yra lengva nuskęsti vonioje ar kad ir nukraujuoti, nors ir eini skersai, o ne palei gatvę. Žmonės, kurie tiesiog norėjo atsidurti tiesiog lovoje ar blogiausiu atveju ligoninėje tiesiog padaro tai, ko jie visiškai nenorėjo. Vaikai, nežaiskite su ugnimi. Aš bijau pagalvoti, kokį siaubą patiria toks žmogus, kuomet jis pradeda sklęsti link tos, kad ir labai ramios ir mielos būsenos, kuomet tavo kūnas apsivelka šiltame vandenyje mirkytą šilkinį apdarą. Pro akis prabėga visas gyvenimas, visi valgyti sumuštiniai, kiekvienos matytos krepšinio varžybos, kiekvienas akmenukas, nuspirtas nuo kelio, iš ryto mindžiojant tą patį taką į mokyklą, bei ta mergaitė iš žemuogių pievos. Jie bet ką atiduotu, jog turėtų dar vieną dieną čia, su mumis, tačiau to jau pakeisti nebegalima. Kelio atgal nebėra, pasidaro tamsu, o per tamsą nieko nesimato.

Deja, bet kartais ateina toks momentas gyvenime, kuomet be šleikštulio nebegali pasižiūrėti į savo atspindį veidrodyje. Tas šleikštulys būna sukeliamas ne kitų žmonių, bet pačio savęs. Toks šlykštus jausmas ateina tuomet, kai tu turėjai būtent to ko reikia tau ir tu tiesiog viską suplėšei ir išmetei į konteinerį, prie kurio trinasi benamė su vienaakiu šunimi. Kai tiesiog, atsisakai savo gyvenimo svajonių, kai žmogus, kurį branginai ir kuriam jautei visą spektrą šviesių spalvų, pažeminai taip, kaip kad pažeminta Biblijoje buvo Marija Magdalietė. Kai nebėra jokios vilties išplaukti iš savo, juoda derva apipiltos pasąmonės ir praeities įvykių. Kai ateina tas tarpsnis, kuomet tavo prote įsiveisęs virusas, kiekvieną aplinkinį garsą konvertuoja į nesibaigiančia baimę, kuri surakina tavo kūną ir kai tas pats virusas, neleidžia tau ramiai naktį pailsėti, nes žinai, jog tu ir vėl sapnuosi tą sapną, kuriame plauki nesibaigiančiu vandenynu vienas, be jokios valties ar gelbėjimosi rato. To vandenyno kraštų nėra matyti, o viską aplinkui padengusi yra tiršta tamsa. Ir niekas tau neleidžia iš to ištrūkti. Kas tokiam žmogui belieka?

Mes labai skubame teisti, ypatingai kai nežinome kas darosi žmogaus galvoje. Mes dažnai nesuprantame, jog jautrūs aplinkiniai gali mus palikti vienus. Mes visą tai suprantame kaip labai savanaudišką poelgį, kuris yra ne kas kitas, kaip puikus įrodymas, jog mes tam žmogui tapome per prasti. Mes klystame. Kartais žmogus tampa našta pats sau. Jis tiesiog nebenori mūsų daugiau skaudinti ir nuvilti. Kad ir kaip liūdna būtų, bet pripažinkime, pasaulyje yra ne vienas toks įvykis, kuomet galime už tai žmogui nuoširdžiai padėkoti ir tikėtis dar kada nors susitkti, idant pasakytume kiek jis mums reiškia.

Bet nedarykite to. Aš jums pasakysiu, kaip su tuo reikia tvarkytis.

Jeigu jus užpuolė baisiosios mintis, neskubėkite to daryti. Netgi neskubėkite apie tai pradėt šnekėti su aplinkiniais, jie dažnai gali dėl to jus pasmerkti ir palaikyti tai paprasčiausia dėmesio stoka. Skirkite laiko sau, pradėkite medituoti ir sužinosite, ką jums reikia daryt. Atsakymai būna visada tokie patys.

Jūs nusprendėte tai padaryti todėl, kad nebegalite pakelti savo gyvenimo rutinos. Žinote, tai labai nepaliesta tema. Labai įaugusi rutina, į jūsų gyvenimą, gali ėsti jūsų smegenis taip pat stipriai, kaip kad Beatos Tiškevič balsas ar koks nors zombis, prisikėlęs iš Antakalnio kapinių. Šios problemos sprendimas yra labai paprastas – spjaukit į viską. Žinoma, jūs sakysite „bet kaip darbas, šeima, artimieji?“. Žinot, daug geriau kartais padėti skersą ant visko, negu kad kabėt apsišlapinusiam ant šakos, kur nors pušyne, pakeliui į mokyklą.

Jeigu jūs tai norite padaryti dėl to, jog jūsų žmogus ir sielos draugas nebegali būti su jumis ir tas ugninis deginimas krūtinės srityje, neleidžia ramiai gyventi, aš jums pasakysiu tai, kas jūsų visiškai nepaguos. Jūs nenorite, jog šis jausmas praeitų. Šis jausmas yra unikalūs reiškinys, kuris byloja, jog esate žmogus. Šis jausmas yra tai, kas yra tauriausia šiame pasaulyje. Tiesiog susigyvenkite su tuo. Pasistenkite nepavydėti ir nesisavinti tos mergaitės, kaip kad nesisavinate kieme augančių dobilų, kai jie žydi ar raudonos ir sultingos žemuogių pievos. Stenkitės būti nesavanaudiški. Savinimasis veda tiesiai į pražūtį. Su laiku ir jums ateis šis supratimas, kuomet tiesiog pradėsite viską matyti aiškiau. Šiek tiek palaukite ir būsite apdovanoti.

Jeigu jūs tai norite padaryti dėl to, jog esate labai vienišas ir nebegalite to pakelti, o priedo dar atrodote kaip iš skalbimo mašinos ištrauktas Jėzus, aš jums galiu patarti išeiti į viešumą. Nebijokite viešų vietų ir didelių žmonių susiburimų. Žmonės dažniausiai būna labai vieniši tuomet, kai jie tiesiog labai nenori susipažinti su kitais žmonėmis. Nebijokite užkalbinti, kad ir šalia stovinčio, bei rūkančio žmogaus. Patikėkite, tokie, kad ir labai trumpi pokalbiai su nepažįstamuoju, gali privesti iki labai nuostabių dalykų arba kitų nuostabių žmonių. Neužsidarykite savyje.

Apskritai, stenkitės iš gyvenimo imti viską, ką jis jums duoda. Pasistenkite mėgautis juo, greitai jis baigsis. O jeigu jau rimtai nusprendėte nebekentėti, tai yra daug subtilesnis būdas tai padaryti. Alkoholis, cigaretės ir psichotropinės medžiagos tai padarys per dešimtmetį, o dar ir gerai laiką praleisite.

Gašlumas.

Šitokio pobūdžio įrašai pradėjo piltis it iš gausybės rago. „Gausybės ragas“, turėjo būt nemažas gyvūnas, kurį nukepė pusamžis, pilvotas vyras, vien tam, kad pamalonintų savo pirmykštį instinktą. Apie pirmykščius instinktus mes ir pakalbėsime.

Žmonija turi labai daug problemų. Problemų, kurios nustelbia vėžį, ebolą, Beatą Tiškevič ir visus kitus nevidonus. Apie tą problemą mes nešnekame. Kartais šią problemą paliečia menas, bet ji nepasiekia to individo, kuriam tai ir buvo taikoma. Aš kalbu apie žmogaus instinktus.

Mes jaučiame labai daug primityvių instinktų, kurie susiformavo dar gilioje ir žiloje senovėje. Dar tada, kada niekas nesiskusdavo gaktiplaukių, niekas nežinojo kas yra ginklai ar ugnis. Daug anksčiau, prieš caro Riuriko laikus. Va ant tiek seniai viskas susiformavo. Laikais, kai mes, būdami lėti ir neištvermingi gyvūnai, mes turėjome laikytis savo bandos. Be bandos mes buvome niekas, bandai be mūsų kildavo tik mažų nepatogumų. Patys primityviausi instinktai ir buvo, laikytis kitų žmonių. Taip pat žudyti kitus, valgyti žalią mėsą, karstytis po medžius ir numirt sulaukus 25-erių metų amžiaus.

Tačiau mes gyvename naujajame, technologijų amžiuje. Mūsų protas evoliucionuoja šviesos greičiu, tačiau mūsų instinktai vis dar yra primityviame lygmenyje. Mes vis dar bijome būti palikti vieni. Mes dažniau atsibundame, kai miegame vieni. Mūsų protas supranta, jog viskas yra tvarkoje, tačiau mūsų instinktai liepia patikrinti, ar aplink palapinę nesisukioja vilkas, ar pro stoge išplyšusią skylę nešliaužia į vidų gyvatė, kuri taip ir taikosi suleisti savo aštrius, nuodingus dantys į tavo sultingą kaklą. Žinoma, toks dalykas padeda, jeigu užmiegi su įjungtu televizoriumi ir atsibudęs pamatai, jog rodo „Mėnulio fazė“ ar šiaip, vartydamasis lovoje ir vienu savo sėdynės žandu, atsigulei ant nuotolinio televizoriaus valdymo pultelio ir netyčia įjungei Lietuvos Ryto televiziją. Visgi, tai yra vienas iš tų dalykų, kuris, kaip lakmuso popiergalis pamirkytas šarme, parodo kokie mes vis dar esame primityvūs.

Taip, taip, palaukit, dar nebaigiau pasakojimo, pasakysiu, kodėl tai yra labai blogai. Primityvūs instinktai verčia mus elgtis primityviai. Šie instinktai yra visiškai nereikalingi šiais laikais taip, kaip nereikalingas mums apendicitas ar VHS kasečių leistuvas. Šie instinktai mus verčia konkuruoti tarpusavyje bet kokia kaina. Šie instinktai mus daro labai silpnais. Šių instinktų vedami, ekstremaliose situacijose, mes pametame savo protą ir tampame gyvūnais. Mes dažnai pradedame panikuoti, o po to, pajutę adrenalino pliūpsnį į smegenis, mes galime imtis kraštutinių veiksmų. Mes galime pradėti niršti, o įniršis gali pažadinti tokį dalyką kaip šaukimas ar dar blogiau, fizinis smurtas. Vienas žmogus yra pasakęs, jog tokie dalykai yra žmogaus silpnybės požymis, aš tikrai su juo sutikau, tuo metu man tai pasirodė visiška ir absoliuti tiesa, tačiau, dabar manau, jog suvaldyti savo žvėriškus instinktus gali tik labai stiprus žmogus. Visgi, primityvių instinktų atviras demonstravimas yra baisus ir šlykštus dalykas. Mūsų kovojimo instinktas neleidžia mums mėgautis niekuo. Vos tik radę dalyką, reiškinį ar individą kuris mums patinka, mes visomis jėgomis bandome jį visą suvartoti. Nors mums užtenka vos vieno puoduko vandens, mes išgėrę jį, toliau semiame iš šulinio vandenį kibirais ir išpilame jį tiesiai ant žemės, tol, kol šulinyje nelieka vandens.

Mūsų smegenis, lenkdamos mūsų instinktus, negali dirbti optimaliai. Mūsų instinktai, įgyti dar tais laikais, kai N. Paltinienė dar tik spardėsi pilve, laiko mūsų protą, kaip smėlio maišai laiko oro balioną.

Galiu pasakyti, jog čia yra Jėzaus veidas ir jūs tuo patikėsite, bet čia yra tik apgaulė.

Galiu pasakyti, jog čia yra Jėzaus veidas ir jūs tuo patikėsite, bet čia yra tik apgaulė.

Šis įrašas bus šiek tiek trumpesnis, labai nenoriu jūsų kankinti, tad turėtumėte man padėkoti. Vienas baisiausių dalykų, kuriuos mūsų visuomenė yra sukūrusi – vertybių apvertimas aukštyn kojomis. Mes pradėjome daug dalykų suprasti ir vertinti visiškai priešingai, negu tai turėtų būti. Mes pavertėme gašlius dalykus tyrais, o tyrus – gašliais. Mūsų visuomenėje tyru dalyku tapo kito žmogaus apgaudinėjimas. Tai yra gašlu, gašliau už tai yra tik savęs apgaudinėjimas. Tuo tarpu, tokie tyri dalykai, kaip nuoširdumas ir rūpinimasis kitu tapo gašliais. Mūsų visuomenė bijo nuoširdumo ir tiesos labiau negu Supermenas bijo kriptonito ir labiau, negu septyniolikmetė bijo neplanuoto nėštumo. Nuoširdus žmogus yra nustumiamas kuo toliau, nes jis nebijo mums pasakyti to, kas su mumis yra blogai. Dar labiau bijome to todėl, kad mes žinome, jog nuoširdus žmogus, mūsų ydas pabrėžia ne todėl, kad norėtų įgelti, bet todėl kad tai yra tiesa.

Ir mes nieko dėl to nedarome.

Visgi reikėtų, argi ne?

Apie tęstinumus ir atsisveikinimus. Dar apie alkoholizmą ir A. Tapiną

Iki šios dienos labai gerbiau ir turbūt vis dar gerbiu Andrių Tapiną, bet nuo šiandien, šiek tiek mažiau. Ar skaitėte jo straipsnį Delfije? Jeigu neskaitėte, tai jis, LGBT problemas įvardija kaip antros eilės problemas, į pirmąją iškeldamas alkoholizmą. Alkoholizmo bėdos tikrai yra giliai įsišaknijusios į mūsų visuomenės dirvą, tačiau, jis tiesiog lygina obuolius su apelsinais, tai tiesiog skirtingos sporto rūšys. Pagal jo logiką, kuri išdėstoma jo straipsnyje, už LGBT problemas svarbiau turėtų būt ir vėžys, nedarbas, širdies ligos, smegenų nepakankamumas ir kiti, medicininiai sutrikimai. Aš labai tikiuosi, jog jis čia tiesiog paslydo. Labai tikiuosi, jog jis taip iš tikro negalvoja ir dar labiau tikiuosi, jog jis to neparašė specialiai, taip kaip parašytų baigiantis išsikvėpt ir išblėst publicistas, kurio pavardės čia neminėsime, bet patys žinot apie ką aš. Tas žmogus užsiliko savo komforto zonoje ir nustojo tobulėti, kai visi aplink jį kyla į viršų. Jam beliko tik provokuoti debilų mases. Nedaug jau liko, pasispardyk prieš pabaigą.

Kadangi šis įrašas nėra apie minėtąjį straipsnį, tai ties tuo ir apsistokime. Nors, pabandykim suprasti iš kur atsiranda alkoholizmas ir kaip su tuo kovoti.

Alkoholizmas – liguistas potraukis (priklausomybė) gerti alkoholinius gėrimus. Vat tai yra alkoholizmas. Nors nevisai. Alkoholizmas yra kur kas daugiau. Alkoholizmas yra liga, luošinanti visuomenę. Dažniausiai alkoholikai tampa našta ne tik sau, artimiesiems, bet ir visiems mums. Kai jie dėl gerimo sutrikimų prarandą darbą, kam jie skambins? Tikrai ne pachmielo medžiotojams, jie skambins JUMS. Tiksliau, darbo biržai. Darbo birža, už jūsų sumokėtus mokesčius, mokės jiems pašalpą. Pagalvokit, juk už tuos pinigus galėtų išleisti JŪSŲ vaikų mokyklos remontui, mokytojų atlyginimams ar tiesiog, miesto infrastruktūros plėtojimui. Nors, jie, išklausę komunistinės pindos Drėmaitės sapolijimų, ant kiek tos šlykščios skulptūros yra Lietuvos kultūros paveldas, galėtų tuos pinigus panaudoti, Žaliojo Tilto skulptūroms restauruoti ir gražinti jas atgal, kur jos ir buvo. Tokiu atveju, jums, bedarbiai alkoholikai, tariu – „ačiū, kad geriate“. Ir šiaip, jeigu jūs laikote šias skulptūras kultūros paveldu, tai galiu pasakyt, kad chujova ta jūsų kultūra.

Alkoholizmo nenugalėsime draudimais. Alkoholizmą nugalėsime švietimu. Kas nors iš šūdinų Lietuvos režisierių, turėtų susukti filmą apie Artūrą Račą, tą filmą galėtume rodyt per pilietinio ugdymo pamokas. Garantuoju, kad jaunoji karta tiek nebegers. Užteks jiems pamatyti jo snukį.

Bet ir ne apie tai šis įrašas. Šis įrašas yra apie atsisveikinimus. Kartais atsisveikinimai būna skaudūs, kartais visai malonūs. Su skulptūromis ir Egidijumi Dragūnu mes atsisveikinome labai lengvai ir su malonumu. Atsisveikinsime ir su Kiguoliais ir su Sovietinės kartos paliktais, fašistuojančiais debilais. Likit nesveiki ir negyvenkit laimingai. Geriau iš vis negyvenkit, nes jūs trukdote tai daryti kitiems.

 

Visgi, dažniausiai atsisveikiname su dalykais, su kuriais norėtume dar likti. Nesvarbu ar tai būtų žmogus, kuriam jaučiate jausmus, ar tai būtų jūsų augintinis, kurį pervažiavo girtas pareigūnas, ar tai jūsų stipendija po nakties POSH klube.

Tokiu atveju, labai dažnai pradeda žaisti jūsų egoistiškas savininkiškumas ir noras sulaukti tęstinumo. Kodėl mes tiesiog negalime suprasti, jog šiame pasaulyje, niekas mums nepriklauso. Mums tik priklauso keturios sienos ir keturi ratai. Kartais koks nors sklypas prie ežero ar jachtelė. Jūs neturite teisės pririšti prie savęs kito žmogaus. Žmogus priklauso tik pats sau, nedrįskite jam drausti patirti viso pasaulio juslių ir patirčių. Nustokite žaisti Dievą ir tiesiog pradėkite mėgautis akimirkomis, tol, kol jos vyksta. Išmokite gyventi dabartimi ir jūs būsite daug laimingesni. Kada nors, kai suprasite, jog reikia mėgautis žmogumi čia ir dabar, nereikės nieko laikyti už trumpo pavadžio. Žmogus, kurį spausite prie savęs pabėgs taip, kaip tai padarė Lietuva, pabėgdama iš Sovietų Sąjungos.

Dar kvailiau, kai žmonės prisiriša prie kito, nors tikrai žino, jog visko tęstinumas tik sugadins viską. Bet mes bijome atsisveikint su viskuo, nes jau daug patirimų patirta ir daug atsiminimų išgyventa. Būkite valingi, viskas greit praeina ir po visko tampate tik geresniu žmogumi, su didesniu patirties bagažu. Mėgaukitės į sveikatą.

Blogiausia, kai kūrybingi žmonės, vedami bailumo, jog nepavyks sukurti naują šedevrą, ar šiaip, gerą dalyką, arba tiesiog vedini monetarinių paskatų, pradeda daryti savo kūrinių tęsinius. Dažniausiai tai pasitaiko filmams ir ypač dažnai serialams. Niekada, jokio filmo, penktoji dalis nebus gera. NIEKADA. Kai kurie serialai būna per daug užtęsiami, vien tam, kad surinktų daug pinigų. Įsivaizduokite, kokie prasti būtų SOPRANAI, jeigu jie nebūtų taip pasibaigę. Kūrėjai, nepaisant ypatingai stereotipiškų personažų, vis dar turėjo orumo užbaigti visą istoriją taip, kad apie ją būtų šnekama dar ilgai. Nuodėmingosios Kalifornijos kūrėjai neatsispyrė pagundai užbaigti serialo tuomet, kai pabaiga atrodė natūraliausia – trečiuoju sezonu. Po trečiojo sezono, serialas atrodė visiškai išbaigtas. Viskas kas vyko toliau, tai buvo tiesiog pirmųjų trejų sezonų tęsinys. Septintasis sezonas iš vis buvo tragiškas.

check-out-this-amazing-breaking-bad-heisenberg-fig_1t28.1920

Breaking Bad (blogio laužymas aut. past.) yra vienas geriausiai sukurtų serialų. Nebuvo sukurta, nei viena, nereikalinga serija. Istorija buvo visiškai išbaigta ir papasakota. Įsivaizduokite, kaip šūdinai viskas būtų pasibaigę , jeigu toliau būtų rodoma Jessie tęstinė istorija.

 

Vis gi, kartais gyvenime, baigtinio pasakojimo ir nereikia. Tačiau tik tuomet, kai tu nesitiki jokio realaus tęsinio. Kartais nežinomybė suteikia daugeliui istorijų žavesį. Serialas ar filmas, kuris neturėjo tikros pabaigos, paliko tavo smegenims, daug peno apmąstymams, taip pat vilties, jog ta istorija bus užbaigta. Santykiai, kurie, turbūt, nuo pat pradžių neturėjo perspektyvos, dar gali atgimti šiame arba kitame pasaulyje. Laikai turi ypatybę keistis, o laukimas tik sustipriną orgazmą.

Laukite ir būkit laukiami.

Naktis, Sumuštinis ir Vienatvė. Ir dar šiek tiek apie Nyčę.

Taip ir vėl bus daug seilių ir visokių kitokių, kūno skysčių. Jums neįdomu apie tai skaityt, man neįdomu apie tai rašyt, bet niekuo negaliu padėti, pastaruoju metu labai jau savęs nevaldau. O ir pasaulyje nieko nevyksta. Nejaugi rašysiu nuvalkiotomis temomis apie Graikiją ar dar kažką, panašiai išsigimusio. Brangus skaitytojau, apie tai mes turime tokią pačią nuomonę. Nurimkite.

Ar kada susimąstėte, kokia magiška yra naktis? Rami, grakšti ir paslaptinga. Kaip lietuviškom vestuvėm reikia muštynių, kaip prancūziškam filmui reikia gerai atrodančio, šiek tiek prislėgto vyruko, su cigarete dantyse, taip žmogui  reikia nakties. Naktinėjimas atstoja meditaciją. Dažnas budrumas naktį parodo iš ko tu esi nulipdytas ir iš ko tu esi sukurtas. Jeigu kada atsidursite situacijoje, kai nežinosite ką daryti su savo gyvenimu, tiesiog keletą naktų nemiegokite ir įsiklausykite į nuostabią nakties tyla, kuri kutena giliausius jūsų sielos kampelius. Arba susiraskite jaunesnę moterį ir palikite savo šeimą. Tai irgi dabar populiaru.

index

Štai jums nakties dangus. Gražu? Gerai tada.

Nakties metu, supranti kokia menka ir tuo pačiu didi yra tavo egzistencija. Iš tikro, labai depresyvus paros metas. Bet džiaukitės, jeigu nesate vieni. Šiuo metu man tenka išgyventi vieną iš daugelio vienišų laikotarpių. Tai kartu liūdina, bet kartu ir leidžia suprasti ko iš tikro nori ir ko tau reikia. Aišku, sunkiais momentais gyvenime galime remtis, pačia kvailiausia pasaulyje sentencija, kurią parašė Nyčė, bet ji yra visiškai nelogiška. „Kas tavęs nenužudo, padaro tave stipresniu“ fucking a, tai turbūt yra pats nelogiškiausias ir realybės neatitinkantis sakinys pasaulyje. Kiekvienas psichologas ar traumatologas pasakys, jog kas mūsų nenužudo, tai arba palieka labai rimtą randą mūsų mąstyme ir pasaulėžiūroje, arba tiesiog padaro mus invalidais. Daug kas mano, jog šios sentencijos nemėgstu dėl to, kad ji tapo tokia nuvalkiota, bet jie klysta. Šios sentencijos nemėgstu vien dėl to, kad net ir 19 amžiuje ji buvo nelogiška. Neskaitykite Nyčės – neverta.

Turbūt galvojate „o prie ko čia sumuštinis“. aš jums atsakysiu – jis čia tiesiog šiaip sau. Guli susivyniojęs ė plastikinį maišelį ir tiek. Tokia jo paskirtis šiame pasaulyje.

Šis blog’as sukasi apie dalykus kurių nemėgstu. Šiame įraše jau išreiškiau savo ne itin šiltus jausmus vienam iš vokiečių filosofų ir rašytojų, bet manau, jog jam yra visiškai vienodai, mat jis jau 115 metų esti po žeme. O kai jau numiršti, tai manau, jog tau yra ganėtinai vienodai, ką mes čia pliurpiam, pliurpėm ar pliurpsim. Manau, jog labai vienodai bus ir uždegtos žvakutės lapkričio pirmąją dieną. Netrukdyk numirusio ramybės.

Eilinį kartą peršokau mintį. Jūs dar su manim? Gerai, ačiū. Norėjau pasakyti, jog nekenčiu žmonių, kurie žiauriai bijo likti visiškai vieni. Arba bent jau be kito žmogaus, su kuriuo galėtų reguliariai poruotis. Aš tiesiog jūsų nemėgstu, supraskit mane teisingai. Nemėgstu taip, kaip nemėgstu Europos Sąjungos šokinėjimo aplink Graikiją, nemėgstu taip, kaip kad nemėgstu čiastuškių ar kaip pačios šlykščiausios bobos pasaulyje – Natalijos random pavardės šaknis + ė. Nemėgstu jūsų ir man jūsų gaila. Jūsų asmenybę sukuria tik tai kitas žmogus. Jūs esate žmogus, o ne gyvulys, vien dėl to, jog kažkoks kitas, mėsos ir kaulų maišas yra šalia jūsų. Ir jūs džiaugiatės tokiu gyvenimu. Dieve, nejaugi tai jūsų nebaugina? Ne? Tai tuomet neišgąsdins jūsų ir tai, jog iš anglejos grįžęs Deimantas, kuris neseniai įsigijo 7 klasės BMW, su vairu dešinėje pusėje, turi tokia pat balsavimo teisę kaip ir jūs. Va apie ką S. Kingas turėtų parašyti knygą. Pridėčiau į kelnes tikrai.

Toks va ir gavosi blog’o įrašas. Apie nieką, bet man patiko. Nuoširdžiai paplepėjom, brangus skaitytojau.

Sekmadienis. Pliurpalai ir santykiai.

Kaip tai blog’o įrašas gali būt apie nieką? Kaip tai Lietuvos Respublikos seimo pirmininkė negali teisingai suskiemenuoti žodį „Lietuva“? Kaip tai dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kuris turi tiek daug nuostabių idėjų verslui, gali pagroti Stairway to heaven akustine gitara, kvepia vyšniniu tabaku ir rūkytu kumpiu, niekada neturi pinigų? Dieve, mūsų pasaulis toks keistas.

Kaip supratote, šis įrašas bus apie nieką ir apie santykius. Jeigu jus tai supratote anksčiau negu pasakiau, neskubėkite nuomotis buto Kalvarijų gatvėje, kuriame atsidarysite burimo saloną. Jūs tai supratote todėl, kad tai buvo pasakyta pavadinime. Taip, aš šmaikštus.

Vienas iš dalykų, kuriuos supratau per šią pertrauką nuo blog’inimo, santykiai tarp dviejų, o ypač tarp daugiau žmonių, esti vienas sudėtingiausių dalykų pasaulyje. Tai taip sudėtinga, kaip kad rasti daktarą Egidijaus Dragūno koncerte. Taip, Egidijau, tavo muziką mėgsta tik pseudo – konspiracinių teorijų megėjai, kurie tiki, jog visą sostinę valdo septyngalvė mafija arba šiaip debilai, kurie mėgsta nerišlius lyrics’us ir su Microsoft Paint sukurtą melodiją.

Aš mėgstu mėtytis savo mintyse, greičiausiai prie to priprasit, o jei ne, tai jau jūsų bėda.

„Meilė“. Žodis kurio niekada nemėgau ir kurio vengiau it velnias kryžiaus ar kaip Algirdas Butkevičius lazerinės akių korekcijos. Baisu žodis. Nežinome kur ir kada jį galime vartoti, bei apskritai ką jis reiškia.

O ką jums šis žodis reiškia? Lėkšti pasivaikščiojimai po mėnulio šviesa? Kelionės? Vaikų auginimas? Ar tiesiog paskutinis variantas abiem jums su kažkuo susiporuoti?

Kas Aivarui yra meilė? Na va čia jau ir prasideda šis įrašas. Noriu jus nuvilt. Meilė yra neegzistuojanti, žmogaus sukurta sąvoka, kuri yra tokia siaura, jog negalėtų nupasakoti net paprasčiausių, šiltų jausmų jaučiamų kad ir savo augintiniui. Apskritai, plačiosios masės yra įpratusios vadinti paprastą prisirišimą „Meile“. Dauguma iš mūsų (tikiuosi jūsų, mieli skaitytojai, toje masėje nėra) galėtų kas antram gyvenime sutiktam, priešingos lyties atstovui pasakyt, jog jį myli. Todėl, gal jūs geriau mylėkit Dievą ar dar kokį biesą, bet nemylėkit manęs. Nesakykit to man ir mes visi sutarsime kuo puikiausiai.

Aš įsivaizduoju jūsų meilę, kaip kokį šunį, kuris vieną minutę glaustosi prie tavo kojų, o kitą graužia tavo batus, apdergia kilimą ir išprievartauja tavo močiutę. (Bliamba, čia jau per daug reikės ištrint)

Nelaikykite manęs bejausmiu. Lygiai du kartus gyvenime aš esu jautęs neįprastus jausmus kitam žmogui. Abu kartai, žinoma, jūsų akyse gautųsi nepasisekę. Bet man visiškai neįdomu, ką apie mane mano pseudo – monogamiški individai. O ką aš jaučiau? Nejaučiau knygose ir leknickeus eilėraščiuose aprašytų drugelių skrandyje. Nuo to mane supykintu ir vemčiau kaip po vakarienės kiniško maisto restorane, kuris vertintas dviem sanitariniais puodukais iš penkių. Apskritai mane pykina nuo jūsų visų liejamų seilių kibirais, socialiniuose tinkluose. Žinoma, žinoma, jūs esat kartu ir kokį kartą per mėnesį, vienas ant kito nerangiai užgriūnate, mes tai suprantame, pasitaupykit savo internetą.

images

Va kokia meila. Užtušavau moradas ir kitas vietas, iš kurių galėtumėt atpažint šituos žmones, katrie, greičiausiai filmuoja moteriškų higienos priemonių reklamą.

 

Ir vėl peršokau per mintį. Susikaupk. Abu kartus, kai pasinėriau į žmogaus žavesį ir gėriau jį kibirais it vandenį, kaip koks narkomanas po festivalio Satta Outside, viskas buvo panašiai. Viskas prasideda juokais, nekaltai. Tuomet, įvyksta lūžis ir tu skaičiuoji pakelius cigarečių, kuriuos surūkei, belaukdamas tos minutės, kai vėl galėsi pamatyti tą žmogų. Ir tai turėtų būti kančia, bet man taip nėra. Nematyti žmogaus, kuris tau rūpi yra dovana. Per šį gyvenimą žemėje, supratau, jog visai nereikia laimingų santykių. Žmogui svarbu jausti, tai yra viskas. Nežinau, kaip jūs, atskiriate ta ribą, tarp tiesiog žavesio ir pasinėrimo į žmogų, taip giliai, jog net nebematai pro šulinio angą viršuje šviesos, bet aš nesugebu to padaryt. Viskas pralekia taip greit, kaip koks traukinys iš Tokijo į kitą atsitiktinį Japonijos miestą.

Tikrai nesakau, jog dabar turėtumėt visi išvažiuot kuo toliau nuo savų antrų pusių ir susitikinėt kas savaitę. Iš tikro, aš net nežinau ką norėjau pasakyt. Kaip ir sakiau, santykiai yra baisiai sudėtingas dalykas. Nesudėtinga tik suprasti, jog žmogus, kuris savo prisilietimu, suteikia kiekvienai tavo kūno ląstelei orgazmą ir kurio žvilgsnis, skrodžiantis jus iš ryto ir sakantis „aš tave suprantu ir jaučiu ta patį“ yra tau ypatingas ir nepaprastas. Būdamas su šiuo žmogumi, tu visada bandai suprasti kodėl žmonės daro dalykus. Kodėl žmonės vairuoja, dirba buhalteriais, pardavinėja mėsą, skrenda į kosmosą ir kodėl tiki į įsivaizduojamą bičą danguje, kai viskas ko reikia yra tik tai?

Ir tada supranti, jog žmogui jauti ne „meilę“, kuri yra nuvalkiota kaip Monika Šalčiūtė, o tiesiog jausmus. Visus įmanomus šiltus ir pozityvius jausmus.

O tuomet ateina supratimas, jog viskas nesibaigs taip laimingai, kaip pasakose. Ateina suvokimas kad negali būti su tuo žmogumi. Bet tai nesukelia liūdesio. Nesukelia liūdesio net tas faktas, jog tam žmogui bus be tavęs geriau. Tu supranti, jog savo dalį pajutai ir pasisėmei. Kvaila yra bandyti išlaikyti žmogų, taip kaip Rusija bando išlaikyti savo buvusią galią, bet kokia kaina, nepaisant to, kad žmonės gyvena labai gilioj šūdų duobėj.

Faktas, jog pajautei kažką ypatingo, turėtų tave daryti be galo laimingu. Mane tai daro, o jus?

 

Depresija.

Depresija – labai aiškius simptomus turintis žmogaus emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Jos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla.

Šis įrašas gal ir bus ne toks juokingas ar įdomus, bet aš noriu apie tai parašyti ir jūs man neuždrausite.

Turbūt ne kartą esate girdėję iš savo pažįstamų sakinį, kuris pasibaigia žodžiais „man – depresija“. Dažniausiai, tai būna perdėtas sakinys, kaip antai „Baigėsi tualetinis popierius, man – depresija“, „Po mano blog’o įrašu, kažkas paliko neigiamą komentarą, man – depresija“, „Grįžo vaikinas iš anglejos ir kaip tik prasidėjo mėnesinės, man – depresija“. Žmonės įprato naudoti žodį „depresija“ prastos nuotaikos, susierzinimo ar nusivilimo apibūdinimui. Tai yra taip pat kvaila, kaip ir kvaila būtų kiekvieną mėlynę ar guzą vadint vėžiu. Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kas yra ši liga ir nežino, kiek žalos ji gali padaryti gyvenime.

Bet pradėkime nuo visai nesusijusių dalykų. Neseniai nurimo aistros dėl vieno iš seksistiškiausių projektų Lietuvos istorijoje – verktinių. Pagrindinė projekto mintis buvo „ir vyrai verkia“. Tai yra seksistiška ir įžeidu, vyrų atžvilgiu. Nesvarbu kokia yra tavo lytis, tu esi žmogus. Visi žmonės verkia.

Šis projektas yra blogas dėl akivaizdaus lyčių skirstymo. Vyrai verkia. Vyrai verkia tiek pat kiek moterys. Visi žmonės turi esminius instinktus jausti ir tyrinėti šį pasaulį, tačiau kai kurie žmonės, vieną arba visus šiuos instinktus sąmoningai blokuoja.

Šis projektas yra blogas ir dėl tam tikro, žmogaus sielos nuogumo ir tuštumo atspindėjimo. Verkimas yra labai intymus dalykas. Toks pat intymus kaip glamonės, prisipažinimas meilėje ar netgi seksas. Kai kurie dalykai nėra skirti viešumai, nes tuomet jie tampa gašlūs ir tušti. Pavadinti žmogų netolerantišku, kai jis tuos bičus vadina „verksniais“ yra tas pats, kas pavadint žmogų homofobišku, jeigu jis neigiamai žiūri į tai, jog kažkas prie klubo esančioje stotelėje atlieka feliacijos aktą. Verksmas yra labai intymus ir subtilus veiksmas. Verksmas atliekamas viešai yra gašlus ir tuščias aktas.

Paklausite manęs, mieli draugai, kuo čia dėta depresija. Aš jums maloniai atsakysiu. Jų verksmas gali įžeisti žmones, kurie turi depresijos sutrikimų. Žmogus kuris verkia dėl to, jog jį siunčia į devynių mėnesių skautų stovyklėlę, gali rimtai suerzinti žmogų, kurio pasaulis griūna, it tie sapnų pastatai filme INCEPTION ir kuris labai rimtai mąsto apie vienintelę išeitį – pasitraukimą.

Va jums vienišas balandis, per rudens liūtis. Va kas yra depresija.

Va jums vienišas balandis, per rudens liūtis. Va kas yra depresija.

Nors ir palyginus retai depresyvus žmogus pasitraukia iš gyvenimo, vis tiek tai yra baisi liga, tiek ligoniui, tiek aplinkiniams. Blogiausia, jog Lietuvoje, it Niu Jorko italų mafijos šeimoje, yra įprastą manyti, jog į psichologą kreipiasi tik nevispročiai. Tai yra taip pat kvaila manyti, kaip kvaila manyti yra, jog pas ginekologą kreipiasi tik nėščios moterys, į bažnyčią eina tik religingi žmonės ar kad žmogus, neturintis aukštojo išsilavinimo yra neišprusęs nendartalietis.

Mūsų visuomenė dar yra nepribrendusi netik visiškai tolerancijai kitą Dievą išpažįstantiems, tą pačią lytį mylintiems ar kitos spalvos žmonėms. Mes esame nepribrendę netgi pripažinti ir tvarkyti savo pačių problemas.

Depresija nėra tas dalykas kuris ateina, kai žmogus to nenori. Depresija prasideda nuo ekstremalaus įvykio gyvenime, vieniems tai artimojo mirtis, kitiems Egidijaus Dragūno pasitraukimas iš šūdinos muzikos pasaulio. Depresija ateina kaip vienadienis liūdesys, lydimas Warren Zevon dainų. Po to, kai subjektas atsitiesia nuo tos traumos, jis kurį laiką jaučiasi gerai, bet jis sąmoningai pradeda sužadinti savo liūdesį, tais dalykais kurie jam asocijuojasi su liūdėsiu. Subjektas pradeda klausytis ar žiūrėti filmus, kurie jam sukelia emocijas, išgyventas tuo metu, kai įvyko tas ekstremalus gyvenimo įvykis.

Kai tai pradeda vykti, subjektas visiškai priartėja prie taško, kuomet kelio atgal iš tikro jau nebėra. Subjektas, nebegali padėti sau, tad šiuo momentu jau yra reikalinga artimųjų ar profesionalų pagalba. Laiku nesuspėjus, subjektas įsimyli savo neviltį ir tuomet jis tampa tokiu, kuriam prislėgta būsena asocijuojasi su laime, o laimė su liūdėsiu. Žmogus, pamilęs savo liūdesį, gyvenime nebesistengia įžvelgti gėrio. Žmogus, pamilęs savo liūdesį, tampa savo paties vaizduotės ir mentalių sutrikimų įkaitų. Liūdesys jam atstoja narkotikus, kaip kai kuriems žmonėms narkotikus atstoja virtualus nykštys rodantis į viršų, pats virtualus pasaulis, apsipirkinėjimas ar liepos ilgąjį savaitgalį važiavimas prie jūros ir kiurksojimas kilometriniuose kamščiuose.

Depresija yra tai. Depresija nėra vienkartinis liūdesys. Depresija yra sėdėjimas ant grindų atsirėmus į sieną ir vyno gėrimas.

Kai subjektas pradeda suprasti, jog jis tampa našta pats sau ir keliems likusiems aplinkiniams, jis pradeda ieškoti gydymo. Visgi pirmiausia jis kreipiasi ne į psichologą, bet į artimiausio baro barmeną. Depresijos gydymas alkoholiu yra toks pat tragiškas dalykas, kaip kad skolinimasis tam, kad padengtum savo skolas. Ane, Graikija? Dažniausiai žmogus kreipiasi į psichologus, kai problema yra giliai įsišaknijusi ir kai vaistai nebegali padėti. Depresija, kaip pavojingas virusas ar kaip Stelmužės ąžuolas, giliai suleidžia šaknis į giliausią žmogaus vietą – pasąmonę.

Man depresija yra kaip ruduo ar kaip nuostabiai graži raudonplaukė. Ji graži, nudažo viską ryškia, raudona meilės ir įkvėpimo spalva ir tai pradeda svaiginti, kol tampi priklausomas. Tuomet, ji išeina ir prasideda spalio liūtys, kurios, rodos niekada nesibaigs.

Depresija grįžta. Grįžta kaip Halio kometa. Ji niekur nedingsta, ji priartėja prie Saulės, išpučia savo nuostabią uodegą, sužiba visom įmanomom spalvom ir vėl pasitraukia į Saulės sistemos pakraščius. Tu jos nebematai, bet ji grįš.

Gyvenimas su žmogumi, kuris serga yra sudėtingas, tačiau ir gražus. Dažniausiai sergantys žmonės būna labai gyvi, tais momentais, kai pamiltoji raudonplaukė svečiuojasi pas tėvus Kybartuose. Žmogus, žinantis subjekto problemą, turi būti pasiruošęs jos sugrįžimui. Deja, bet labai retas žmogus toks yra. Žmogus, būdamas su ligoniu, jo sunkiu momentu neturėtų pats pasinerti į neviltį. Žmogus, kuris nori sušvelnint nevilties smūgį turi būti tas Švyturys, kuris per didelę audrą parodo kelią į krantą, kuriame viešpatauja šviesa, gėris, ramybė ir gyvenimas.

Būkit sveiki ir laimingi, draugai mano.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos