Monthly Archives: rugsėjo 2016

Apie viską, o gal ir apie nieką.

Jau praėjo nemažai laiko nuo mano paskutiniojo įrašo bloge. Atsiprašau visų žmonių kurie laukė (ten tų dviejų skaitytojų. Aišku nepagalvokit nieko blogo, nes aš ir jus abu vertinu, Mama ir fantome).

Kartais tiesiog nelabai yra apie ką rašyti. Visus kartais užklumpa pilkoji gyvenimo monotonija ir jai nieko nepadarysi. Nors nesupraskite manęs neteisingai: aš mėgstu monotonija. Tiesą pasakius monotoniški darbai esti patys įdomiausi, nes jie tau leidžia pabūti su savo mintimis. Kai dirbi ofise ar kur kitur, kur reikia panaudoti savo smegenis, tai neturi progos pasinaudoti šia dovana. Kai dirbi paprastą ir monotonišką darbą tavo smegenis neapsikrauna papildomu darbu ir gali laisvai skęsti mintyse ir fantazijose.

Įsivaizduokite, jog pakuojate sumuštinius kokiam nors faktoriuje ukuose. Jau? Gerai. Apie ką jūsų smegenis svajoja? Aš jums atsakysiu – jūsų smegenys kvescionuoja visokius absurdiškus dalykus.
„Kas atsitiktų jeigu į tą supistą sumuštinį įkiščiau padvėsusią žiurkę?“
„Kas atsitiktų jeigu dabar užsilenkčiau ir nugriūčiau ant konvejerio? Čiuju darbo diena toliau tęstųsi.“
„Kokia Kazachstano sostinė?“

Įdėjau "ZAZ" nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Įdėjau „ZAZ“ nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Dabar mano smegenis kvescionuoja kodėl apie tai rašau. Ir atsakymo nežinau. Atėjo ruoduo – metas naujiems liūdėsiams ir alkoholio liūnams, o tai reiškia pagausėjusį įrašų bloge skaičių. Jums gerai ir man gerai. Tik pažadėkit skaityt.

Šiaip per tą laiką nuo praeito įrašo labai daug visokių dalykų įvyko Lietuvoje, bet jie tokie bereikšmiai buvo, kad net neverta apie tai kalbėti. Per pastarąjį mėnesį tapo aišku, jog Užkalnis esti didžiausias Lietuvos selebritis. Jeigu paklaustumėte manęs, tai pasakyčiau, jog tai visai nėra blogai. Nes juk buvo tokie laikai, kai dėl didžiausio Lietuvos selebričio titulo kovojo Merūnas su Radži. Mes buvome taip žemai ir galiu pasakyti, kad per tuos dešimt metų mes visai aukštai pakilom.

Šiaip visas šis reikalas atrodo juokingai. Kažkaip. Nes juk mes visi iš esmės esame vienodi. Mes visi gyvename savo kažkokius susikurtus gyvenimus ir stengiamės kuo ilgiau išbūti komforto zonoje. Net visi tie nurauti asocialai iš tikro gyvena komfortabiliai, nes jie tokį gyvenimą pasirinko ir tuo keliu eina. Ir kas gi kardinalaus gali nutikti tavo gyvenime? Net jeigu laimėtum milijoną eurų, žmogau, tavo gyvenimas nepasikeistų nei kiek. Gal tik naują būstą įsigytum ir mašiną. Gal dar naują antrą pusę. Visi mes gyvenam savo gyvenimą ir svajojam, jog kas nors įvyks, bet kaip nieko tokia neįvyksta, taip neįvyksta.

Ir aš galiu nuliūdinti, jog nieko tokio ir neįvyks. Taip ir tekės ta gyvenimo upė ir vienintėliai sukrėtimai kuriuos pajusime bus artimųjų mirtys.

Žinau, liūdna, bet aš galiu paaiškinti kodėl taip yra. Vienas teologas ar koks nors mokslininkas iš Pietų Korėjos (man šie du dalykai yra vienodi) pareiškė neseniai, jog žemė esti pragaras. Nu ką aš galiu pasakyti, iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visai teisus. Mes kaip žmonija nieko daugiau neveikiam tik siekiam būti viršuje nepaisant visko. Dėl to vienas kitą nuolatos žudome. Iš pradžių kariavome. Po to vienas kitą užsiundėm teroristais. O dabar turim visokius narkotikus, ligas, Beatą Tiškevič ir lietuvišką repą. Net nesistebiu, jog mes, lietuviai, esame savižudžių tauta.

Iš tiesų, ką aš norėjau šiuo įrašu pasakyti yra labai paprasta. Kai man buvo dvylika metu ir kai supratau, jog mano pažastyse pradėjo augti plaukai, o nuo kaikurių klasiokių pasidarydavo ankšta kelnėse, aš susitikau su vienu induistu vienuoliu. Jis man pasakė, jog žemė esti skaistykla. Jis man pasakojo apie tai, jog žemėje esti rojus ir esti pragaras. Mes esame vidurinė Krišnos planeta ar kažkas panašaus. Ir žinote, jis buvo teisus. Juk mūsų žemėje galima išgyventi ir rojų ir pragarą. Daugiau jau to pragaro čia, bet turbūt to ir nusipelnėme.

Kai man buvo labai blogai ir aš maniau, jog jau baigiu išprotėti ir pamesti protą, aš to vienuolio visur ieškojau, norėdamas pabendrauti, bet niekur jo neradau. Ir pasakysiu nemeluodamas: drauge, jeigu skaitai šį įrašą ir atpažįsti mane (baltapūkį berniuką iš Molėtų, kuris paaukojo savo paskutinius sutaupytus 20lt) tai susisiek su manim, nes man nuolatos reikėtų tavo pagalbos, o ypač dabar.

Pabaigai norėčiau kažką pasakyti apie šį įrašą.
Koks šio įrašo moralas?
Šio įrašo moralas yra tas, jog ne kiekviena istorija turi moralą.

Ar tu tiki rock ‘n’ rollu?

Ar muzika gali išgelbėt tavo supistą sielą?

Tagged , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos