Monthly Archives: rugpjūčio 2015

Tavo gyvenimas neturi prasmės. Susitaikyk su tuo.

Juokinga, jog mes esame tokie egocentriški ir net turime minčių, jog mūsų gyvenimas yra ypatingas ir nepakartojamas. Tad nusiraminkit ir tiesiog gyvenkit. Pasidžiaukit šituo karščiu, kuris baigia mane išvaryti iš proto.

Vėl, šis įrašas nebus apie tai, kas parašyta antraštėje. Jau po šiek tiek senka mano gyvenimišku pamokų ciklas, apie šūdiną savijautą. Pereisiu prie to, ką aš mėgstu labiausiai. Prie to, kas jus prajuokina ir priverčia šiek tiek prunkštelėti į kumštį. (Čia nebuvo jokios, seksualinės asociacijos)

Žinot ko man gaila pastaraisiais metais? Man gaila A. Užkalnio. Žinoma, jis tikriausiai dabar gyvena gan padorų gyvenimą. Jis yra vienas labiausiai gerbiamu kolumnistų Lietuvoje, spėju, jog neturi finansinių problemų ir žinoma, į užpakalį įspyrus vidutinio amžiaus krizei, susirado trofėjinę draugę. Džiaugiuosi už ji, juk tokia yra, vidutinio amžiaus, baltojo vyro svajonė. Neilgai trūkus, paparacai jį nupaveiksluos, kokiame nors, neskoningame, sportiniame automobilyje. Visgi, rašymas lieka rašymu, laidu vedimas lieka laidu vedimu. Nesupraskite manęs neteisingai, tai, ką jis darė 2011 – 13 metais buvo tikrai labai gerai. Tiek „protokolai“, tiek „užkalnio 5“ buvo labai kokybiški dalykai, to meto Lietuvos internetinėje ir televizinėje erdvėje.

Visi, heteroseksualūs vyrai, yra atsidūrė situacijoje, kuomet mergina, į kurią labai smailinate savo akį, nors mielai nusmailintumėte kitą kūno vietą, tuo momentu, kai pasiliekate vieni, vietoj to, ko norite, išsitraukia bliat stalo žaidimą. Pažaisk tu monopolį, kai smegenyse trūksta kraujo. Nuotraukos autorė, turbūt, visiems žinoma.

Visi, heteroseksualūs vyrai, yra atsidūrė situacijoje, kuomet mergina, į kurią labai smailinate savo akį, nors mielai nusmailintumėte kitą kūno vietą, tuo momentu, kai pasiliekate vieni, vietoj to ko norite, išsitraukia bliat stalo žaidimą. Pažaisk tu monopolį, kai smegenyse trūksta kraujo. Nuotraukos autorė, turbūt, visiems žinoma.

Kas jam pastaruoju metu atsitiko? O gi tas, jog jis per ilgai užsiliko savo komforto zonoje. Jis per daug ir per dažnai kalė visiems į galvą, savo apsimestini narciziškumą, kol galiausiai jis pats pradėjo nebeskirti, kur yra jis, o kur yra jo sukurtas viešas veidas. Jo straipsniai labai kartojasi. Taip, tikrai buvo labai smagu skaityti apie tai, ką jis mano apie Palangą ir Basanavičiaus gatvę prieš keletą metų. Tai buvo labai gaivus vėjo gūsis, mirštančioje Lietuvos žurnalistikoje. Visgi, praėjo keli metai, o A. Užkalnis tai vis dar daro.

Labai lengva yra naudotis debilais Lietuvoje. Tame nėra jokio meno. Taip kaip jis rašė, apie ne patį subtiliausią mokesčių surinkimą Lietuvoje iš visų, Anglijos faktorių darbininkų, taip galiu parašyt ir aš, jog jis surenka daugumą clickų iš nevisai protaujančių supermamyčių ir šiaip debilų. Nesu tas žmogus, kuris galėtų teisti, bet stovėti su kaulu, prieš psichiškai atsilikusių šunų aptvarą irgi nėra pats subtiliausias būdas užsidirbti.

Aš pasiilgau senojo jo rašymo. Rašymo kuris buvo kažkokia naujiena Lietuvoje. Dabar jis tapo savo paties parodija. Ar matėte jo laidą, žinių radijuj, kur jis kalbino Rytį Zemkauską (beje, Rytis Zemkauskas man yra pats mėgstamiausias viešas asmuo Lietuvoje. Kai susipažįstu su nauju žmogumi, aš jo paklausiu „Kas tavo mėgstamiausias žmogus Lietuvoje, po Zemkausko?“ Mano yra Alfredas Bumblauskas, o jūsų?)? Ar jūs pastebėjote tą milžinišką atotrūkį tarp tų dviejų žmonių mąstymo lygių? Tai buvo tas pats, kas stebėti Muhamedo Ali ir mano penkiolikos mėnesių amžiaus dukterėčios dvikova, dvylikos raundų bokso mače. Iš vis, man pradeda atrodyti, jog ta laida jam tampa kančia.

Gal kada ir grįš jis į savo įprastas važias ir vėl mus džiugins, linksmais ir įdomiais tekstais. Beje, jis labai dažnai pradėjo rašyt apie tai, kaip gerai jis rašo. Nesupykit, bet jis neberašo gerai. Tikiuosi, jog jis atsigaus nuo šios, savo krizės.

O dabar apie gyvenimo prasmę. Jau supratote, jog jos nėra. Žinote kodėl tai yra gerai? Jūs galite siekti savo gyvenime laimės be jokių pasekmių. Būkite šiek tiek labiau savanaudiški.

Kaip pavyzdį, pačiai pabaigai, norėčiau duoti savo kaimynę, kuri gyvena antrame bute. Jai yra kažkur tarp 60 ir 80 metų amžiaus moteris, bet kiekvieną kartą, kai ją sutinku išeidamas parūkyt, matau, jog ji labai nuoširdžiai šypsosi. Man nereikia nieko apie ją žinoti, kad suprasčiau, jog ji nugyveno laimingą gyvenimą. Tikiuosi, jog tokiame amžiuje, tokie būsite ir jūs, mano mieli skaitytojai.

 

Emocionalūs prisiminimai.

Per anksti palaidojau vasarą. Kai tik maniau, jog jau viskas, toliau padangėmis plauks švininiai spalio depesys ir pliaups lietus, atėjo vėl vidurvasario karščiai. Vėl kūnas prakaituoja alų, kurį išgeriu per dienas, vėl atsibudus ryte, jaučiuosi it pagrindinis filmo, apie Vietnamo karą herojus, kuomet jis atsibunda kaži kokiam kambarį, visas permirkęs prakaitu, it B. B. King’o kašmyrinis kostiumas, o karštyje tingiai plevėsuoja vėmalų spalvos skuduras, kuris turėtų reprezentuot užuolaidą.

Kodėl aš pradėjau kalbėti apie vasarą, jeigu šis įrašas bus nei kiek nesusijęs su ja? Nežinau, turbūt mano plyštanti galva tampa vis sunkesnė ir sunkesnė. Karštis veikia mane labai neigiamai, atsižvelgiant į produktyvumą.

Visi mes turime tą žmogų, kuris yra mūsų vaiduoklis ir kuris nuo mūsų pabėgo. Išsprūdo kaip žvirblis. Norėtume dabar dėl jo padaryti viską ką galime ir padarytume, bet viskas praėjo. Reikia tiesiog kantriai laukti kitos galimybės.

Visi mes turime tą žmogų, kuris yra mūsų vaiduoklis ir kuris nuo mūsų pabėgo. Išsprūdo kaip žvirblis. Norėtume dabar dėl jo padaryti viską ką galime ir padarytume, bet viskas praėjo. Reikia tiesiog kantriai laukti kitos galimybės.

Kaip jau supratote, brangūs rašytojai, jūsų mylimiausias tinklaraštininkas dabar yra velnioniškai vienišas, bet taip visgi buvo ne visada. Vieną rudenį, labai netikėtai ir gan bohemiškai užmezgiau santykius su nuostabiu žmogumi. Nežinau, ar jau tai jums sakiau, bet mano didžiausia svajonė yra parašyti nors vieną gerą romaną iki tol, kol nebe ištversiu šio pasaulio liūdesio ir nenuspręsiu, jog man jau laikas. Tos knygos pavadinimas, tikrai bus „Pragerti rudenys“. „Pragerti rudenys“ knygynuose nuo 2021 metų.

Apie šią istoriją labai daug jums nepasakosiu. Patys esate suaugę žmonės ir žinote kaip viskas būna. Labiau papasakosiu apie tai, kaip aš kartais jaučiuosi dabar.

Žinote, viskas yra tvarkoje, kai esi vienas. Tau nereikia nuo nieko priklausyti, gali daryti tai, kas tavo širdžiai malonu. Ypatingai man, tai yra gerai. Esu impulsyvus žmogus. Mėgstu dingti kelioms dienom, apie tai nieko nepranešęs. Tiesą pasakius, man net keista, kaip nei karto per gyvenime nebuvo paskelbta mano lavono paieška, kai namo negrįždavau dienomis, savaitėmis, kartą net ir mėnesiais. Supista maniakinė depresija.

Vienatvė yra gerai. Būdamas vienas, tu puikiai pradedi suprasti, kaip gerai buvo, kai nebuvo taip. Žinote kodėl norėčiau parašyti tą romaną? Ne tam, kad galėčiau pasigirti, vienišai pusiau girtai merginai bare, jog esu rašytojas. Išaugau labai anksti iš to amžiaus. Kokia prasmė nerasti sau vietos ir bandyti sugulti su kuo daugiau žmonių? Žinoma, nuostabu pajusti naują kūną, pajusti jo virpesį ir kvėpavimą, bet man jau to nebereikia. Prieš jūs, stovi, subrendęs ir pavargęs žmogus. Tas romanas būtų skirtas jums, mieli skaitytojai. Norėčiau, kad perskaitytumėte mano istoriją ir nebekartotumėte mano klaidų. Aš ir pats norėčiau, grįžti atgal laiku ir ištaisyti viską, ką padariau.

Žinote, kodėl mes, žmonės, esame tokie nuostabūs sutvėrimai? Mes jaučiame. Mes jaučiame kartu su gyvenimu. Mūsų gyvenimas niekada neina atskirai nuo mūsų jausmų. Mes save laikome protaujančiomis asmenybėmis, nors iš tikro, mūsų gyvenimo ritmą mums diktuoja mūsų jausmai. Mes esame jaučiančios būtybės. Tuom mes ir esame nuostabūs ir jums, atkaklūs mizantropai, norėčiau patarti apsidairyti aplinkuj ir suprasti, jog šilti jausmai yra visur aplink jus.

Bet žmonės turi vieną labai ydingą savybę, mes kartais per daug skubame savo gyvenimuose, skubame daryti kažką, dėl savo geresnės ateities ir visai pamirštame gyventi čia ir dabar. Mes visada galvojame, jog žmogus, su kuriuo esi, visada bus su tavimi ir niekada tavęs nepaliks. Manome, jog tie santykiai yra tokia pat nepajudinama konstanta, kaip kad faktas, jog Rusija vykdo karą prieš Ukrainą. Mes klystame. Mes visi esame labai narciziški ir mums turėtų būt dėl to gėda.

Mes esame įpratę prie visų akimirkų ilgaamžiškumo. Mes esame įpratę, jog viskas sukasi aplink mus. Mes nesuprantame, jog prieš penkis šimtus metų, Kopernikas nenorom suprato, jog Žemė nėra visatos centras, visgi mes iki šiol nesuprantame, jog aplink mus pačius nesisuka Venera, Jupiteris, Saulė ir Andromedos galaktika. Ši mūsų ydinga savybė padaro mus kvailiais. Mūsų pasaulis susidaro iš labai trumpų akimirksnių. Vieną kartą užmerk akis, labai mažai sekundės daliai ir tas nuostabus, nepakartojamas dalykas praslys tau pro akis. Pro akis prasprunka ta akimirką iš kurios susidėtų viskas tavo pasaulyje. Akimirka, kuri pakeistų viską.

Ir kas tau belieka? Tau belieka gailėti savęs ir gailėtis, jog negali įšokti į kirmgraužą ir pakeisti laiko tėkmės. Ir toliau darysi dalykus, dėl kurių vėliau gailėsiesi ir kurių niekada negalėsi pamiršti.

Mūsų pasauliui trūksta objektyvaus stebėtojo. Mums kiekvienam reikia žmogaus, kurį aš pavadinčiau tikru angelu sargu, kuris atsisuktų į tavę ir pasakytų, jog tai, kas dabar vyksta yra tobula. Mes to negalime pastebėti, keista, mes galime pastebėti pašvaistes planetoje, kuri egzistuoja už 18 šviesmečių, bet mes negalime pastebėti, jog tam tikrais gyvenimo momentais, mums iš tikrųjų nieko netrūksta.

Brangus skaitytojau, linkiu tau pradėti viską vertinti objektyviai ir suprasti, jog kartais, toje vietoje kurioje tu esi, auga pati žaliausia žolę, visame plačiame pasaulyje.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos