Ramybė.

Kažkas, kažkur ir kažkada yra pasakęs, jog laimingas žmogus privalo turėti prastą atmintį. Na ir kas kad tavo sąmonė pamirš? Čia tokio pačio lygio nusišnekėjimas, kaip ir ta realybės neatitinkanti Nyčės sentencija. Mūsų smegenis veikia nepaprastai gerai, gal geriau jos veikia kai esame vaikai ar sveiki žmonės, bet jos veikia ir tai ką matome, mes užrašome ant didelio, balto popieriaus lapo ir tuomet mes sąmoningai nusprendžiame kur tai padėti, ar mes norime apie tai galvoti ir analizuoti ar tai yra mums per daug tamsu ir nepakeliama, tuomet mes viską sumetame į milžinišką konteinerį ir kaupiame ten tas visas nuoskaudas, užrašytas ant lėtai yrančios makulatūros, kuri nespėja suirti per mūsų gyvenimą.

Kai visko tampa per daug, kai prikaupiame per daug atliekų ir nuoskaudų – mes parklumpame, žliumbiame, rėkiame, isterikuojame, kaltiname ir galiausiai nusižudome. Mirtis nėra pati blogiausia išeitis, visgi yra smagu žinoti, jog artimiesiems atkentėjus tą liūdesį viskas stos į savo važias ir niekam daugiau nereikės matyti tavęs klūpinčio ir tempiančio visus žemyn su savimi.

Visgi tai yra kraštutinė išeitis ir ji visada bus pasiekiama. Niekas tavęs nesustabdys nuo to, nei draugai, nei tėvai, nei giminaičiai, tad sveikai prieik prie išvados, jog dar galima pabandyti. Juk vietoj voliojimosi ant kilimo apsiseilėjus iš savi graužos, galima pabandyti paieškoti pagalbos. O pagalbos yra, svarbiausia, norėti to.

Nu durnos tos mandalos ir visi kiti šakar makar. Bet toki nupieši ir tau jau ramiau. Pabandykit.

Nu durnos tos mandalos ir visi kiti šakar makar. Bet toki nupieši ir tau jau ramiau. Pabandykit.

Aš panorėjau ir pagaliau, po visų ožiavimusi ir prieštaravimų, pradėjau tvarkytis su susikaupusiu šlamštu ir nuoskaudom. Viskas daug sunkiau negu įsivaizdavau, bet jūsų nuolankusis tarnas jaučiasi vis geriau. Smagu būti tarp žmonių, kurių problemos yra panašios, net jeigu viskas ir atrodo siu-realistiškai. Lėtai kalbantys, lėtai vaikštantys, normalūs, prick’ai, šventuoliai, asocialūs ir kiti yra tokie pat kaip tu. Visi jie iki to atėjo sąmoningai nesigydydami, tu į juos pažiūri ir supranti, jog nenori čia grįžti daugiau, tad dedi visas pastangas, jog pasveiktum.

Dedi visas pastangas į emocinį gijimą, nes tinkami vaistai tau leidžia pamiršti tą savęs naikinimo norą. Verki pas psichologą, lieji prakaitą sporto salėje, dalyvauji muzikos terapijoje, pieši mandalas ir darai visokį kitokį šūdą, kuriuo netiki, bet kuris turi kažkokią tai gydymo galią ir to negali paneigti.

Sunkiausia, žinoma, atidaryti tas duris, kurios veda į tavo pasąmonę. Dėl ten slypinčių dalykų jautiesi blogai ir gėdingai. Kartais net šlykščiai. Bet tai yra būtina. Kiekvieną kartą pravėrus procedūrinio kabineto duris, atsigulus ant sofos ir bent kelias akimirkas pabuvojus atviru – pasidaro lengviau. Su kiekvienu atviravimu, tau labai skauda, labai spaudžia smegenys, o pro ašaras nieko nesimato, bet tai greitai praeina ir tuomet tu pajunti TAI.

TAI – ramybė. Ji atplaukia rusva saulės šviesa. Ji į tavo sužalotą vaizduotę atneša vilties. Vilties, jog yra planas. Po keliu dienų ta viltis įgauna kūną ir atsiranda planas. Tu supranti, jog laikydamasis to, kas buvo gerai, bet pavirto košmaru, kuris tave laiko uždaręs skausmo narve, nėra verta to, kas gali dar atsitikti. Tai supratęs pajunti didelį, malonų sukrėtimą, supratęs jog tu gali funkcionuoti be liūdesio ir gailesčio sau. Supranti, jog atleidi žmonėms kurie tave skaudino ir vis dar skaudina, taipogi tikiesi ir jų atleidimo.

Kai kitą kartą mane sutiksite gatvėje, aš jausiuosi gerai ir jums nusišypsosiu. Jūs galėsite mane užkalbinti ir tai jums patiks, nes po daugelio mėnesių aš ir vėl būsiu žavus, o manęs klausytis bus įdomu. Nepraleiskite tuomet progos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos