Depresija.

Depresija – labai aiškius simptomus turintis žmogaus emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Jos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla.

Šis įrašas gal ir bus ne toks juokingas ar įdomus, bet aš noriu apie tai parašyti ir jūs man neuždrausite.

Turbūt ne kartą esate girdėję iš savo pažįstamų sakinį, kuris pasibaigia žodžiais „man – depresija“. Dažniausiai, tai būna perdėtas sakinys, kaip antai „Baigėsi tualetinis popierius, man – depresija“, „Po mano blog’o įrašu, kažkas paliko neigiamą komentarą, man – depresija“, „Grįžo vaikinas iš anglejos ir kaip tik prasidėjo mėnesinės, man – depresija“. Žmonės įprato naudoti žodį „depresija“ prastos nuotaikos, susierzinimo ar nusivilimo apibūdinimui. Tai yra taip pat kvaila, kaip ir kvaila būtų kiekvieną mėlynę ar guzą vadint vėžiu. Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kas yra ši liga ir nežino, kiek žalos ji gali padaryti gyvenime.

Bet pradėkime nuo visai nesusijusių dalykų. Neseniai nurimo aistros dėl vieno iš seksistiškiausių projektų Lietuvos istorijoje – verktinių. Pagrindinė projekto mintis buvo „ir vyrai verkia“. Tai yra seksistiška ir įžeidu, vyrų atžvilgiu. Nesvarbu kokia yra tavo lytis, tu esi žmogus. Visi žmonės verkia.

Šis projektas yra blogas dėl akivaizdaus lyčių skirstymo. Vyrai verkia. Vyrai verkia tiek pat kiek moterys. Visi žmonės turi esminius instinktus jausti ir tyrinėti šį pasaulį, tačiau kai kurie žmonės, vieną arba visus šiuos instinktus sąmoningai blokuoja.

Šis projektas yra blogas ir dėl tam tikro, žmogaus sielos nuogumo ir tuštumo atspindėjimo. Verkimas yra labai intymus dalykas. Toks pat intymus kaip glamonės, prisipažinimas meilėje ar netgi seksas. Kai kurie dalykai nėra skirti viešumai, nes tuomet jie tampa gašlūs ir tušti. Pavadinti žmogų netolerantišku, kai jis tuos bičus vadina „verksniais“ yra tas pats, kas pavadint žmogų homofobišku, jeigu jis neigiamai žiūri į tai, jog kažkas prie klubo esančioje stotelėje atlieka feliacijos aktą. Verksmas yra labai intymus ir subtilus veiksmas. Verksmas atliekamas viešai yra gašlus ir tuščias aktas.

Paklausite manęs, mieli draugai, kuo čia dėta depresija. Aš jums maloniai atsakysiu. Jų verksmas gali įžeisti žmones, kurie turi depresijos sutrikimų. Žmogus kuris verkia dėl to, jog jį siunčia į devynių mėnesių skautų stovyklėlę, gali rimtai suerzinti žmogų, kurio pasaulis griūna, it tie sapnų pastatai filme INCEPTION ir kuris labai rimtai mąsto apie vienintelę išeitį – pasitraukimą.

Va jums vienišas balandis, per rudens liūtis. Va kas yra depresija.

Va jums vienišas balandis, per rudens liūtis. Va kas yra depresija.

Nors ir palyginus retai depresyvus žmogus pasitraukia iš gyvenimo, vis tiek tai yra baisi liga, tiek ligoniui, tiek aplinkiniams. Blogiausia, jog Lietuvoje, it Niu Jorko italų mafijos šeimoje, yra įprastą manyti, jog į psichologą kreipiasi tik nevispročiai. Tai yra taip pat kvaila manyti, kaip kvaila manyti yra, jog pas ginekologą kreipiasi tik nėščios moterys, į bažnyčią eina tik religingi žmonės ar kad žmogus, neturintis aukštojo išsilavinimo yra neišprusęs nendartalietis.

Mūsų visuomenė dar yra nepribrendusi netik visiškai tolerancijai kitą Dievą išpažįstantiems, tą pačią lytį mylintiems ar kitos spalvos žmonėms. Mes esame nepribrendę netgi pripažinti ir tvarkyti savo pačių problemas.

Depresija nėra tas dalykas kuris ateina, kai žmogus to nenori. Depresija prasideda nuo ekstremalaus įvykio gyvenime, vieniems tai artimojo mirtis, kitiems Egidijaus Dragūno pasitraukimas iš šūdinos muzikos pasaulio. Depresija ateina kaip vienadienis liūdesys, lydimas Warren Zevon dainų. Po to, kai subjektas atsitiesia nuo tos traumos, jis kurį laiką jaučiasi gerai, bet jis sąmoningai pradeda sužadinti savo liūdesį, tais dalykais kurie jam asocijuojasi su liūdėsiu. Subjektas pradeda klausytis ar žiūrėti filmus, kurie jam sukelia emocijas, išgyventas tuo metu, kai įvyko tas ekstremalus gyvenimo įvykis.

Kai tai pradeda vykti, subjektas visiškai priartėja prie taško, kuomet kelio atgal iš tikro jau nebėra. Subjektas, nebegali padėti sau, tad šiuo momentu jau yra reikalinga artimųjų ar profesionalų pagalba. Laiku nesuspėjus, subjektas įsimyli savo neviltį ir tuomet jis tampa tokiu, kuriam prislėgta būsena asocijuojasi su laime, o laimė su liūdėsiu. Žmogus, pamilęs savo liūdesį, gyvenime nebesistengia įžvelgti gėrio. Žmogus, pamilęs savo liūdesį, tampa savo paties vaizduotės ir mentalių sutrikimų įkaitų. Liūdesys jam atstoja narkotikus, kaip kai kuriems žmonėms narkotikus atstoja virtualus nykštys rodantis į viršų, pats virtualus pasaulis, apsipirkinėjimas ar liepos ilgąjį savaitgalį važiavimas prie jūros ir kiurksojimas kilometriniuose kamščiuose.

Depresija yra tai. Depresija nėra vienkartinis liūdesys. Depresija yra sėdėjimas ant grindų atsirėmus į sieną ir vyno gėrimas.

Kai subjektas pradeda suprasti, jog jis tampa našta pats sau ir keliems likusiems aplinkiniams, jis pradeda ieškoti gydymo. Visgi pirmiausia jis kreipiasi ne į psichologą, bet į artimiausio baro barmeną. Depresijos gydymas alkoholiu yra toks pat tragiškas dalykas, kaip kad skolinimasis tam, kad padengtum savo skolas. Ane, Graikija? Dažniausiai žmogus kreipiasi į psichologus, kai problema yra giliai įsišaknijusi ir kai vaistai nebegali padėti. Depresija, kaip pavojingas virusas ar kaip Stelmužės ąžuolas, giliai suleidžia šaknis į giliausią žmogaus vietą – pasąmonę.

Man depresija yra kaip ruduo ar kaip nuostabiai graži raudonplaukė. Ji graži, nudažo viską ryškia, raudona meilės ir įkvėpimo spalva ir tai pradeda svaiginti, kol tampi priklausomas. Tuomet, ji išeina ir prasideda spalio liūtys, kurios, rodos niekada nesibaigs.

Depresija grįžta. Grįžta kaip Halio kometa. Ji niekur nedingsta, ji priartėja prie Saulės, išpučia savo nuostabią uodegą, sužiba visom įmanomom spalvom ir vėl pasitraukia į Saulės sistemos pakraščius. Tu jos nebematai, bet ji grįš.

Gyvenimas su žmogumi, kuris serga yra sudėtingas, tačiau ir gražus. Dažniausiai sergantys žmonės būna labai gyvi, tais momentais, kai pamiltoji raudonplaukė svečiuojasi pas tėvus Kybartuose. Žmogus, žinantis subjekto problemą, turi būti pasiruošęs jos sugrįžimui. Deja, bet labai retas žmogus toks yra. Žmogus, būdamas su ligoniu, jo sunkiu momentu neturėtų pats pasinerti į neviltį. Žmogus, kuris nori sušvelnint nevilties smūgį turi būti tas Švyturys, kuris per didelę audrą parodo kelią į krantą, kuriame viešpatauja šviesa, gėris, ramybė ir gyvenimas.

Būkit sveiki ir laimingi, draugai mano.

3 thoughts on “Depresija.

  1. […] blogai, negalite prisiversti atsikelti iš lovos, valgyti, bendrauti, dirbti, gali būti, kad jums depresija. Paskambinkite į psichologinės pagalbos liniją. Pasakykite, kaip jaučiatės bent vienam […]

  2. aura parašė:

    Savižudybių skaičiumi Lietuva pirmauja pasaulyje. Tikrai turime kažka daryti, kad žmonės norėtų ir žinotų kaip gydyti depresiją. Privalome padėti tokiems žmonėms.

  3. Danas parašė:

    Buvau ilgą laiką, radau savo būdų išlipti. Tai nėra lengva. Rašykite man moljeras@gmail.com Paštą tikrinu kasdien. Atrašau visiems. Danas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos