Monthly Archives: vasario 2016

Kodėl aš nekenčiu B. Tiškevič?

Vat manęs dažnai paklausia visokie mano pažįstami, kodėl aš taip nemėgstu Beatos, nejaugi jinai man kažką esti padariusi? Vat ne, nieko jinai man dar nepadarė, kol kas, bet aš jos nemėgstu taip smarkiai, kaip nemėgstu Norfos, lietuviško kino, delfio komentatorių ir panašių brudatstvų. Dar nemėgstu Užkalnio, bet ne todėl kad jis mane nervuotų kažkaip, bet todėl kad laikui bėgant jis tapo savo paties parodija, bet aš jį gerbiu. Dar labiau gerbt pradėjau po to, kai jis išleido savo vardo koldūnus, kurie, girdėjau esti visai neblogi, kas šiek tiek nuliūdina, nes šūdinų savo vardo koldūnų išleidimas būtų puikus vidurinis pirštas visiems tiems kurie putojasi ir tiems kurie drėksta, nuo jo rašliavų. Iš ties, po tokio akibrokšto aš jį net pamėgčiau.

Visgi grįžkime prie BT (omeny turiu ne British Telecom, bet Beatą Tiškevič, trumpinant bus daug lengviau). BT man nepatinka vien dėl to, kad ji egzistuoja. Aš suprantu, jog ji viską daro iš geros valios, idant padėtų tiems, kurie neretai būna neišgirsti ir nuskriausti, bet ji vienintelė Lietuvoje sugeba, bandydama padėti, dar labiau pakenkti. Blogiausia, jog ji turi nemažą pasekėjų būrį, kurių daugumą yra jauni žmonės, kurių nuomonę yra labai lengva suformuoti ir tą ji daro. Kiekvienas jos postas yra paaugliškas ir atrodo it trylikametės depresikės raštelis, išraižytas skriestuvu ant paskutinio klasės suolo. Jeigu jūs įsigilintumėte į tai, kokią ji žinutę siunčia tiems jauniems žmonėms, jūs suprastumėte, jog ta žinutė yra labai blanki, dažniausiai neegzistuojanti, o kartais ir kenkėjiška mums visiems ir puikus pavyzdys yra tas verktinių projektas.

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai...

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai…

Ji mano, jog su moterų prievartavimu ir žaginimu galima kovoti žodžiais ir tai puikiai atspindi pagrindinę, neveiksnaus ir perdėm tolerantiško jaunimo klaidą – pasitikėjimą tuom, kuom pasitikėti negalima. Tokie patys individai, paskendę pūvančiame leftizmo kubile, Europoje, dabar visaip bando kalbomis išspręsti pabėgėlių problemą ar Brexit klausimą. Pripažinkite, kol dar yra nekontroliuojamų segmentų mūsų visuomenėje, tol paprasčiausiu dialogu mes negalėsime tvarkyti opių problemų. Tik BT, norėdama padėti jaunuoliams, kuriems kareiviška sriuba atrodo per aštri, sugebėjo pakenkti Lietuvos interesams, kad ir netiesiogiai, bet perduodama puikią medžiagą, tiesiai Rusijos propagandai į rankas. BT yra žmogus, kuris išanalizuoja tik vieną žingsnį į priekį. BT yra lietuviško, socialinių tinklų, srauto Paulo Coelho. Jos žodžiai ir sakiniai yra giliai persmelkti nepamatuotu, paauglišku nepasitenkinimu, kuris nesiunčia jokios žinutės ir tai, Beatą Tiškevič paverčia pačiu paprasčiausiu infantiliu nieku.

Beata Tiškevič simbolizuoja absoliučiai viską, kas yra blogai šioje, jaunojoje kartoje. Dažnai griaudami ir kompromituodami, jauni žmonės nesupranta, kurią kovą jiems reikia pasirinkti. Nepalaikykite manęs netolerantišku šovinistu, aš neužsimerkiu prieš tas problemas, kurias iškelia tą pati BT, bet pasirinktas kovos laukas, akivaizdžiai vaisių neduoda, tad reikia jį keisti, idant visa ta kova netaptų ydinga mums visiems.

Blogiausia, jog tokių kaip aš yra didelė dalis, bet mūsų nuomonė nuskęsta geltonai – violetinėje jūroje, o tokie veikėjai kaip BT ir toliau, sėkmingai, formuoja jaunų žmonių nuomonę ir nukreipia ją neteisinga linkme.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kaip pamilti: Jules et Jim.

Šis įrašas bus apie kino šedevrą, kurį Dievinu ir tiesiog myliu. „Myliu“ – stiprus žodis, nenuvalkiok jo, skaitytojau. Turbūt įžangoje turėčiau pasakyt daugiau, negu du sakiniai, tad dar pridėsiu apie lietuvišką kiną. Lietuviškas kinas turi savo priešingybę – naująją prancūzų bangą. Taip kaip blogis turi savo priešingybę – gėrį, taip kaip neapykanta turi meilę, taip kaip Beatą Tiškevič atsveria sveikas protas ir racionalumas, taip lietuviško kino mėgstama tyla turi  prancūzų naujosios bangos keistumą, kuris tobulai užkamšo skyles dialoguose. Ir nors tas dalykas labai paprastas, kaip kad kojų mindymas po stalu, jis niekaip neatsibosta. Taip kaip neatsibosta šokoladas ar kontrabosas. Tiesiog paprasti dalykai yra genialūs ir nieko čia apie tai daugiau neprirašysi.

Neseniai rašiau apie lietuviško kino trydą ir apie tai, kaip netalentingi žmonės kovoja su ja. Apie tai, koks blogas yra tradicinis lietuviškas kinas ir kas per siurbėlės yra mūsų, tradicinio kino, režisieriai, galima parašyti keliolikos tomų esė, nes to neišsemiamo brudo yra pilna, lietuviškoji filmografija, bet argi jums būtų įdomu, jeigu nepateikčiau pavyzdžių, koks turi būti kinas ir kiek yra nukrypęs nuo to, lietuviškasis, agrarinis vėmalas.

Man kartais atrodo, jog mano neapykanta agrariniam, lietuviškam, medį drožinėjančiam kinui, konvertavosi į tokios pat apimties meilę prancūziškam kinui. Taip, kaip jaučiu neapykantą kiekvienai detalei Juzėno filmuose, taip aš jaučiu neapsakoma ir neapdainuojamą meilę kiekvienam prancūziškam filmui. Vien kalbai ir tai kaip jie moka skoningai pasirinkti aktorius.

Šiandien kalbėsiu apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmų kadrų ir kuris mane, išties, išmokė jausti. Tie, kas mane iš tikro pažįsta, žino, jog aš esu gana empatiškas žmogus. Empatiškas globalioms ir lokalioms žmonių problemoms. Visgi šis filmas mane privertė kažką pajusti. Toks jausmas, jog šis filmas buvo gera terapija, kuri tiesiog atgaivino mano sielą, nors ji jau buvo be pradėjusi virsti į sudūlėjusią fosiliją. Tie, kas tikitės, jog šį filmą aprašysiu ir išanalizuosiu kažkaip iš techninės pusės, tai jau galit šį langą uždaryti ir eit skaityt kažko kito, nes mano bloge požiūrio iš techninės pusės yra lygiai tiek, kiek dorų, darbščių žmonių Detroite ar Elektrėnuose.

Filmas – „Jules et Jim“ yra romantinė drama kurią, 1962 metais, pastatė ir prodiusavo prancūzų režisierius François Truffaut. Filmo veiksmas vyksta maždaug Pirmojo Pasaulinio Karo metais ir pasakoja istoriją apie tragišką meilės trikampį, kuris į save įtraukė prancūzą bohemietį Jim’ą, jo drovų draugą austrą Jules ir merginą, kuri vėliau tapo jo žmona, Catherine.

Filmas pastatytas pagal, to paties pavadinimo, Henri – Pierre Roché 1953 metais parašytą, pusiau autobiografinį romaną, kuriame aprašomi santykiai tarp jo, jo draugo rašytojo Franz Hessel ir merginos vardu Helen Grund, su kuria, Henri – Pierre buvo sumainęs vestuvinius žiedus (na ir šlykštus, agrarinis sakinys, bet tiek to).

Tiek turbūt apie filmą jums tereikia žinoti, nes nemėgstu labai spoilinti gerų filmų, tad jeigu susidomėsite, tai patys ir pasižiūrėsite, kas tame filme vyko ir kaip jis pasibaigė.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit - suprasit.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit – suprasit.

Žiūrėdamas šį filmą aš jaučiau labai stiprią šilumą. Nuotaika žiūrėjimui buvo labai tinkama, nes pats buvau įsivėlęs į šiokį, tokį, meilės ir santykių trikampį ir kiekvienas kadras, šiame filme, man leido suprasti kur turėčiau toje situacijoje nueiti ir kur atsidurti. Šis filmas priverčia jausti, jausti ne tam kad jaustum, ne tam kad pasakytum „aš jaučiu“, bet tam, kad jaustumeis kaip žmogus, kuris yra aukščiau gyvuliškų instinktų, žmogumi, kuris turi funkcionalią sielą. Šis filmas puikiai parodo, kas yra santykiai tarp dviejų, o kartais ir daugiau žmonių. Jis puikiai parodo, jog mes niekada nebūsime laimingi, jeigu bandysime savintis kitą žmogų ir visą tą procesą vadinsime „Meile“. Ši istorija nori pasakyti tau, brangus žiūrove, jog meilė, kuri riboja – neegzistuoja. Mes dažnai pamirštame, jog meilė turi būti kantri, meilė turi būti nesavanaudiška, meilė turi būti tas jausmas kuris išlaisvina, o ne uždaro mus į tam tikrą, lūkesčių ir moralės normų kalėjimą.

Šį filmą rekomenduoju visiems, kurie kada nors jautė ir buvo įskaudinti, bei tiems, kurie kažkuriuo gyvenimo momentu nežinojo kurį kelią pasirinkti. Iš ties, šis filmas yra visų mūsų išgelbėjimas, šis filmas puikiai parodo, kaip turi atrodyti puikiai funkcionuojanti mūsų rasė, nepaisant bet kokio jai metamo iššūkio.

Geriausias dalykas apie šį filmą yra tas, jog jis privers pamiršti visus jūsų matytus prastus filmus. Šio filmo ypatingoji galia yra ta, jog jis privers jus pamiršti visas tas tylos minutes ir valandas matytas tradiciniame lietuviškame kine. Šis filmas privers jus pamiršti visas tas, nepakeliamas valstietiškas problemas, kurias gvildena lietuviškas kinas. Šis filmas privers jus pamiršti tai, jog mūsų tauta buvo nuolatos prievartaujama. Šis filmas privers jus pamiršti, jog egzistavo toks dalykas kaip tremtis, kuri palietė mūsų senelių kartą. Šis filmas leis jums pamiršti pralaimėtą partizaninį karą, jis leis jums pamiršti dabartines problemas, bei grėsmes ir leis prisiminti tai, kad mes esame didinga žmonių rasė, o ne nuskriausta, rytų Europos tautelė.

Šis filmas jus pagrobs visom 105 minutėm ir pavers jus savo meilės įkaitais. Kitais žodžiais, šis filmas daugiau negu pusantros valandos taps jūsų antrąja puse, kurią pamilsite nuo pirmųjų kadrų ir pabaigoje, prisiminsite ją kaip vieną ryškiausių ir šviesiausių, savo gyvenimo epizodų.

Smagaus ir supratingo žiūrėjimo,
Gerbiamas skaitytojau.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Alkoholizmas ir F21

Kartą kalbėjau apie depresiją, kartą kalbėjau ir apie alkoholizmą ir tie rašinėliai buvo labai populiarūs, tad nusprendžiau parašyti apie tai dar kartą, nes dar yra ką pasakyti, idant jūs to išvengtumėte. Vat koks aš altruistiškas, aš jus išgelbėsiu, o jūs atsidėkodami pasiūlysite šį įrašą perskaityti draugui, draugei, kaimynei, tetai ar šiaip kažkokiam, ant baltų arklių jodinėjančiam debilui, kuriuo iš tiesų mes galime visi tapti, jeigu nemylėsime ir neprižiūrėsime savęs.

Visą gyvenimą nugyvenau manydamas, jog sergu sunkia depresijos forma. Manau, jog šis dalykas įgaunamas kartu su Lietuvos pilietybe, nes pripažinkim, esam labiausiai į melancholiškumą linkusi tauta. Jeigu netikite, tai perskaitykite kokį nors mūsų literatūros aukso fonde esantį kūrinį ir tuomet su manim sutiksit. Kitaip pasakius, skaityt Škėmą be neuroleptikų, tas pats kas valgyti picą be sūrio, tiesiog – prastas skonis. Ir vat, prieš dešimtį dienų, sužinojau jog visai nėra taip, man diagnozavo F21 (kas liaudiškai esti „Šizotipinis sutrikimas“, kad ir ką tai reikštų). Labai sunerimęs dėl savo sveikatos ir šiaip, aplinkinių gerovės, internete pasiieškojau informacijos apie tai, kas per velnias tas „Šizotipinis sutrikimas“ (juokinga istorija: mano viena draugė, per neapdairumą, o gal ir spicialiai paklausė manęs „o kas yra tas šizotropinis sutrikimas?“) yra.

Taigi internete, visų pirma, radau wiki straipsnį anglų kalba, iš kurio nusprendžiau, jog šią ligą galima diagnozuoti kone bet kam, kad ir šyvai kaimo kumelei. Mano nuomonę tik dar labiau sutvirtino pipedijos straipsnis. Taigi, iš esmės Šizotipinis sutrikimas yra pusiau realus, pusiau mistinis sutrikimas, kurį galima pripaišyti bet kuriam, ekscentriškam keistuoliui. Pamaniau tuomet sau „ar tikrai psichiatrai gali švaistytis tokiom diagnozėm kaip niekur nieko?“ ir pasirodo – gali. Į tris ar keturis punktus, reikalingus šiam sutrikimui nustatyti, gali teigiamai atsakyti kiekvienas, labiau užsiskleidęs ir keistesnis individas. Visgi sklando gandai, jog žmonių, turinčių šį sutrikimą esti šiame pasaulyje ir tarp jų tikrai patekčiau aš.

Ar tai, jog turiu šį sutrikimą padaro mane blogesniu žmogumi? Ar ši diagnozė padidina galimybę, kad pasikvietę mane vakarienės, jūs nemaloniai nustebsite kuomet aš prispjaudysiu į salotas ar pradėsiu birka braukyti per dar garuojantį, Kijevo kotletą? Ar suvis blogiausia, pradėsiu tikėti skiepų daroma žala vaikams, mikroschemas kurias implantuoja, mums bemiegant, kažkokios pailgos, pilkos būtybės iš Kepler-b96 planetos? Greičiausiai ne, manau jog tikimybė su visai žmonėmis tam yra vienoda, tad būkite atsargūs, prieš ką nors kviesdamiesi į svečius ar iš kažkieno gaudami abejotiną informaciją.

Didžiausia tikimybė, jog jeigu mane sutiksite gatvėje ir užkalbinsite, aš bandysiu jus pralinksminti kokiu nors mediniu pokštu, kad ir tokiu, kokį bandžiau prakišti savo daktarui (jūs šios istorijos nežinote, tad trumpai jus apšviesiu. Kuomet gulėjau stacionare, mane gydė daktaras, pavarde „Naujokas“, tad logiška, jog mano pirmasis sakinys, adresuotas jam, buvo toks: „Jūsų pavardė „Naujokas“? Ar pagal jūsų specialybę nebūtų logiškiau jus vadinti „Daktaru Internu“?“), dar didesnė tikimybė yra, jog mane išvydę, matysite mane nuliūdusį ir susimąsčiusį, o suvis, didžiausia tikimybė yra ta, jog jūs matysite ne Aivarą, o kaip aš jį vadinu – Silvestrą. Tiesą pasakius, aš jau seniai pasimečiau ir nebežinau, kuris yra tikrasis aš. Idant jums būtų aiškiau, dar pridėsiu – aš net nežinau kurios charakterio savybės kuriam ir be priklauso.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Iš pradžių labai bijojau tai pripažinti sau, o taip pat ir aplinkiniams. Juk baisu pripažinti, jog tavo kūne gyvena dar vienas žmogus. Toks jausmas, jog esi tik lietpaltis, po kuriuo slepiasi dvi neūžaugos. Vienas nuolatos linksmas, liūdnas ir sumišęs, o kitas į romantiką linkęs labiau, negu kad neištikimas vaikinas, perkantis šimtus rožių savo niekam tikusiai patelei. Nepirk gėlių, durniau, neapsimoka. Et, nei tu perskaitysi, Edvinai, ar koks ten tavo vardas. Grįžkime prie manęs ir prie jūsų. Kadangi rašau visą šią tiradą ne tam, kad pasiguosčiau, o tam kad apsaugočiau JUS, tai pamėtėsiu keletą patarimų, kaip likti „normaliems“.

1. Jeigu kada supratote, jog šnekate su savimi, kaip su trečiuoju asmeniu – kreipkitės į gydytoją.

2. Jeigu vieną dieną atsikėlėte su žiauriai gera nuotaika, pietus valgėte su mintimi, jog norite paskęsti sriubos lėkštėje, o miegot nuėjote su aiškiomis ir didingomis mintimis apie savo ateitį – kreipkitės į gydytoją.

3. Jeigu jau kurią dieną negalite užmigti ir jeigu apskritai, jus kankina insomnija – kreipkitės į gydytoją.

4. Jeigu jūs mėgdavote megzti kojines su mama, tačiau dabar vien pagalvojimas apie virbalus jums kelia šleikštulį (tinka ir su kitomis veiklomis) – kreipkitės į gydytoją.

5. Jeigu pagalvojate apie mirtį, kaip apie visai padorią išeitį, juo labiau, jeigu kontempliuojate nusižudyti – kuo greičiau kreipkitės į gydytoją.

O šeštas ir pats svarbiausias – jeigu tik jūs kada pamanėte, jog turite problemų su mąstymų, o gal net ir turite kokių nors psichikos sutrikimų, tai jokiu būdu nevartokite alkoholio ar kitų, psichotropinių substancijų. Nepasiduokite tam, kas atrodo kaip lengviausiai prieinamas vaistas, nes Dievaži, tai greičiausias kelias savižudybėn arba LSDP partijon.

O dabar pakalbėkime apie alkoholį. Kaip jau žinote iš mano prieš tai buvusių postų, tai mano gyvenime alkoholis vaidino gan svarbią reikšmę. Mano gyvenime alkoholio buvo tiek daug, kiek daug yra ketvirtosios sienos laužymo O. Koršunovo spektakliuose ir šie abu dalykai yra vienodai blogi. Visgi, pastaruoju metu pagaliau susigriebiau ir štai, galite mane pasveikinti su trisdešimt penktąja blaivybės diena. Tad, koks jausmas būti blaiviu?

Jausmas tikrai nėra toks super smagus, kaip kad atrodo iš šalies. Visi metę gerti žino ką reiškia abstinencijos kančios ir nors man jas teko išgyventi gan silpnas, bet vis tiek teko išgyventi tą drebulį, pirmosiomis dienomis. Organizmas valosi, normalu. Bet svarbiausia, jog sužinojau, jog mano fizinė ir psichologinė priklausomybė, svaigiosioms mikstūroms, nėra jau tokia stipri. Alkoholis man buvo kaip viena iš savęs žalojimo priemonių, tad idant atsisakyčiau to brudo, man tiesiog reikėjo šiek tiek pamilti save. Tad, draugai alkoholikai, jeigu kada nuspręsite mesti gerti, pirmiausia sužinokite dėl ko geriate, tai jums padės lengviau orientuotis savo priklausomybėje. O jeigu dar nežinote ar turite priklausomybę alkoholiui, tai galite atlikti paprastą testą, kurį rasite čia. Vat, viskas jums paduota ant lėkštutės, jūs tik kibkite į darbus ir tvarkykitės gyvenimus.

Kol dar trumpas laikas, tol labai apie savo blaivybę ir nešnekėsiu, geriau paliksiu jums laiko suvirškinti viską, ką aš čia jums papasakojau.

Kaip visada – likite sveiki, draugai.

P.S. Jeigu turite kokių priklausomybių ar šiaip nuotaikos sutrikimų – pieškite mandalas. Mandalos turi gan keistą, raminantį poveikį mūsų psichikai, tad nors ir atrodo jos durnai, kaip ir pats spalvinimas, bet tai, patikėkite manimi – padeda.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Vienišumas.

„Žmogus iš kitų gyvūnų išsiskiria savo protiniais sugebėjimais, kalba, kultūra ir socialiniais ypatumais.“

Socialiniai ypatumai, kas tai? Paprasta, žmogaus socialiniai ypatumai apsiriboja tuom, kad mes negalime likti vieni. Mes negalime gyventi vieni, nes mes pradedame bijoti ir pajaučiame į pakaušį šnopuojančią paranoją, jog neišsimaitinsime t. y. mes bijome nesurinkti pakankamai uogų arba nesumedžioti pakankamai mėsos. Mes bijome miegoti vieni ir dėl to naktį vis atsibundame, idant patikrintume, ar aplink palapinę nesitrina kardadantis tigras, ar į palapinės vidų neįšliaužė gyvatė, kuri taip ir taikosi įkirsti mums į kaklą.

Žmonės yra genties gyvūnai, mes turime laikytis drauge, idant išgyventume žiemą, mes turime laikytis drauge, idant vasarą surinktume pakankamai derliaus.

Dvidešimt pirmame amžiuje, mes įėjome į vienišumo erą. Vis daugiau ir daugiau, mūsų rūšies atstovų tampa individualistais. Žmonijai įveikus pagrindines grėsmes – šaltį, alkį ir plėšrūnus, tapo nebereikalinga tvarios genties idėja. Mums, už kolektyvinę gerovę tapo svarbiau individualūs pasiekimai ir asmeninis gerbūvis. Būtent dėl šios priežasties, mes linkstame į vienišumą. Mes nebeturime laiko nuoširdžiam, o ne dalykiškam bendravimui su kitais, todėl naujausios technologijos, kepte kepa programinę įrangą kurios pagalba, mes negaišdami daug laiko galime susirasti kitą žmogų, su kuriuo galime taip pat nenuoširdžiai susieiti.

Kuris iš šių laiptelių simbolizuoja laimę?

Kuris iš šių laiptelių simbolizuoja laimę?

Aš tapau vienišas ne dėl to, jog pasirinkau individualisto kelią, aš tapau vienišas, nes taip tiesiog gavosi. Visą gyvenimą aš dalyvavau „muzikinėje kėdutėje“ ir kiekvieną kartą, kuomet muzika nutildavo, man paprasčiausiai nelikdavo tos, laisvos vietos. Žinoma, ne visuomet man taip nesisekė, kartais, likus vienai kėdutei, į kurią niekas kitas nepretenduodavo, aš ją vis nuspirdavau ir nuspirdavau. Žmogus kuriam rūpi, vis pastatydavo, o aš ją nuversdavau. Kodėl? Ar todėl kad aš to nenorėjau? Tikrai ne, aš to norėjau labiau už viską. Ar man tai atrodė per prasta? Ne, tai man atrodė geriausia, ką gali gauti šioje žemėje. Tad kodėl aš taip elgdavausi?

Atsakymo šiam klausimui vis dar nerandu. Turbūt mano kūne gyvena daugiau žmonių ir tas dalykas nėra keistas, kai gyvenai didžiąją dalį manydamas, jog turi F33.3, bet vėliau paaiškėjo, jog turi mistinį, egzistuojantį ar ne F21, apie kurį dar ateis diena pašnekėti. Grįžtant prie dualistiškos mano asmenybės, galiu pasakyti, jog ne aš sugadinau savo gyvenimą, ne aš vartydavau tas muzikines kėdes, viską padarė kažkas kitas, o aš tai leidau padaryti.

Koks šios istorijos moralas? Norėčiau palinkėti, jums, mano brangūs skaitytojai, džiaugsmo. Leiskite būti sau laimingais. Laimės, jūsų darbas ofise ir skolinta mašina, už kurią mokate po €189 per mėnesį, tikrai neatneš. Kas tai turėtų atnešti? Tik žmogus, nes be jo, visa kita yra labai pilka.

Suprantant Bukovskį.

Henris Činaskis – Čarlzo Bukovskio alter ego yra viena labiausiai cituojamų asmenybių nusileidžianti tik P. Coelho, Ž. Grigaičiui ir mažajai mergaitei Mašenkai (kas yra keista, nes aš tikiu, jog tas multikas yra nebylus arba man yra tiesiog taip vienodai, kad net tingėjau gauti apie tai informacijos, šiame google ir youtube amžiuje, idant įrodyčiau priešingai). Bukovskis tapo dvidešimt pirmojo amžiaus bohemos skiriamuoju bruožu. Žinoma, ta bohema yra kažkokių pseudo menininkų, dažnai anarchistų, būrelis, kurio generuojama išliekamoji meninė vertė susideda tik iš tos pačios bohemos egzistavimo. Smagu, tavo tuščia egzistencija ir sąlytis su Užupiu jau turi išliekamąją vertę. Tokiu atveju, kam norėt stebuklingų rankų, kurios viską ką palieti paverčia auksu? Tas pats reikalas yra ir su deltos bliuzu. Daug žmonių, kurie nori pasirodyti išskirtiniais savo muzikos skoniu, būtinai paminės, jog jis klausosi deltos bliuzo ir būtinai pridurs, jog jiems prie širdies esti Muddy Waters. Muddy Waters yra žinomas net daugiau šustrų morkų užkrimtusiam arkliui, taip kad nieko čia jūs nenustebinat. Sprogiausias mišinys yra tuomet, kuomet žmogus sako mėgstąs Bukovskį ir deltos bliuzą ar klasikinę muziką. Brolyčiai, laukit iš tokio žmogaus nelaimės.

Kokia šios rašliavos esmė? Aš tiesiog noriu jums pristatyti Bukovskį tokį, kokiu jis nenorėjo pasirodyti. Iš Bukovskio stiliaus ir prozos turinio, galima nuspręsti daug dalykų, tad pradėsiu nuo to, kuris man atrodo esti vienas aiškiausių.

Bukovskis buvo biseksualus?

Žinau, skamba gan kontraversiškai, jog žmogus, taip mylėjęs moters kūną, bet nekentęs sielos, galėjo geismingai žiūrėti į savo lyties atstovus. Kas man leidžia taip manyti?

2001 metais, viename iš savo interviu, vienas blankiau žinomų rašytojų Harold Norse, yra pasakęs, jog jis net neabejojo Bukoskio biseksualumu. Sklando gandai, jog Bukovskis esti jam rodęs savo violetinį, gyslotą falą, idant pamatytų jo. Taipogi Bukovskis yra prisipažinęs turėjęs lytinį aktą su vyru, neva tuo metu jis sumaišęs jį su moterimi. Nežinau kaip jūs, bet aš tikrai saldaus moteriško tarpukojo niekada nesumaišyčiau su plaukuota, vyriška, subinės skyle. Kas labiausiai atskleidžia jo biseksualumą, tai faktas, jog jis visiškai nebuvo sumišęs dėl šios savo klaidos. Šią istoriją galite perskaityti mažai žinomame jo prozos rinkinyje – Notes of a Dirty Old Man.

Dabar kyla klausimas, kodėl jis neišėjo aiškiai iš spintos ir neprisipažino? Paprasta, jis dirbo su savo įvaizdžiu ir galiu gan drąsiai pasakyti, jog nieko kito, išskyrus jo sukurtą įvaizdį, aplinkuje jį ir nėra.

Ar Bukovskio seksualinis gyvenimas buvo toks jau pavydėtinai gausus?

Kuomet man buvo septyniolika metų ir tos sueities nebuvau patyręs jau tiek daug, skaičiau Bukovskį ir niekaip nesuprasdavau, kokiu būdu jis gaudavo tiek uodegos? Visa tai, kaip jis elgėsi su moterimis prieš ir akto metu, man atrodė kaip visiška nesąmonė ir aš vis bandydavau suprasti, kaip moteris sugeba su juo atsigulti antrą kartą? Juoba, kaip jis apgauna jų šeštąjį jausmą, prieš suguldamas su jomis pirmą kartą? Atsakymo niekaip nerasdavau ir vieną dieną, man į galvą šovė mintis – „Jis neturėjo TIEK seksualinių partnerių! Nemanau, net kad tas skaičius yra peržengęs dviženklę ribą“. Vat šios nuomonės aš laikausi ir dabar.

Vienas iš argumentų yra tai, jog bet kas, valgęs nuo saldaus krūmo uogas, su kitu žmogumi, neaprašytų to taip ūkiškai, kaip kad aprašydavo Bukovskis. Visos tos sueities scenos buvo gimdomos per vargus ir aš pats, bandydamas aprašyti TAI, jaunesniame amžiuje, susidurdavau su ta pačia problema ir aš aiškiai supratau, jog man trūksta patirties. Tuo metu, kaip ir Bukovskis, nesupratau kokia svarbi yra medinė lovos koja ar geismui užvaldžius, iš po rusvų užuolaidų išlendantis raudonas, geismo ir mažosios mirties kauburėlis.

Išvados peršasi kelios – arba jis tikrai nebuvo toks patyręs (nes po tiek patirčių, net aklas sliekas galėtų tapti tikru eržilu) arba jis tuo paprasčiausiai nesimėgavo.

Tai, jog jis nesimėgavo draugyste su moterimis aiškiai rodo jo santykis su dukra. Bukovskio dukra, neiviename jo didesniame kūrinyje nevaidina svarbios rolės, tad paklauskite savęs, kaip žmogus, nedievinantis savo dukros, gali šlovinti kitą moterį? Čia vėl priename prie jo biseksualumo.

Pamiršau paminėti vieną svarbų faktą – jis nekaltybę prarado dvidešimt ketverių, o pirmą kartą atliko kunilingą būdamas penkiasdešimties. Kiekvienas sveiko proto žmogus paklaustų – „kaip tai yra įmanoma?“, o aš atsakyčiau, jog net didžiausias egoistas ir kiaulė, negalėtų sugulti su keliomis moterimis, nepabandęs jos apdovanoti oraliniu. Tai tiesiog yra normali reakcija į bet kokią sueitį ir tiek.

Kaip galima pirmą kartą paragauti moters, būnant penkiasdešimties?

Kaip galima pirmą kartą paragauti moters, būnant penkiasdešimties?

Ar Bukovskis buvo apsimetėlis?

Neabejotina, jog Bukovskis yra mėgiamas dėl jo pamišusio gyvenimo būdo, bei aštraus liežuvio. Aštrų liežuvį jis turėjo, bet ar iš tikro jis tiek gėrė, nesirūpino materialine padėtimi ir iš paskutinių jėgų kovojo prieš akademikų, bei intelektualų valdomą, neteisingą pasaulį? Juk tiek daug jo priverkta apie tai, kaip niekam nereikia jo nuostabių rašliavų ar tai, jog niekas neatkreipia dėmesio į tai, jog jis buvo keliose, žurnalistikos paskaitose. Mano atsakymas būtų paprastas – Bukovskis buvo labai įžvalgus manipuliatorius. Jis žinojo kaip reikia žongliruoti žodžiais, idant sudomintų Vokietijos publiką, jis žinojo kokį jungtuką pavartoti, idant pogrindyje gyvenantys poetai ir rašytojai verktų pavydaus asilėno ašaromis ir maldautų Dievo tokio pasisekimo per savo poezijos skaitymus. Didžioji dauguma įvykių, kuriuos aprašė Bukovskis, buvo tiesiog jo iškreiptos, provokuojančios vaizduotės simuliacija. Henris Činaskis buvo jo kaukė, kurios jis norėjo atsikratyti. Viską paaiškina jo eilėraštis „Bluebird“.

there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I’m too tough for him,
I say, stay in there, I’m not going
to let anybody see
you.
there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I pour whiskey on him and inhale
cigarette smoke
and the whores and the bartenders
and the grocery clerks
never know that
he’s
in there.

there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I’m too tough for him,
I say,
stay down, do you want to mess
me up?
you want to screw up the
works?
you want to blow my book sales in
Europe?
there’s a bluebird in my heart that
wants to get out
but I’m too clever, I only let him out
at night sometimes
when everybody’s asleep.
I say, I know that you’re there,
so don’t be
sad.
then I put him back,
but he’s singing a little
in there, I haven’t quite let him
die
and we sleep together like
that
with our
secret pact
and it’s nice enough to
make a man
weep, but I don’t
weep, do
you?

Jūs įsiskaitykite į kiekvieną eilutę ir kiekvienoje eilutėje vis labiau suprasite, jog tas paukštis – jo tikroji asmenybė, kuri niekam nebuvo įdomi. Bukovskio alter ego pamažu tapo dar viena jo asmenybe ir aš žinau, kaip sunku sutilpti dviem ar daugiau žmonių viename, gležname, žemiškame kūne.

Čarlzo Bukovskio proza nėra įspūdinga, o išsakytos sentencijos, fundamentaliai yra tokios pačios kaip ir jūsų, bohemiečiu, nemėgstamo P. Coelho. Jo sentencijos yra apie dalykus, kurie jau seniai yra atrasti ir kol tuo metu Albert Camus tyrinėjo Centauri Proxima, Bukovskis vis dar bandė iškelti savąjį Sputniką už stratosferos ribų.

Na, paklausite dabar, ar verta skaityti Bukovski? Aš jums atsakysiu, jog niekada nesigailėjau laiko investuoto į jo knygas. Jo kūryba nebuvo ypatinga ar nuostabi, bet labai linksma. Man visuomet patinka, kai paprasti, šeimos žmonės bando vaidinti rock’n’rolo žvaigždę. Visgi, kaip jaunam kūrėjui, Bukovskis yra labai didelis ir aštrus peilis, nes visa jo influencija priverčia jaunuolius rašyti taip, it jie savo prozą rašytų kalašnikovu Tautininkų sąskridyje ant nudirtos moters odos.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos