Monthly Archives: liepos 2016

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Išganymas.

Žinote prisėdau rašyti apie tokį taurų dalyką ir net nežinau ką pasakyt jums, mieli skaitytojai. Bet mano mintys ir Edith Piaf padės. O kas jai suteikia tokio Dieviškumo? Juk daug dainininkių buvo prieš ją ir po jos, bet ji liko tokia stipri, nepaliesta ir tyra, nors išgyveno pačius sunkiausius laikus. Žinote aš manau žinąs atsakymą: ji vedė žmones į šviesą net pačiais tragiškiausiais ir baisiausiais laikais. Kuomet nuo žmonijos nusisuko Dievas, tuomet juos gelbėjo Edith Piaf ir jos muzika. Viskas kas sklido iš jos, žmonėms leido prisiminti, jog jie vis dar yra žmonės ir jie privalo tikėti, jog po tamsiausios nakties ateina pati šviesiausia aušra.

Šiais laikais gyvename ant baisybių bedugnės krašto. Vos tik kelios didžiosios valstybės į jį ikris,  tuoj iš paskos savęs jos įtrauks ir visą likusį pasaulį. Visgi dabar situacija yra kitokia. Kai pagaliau pasaulis nugarmės velniop į tą bedugnę, ką mes sau pasiūlysime kaip Dievybę, kuri ves mus į šviesą ir išganymą? David Guetta? Nicky Minaj? Maroon 5? Žinoma aš perdedu, bet esmė lieka ta pati. Šiuolaikinis, visiems pasiekiamas menas neatneša vilties, šiuolaikinis visiems prieinamas menas tik dar stipriau stumia mus į bedugnę. Mes nebemokame išreikšti meilės mene, meilė šiuolaikiniame mene yra statiška ir per daug akivaizdi. Trumpai tariant – meilė mene tapo nuvalkiota ir niekam neįdomi, nes neigiamas emocijas tokias kaip pyktis, šleikštulys ir buvimas už visuomenės primestų elgesio normų. O aplinkui vyksta karas. Tik pats akliausias, radikaliomis kairiosiomis pažiūromis apsikrėtęs žmogus, gali perdėtai optimistiškai žiūrėti į naujausius įvykius pasaulyje ir sakyti, jog „ne, karo nėra, mums tereikia būti tvirtiems ir į agresiją atsakyti žvakučių deginimu“. Žinoma, tai yra labai gražu, visos tos žvakutės ir meldimasis už miestus, kuriose įvyko nelaimės, bet tai neturi jokios prasmės, nes tai mūsų netobulame pasaulyje tiesiog neveikia.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Tad kokias mes laikais gyvename? Mes stovime ant katastrofos slenksčio. Švilpiant galios demonstravimui sukurtiems naikintuvams virš galvos ir iš tolimos pietų šalies atsklindantiems šūvių garso aidams, mes stovime ant bedugnės krašto ir nors aplinkui yra pilna medžių ir šakų, mes atsisakome už jų kabintis ir taip nenugrimsti į tą klampią bedugnę, kurioje jau buvome keletą kartų. Visais tais atvejais šio lakaus smėlio pripildyta bedugnė nusidažydavo įvairių tautybių žmonių kraujo spalva, bet mes taip ir nesupratome, jog visų mūsų kraujo spalvą yra vienodai raudona. O gal ji visuomet buvo vienoda, nes į tą bedugnę, perpjautomis gerklėmis buvo sumetami fabrikų, sandėlių ir anglies kasyklų darbininkai. Kartais ta bedugnė pasiglemždavo ir intelektualus, bet ji jų neprarydavo jeigu jie palikdavo savo pėdsaką prie pat tos bedugnės krašto.

Ir visais tais laikotarpiais Dievas nusigręždavo nuo žmonijos. Iš tiesų, Dievas su mumis žaidžia labai keistus dalykus. Jeigu būčiau psichiatras aš jam labai aiškiai priklijuočiau F31.5 etiketę. Kai tik jis išgyvena depresijos epizodą, mes vis labiau artėjame prie katastrofos slenksčio, bet jis mūsų nestumia atgal, priešingai jis mums dar parodo ir nušviečia kelią. Tuomet žmogus su žmogumi nustoja broliuotis ir pradeda ieškoti skirtumų. Pačiu sunkiausiu epizodu Dievas leidžia mums įkristi į tą bedugnę ir žiūri, kaip mums seksis springti krauju ir iš kruvinų kūnų supiltu bokštu lipti atgal į šviesą. Kai jam prasideda hipomanija, tuomet visas pasaulis sužydi visomis įmanomomis spalvomis, tuomet kažkur ir gimsta Mikelandželas, Da Vinčis ar Fellinis. Kuo ilgiau apie tai mąstau, tuo įtikinamiau man visa ši teorija atrodo, tad tikintieji, aš norėčiau paklausti ar jūs norite ieškoti išganymo tokio Dievo karalystėje? Būtent dėl šios priežasties, jūsų akimis, aš pasirinkau netikėti ir nematyti tos krauju aptaškytos karalystės. Pasirinkau neeiti paskui jį, nes neretai einant paskui jį, visi jo pasekėjai atsiduria prie bedugnės krašto.

Dabar mes matome pasaulyje vieno iš daugelio Dievų pasekėjus, kurie atsisakę visų šio pasaulio suteikiamų vertybių  ir sveiko proto balso, stumia bedugnėn kartu su savimi dešimtis, o kartais ir šimtus žmonių, kurie iš tiesų tenori taikos, gyvenimo ir šiame pasaulyje taip sunkiai pasiekiamo išganymo. Ir su kiekviena grupele nustumtų žmonių, mes visi, klausydami mus vedančių instinktų, sinchroniškai žengiame dar vieną žingsnelį tos bedugnės link. Tik neapsigaukite žiūrėdami į tuos mirties piemenis, kurie nuostabiosios dainininkės gimtinėje ir visame pasaulyje su savimi pražudo nekaltus žmones. Jie nėra bepročiai, bent jau mes negalime jų taip pavadinti. Jie priėmė savo Dievą, savo išganymo idėją, kaip vieną ir nenuginčijamą tiesą, bei leidžiasi Dievo valdomi susisprogdinti centrinėje miesto aikštėje, žudyti žmones šaunamaisiais ginklais ar sunkvežimiais. Jie taip įsivaizduoja savo išganymą ir pagal pačių sukurtas ydingas taisykles, mes negalime to drausti, nors žmonija jau ir yra įgali nukirpti tą virkštelę ją skiriančią nuo dievybės sampratos. Mes pasirenkame to nepadaryti, nes mes esame per dideli optimistai tikėdami, jog Dievas myli mus visus, nors realybėje Dievui yra visiškai ant mūsų nusišvilpt. Mes negalime niekaip užčiaupti mirtį skelbiančių pranašų, kurių aštrūs ir prieš mūsų civilizacija nutaikyti žodžiai visai aidi prie šios bedugnės ir kviečia šią išganymo idėją priimti visus pažeidžiamus mūsų visuomenės individus, kurie akimirksniu tampa mirties piemenimis. Ir kuo arčiau tas bedugnės kraštas, tuo garsiau sklinda į jos kraštus atsimušęs jų žodžių aidas.

Tad, žmogau, ieškantis tiesos ir šviesos šiame pasaulyje, kokį tu išganymą pasirinksi? Aš pasirinkau kelia kuris nėra pagrįstas abejonėmis ar kažkokios asmenybės mistifikacija ir sudievinimu. Aš pasirinkau tikėti žmonija ir jos laimėjimais. Aš tikiu, jog vienybė kurios taip trokštame savo giliai paslėptose širdyse, gali mus priversti nepaklusti aukščiausiojo manijoms ir patraukti mus nuo tos bedugnės. Bet kad tai įvyktų ir mes nebegirdėtume mirštančiųjų aimanų aido, atsklindančio iš tolimų ir artimų mums šalių, mums reikia suprasti, jog vienintelė dievybė kuria mes turėtume tikėti yra vienybė ir sveikas protas. Baisiausia, jog net ir laikydamas save dideliu optimistu, aš suprantu, jog praeis daug laiko ir gims daug kartų kol mes tai iš tikro suprasime ir išmoksime. Dar baisiau, jog per tą laiką dar kelis kartus įkrisime į tą sielvarto, kančios ir skausmo bedugnę.

Tagged , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos