Monthly Archives: sausio 2016

Ramybė.

Kažkas, kažkur ir kažkada yra pasakęs, jog laimingas žmogus privalo turėti prastą atmintį. Na ir kas kad tavo sąmonė pamirš? Čia tokio pačio lygio nusišnekėjimas, kaip ir ta realybės neatitinkanti Nyčės sentencija. Mūsų smegenis veikia nepaprastai gerai, gal geriau jos veikia kai esame vaikai ar sveiki žmonės, bet jos veikia ir tai ką matome, mes užrašome ant didelio, balto popieriaus lapo ir tuomet mes sąmoningai nusprendžiame kur tai padėti, ar mes norime apie tai galvoti ir analizuoti ar tai yra mums per daug tamsu ir nepakeliama, tuomet mes viską sumetame į milžinišką konteinerį ir kaupiame ten tas visas nuoskaudas, užrašytas ant lėtai yrančios makulatūros, kuri nespėja suirti per mūsų gyvenimą.

Kai visko tampa per daug, kai prikaupiame per daug atliekų ir nuoskaudų – mes parklumpame, žliumbiame, rėkiame, isterikuojame, kaltiname ir galiausiai nusižudome. Mirtis nėra pati blogiausia išeitis, visgi yra smagu žinoti, jog artimiesiems atkentėjus tą liūdesį viskas stos į savo važias ir niekam daugiau nereikės matyti tavęs klūpinčio ir tempiančio visus žemyn su savimi.

Visgi tai yra kraštutinė išeitis ir ji visada bus pasiekiama. Niekas tavęs nesustabdys nuo to, nei draugai, nei tėvai, nei giminaičiai, tad sveikai prieik prie išvados, jog dar galima pabandyti. Juk vietoj voliojimosi ant kilimo apsiseilėjus iš savi graužos, galima pabandyti paieškoti pagalbos. O pagalbos yra, svarbiausia, norėti to.

Nu durnos tos mandalos ir visi kiti šakar makar. Bet toki nupieši ir tau jau ramiau. Pabandykit.

Nu durnos tos mandalos ir visi kiti šakar makar. Bet toki nupieši ir tau jau ramiau. Pabandykit.

Aš panorėjau ir pagaliau, po visų ožiavimusi ir prieštaravimų, pradėjau tvarkytis su susikaupusiu šlamštu ir nuoskaudom. Viskas daug sunkiau negu įsivaizdavau, bet jūsų nuolankusis tarnas jaučiasi vis geriau. Smagu būti tarp žmonių, kurių problemos yra panašios, net jeigu viskas ir atrodo siu-realistiškai. Lėtai kalbantys, lėtai vaikštantys, normalūs, prick’ai, šventuoliai, asocialūs ir kiti yra tokie pat kaip tu. Visi jie iki to atėjo sąmoningai nesigydydami, tu į juos pažiūri ir supranti, jog nenori čia grįžti daugiau, tad dedi visas pastangas, jog pasveiktum.

Dedi visas pastangas į emocinį gijimą, nes tinkami vaistai tau leidžia pamiršti tą savęs naikinimo norą. Verki pas psichologą, lieji prakaitą sporto salėje, dalyvauji muzikos terapijoje, pieši mandalas ir darai visokį kitokį šūdą, kuriuo netiki, bet kuris turi kažkokią tai gydymo galią ir to negali paneigti.

Sunkiausia, žinoma, atidaryti tas duris, kurios veda į tavo pasąmonę. Dėl ten slypinčių dalykų jautiesi blogai ir gėdingai. Kartais net šlykščiai. Bet tai yra būtina. Kiekvieną kartą pravėrus procedūrinio kabineto duris, atsigulus ant sofos ir bent kelias akimirkas pabuvojus atviru – pasidaro lengviau. Su kiekvienu atviravimu, tau labai skauda, labai spaudžia smegenys, o pro ašaras nieko nesimato, bet tai greitai praeina ir tuomet tu pajunti TAI.

TAI – ramybė. Ji atplaukia rusva saulės šviesa. Ji į tavo sužalotą vaizduotę atneša vilties. Vilties, jog yra planas. Po keliu dienų ta viltis įgauna kūną ir atsiranda planas. Tu supranti, jog laikydamasis to, kas buvo gerai, bet pavirto košmaru, kuris tave laiko uždaręs skausmo narve, nėra verta to, kas gali dar atsitikti. Tai supratęs pajunti didelį, malonų sukrėtimą, supratęs jog tu gali funkcionuoti be liūdesio ir gailesčio sau. Supranti, jog atleidi žmonėms kurie tave skaudino ir vis dar skaudina, taipogi tikiesi ir jų atleidimo.

Kai kitą kartą mane sutiksite gatvėje, aš jausiuosi gerai ir jums nusišypsosiu. Jūs galėsite mane užkalbinti ir tai jums patiks, nes po daugelio mėnesių aš ir vėl būsiu žavus, o manęs klausytis bus įdomu. Nepraleiskite tuomet progos.

Paklausk savęs, ar verta?

Sausio antrąją dieną, šaunusis blogeris Rokiškis Rabinovičius, sukurpė puikų rašinį, kuris esti aktualus mums visiems kurie vartoja alkoholį ir žmonėms, kurie turi brangių žmonių, kurie neatsisako taurelės.

Rokiškis, savo įraše rašo apie alkoholizmo stadijas ir kaip jas atpažinti. Kaip ir buvo galima tikėtis, dauguma jo skaitytojų, jų nuomone, nėra alkoholikai ir tokiais jiems netgi negeria, juk išgeria vos kelis butelius raudono vyno per mėnesi, na gal dar kartais prisilaka progai pasitaikius, bet taip juk daro visi, tai negi mes dabar visi esame alkoholikai? (Čia toks absurdas, kaip kad ir pasakyti „nu, aš visai pritariu ką Putinas daro, bet juk daug kas pritaria. Tai negi mes dabar visi – vatnikai?) O labiausiai mane nustebino vienas individas, kuris drįso pasakyti, jog egzistuoja toks dalykas, kaip kad socialinis gėrimas. Aš buvau nustebęs, kaip žmonės sugeba suversti kaltę kažkam kitam. Jeigu mes vadovaujamės tokia logika, tai tie Lietūkio įvykiai yra tipiškas socialinio smurto pavyzdys, nes ten irgi kvaili žmonės, darė siaubingus dalykus, vien dėl to, kad jų draugai vokiečiai taip norėjo. (Atsiprašau, šiek tiek per tamsu)

Nesupraskit manęs neteisingai, aš jums nenoriu pasakyti, jog jūs visi degradai ir turėtumėt kuo skubiau bėgti iki artimiausios bažnyčios ir bandyti įsitrinti į AA grupes, nes išgeriate šalto, gardaus alaus po darbo ar su draugais pirtyje. Tiesiog perskaitykite šią istoriją ir suvokite, jog esate rizikos grupėje.

Ši istorija įvyko vienam mano pažįstamam žmogui, o gal ir man, jo vardas – Silvestras.

Alkoholis Silvestro gyvenime atsirado labai anksti, tiesą pasakius, iki legalaus amžiaus, kuomet jis galėjo vartoti alkoholį, jam buvo likę kiek daugiau negu penkeri metai. Jis žinoma gyvena Lietuvoje, tad amžių, galite labai lengvai pasiskaičiuoti. Tą pirmą kartą jam pavyko visiškai nusitašyti. Visą tai galima pavadinti šlykščiu terminu – socialinis gėrimas. Žinoma, į tai galima pasižiūrėti kaip į eilinį berniukai liks berniukais, bet mūsų, šiek tiek šiuo klausimu atsilikusioje visuomenėje yra normalu anksti paragauti svaigiųjų mikstūrų, o nepilnamečiui gauti tokių dalykų yra lengviau negu negauti. Dabar, suprasdamas iki to gali privesti, Silvestras į tai žiūri labai priešiškai.

Silvestras buvo visai šaunus paauglys, bet labai nesuprastas. Santykiai su tėvais buvo įtempti ir jis niekada su jais nejautė jokio ryšio, žinoma, jį veikdavo ir patyčios mokykloje, bet juk kam tai iš tikro gali rūpėti? Pirmieji depresijos simptomai jam pasireiškė, kai jis buvo dar dvylikos metų. Vienintelis smagus dalykas, kuris leisdavo jam pabėgti nuo viso to blogio, kuris jį žeidė, buvo pasislėpimas savo kambaryje ir skaitymas. Vaizduotė lavėjo, Zigmanto Kiaupos knygos būdavo perskaitomos po keliasdešimt kartų, bet ateidavo vakaras, jis užmigdavo, o ryte reikėdavo vėl viską išgyventi.

10632589_10204094872330773_2278224269990673044_n

Koks tavo gyvenimas, jeigu tai yra pirmas dalykas, kurį pamatai iš ryto?

Kuomet jis užaugo, ir buvo jau beveik legalaus amžiaus vartoti alkoholinius gėrimus, gyvenimas buvo geresnis ir šviesesnis. Socialinis statusas buvo pakenčiamas, pasitikėjimo savimi netrūko, galvoje sukosi mintys apie šviesią ateitį. Gėrimas gyvenime užėmė labai nemažą vietą, nes kiekvienas penktadienis būdavo girtas, o kartais dar ir šeštadienis. Visa tai atrodė labai linksma ir smagu, draugai, juokai, merginos, bei alkoholis.

Kuomet Silvestras baigė mokyklą, ambicijos buvo aukštos, rezultatai buvo patenkinami, tad jis įstojo į vieną iš universitetų studijuoti Istorijos. Jam, kaip istorijos freakui tai suteikė gan nemažai džiaugsmo.

Kraustymasis iš namų į didesnį miestą yra visai nemažas stresas. Silvestras pradėjo neberasti bendros kalbos su žmonėmis, kurie buvo jam artimi, bet po kurio laiko tapo aišku, jog visa tai tebuvo jo intelekto sukurta simuliacija. Alkoholio vartojimas tapo pusiau nevaldomas. Raudonas vynas ir alus liejosi laisvai. Depresija jau buvo pasiekusį tokį lygį, jog galvą dažnai užplūsdavo suisidinės mintys. Bet, kaip ir dažnas rytų europietis – vietoje tinkamo gydymo, jis pasirinko alkoholį. Jis malšindavo liūdesį, bet tuo pačiu ir gilino problemą. Liūdesio malšinimo seansai trukdavo iki visiško nusigėrimo, atsikėlus būdavo sunku iškęsti tą pagirių drebulį, tad gėrimas nenutrūkdavo ir kitą dieną, ir dar kitą, kartais savaitę ar ir mėnesį.

Bet juk negali taip visuomet nesisekti? Silvestras susirado žmogų, kuris jam tapo labai svarbus. Aplink tą žmogų, taip pat buvo ir kitų šaunių žmonių ir Silvestras pirmą kartą pasijuto namie. Nors ir buvo vėlyvas ruduo, kiekvieną dieną jam patekėdavo šilta, vasaros saulė.

Tuomet, pirmą kartą jis suprato, jog alkoholis yra jo rykštė. Jis labai stengėsi, tų santykių vardan, ji riboti ir galiausiai jo atsisakyti, bet niekaip neišėjo. Alkoholis laimėjo prieš Silvestrą. Nustoti gerti, nors ir savaitei, buvo labai sunku.

Kaip jau ir supratote, niekas negalėtų pakelti santykių su degradavusiu žmogumi. Santykiai nutrūko, Silvestras suprato, jog negydoma depresija užaugino ir psichozę. Jis buvo labai didelis svajotojas, tad maišant alkoholį su depresija, jis greitai pradėjo nebe suvokti tos ribos, kuri skiria realų pasaulį ir jo vaizduotės sukurtą simuliaciją. Greitas bandymas gydytis nepadėjo, tad beliko tik alkoholis. Alkoholis sukeldavo daug problemų, Silvestras vis įsiveldavo į problemas, šlykštėjosi savimi ir keletą kartų nesėkmingai viską bandė užbaigti.

Silvestras kartą palūžo ir jis griebėsi alkoholio. Jis turėjo galimybė viską sutvarkyti, bet alkoholis jam to neleido. Jis nekenčia savęs, jog prarado nuostabų žmogų, jis nekenčia savęs, jog iš perspektyvaus jaunuolio tapo visiškai apatiška daržove, bet jis ir toliau taip elgiasi, nes kelias atgal į visuomenę, jau net nekalbant apie laimę, yra labai ilgas ir sunkus.

O dabar pagalvokite apie save, ar jūs esate užtikrinti, jog niekada gyvenime nepalūšite? Ar jūs esate užtikrinti, jog palūžus nesigriebsite butelio, taip bandydami nurimti? Pasimokykite iš Silvestro istorijos ir supraskite, jog tas iš tikro labai menkas, alkoholio suteikiamas džiaugsmas, yra visiškai nevertas tos rizikos. Rizikos, jog viskas gali baigtis tuom, kad viską reikės statyti ne nuo nulio, bet iš labai gilios duobės.

Leiskite sau būti laimingiems, draugai.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos