Monthly Archives: kovo 2016

Polinkis į suisidą kada nors vis tiek laimės.

Nuo vienišumo galima ir numirti. Teisingai, mokslininkai yra patvirtinę šį faktą, jog nuo vienišumo žmogui gali plyšti širdis ir ateiti 3,14zdakas. Gerai, kad čia yra blogas ir galiu rašyti belenką. Galiu keiktis ir galiu pateikti informaciją, kurios legitimumu nesu įsitikinęs. Iš ties, brangus skaitytojau, aš nežinau ar iš vienišumo gali sustoti širdis, bet aš tikiuosi, jog tai tiesa.

Ilgai nebuvo jokio įrašo ir apie nieką nekalbėjom, bet kam jums mano raudų ir sielvarto? Na bet šį įrašą paskaitykite ir džiaukitės, jog nesate visiškai vieniši. Tai yra dovana kuria turėtumėt vertinti.

Jeigu esate vieniši, aš jūsų pralinksminti negalėsiu. Tik pasakysiu, jog kažkuriuo momentu gyvenime pralaimėjote ir pasielgėte neteisingai. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite jog iš ties vieniši esate tik jūs. Beata Tiškevič nėra vieniša, Zvonkė bent du vyrus turi, žmoną turi net toks (čia cenzūros įdėsim) nedoras pilietis, kaip kad Paleckis. Aš kalbu apie tą blogąjį Paleckį.

Kvailesni, blogesni, piktesni, mažiau rūpestingi, ne tokie linksmi žmonės turi su kuo dalytis džiaugsmais, o jūs ir aš – neturime. Mes esame prastesni, nes kažkuriuo gyvenimo momentu mums rūpėjo kitokie dalykai. Mano atveju tai buvo alkoholis. Alkoholis ir meilė depresijai. Akivaizdu, jog toks išgama yra pasmerktas būti vienišu.

Ir mes kalbame apie vienatvę kuri tęsiasi ne mėnesį ir ne pusmetį. Ta tikroji vienatvė tęsiasi jau visą gyvenimą. Nors ta vienatvė ir nepriverčia niekaip išdrįsti perlipti balkono turėklą ir pažiūrėti kas bus, bet ji veikia.

Tavo smegenys net pradeda kurti alternatyvią realybę, idant neišprotėtum ir manytum jog viskas yra gerai. Kartais aš važiuoju viešuoju transportu. Neretai priešais mane sėdi ir dailiosios lyties atstovės. Aš į jas žiūriu be jokio geismo, bet savo mintyse dalinuosi intymiausiais gyvenimo momentais. Ties „Vingio“ stotele aš pradedu matyti kaip mes susitikinėjam. Nieko rimto, tik aš bandantis prajuokinti tą nuostabią raudonplaukę. Mes šnekamės apie dalykus, kurie iš esmės neturi prasmės. Po dviejų stotelių aš pripažįstu, jog ją myliu ir ji man atsako tuo pačiu. Mes augame, mūsų draugyste bręsta, kažkada atsiranda atžalos ir kasdienės bėdos. Mokesčiai už būstą, automobilį, malonūs rytai, kuomet atsikeli anksčiau vien tam, kad vėl pamatytum veidą žmogaus su kuriuo miegi jau penkiolika metų. Mes susenstam, bet laimės nepaleidę taip ir numirštam vienas kito glėby. Štai ir viskas, Vinco Kudirkos Aikštė, matyt čia jos stotelė ir ji išlipa. Fantazija baigėsi, smegenys ištemps dar vieną dieną.
Bet haliucinacijos sukelta simuliacija tavo širdies nepamalonina. Tu žinai, jog rytoj ryte ir vėl teks keltis pusę aštuonių. Tu vėl užsikaisi kavos, pasidarysi košės panašios į maistą, išgersi kavą, parūkysi, idant plaučiai ilgiau netrauktų, išsivalysi dantis ir patrauksi link vietos kurioje praleisi artimiausias dešimt valandų.

Tame jokios romantikos nėra. Nepradžiugins tavęs nei šviečianti saulė, nei melejonai eurų, nei gera socialinė padėtis.

Ir tu jau užsiauginai imunitetą baimei. „Kokiai baimei?“ paklaus brangus skaitytojas. Ne, tai nėra baime būti vienišu, tu jau seniai žinai, jog iš dangaus tavo palydovas nenužengs, kaip koks zombis miręs ant kryžiaus. Tu nebebijai, jog kažko nepadarei gyvenime. Tu nebebijai, jog tai yra paskutinis įrašas bloge, kurio niekas neskaito. Paskutinis jis bus ne dėl to, jog nebenori jo pildyti, paskutinis jis bus, nes pragare prastas bevielis internetas. Tu viso šito nebijai, mirtis atrodo visiškai juokingai, taip kaip juokingai atrodo Šiaurės Korėjos branduolinė programa, taip kaip juokingai atrodo Donaldo Trump’o agresyvi retorika, taip kaip juokingai atrodo tos visos jūsų skrybėlės ir fedoros.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas. Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas.
Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tik įdomu kodėl nebebijai? Turbūt kad su tuo gyveni jau kurį laiką. Keista, kai buvai vaikas viskas atrodė kiek šviesiau. Spalvų ir šilumos pilnos pievos glostė šviesius plaukus, o dabar jas suvelia tik tai pūvančiomis bananų žievėmis atsiduodantis šiaurės vėjas, sklindantis iš vietinio šiukšlyno.

Tokia realybė. Turbūt perdedu, bet tokia jau mano „natūra“. Ji tiek pat tikra kiek tikra yra anglijos futbolo ultros šypsena ar ar Jokubauskaitės pasiūlymai pareigūnams pasismaginti. Prieš jus aš jaučiuosi nuogas ir nieko nepasakęs, bet tai yra gerai. Kai neturėsiu ko jums pasakyti, tada turbūt aušra ir neišaus.

Noriu pridurti, brangus skaitytojau, jog mane visuomet galima pasikviesti bokalui alaus. Labai linksmos kompanijos neprižadu, tačiau keletą juokelių apie suglebusius bybius tikrai išstenėsiu.

Būkite mylimi.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Internetai juokiasi iš Šalčiūtės verksmo. O ko jūs tikėjotės?

Šią savaitę girdim tik apie du žmones, apie Šalčiūtę ir apie kolūkio pirmininką Algirda Butkevičių. Aš neeikvosiu savo brangios energijos ir jūsų laiko aiškindamas, kaip aš nekenčiu tų bepročių išgamų, vadinamų „LSDP elektoratu“, nes vis tiek tie durneliai manęs neskaito, o jūs žinote, jog vienintelė tiesa yra sveiko proto dešinė ir tik tai ji.

Okupantų batų trypta ir nesutrypta, tūkstantmetė Lietuva šią savaitę pasidalino į dvi dalis – tie kurie juokiasi iš Šalčiūtės ir tie kurie moralizuoja apie tai kaip blogai yra juoktis iš verkiančio žmogaus.

Noriu pasakyti, jog juoktis iš palūžusio žmogaus yra taip pat amoralu, kaip ir verkti tik tam, kad atkreiptum į save dėmesį. Vien dėl šios priežasties, verktinių projektą aš laikau amoraliu ir šiaip debilišku, bet plačiau apie jį, galite perskaityti čia. Tai taip pat amoralu kaip ir apsimest, jog sergi vėžiu ar dar kokia liga, idant visi glostytų tavo vargšę, tuščią galvelę ir gautum aplinkinių dėmesio. Liūdesys yra labai stipri emocija, o verkimas yra labai intymus dalykas ir bent jau jį mums palikite nesuterštą ir nuoširdų.

Aš tikrai nekovosiu prieš moralfagus ar prieš besijuokiančius cinikus. Aš tikrai nebandysiu nustatyti ar Šalčiūtė įkėlė tą vaizdo įrašą, idant gautų populiarumo ar iš rimtos bėdos. Aš tik pasakysiu kaip tai atrodo.

Pirmiausia kreipiuosi į moralfagus. Bandydami teisinti Šalčiūtę ir jos pasirinkimus, pirmiausia paklauskite savęs ar žinote kas ji yra tokia. Monika Šalčiūtė yra viešas asmuo, kurios populiarumas apsiriboja populiarumu socialiniuose tinkluose. Kitaip tariant – būti populiariai socialiniuose tinkluose yra jos darbas, taip kaip darbas ofise, seime, šachtoje ar laidojimo namuose. Kiekvienas jos postas yra jos darbas, kuris turi jai nešti populiarumą ir sprendžiant iš pasekėjų skaičiaus, aš galiu pasakyt, jog ji šį darbą atlieka labai šauniai. Taigi, norite to ar nenorite, bet jums tenka pripažinti, jog kiekvienas jos postas, kiekviena nuotrauka, kiekvienas video ir šiaip, bet koks jos sujudėjimas socialiniuose tinkluose, turi tarnauti jai ir ją populiarinti. Paprasčiau sakant – kiekvienas jos veiksmas „Facebook’e“ yra tik vienas iš daugelio triukų, kuriais ji nori priminti apie savo egzistavimą ir pripažinkite, iki šio video visi buvo ją pamiršę, o dabar… Pasidarykite išvadas, ponai skaistuoliai.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Dar noriu pasakyti, jog internetai juokiasi ne iš jos tragiškos būsenos, o iš to, jog numanomai šiuo video, ji tik eilinį kartą siekia populiarumo. Ir su tuo yra viskas „OK“. Toks yra jos darbas, ji pati jį tokį ir pasirinko. Niekas nepriėjo, prie ką tik mokyklą baigusios Monikos ir nepasakė „va tu būsi socialinių tinklų žvaigždė ir nieko dėl to negali padaryti, nieko nepakeisi.“. Taip kaip niekas jums neliepė kasti duobių karstams, pešti viščiukus, pardavinėti turguje mėsos ar skaityti šio įrašo, taip Monikai Šalčiūtei niekas neliepė tapti viešu asmeniu „Facebook’e“, kurio kiekvienas judesys virtualioje erdvėje bus vertinamas tiek teigiamai, tiek neigiamai.

O ir prisiminkite ką mus mokė apie internetą mokykloje. Internetas yra pilnas visokių žmonių ir jeigu jūs numetate tokią „bombą“ ir tikitės, jog nebus tų kurie šaiposi, tai aš galiu pasakyt, jog esate tokie patys tuščiagalviai klounai, kaip kad tie ateistai kurie į bažnyčią eina vien tam, kad galėtų klausinėt dvasininkų klausimų į kuriuos biblija logiškai atsakyti negali ir juoktis iš jų.

O dabar kreipiuosi į jus, pokštininkus. Jūsų visada bus tiek pat, kiek ir moralizuojančių, tad supraskite, jog juokimasis iš ekstremalių dalykų, visuomet jums atsilieps. Aš nesakau, jog jus nutrenks žaibas ar kad jūsų mamą išprievartaus koks nors mitologinis gyvis, bet jūs tiesiog turite būt pasiruošę moralfagų morališkumo pamokoms. Jie kiekviename jūsų pokšte įžvelgs kažką blogo, nes jų galvos neišneša fakto, jog galima juoktis iš visko. Jie užsimerkę ir užsikimšę ausis garsiai kartos, jog pašaipos neegzistuoja ir kiekvieną kartą išlindus aštresniam pokštui, jie su nuostabą pasibjaurės jumis. Tokia yra jų ir jūsų dalia.

Daug pokštų apie Šalčiūtės verkimą buvo neskoningi ir nejuokingi. Išties, tik keletas buvo verti dėmesio, tad cinikai – pasitempkite, dėl Dievo meilės. O visiems kitiems noriu priminti, jog internetas yra vieša vieta, prie kurios šiais laikais priėjimą turi daugelis. Visuomet bus šviesių ir tamsių interneto kampų. Visada bus žmonių kurie juoksis iš mirties, rasės, tikėjimo ir verkimo. Tiesiog susitaikykite su tuo, nors tai ir nėra labai geras dalykas. O suvis svarbiausia, elkitės internete padoriai ir dėl to nenukentėsite, nes jeigu nusifotografuosite nuogas (kas yra tame pačiame intymumo lygyje kaip ir verkimas), tai visada atsiras žmonių kurie iš to pasijuoks.

Tik niekad nenustokite pjautis tarpusavyje. Kas bus jeigu visi turėsim proto, idant suvoktume tuos kurie moralizuoja ir tuos kurie juokiasi?

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos