Polinkis į suisidą kada nors vis tiek laimės.

Nuo vienišumo galima ir numirti. Teisingai, mokslininkai yra patvirtinę šį faktą, jog nuo vienišumo žmogui gali plyšti širdis ir ateiti 3,14zdakas. Gerai, kad čia yra blogas ir galiu rašyti belenką. Galiu keiktis ir galiu pateikti informaciją, kurios legitimumu nesu įsitikinęs. Iš ties, brangus skaitytojau, aš nežinau ar iš vienišumo gali sustoti širdis, bet aš tikiuosi, jog tai tiesa.

Ilgai nebuvo jokio įrašo ir apie nieką nekalbėjom, bet kam jums mano raudų ir sielvarto? Na bet šį įrašą paskaitykite ir džiaukitės, jog nesate visiškai vieniši. Tai yra dovana kuria turėtumėt vertinti.

Jeigu esate vieniši, aš jūsų pralinksminti negalėsiu. Tik pasakysiu, jog kažkuriuo momentu gyvenime pralaimėjote ir pasielgėte neteisingai. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite jog iš ties vieniši esate tik jūs. Beata Tiškevič nėra vieniša, Zvonkė bent du vyrus turi, žmoną turi net toks (čia cenzūros įdėsim) nedoras pilietis, kaip kad Paleckis. Aš kalbu apie tą blogąjį Paleckį.

Kvailesni, blogesni, piktesni, mažiau rūpestingi, ne tokie linksmi žmonės turi su kuo dalytis džiaugsmais, o jūs ir aš – neturime. Mes esame prastesni, nes kažkuriuo gyvenimo momentu mums rūpėjo kitokie dalykai. Mano atveju tai buvo alkoholis. Alkoholis ir meilė depresijai. Akivaizdu, jog toks išgama yra pasmerktas būti vienišu.

Ir mes kalbame apie vienatvę kuri tęsiasi ne mėnesį ir ne pusmetį. Ta tikroji vienatvė tęsiasi jau visą gyvenimą. Nors ta vienatvė ir nepriverčia niekaip išdrįsti perlipti balkono turėklą ir pažiūrėti kas bus, bet ji veikia.

Tavo smegenys net pradeda kurti alternatyvią realybę, idant neišprotėtum ir manytum jog viskas yra gerai. Kartais aš važiuoju viešuoju transportu. Neretai priešais mane sėdi ir dailiosios lyties atstovės. Aš į jas žiūriu be jokio geismo, bet savo mintyse dalinuosi intymiausiais gyvenimo momentais. Ties „Vingio“ stotele aš pradedu matyti kaip mes susitikinėjam. Nieko rimto, tik aš bandantis prajuokinti tą nuostabią raudonplaukę. Mes šnekamės apie dalykus, kurie iš esmės neturi prasmės. Po dviejų stotelių aš pripažįstu, jog ją myliu ir ji man atsako tuo pačiu. Mes augame, mūsų draugyste bręsta, kažkada atsiranda atžalos ir kasdienės bėdos. Mokesčiai už būstą, automobilį, malonūs rytai, kuomet atsikeli anksčiau vien tam, kad vėl pamatytum veidą žmogaus su kuriuo miegi jau penkiolika metų. Mes susenstam, bet laimės nepaleidę taip ir numirštam vienas kito glėby. Štai ir viskas, Vinco Kudirkos Aikštė, matyt čia jos stotelė ir ji išlipa. Fantazija baigėsi, smegenys ištemps dar vieną dieną.
Bet haliucinacijos sukelta simuliacija tavo širdies nepamalonina. Tu žinai, jog rytoj ryte ir vėl teks keltis pusę aštuonių. Tu vėl užsikaisi kavos, pasidarysi košės panašios į maistą, išgersi kavą, parūkysi, idant plaučiai ilgiau netrauktų, išsivalysi dantis ir patrauksi link vietos kurioje praleisi artimiausias dešimt valandų.

Tame jokios romantikos nėra. Nepradžiugins tavęs nei šviečianti saulė, nei melejonai eurų, nei gera socialinė padėtis.

Ir tu jau užsiauginai imunitetą baimei. „Kokiai baimei?“ paklaus brangus skaitytojas. Ne, tai nėra baime būti vienišu, tu jau seniai žinai, jog iš dangaus tavo palydovas nenužengs, kaip koks zombis miręs ant kryžiaus. Tu nebebijai, jog kažko nepadarei gyvenime. Tu nebebijai, jog tai yra paskutinis įrašas bloge, kurio niekas neskaito. Paskutinis jis bus ne dėl to, jog nebenori jo pildyti, paskutinis jis bus, nes pragare prastas bevielis internetas. Tu viso šito nebijai, mirtis atrodo visiškai juokingai, taip kaip juokingai atrodo Šiaurės Korėjos branduolinė programa, taip kaip juokingai atrodo Donaldo Trump’o agresyvi retorika, taip kaip juokingai atrodo tos visos jūsų skrybėlės ir fedoros.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas. Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas.
Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tik įdomu kodėl nebebijai? Turbūt kad su tuo gyveni jau kurį laiką. Keista, kai buvai vaikas viskas atrodė kiek šviesiau. Spalvų ir šilumos pilnos pievos glostė šviesius plaukus, o dabar jas suvelia tik tai pūvančiomis bananų žievėmis atsiduodantis šiaurės vėjas, sklindantis iš vietinio šiukšlyno.

Tokia realybė. Turbūt perdedu, bet tokia jau mano „natūra“. Ji tiek pat tikra kiek tikra yra anglijos futbolo ultros šypsena ar ar Jokubauskaitės pasiūlymai pareigūnams pasismaginti. Prieš jus aš jaučiuosi nuogas ir nieko nepasakęs, bet tai yra gerai. Kai neturėsiu ko jums pasakyti, tada turbūt aušra ir neišaus.

Noriu pridurti, brangus skaitytojau, jog mane visuomet galima pasikviesti bokalui alaus. Labai linksmos kompanijos neprižadu, tačiau keletą juokelių apie suglebusius bybius tikrai išstenėsiu.

Būkite mylimi.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

3 thoughts on “Polinkis į suisidą kada nors vis tiek laimės.

  1. Aurelija parašė:

    Pasigilinus į turinį galima įžvelgti ne vieną jausmą ir ne du. Tas jausmingas turinys mane sužavėjo. Ne kiekvienas vyriškosios lyties atstovas sugebėtų taip jausmingai parašyti. Aš nuo a iki Z skaičiau. Beje, Tu nesi vienas! Nesvarbu, kad taip jauties, tai tikrai ne tiesa! Neįsikalk į savo galvą to jausmo, nes tikrai turi kas Tave myli, kam Tu rupi… Nuo šiandien turi ir naują skaitytoją, kuriai patikai.

  2. Antanas Končius parašė:

    jei bus liūdna ir norėsis pakalbėt, gali brūkštelt PM, mėgstu bajerius apie suglebusius bybius 🙂

  3. Gintarė parašė:

    Patinki tu man. Sėkmės ir šviesos!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos