Apie Dievą trumpai.

Ėjo 2016 mano močiutės ir keleto likusių krikščionių viešpačio metai, kai parašiau šį įrašą.  Tam tikrais gyvenimo tarpsniais, būčiau galėjęs save priskirti prie tikinčiųjų, bet dabar ne. Dabar aš save priskiriu prie netikėlių. Aš save priskirsiu prie tų kurie užsimerkia ir nenori matyt tų stebuklų, kuriuos mums parodo Dievas. Kiek kartų aš nesuvokiau to stebuklo, kurį man suteikia kitas žmogus, sakydamas jog aš to nematau ar man dar per anksti.

Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje, kiti suvokia tai kaip tašką į kurį derėtų sutelkti savo maldas, idant išleidžiant paskutinį atodūsį siela būtų išgelbėta. Tačiau Dievas egzistuoja labai paprastai, dievas egzistuoja ir apsireiškia mūsų gerumu vienas kitam. Be gerumo juk mes vienas kitą suplėšytume, be gerumo nepadėtume parkritusiam, be gerumo negalėtume nugalėti to kuris mums grasina blogiu. Gerumas – dievas, nuoširdumas – jo sūnus, o atlaidumas – šventoji dvasia. Persižegnokite šiam kryžiui kiekvieną vakarą ir eikite ramūs miegoti, nes žinosite jog dievas su jumis.

O kaip gi tas dievas kuriuo tiki kiti? Aš nežinau ar tikiu dievu ir jo sūnumi, kaip fizinėmis asmenybėmis. Aš nežinau nieko apie juos ir neturiu apie juos jokios nuomonės, tačiau nusivilčiau jeigu Dievas iš tikro egzistuotų.

Savo gyvenimą aš visuomet vedžiau ne taip kaip turėtų vesti tikras krikščionis. Jeigu yra kokia nors taisyklė ar nurodymas, kaip reikėtų gyventi doram tikinčiajam, tai aš ją esu sulaužęs. Turbūt tik išskyrus tą vietą, kur brolis užmušą brolį ar tėvas paaukoja sūnų. Nežinau iš ties ar tai vyko toje pasakoje, aš jos nesu skaitęs, tačiau esu girdėjęs apie tai, o aš mėgstu remtis nuogirdomis taip, lyg jos būtų tikros.

Nesvarbu kokiu piktu ir mūsų nenusipelniusiu matau aš dievą iš pačios populiariausios tikėjimo knygos, aš vis tiek manau jog būčiau jį nuvylęs. Aš nuviliu visus. Kiekvieną dieną gimsta ir miršta žmonės, kiekvienas iš mirštančiųjų turi savyje dalelę nusivylimo manimi, jog toks kaip aš jam nepadėjo, kiekvienas gimstantis gimsta su nusivylimu, jog jis atvyko į pasaulį kuriame egzistuoja tokie žmonės ir jie privers, vienu ar kitu momentu, suprasti jog tas egzistavimas yra nieko gero.

O aš nemėgstu nuvilti žmonių, aš mėgstu juos džiuginti, bet tai nesigauna. Turbūt jau supratote, jog manyje gyvena neviena ir ne dvi asmenybės, kurios visaip kartu su savimi kovodamos pritraukia žmones prie planuojamos sprogimo vietos ir tada nuspaudžia mygtuką, kuris susprogdiną pilną vagoną kiaulių mėšlo, kuris juos ir aptaško. Nuo viršugalvio iki kojų pirštukų. Ir to išvengti su manimi – beveik neįmanomas.

images

O kaip gi pomirtinis gyvenimas, bičiuliai? Ar jūs tikite į jį? Aš tai nežinau ar tikiu ar ne, bet aš tikiuosi, jog daugiau nieko nėra.

Manęs psichologė dažnai paklausia ar tikiu pomirtiniu gyvenimu? Aš visad atsakau, jog tikiu, jog yra didžiulis sodas, kažkur dangaus Palangoje, kuriame mes visi esame lygūs ir vieningi. Tačiau kaip tai yra liūdna savižudžiui. Tu gyveni ir automatiškai tave gyvenimas sužlugdo, numiršti, o ten vuolia, dar viena tokia pati fignia.

Supratimas, jog mus visada kažkas stebi yra kažkoks keistas. Nežinau kaip jūs, bet 10 dievo įsakymų laikymasis yra tam tikra Anatidefobijos atmaina, nes ką mes galime žinoti, gal Dievas išties yra antis.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

3 thoughts on “Apie Dievą trumpai.

  1. Lijana Esmi parašė:

    Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje,“(c) Koks protingas ir galvotas žmogus pačiam pasakė tokią nesąmonę ? Protingi ir galvoti žino tai, kad joks Dievo nei seno , nei jauno atvaizdas nei ant debesies, nei po debesi neegzistuoja, nes judaizme, iš kurio kilo krikščionybė yra draudžiama bandyti vaizduoti Aukščiausiąjį. Čia tik katalikai kartais sukvailiodavo ir nemokėdami abstrakčiai mąstyti, susikūrė sau senelį ant debesies. Bandant rašyti tokiom temom, reikėtų bent jau trupučiuką pasidomėti objektu.

  2. Monika parašė:

    Labai džiaugiuosi atradusi tavo rašinius. griebi už esmės. O dabar – apie Dievą. Vaikystėje turbūt galvojau, kad jis – ta idiotiška viską stebinti antis, nes augau labai religingoje šeimoje. Kai mirė tėvai, įsivaizdavau, kad ir jie mane ėmė stebėti. ir taip atrodė, kai jau buvau suaugusi ir turėjau savo vaikus… Juokas. Aš irgi nežinau, ar Dievas yra. ir labai pavyzdžiu nuoširdžiai tikintiems, nes jiems lengviau gyventi. Bet tikiu, kad yra žmogaus siela: mamos mirties akimirką jos siela nutūpė man ant galvos, tą jaučiau fiziškai. Vėliau panašią ekstremalios įtampos palaimą pajaučiau tik žiūrėdama į mylimojo akis, vieną kartą, kuris kiek apmalšino mamos sielos prisilietimo prisiminimą. Todėl galiu teigti, kad žmogus – ne tik fizinis kūnas. Ar siela yra dieviška? Kažkas ji vis dėlto yra. O ar yra Dievas? kaip ir tu, tikiu į ryšį tarp žmonių. Bet kartą viena labai tikinti moteris man papasakojo apie savo pokalbį su vienuole. kalbėjosi labai sunkiu jai laikotarpiu. Ji atgailavo, kad labai mažai meldžiasi. Į tai protingoji vienuolė atsakė – nebūtina melstis, tu tik atsidusk ir tai pajus Dievas.

    O savęs niekinimas man gerai pažįstamas, bet baigiu iš jo išlipti, viskuo, kuo tik įmanoma. padėjo laikas ir mėgstama veikla. padėjo žmonių pripažinimas. taip pat rašau ir kai kas nors paskaito – regis, stengiausi ne veltui ir nebeatrodau sau tokia nevykėlė. Gal man lengviau, nes vieniša nesijaučiu – mane supa žmonės. Nors mėgstu savanorišką vienatvę.

    Taigi, apie Dievą. Nežinau, ar jis man padėjo išlipti, nes nesimeldžiau ir šiaip nežinau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos