Internetai juokiasi iš Šalčiūtės verksmo. O ko jūs tikėjotės?

Šią savaitę girdim tik apie du žmones, apie Šalčiūtę ir apie kolūkio pirmininką Algirda Butkevičių. Aš neeikvosiu savo brangios energijos ir jūsų laiko aiškindamas, kaip aš nekenčiu tų bepročių išgamų, vadinamų „LSDP elektoratu“, nes vis tiek tie durneliai manęs neskaito, o jūs žinote, jog vienintelė tiesa yra sveiko proto dešinė ir tik tai ji.

Okupantų batų trypta ir nesutrypta, tūkstantmetė Lietuva šią savaitę pasidalino į dvi dalis – tie kurie juokiasi iš Šalčiūtės ir tie kurie moralizuoja apie tai kaip blogai yra juoktis iš verkiančio žmogaus.

Noriu pasakyti, jog juoktis iš palūžusio žmogaus yra taip pat amoralu, kaip ir verkti tik tam, kad atkreiptum į save dėmesį. Vien dėl šios priežasties, verktinių projektą aš laikau amoraliu ir šiaip debilišku, bet plačiau apie jį, galite perskaityti čia. Tai taip pat amoralu kaip ir apsimest, jog sergi vėžiu ar dar kokia liga, idant visi glostytų tavo vargšę, tuščią galvelę ir gautum aplinkinių dėmesio. Liūdesys yra labai stipri emocija, o verkimas yra labai intymus dalykas ir bent jau jį mums palikite nesuterštą ir nuoširdų.

Aš tikrai nekovosiu prieš moralfagus ar prieš besijuokiančius cinikus. Aš tikrai nebandysiu nustatyti ar Šalčiūtė įkėlė tą vaizdo įrašą, idant gautų populiarumo ar iš rimtos bėdos. Aš tik pasakysiu kaip tai atrodo.

Pirmiausia kreipiuosi į moralfagus. Bandydami teisinti Šalčiūtę ir jos pasirinkimus, pirmiausia paklauskite savęs ar žinote kas ji yra tokia. Monika Šalčiūtė yra viešas asmuo, kurios populiarumas apsiriboja populiarumu socialiniuose tinkluose. Kitaip tariant – būti populiariai socialiniuose tinkluose yra jos darbas, taip kaip darbas ofise, seime, šachtoje ar laidojimo namuose. Kiekvienas jos postas yra jos darbas, kuris turi jai nešti populiarumą ir sprendžiant iš pasekėjų skaičiaus, aš galiu pasakyt, jog ji šį darbą atlieka labai šauniai. Taigi, norite to ar nenorite, bet jums tenka pripažinti, jog kiekvienas jos postas, kiekviena nuotrauka, kiekvienas video ir šiaip, bet koks jos sujudėjimas socialiniuose tinkluose, turi tarnauti jai ir ją populiarinti. Paprasčiau sakant – kiekvienas jos veiksmas „Facebook’e“ yra tik vienas iš daugelio triukų, kuriais ji nori priminti apie savo egzistavimą ir pripažinkite, iki šio video visi buvo ją pamiršę, o dabar… Pasidarykite išvadas, ponai skaistuoliai.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Dar noriu pasakyti, jog internetai juokiasi ne iš jos tragiškos būsenos, o iš to, jog numanomai šiuo video, ji tik eilinį kartą siekia populiarumo. Ir su tuo yra viskas „OK“. Toks yra jos darbas, ji pati jį tokį ir pasirinko. Niekas nepriėjo, prie ką tik mokyklą baigusios Monikos ir nepasakė „va tu būsi socialinių tinklų žvaigždė ir nieko dėl to negali padaryti, nieko nepakeisi.“. Taip kaip niekas jums neliepė kasti duobių karstams, pešti viščiukus, pardavinėti turguje mėsos ar skaityti šio įrašo, taip Monikai Šalčiūtei niekas neliepė tapti viešu asmeniu „Facebook’e“, kurio kiekvienas judesys virtualioje erdvėje bus vertinamas tiek teigiamai, tiek neigiamai.

O ir prisiminkite ką mus mokė apie internetą mokykloje. Internetas yra pilnas visokių žmonių ir jeigu jūs numetate tokią „bombą“ ir tikitės, jog nebus tų kurie šaiposi, tai aš galiu pasakyt, jog esate tokie patys tuščiagalviai klounai, kaip kad tie ateistai kurie į bažnyčią eina vien tam, kad galėtų klausinėt dvasininkų klausimų į kuriuos biblija logiškai atsakyti negali ir juoktis iš jų.

O dabar kreipiuosi į jus, pokštininkus. Jūsų visada bus tiek pat, kiek ir moralizuojančių, tad supraskite, jog juokimasis iš ekstremalių dalykų, visuomet jums atsilieps. Aš nesakau, jog jus nutrenks žaibas ar kad jūsų mamą išprievartaus koks nors mitologinis gyvis, bet jūs tiesiog turite būt pasiruošę moralfagų morališkumo pamokoms. Jie kiekviename jūsų pokšte įžvelgs kažką blogo, nes jų galvos neišneša fakto, jog galima juoktis iš visko. Jie užsimerkę ir užsikimšę ausis garsiai kartos, jog pašaipos neegzistuoja ir kiekvieną kartą išlindus aštresniam pokštui, jie su nuostabą pasibjaurės jumis. Tokia yra jų ir jūsų dalia.

Daug pokštų apie Šalčiūtės verkimą buvo neskoningi ir nejuokingi. Išties, tik keletas buvo verti dėmesio, tad cinikai – pasitempkite, dėl Dievo meilės. O visiems kitiems noriu priminti, jog internetas yra vieša vieta, prie kurios šiais laikais priėjimą turi daugelis. Visuomet bus šviesių ir tamsių interneto kampų. Visada bus žmonių kurie juoksis iš mirties, rasės, tikėjimo ir verkimo. Tiesiog susitaikykite su tuo, nors tai ir nėra labai geras dalykas. O suvis svarbiausia, elkitės internete padoriai ir dėl to nenukentėsite, nes jeigu nusifotografuosite nuogas (kas yra tame pačiame intymumo lygyje kaip ir verkimas), tai visada atsiras žmonių kurie iš to pasijuoks.

Tik niekad nenustokite pjautis tarpusavyje. Kas bus jeigu visi turėsim proto, idant suvoktume tuos kurie moralizuoja ir tuos kurie juokiasi?

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

3 thoughts on “Internetai juokiasi iš Šalčiūtės verksmo. O ko jūs tikėjotės?

  1. Antanas Končius parašė:

    taip, Šalčiūtė pasirinko tokį kelią, tokią profesiją. BET, norėčiau paprieštarauti. Lygiai taip pat kalbama (ai čia jie dėmesio nori tiktai) ir apie tuos, kurie kalba apie savižudybę, kurie save žaloja imituodami kad norėjo nusižudyti ir t.t. bet tai yra problema vistiek, ir ją reikia spręsti.

    Jei žmogus kalba kad jam blogai (buvo ir delfy straipsnis su Šalčiūtės interviu apie depresiją), tai jam reikia pasiūlyti pagalbą. Dabar gaunasi taip, kad niekas net nesigilina ir iškart iš anksto nuotoliniu būdu net nemačius pacientės nustato, kad žmogui viskas gerai ir tiesiog tai yra dėmesio trūkumas/atliktas darbas?

    Čia lygiai taip pat kaip žmogus ateina pas draugą, sako „blin jau trečia diena man nugarą skauda“ ir tas draugas pasako „aiktu, dėmesio čia tiktai reikalauji, viskas tau gerai, žinau kad tau neskauda“.

    Juoktis galima iš daug ko, bet ši situacija tikrai nieko gero vien dėl to, kad kiti žmonės, kurie tikrai serga depresija ir nežino ką daryti, gali pradėti dar labiau bijoti prisipažinti kitiems žmonėms kad serga, nes bijos sulaukti tokios pat reakcijos (pasišaipymai arba „ai tau čia dėmesio trūkumas“).

    O mes ir taip jau lyderiai savižudybių kategorijoje, taip kad geriau būtų ne blogint situaciją, o bent kažkaip ją gerinti.

    • nekapsukas parašė:

      Gerint situaciją galime tik jeigu apie tai kalbėsime RIMTAI.
      Aš puikiai suprantu jūsų mintį, tačiau aš manau, jog jeigu internete tik daugės tokių video, tai mes tikrai prieisime prie tos ribos kai niekas nebereikš savo jausmų.
      Mums reikia, jog apie tai kalbėtų specialistai, o ne tokie atsilupę psichologai kaip TV Pagelboje ar Monika Šalčiūtė.
      O ir pagalbą turi suteikt ne randominis žmogus internete, o kažkas iš artimųjų rato.

      • Antanas Končius parašė:

        bet o kaip kalbėt RIMTAI kai pvz Skaiva delfyje pareiškė, kad „depresija sergantys žmonės kreipiasi į specialistus, o ne kelia filmukus į instagramą“, nors iš esmės visaip būna, ir čia individualiai nuo žmogaus priklauso kaip jis prašosi pagalbos? arba kaip rimtai kalbėti apie tai, kai žmonės juokiasi iš to (Baumilos parodija irgi nepadeda)?

        taip, pagalbą turi suteikti specialistai, bet artimųjų ratas turi atkreipt dėmesį į tai, kad problema apskritai egzistuoja, pakalbėti su sergančiuoju, paskatinti kreiptis į specialistus. Kai žmogus serga depresija jam nieko nesinori, arba norisi nusižudyti (nes prasmės nebemato), tai artimieji turi būti labai atidūs kad tą pastebėtų dar tada kai nėra per vėlu. Aš manau, kad pats depresija sergantis žmogus labai retai kada kreipiasi į specialistus, nes jam ne tas galvoj būna. Todėl labai svarbu aplinkinių adekvati reakcija į žmogaus elgesį/kalbą, kad kažkas su tuo sergančiuoju pakalbėtų, parodytų kad jis kažkam rūpi, ir kad verta yra stengtis taisyti situaciją.

        Vien dėl to, kad Šalčiūtė yra Šalčiūtė nereikia nuvertinti galimai esančios problemos, nes gali būti per vėlu vėliau. Geriau jau dėl visa ko išsiaiškinti ar tikrai yra problema, ir jei čia buvo eilinis PR, tada viešai tą pasmerkti, bet tuo pačiu pasidžiaugti kad buvo false alarm. Bet jei tai yra tiesa, gali būti, kad dabar kalbam apie gyvybės ar mirties atvejį. O aš manau, kad betkokia gyvybė svarbu, ir nesvarbu, kad tai yra žmogus kurio nemėgsti. Na, gal Hitlerio ar Stalino negelbėčiau, bet visi kiti – svarbios gyvybės 🙂

        Pats paauglystėj svarsčiau savižudybę, žinau ką reiškia jaustis užspeistam į kampą kai nebematai jokios išeities (kad ir kaip kvailai beskambėtų). Aš manau suprantu ir tuos, kurie serga depresija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos