Tag Archives: Bandymas atsistatyti

Kalėdos/Agonija/Savižudybė

Aš net nežinau ar derėtų čia su jumis sveikintis, nes kažkaip net nepatogu prieš visus savo skaitytojus. Nesu aš toks bloggeris kuris galėtų kas savaitę kalt įrašus ir apskritai palaikyt tą tęstinę istoriją, kuri yra būtina sąlyga pačiame blogginime. Aš niekada nesistengiu pateikti kažkokį įrašą vien tam, kad pateikčiau. Dažnai kai taip yra daroma, tai ta kokybė būna labai prasta.

Nors Rytis Zemkauskas yra pasakęs, jog „geras skiltininkas/rašytojas/bloggeris turi gebėti bet kada parašyti bent vidutinio lygio straipsnį“. Aš visiškai su tuo sutinku, bet kadangi iš to negyvenu, tai galiu sau leisti šią prabangą rašyti kada noriu ir nuoširdžiai.

Nors šiaip pačiame FB aš daug rašau, pastaruoju metu labiau apie politinių požiūrių sankirtas ir sakykime „gėrio kovą prieš blogį“, nors šiame pasaulyje labai sunku įvardinti gėrį ir blogį. Viskas labai subjektyvu ir priklauso tiesiog nuo paprasto, fundamentalaus požiūrio/auklėjimo. Bet ką galiu prižadėti, tai kad aš niekada neperkelsiu savo gan radikalaus požiūrio į Blogą. Tiesiog paliksiu blogą tam, kad parašyčiau kažkokias mintis, kurias galima net apibūdinti kaip kokią filosofinio kūno užuomazgą. Aišku bus ir visokių istorijų ar šiaip kas nors juokingo. Na kas skaitėte šį blogą anksčiau – suprasite.

Gerai, gana čia atsiprašymų. Šiandien rašysiu apie vienatvę ir ilgesį kuris sukuria nepakeliamą agoniją, tuomet dar apie Kalėdas noriu kažką brūkštelėt.
Šiaip turbūt jau daug čia mano visokių dalykų apie vienatvę esate skaitę, bet šiandien noriu parašyt kažką įdomesnio. Vieną kartą rašiau jau apie tai, jog nuo vienatvės gali širdis paimt ir plyšt, o tada jau ir ateit πzdauskaitė (aš atsimenu turėjau klasioką Simą, kuris, I shit you not, turėjo parašą „πsimas“). Žodžiu taip kaip plyšta širdis iššokus iš didelio aukščio ar žiūrint į tai kaip grybauja fermeriai su Karbauskiu priešaky. Bet šiaip būti vienišu yra labai pavojinga ir dėl kitų priežasčių. Mes labai retai kada susimastome ant kiek mes esame trapūs. Žmonių stiprybė tikrai nėra fiziniuose parametruose. Mūsų stiprybė yra socialiniuose dalykuose, mat esame labai socialūs gyvūnai. Mums būtinai reikia kitų žmonių pagalbos kasdieniuose dalykuose. Žinoma labai daug dalykų mes jau gauname iš pačių mūsų visuomenės, nes civilizaciją galima pavadinti civilizacija tik tuomet, kai yra panaikinama būtinybė kontaktuoti su kitais žmonėmis tiesiogiai, idant atliktum svarbiausius dienos dalykus (maistas, transportas, higieniniai dalykai ir t.t.). Tiesiog yra panaikinamas kažkoks favoritizmas pagrindinėms žmogaus reikšmės ir tai yra civilizacijos didžiausias pasiekimas.

Bet žmogus vis gi yra ir mąstanti būtybė, o tokiai reikia savo erdvės. Aš turiu omeny namus ar kažką panašaus į namus. Ir tuomet ateina ta akimirka kai mes esame labiausiai pažeidžiami, jeigu esame vieniši.

Praeitą savaitę iš šio pasaulio išėjo mano močiutės kaimynas. Mano močiutei žinoma tai buvo šokas, nes tai buvo žmogus kuris padėdavo ūkio darbuose ir šiaip, turėt netoliese gyvenantį žmogų yra geras dalykas gyvenant vienkiemyje. Taigi esmė buvo tame, jog jis gyveno visiškai vienas, nuo artimiausio žmogaus per 1 kilometrą. Ir kai tik prasidėjo šalčiai jis ėjo link artimiausios parduotuvės. Kas buvo labai sunku, nes dieną prieš šalčius dar buvo labai didelė buza ir žmogui tiesiog įsmigo į ją kojos protezas. Va jum ir prašom. Paspaudė vakare šaltis, o žmogui labai daug nereikia, jog tokioje situacijoje dehidratuotų.

Šiaip jūs galvojate, jog per šalčius sušąla vien tik alkoholikai, bet tai gali labai laisvai ir jums, pateiksiu pavyzdį: Kūčių išvakarėse jūs važiuojate vienas į savo gimtinę ar ten kur tik jūsų šeima yra. Pavyzdžiui paimkime kokią atokią kaimo sodybą kokiame nors rajone. Žodžiu iki artimiausio miestelio kokių 15-20 kilometrų. Žinoma, nors kelias ir gana pavojingas jūs vis tiek skubate, nes norite pamatyti artimuosius. Ir tuomet ant kelio staiga iššoka stirna, jūs išsigąstate ir susukate vairą į priešingą pusę. Nulekiate nuo kelio, kuris buvo virš negilios įdaubos. Sniego sluoksnis yra kažkur apie 20-25cm, o įduboje – 40+cm. Telefonas lyg tyčia išgyvena paskutinius procentus baterijos, kadangi vakar ėjote į parduotuvę, o Šimašius taupo ant šaligatvių barstymų, tai šiek tiek esate nikstelėjęs koją. Akivaizdu, jog pėsčiomis eiti bent 8 kilometrus tokiu oru per pusnis yra bloga idėja. Jūs užsikuriate automobilį ir pastebite, jog yra apie 10 litrų degalų, to užtenka 3-4h valandom šildyti automobilį. Kadangi viskas įvyko apie 18h, tai jau lauke labai tamsu, o kadangi švis tik apie 9h, o dabar yra Kūčios ir niekas naktį tikrai niekur nevažiuos, pagalbos negalite tikėtis iki pat ryto. Iki ryto dar apie 15 valandų, iš jų 12 būsite nešildomoje mašinoje, o kadangi nerūkote ir neturite žiebtuvėlio, tai neturėsite jokios galimybės sušilti. Šildymasis iškvėptu oru labai nieko nepadės, nes kartas nuo karto reikės atidaryti automobilio dureles, idant įleistumėte deguonies. Taigi esant tokiai situacijoje labai pavojinga temperatūra mašinos viduje jau bus apie 3-4 valandą ryto ir jums reikės išgyventi bent dar 5-6 valandas. Galiu pasakyt, jog tai sunkiai tikėtina.

Tuomet vienintelis geras dalykas, kuriuo džiaugsitės, bus tas jog mirtinai sušalti nėra pati blogiausia mirtis. Iš ties ji panašaus skausmingumo kaip apsinuodijimas anglies dioksidu. Kai žmonės pajudėjo iš Afrikos, jie dažnai patirdavo visokius nušalimus ir mirtinai sušaldavo ir mūsų smegenys pradėjo nušalimo skausmą kaip malonią šilumą. Nes vis gi mirtingumas nuo šalčio yra labai tikėtinas.

Na taip, suprantu, jog čia labai apokaliptinis toks scenarijus, bet galiu pasakyt, jog pačioje buityje mūsų laukia daug visokių pavojų. Vienišiams namai – pavojingiausia vieta. Ir nereikia būti asocialiu ten kokiu nors bomžu-ligoniu-alkoholiku. Tiesą pasakius mes bemiegant galime laisvai numirti. Sakykim esate labai vienišas žmogus, sakykim ką tik po skyrybų su žmona puolėte į didžiulę depresiją ir nusprendžiate numalšint skausmą alkoholiu. Va čia jau yra blogai, jog nesate alkoholikas ir alkoholio šiaip smarkiai netoleruojate. Išgeriate butelį burbono, kas jums yra visiškai nepakeliama dozė ir smingate ant žemės. Po pusvalandžio organizme įvyksta alkoholio atmetimo reakcija ir jūs pradedate vemti. Blogiausias dalykas yra tas, jog jūs gulite ant nuogaros, o jūsų motoriniai gebėjimai jau yra visiškai nuslopinti alkoholio. Po 7-8 minučių jūs jau užspringęs ir uždusęs savo vėmaluose. Jums atrodo neįtikėtinas toks scenarijus? Nors ir gėda prisipažint, du kartus vos nemiriau nuo būtent šios priežasties. (Nors šiaip numirt girtam turėtų būt pointless, nes greičiausiai nesupranti to paskutinio, DMT sukelto tripo)

Ir galit būt visiškai blaivas pakenkt savo sveikatai, taip, kad numirtumėt. Ir net galit būt labai žinomas ir ten paliktas vienas namie vos porai valandų. Sakykim esate Saugirdas Vaitulionis ir pabundate namie, po vieno iš eilinio posh vakarėlio kuriame dalyvavote. Kadangi iš vakaro paragavote nei per daug, nei per mažai Sex on the beach, Mojito ar dar ko nors, jūs vis dar nesate pilnai pabudęs ir einate į balkoną parūkyti. Jūs nepastebite ant žemės gulinčio, tuščio Moët  butelio ir griūdamas trenkiate galvą į stiklinio kavos stalelio kampą. Jeigu niekas jūsų nepristatys į ligoninė – būsite lavonas po 30 minučių nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.
Ir dėl to mes taip bijom tos vienatvės, būtent dėl to, jog tai yra labai nesaugu, o mes turime tokį mechanizmą, kuris mums sukelia tam tikras emocijas, kai tik mums gresia pavojus.

Vat dėl to aš kartais suprantu žmones kurie būna su bet kuo, idant tik su kuo būtų. Taip tiesiog yra saugiau visais aspektais. Bet jeigu aš kada nors atsidurčiau tokioje situacijoje, tai neturėčiau palikuonių. Neetiška nelaimingam žmogui jų turėti, nes nelaimingos kartos gimdo tik dar nelaimingesnes kartas.

Bet dar norėjau pasakyt, jog žmonės tikrai esti kažkokie ypatingi. Žinoma ir kai kurie gyvūnai tai turi, bet žmonėse jis toks gan labai ryškus. Aš kalbu apie verkimą. Verkimas yra natūralus mūsų organizmų mechanizmas tam, kad neišprotėtume. Aš niekada nemaniau, jog verkti yra blogai. Tiesą pasakius aš esu neišpasakoto dydžio verksnys. Verkiau kai buvau vaikas, verkiau kai buvau paauglys, verkčiau ir dabar, bet negaliu, o tai yra blogai. Tai jau yra tikrai blogai.

O bliaut, raudot, trankyt galvą į sieną ir šiaip kriokt tikrai norisi. Mano gyvenime yra keletas svarbių žmonių, bet vienas yra tiesiog svarbiau už visus. Ir aš jo ilgiuos ir liūdžiu, jog praradau tą žmogų dėl savo kaltės. Ir aš šiandien sapnavau tą žmogų ir sapne jis buvo nelaimingas, tamsus, nusivylęs. Ir tiesą pasakius, tas žmogus man toks brangus, jog net dėl paprastos intelekto simuliacijos labai pergyvenu. Jeigu sužinočiau, jog ir realybėj taip yra, tai man galva iš liūdesio sprogtų.

Ir vat blogiausia, jog negaliu nueit kur nors į mišką, griūt į pusnį ir rėkt iš visos širdies. Ir bliaut. Nes tai yra vienas nuostabiausiu savisaugos mechanizmų. Gamta/Dievas žinojo, jog šis pasaulis nebus tobulas, žinojo, jog sutiksim daug liūdesio, dėl to ir galime verkti. Ir tai padeda. Tai padeda mums išjaust jausmus prieš save, prieš kitus ir tiesiog būti jaučiančiomis būtybėmis. Ar kada pastebėjote kaip pasidaro ramu po geros raudos? Tikrai taip, atrodo net kambarys prisipildo to kvapo, kurį sukuria ozonas po vasariško lietaus.

Šaū

Šiaip tai Kalėdos labai liūdna šventė yra. Nors ir linksma.

Šiaip žinot kas yra Kalėdos? Kalėdos yra tiesiog šiaip šventė ir nesvarbu ar tu tiki į Jėzaus Kristaus gimimą ar netiki, jos vis tiek yra mūsų kultūros dalis. Vakarų kultūra yra pastatyta ant krikščioniškos kultūros pamatų. Tiesą pasakius, jeigu nebūtų atsiradusi krikščionybė, tai ta mistinė „Vakarų kultūra“ ir nebūtų susiformavusi. Ne bet čia jau visiškai nukrypau nuo minties, atsiprašau.

Kalėdos nėra mistinės būtybės garbinimas. Kalėdos yra šeimos, jų narių ir bendrų vertybių dalijimosi garbinimas, o tai jau yra tikrai logiška. Didžiulės šeimos, kurios yra išsiparsčiusios dabar jau po visą pasauly, pačiu prasčiausiu logistine prasme metų laiku, susitinka, spaudžia vieni kitiems rankas, valgo kūčiukus, tą tokį slavišką/žydišką, permirkusį riebaluose, vegetarišką maistą. Ir tuo momentu visi jaučiasi ypatingai, vaikai laukia dovanų, suagę laukia kuomet vaikai tas dovanas gaus ir tai puikus pavyzdys, jog bręsdami mes galime tapti geresniais, nes daugelis mūsų, būdami vaikais, nejautėme to ypatingo Kūčių jausmo kurį sukelia kiti žmonės su kuriais dalijamės kraują ir kūną.

Daugelis iš mūsų yra laimingi, nes turi nors kelis ar bent vieną artimą žmogų. Bet pasaulyje juk yra tiek daug visiškai vienišų žmonių.

Praeitais metais man teko nesveikai didelė agonija Kūčias ir Kalėdas praleisti visiškai vienam. Aš net didžiausiam žmogui to nelinkėčiau. Tas toks magiškas liūdesys, kuomet supranti, jog nėra nevieno žmogaus kuris norėtų pakankamai, kad galėtų su tavimi valgyti kūčių vakarienę. Tas liūdesys yra magiškas. Jis gali net visiškai sveiką protą paveikt taip, jog žmogus pradėti galvoti apie dalykus kurie sveikam žmogui niekaip nešautų į galvą.

Bet šlykščiausia yra gaminti tą Kūčių vakariene, kai žinai, jog būsi visiškai vienas. Po vakarienes jau pasijauti visiškai nejautrus. Pamenu, jog užsirakinau savo kambaryje ir tiesiog sėdėjau ant žemės iki ryto, o iš kambario išėjau tik gruodžio 26 d.

Kas sukosi mano galvoje – aš nežinau. Nemanau, jog ką nors ir atsimenu. Manau mano smegenys tiesiog nedirbo ir tiek.

Ir tokių žmonių yra. Vyresnių, jaunesnių ir t.t. Todėl Kalėdos, nors ir yra prisikėlimo (mes turime omenyje Saulės prisikėlimą) šventė, tai yra savižudybės diena.

Džiaukitės kol turite tai kas tikrai svarbu. Mes per daug trapūs idant būtume vieni. O aš kažkaip tikiu/noriu, kad nuo šių Kalėdų kaip nors pradėčiau stotis ant kojų. Palinkėkit man sėkmės.

Tagged , , , , , , ,

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Neišsiųstas laiškas

Aš daug rašau pastaruoju metu. Rašau ilgą pasakojimą kuris vieną dieną galbūt taps knyga kurią skaitys visi mūsų šalies hipsteriai. Apie ką ta knyga? Apie tai, apie ką ir yra visos pasaulio knygos – apie meilę. Ir berašydamas pagalvojau, jog visai jums būtų smagu perskaityti vieną ar kitą eilutę. Šiandieną aš parodysiu vieną laišką, kurį parašiau merginai kurią myliu. Kadangi nėra reikalo jums žinot jos vardo, o ji pati žino apie mano jausmus man, tad jos vardą pakeičiau į „X“. Šis laiškas buvo parašytas į mažą užrašų knygelę, kurią norėjau palikti kaip prisiminimą po savęs.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

 

2016 metų sausio 4 d. Pirmadienis

Brangi X,

Aš vis dar Tave myliu ir to negali pakeisti nei bėgantis laikas, nei tas milžiniškas atstumas kuris mus skiria, nei stiprėjantis noras paleisti Tave iš mano minčių narvo, kuriame laikau paskutinius šiltus prisiminimus apie Tave. Šiuos žodžius rašau ne tam, kad šis laiškas Tave pasiektų ir kažką pakeistų, šį laišką rašau tam, kad jis mane nuramintų. Nepaisant to, kad mano meilė tau yra be atsako, nepaisant to, kad viskas nebebus taip kaip anksčiau, aš žinau, jog nuoširdus prisipažinimas sau pačiam jog vis dar vaikštau, kvėpuoju, valgau, dirbu ir gyvenu Tavimi ir meile Tau man padeda suprasti ir pajusti, jog vis dar esu pilnavertis žmogus.

Mes palikome vienas kito gyvenime labai stiprius įspaudus. Akivaizdu, jog aš nenoriu, jog tie dalykai, kurie buvo mūsų santykių nadyru, lydėtų tave ir menkintų mano atvaizdą tavo atmintyje. Visgi yra labai šlykštu žinoti, jog aš tikrai nesu nusipelnęs, jog mane atsimintum kaip vieną iš šviesiausių laikotarpių savo gyvenime.

Norėčiau tik kad žinotum, jog tai ką jutau ir išgyvenau būdamas su Tavimi, buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Tačiau nepaisant to, kiek daug meilės Tau vis dar šildo mane iš vidaus, reikia pripažinti jog mūsų laikas baigėsi.

Vienintelis dalykas kurio iš tiesų noriu iš Tavęs, aš noriu jog gyventum savo gyvenimą kiek įmanoma labiau spalvotai ir laimingai. Tavo laimė man suteiktų daug džiaugsmo. Myliu Tave.

Visuomet Tavo,
Aivaras.

 

Prie šio laiško norėčiau dar pridėti vieną mintį: Rašykite laiškus brangieji. Jūs galite jų net ir neišsiųsti, bet juos visuomet smagu pavartyti ir dar kartą išjausti jausmus kuriuos tuo metu jautei.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Ar gėda gulėt psichuškėj?

Kol už lango lyja ir negaliu išeit paspardyt sviedinio į lauką (juokauju, nespardau aš jokio kvailo sviedinio lauke), sukurpsiu tinklaraščio įrašą apie vietą kurioje teko pabuvoti prieš keletą mėnesių. „Kam gi rašyt apie tokį išgyvenimą?“, – pakėlęs antakį paklaus skaitytojas. O gi tam, kad mano straipsnius skaito žmonės, kuriems tai aktualu. Jeigu apklaustumėte mano skaitytojus, tai tarp jų būtų didesnis procentas žmonių, kurie gulėjo arba kuriems reikėtų pagulėt psichuškėj, negu tarp žmonių atsitiktinai apklaustų Akropoly. Kaip kiekvienos iš socialinių grupių yra linkusios į tam tikrus dalykus, taip ir jūs esate linkę į mentalias ligas ir sutrikimus. Gal ne jūs patys, gal jūsų pažįstami ir kitokia bla bla bla, vartykit šiuos žodžius kaip norit, kad ir kaip šašlykus praėjusį savaitgalį sodyboje.

Šiame įraše aprašysiu savo pirmą ir tikrai ne paskutinę patirtį, kurios pasisėmiau gulėdamas psichiatrinėje ligoninėje.

Štai žmogus literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Štai žmogus, literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Pirmiausia priėmimas. Aš nežinau kaip veikia priėmimas normalias ligonines, bet priėmimas psichuškėn tikrai yra unikalus. Nelyginant kokion daboklėn, tavęs paprašo pasisverti, parodyti pasą, gydytojo raštelį ir visą elektroninę techniką kurią turi su savim. Šiaip visai šiurpu, nes iš tavęs atima visus laidus, diržus, virves ar kabelius kokius turi su savim, idant nepasmaugtum kažko naktį ar nepasismaugtum netyčia pats. Šiaip viskas ganėtinai šiurpu, bet kai tave atveža į tokią įstaigą, tai tau būna nelyginant pofig, nes iš ties tai būni apsibliovęs ar šiaip kontūzytas nuo vaistų kurių pririjai prieš  čia atvykdamas.

Tada tave paguldo į kokį nors skyrių, tą kartą pasisekė pakliūt pas sąlyginiai normalius žmones, bet čia jau kita istorija. Iš karto tave palydi į palatą kuriose gulinčiųjų skaičius labai skiriasi, vienoje palatoje guli nuo dviejų iki penkių pacientų, man nepasisekė (o gal ir pasisekė) pakliūt į palatą kurioje gulėjo penki žmonės ir aš buvau penktas. Žodžiu, greitai išvažiuoja tave lydintys žmonės ir tave į kabinetą pasikviečia daktaras.

Mano psichiatro pavardė man pasirodė gan juokinga, tad tik ką įėjęs į kabinetą pajuokavau: „Jūsų pavardė Naujokas? Pagal savo profesiją neturėtumėt būt „Internas“?“ daktarui tai nepasirodė pernelyg juokinga, bet po savo stand up’o open mic’e supratau jog iš mano juokų niekas nesijuoks, tad į tą tylą sureagavau gan normaliai. Visgi jau tada buvo galima pasakyti, jog man priskirs F21 etiketę. Ekscentriška išvaizda ir elgesys neatitinkantis visuomenės normų, prašom, atėjo trashy išvaizdos jaunuolis ir dar skaldo kažkokius neaiškius bajerius.

Pirmas apsilankymas pas gydytoja užtrunka labai ilgai, nes turi papasakoti savo gyvenimo istoriją. Literaliai nuo gimimo iki dabar. Aš ir pradėjau „Viskas prasidėjo kažkur 93 metų balandį, kai mano tėvai nusprendė, jog metas mažiems padaužoms…“ ir tada pyškini viską ką žinai apie save. Aišku ties penkioliktais – šešioliktais metais prasideda visas įdomumas, tad pradedi apie tai ką gėrei, ką vartojai, su kuo draugavai, su kuo miegojai, su kuo ruošeis miegot ir t.t. Aišku daktaras užduoda ir keletą esminių klausimų: „Ar piktnaudžiaujate alkoholiu?“, „Ar vartojate narkotines medžiagas?“, „Ar bandėte nusižudyti?“ ir t.t.

Po ilgo pokalbio su psichiatru pagaliau turi laiko pradėti tyrinėti būsimus namus kelioms savaitėms. Man tuomet paskyrė vieną vyruką, kuris jau ne pirmą kartą čia, jo vardas Povilas (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Iš ties psichuškėj nėra taip blogai. Aštuonios palatos, budėjimo postas, poilsio kampas su televizoriumi ir maža bibliotekėle, kurioje knygos jau guli nuo aštuoniasdešimtųjų ir išties nėra ką skaityt. Aišku dar ilgas koridorius nukabintas visokiomis nuotraukomis iš Venecijos kaukių festivalio ir dar keletas baltai juodų nuotraukų, kuriose mamos laiko savo vaikus.

Kertinė frazė kuria išgirdau iš Povilo buvo „Ir durnyne galima padurniuot, tik tai sveiko proto ribose“ vat taip vat. Ši jo sentencija istrigo man visam gyvenimui. Aišku, būdamas didus filosofijos mėgėjas atsakiau jam, jog tikrasis durnynas yra ne čia, o už lango.

Tai gi vat. Pirmą dieną sustojau koridoriaus viduryje ir pagalvojau „štai čia mano gyvenimas“. Net nenumaniau kiek iš tikro žmonių širdy būtų apsidžiaugę sužinoję, jog man teko atsidurti tokioje vietoje, daugelis iš jų turbūt ir kokias tai lažybas iš to laimėjo, bet čia tik mano spėliojimai.

Pirmą dieną visi gauna quetepino, turbūt absoliučiai visiems, gulintiems stacionare, jo duoda. Smagus vaistas išties, bet jis turi labai stiprų šalutinį efektą. Pirmą naktį kai jo išgeri, labai greitai apsvaigsta galva ir tu turi greitai nusigauti iki lovos, bet žmonės pirmą naktį dažniausiai po vakarinės vaistų dozės niekur ir nesišlaisto. Visgi atsikėlus ryte, jauties lyg vakar būtum patvarkęs du butelius degtinės ir tau vis dar sukasi galva. Tikrai labai sukasi, tiesą pasakius nelabai gerai ir orientuojies aplinkoje, tą rytą aš jaučiau lyg būčiau namie ir tiesą pasakius nemačiau kitų žmonių. Šiek tiek atsigavau tik tada, kai eidamas prisilpau ir trenkiau galvą į durų rankeną, kas visai yra random dalykas, mat psichuškėj tų durų rankenų nėra tiek daug.

Tai va, man tada nepasisekė, bet brangus skaitytojau nesijaudink, išgyvenau. Nors po to manęs laukė labai baisi ir barbariška procedūra – kraujo ėmimas iš venos. Čia yra dvi mano didžiausios baimės – kraujas ir adatos. Kol seselė ruošėsi šiam išpuoliui prieš mano kūną, aš sugebėjau porą kartų atsijungti, bet tenka pripažinti, procedūra buvo ne tokia jau ir baisi, nors mano viduje verkšlenimo buvo daug daugiau.

Dienos psichuškėj slinko labai vienodai. Visi keliasi tuomet kai įsijungia šviesos, tai yra apie aštuntą valandą. Tuomet tu turi laiko atsikelti, kažkiek tai susitvarkyti vietą kurioje voliojaisi, dar parūkyti, išsivalyti dantis, išsiplauti galvą arba nusiskusti. Stacionare gulėjo vienas vyriškis rusišku vardu (tikrojo vardo redakcija nebe atsimena) kuris vieną vakarą, kai skutausi priėjo prie manęs ir su sodriu rusišku akcentu tarė: „Aš tai nisiskutu vakare. Žinai kodziel? Todziel kad mirginos jokios manęs nimato vakare, kai einu migoti“. Pusryčiai prasideda devintą valandą ryto, po jų visi susirenka į rytinį susirinkimą, kur visi pasisiūlo kokiem nors užsiėmimams (pasivaikščiojimams lauke, muzikos terapijai, AA susirinkimams, piešimo terapijai ir t.t.). Pietūs prasideda pirmą valandą, vakarienė – penktą, taip pat prieš miegą, aštuntą valandą, visi susirenka suvalgyti bandelių ar dar ko panašaus į bandeles.

Maistas stacionare turbūt nesiskiria nuo maisto kitose ligoninėse. Tiek įvairių košių ir sriubų aš net nežinojau egzistuojant. Išties, kiekvieną dieną valgydavome gan dietinį maistą, kas yra gan gerai, nes reikėtų man dabar šiek tiek dietos pasilaikyt. Taip pat ryjom ir vaistus, kiekvieną dieną po pusryčių, pietų ir valanda iki miego gaudavome savo vaistų dozę. Aš gaudavau pusę Rispolepto tabletės ryte, per pietus negaudavau nieko, tuomet vakare gaudavau visą rispolepto tabletę, quetiapino 50mg berods ir lorafeno, taip kad visai nemažai ir nuo jų visai apsisukdavo galva, priedo dar užsinorėdavau labai valgyt, poveikis išties toks pat kaip ir šiek tiek parūkius žolės.

Mano palatoje gulėjo vienas vyriškis iš kažkur netoli Ignalinos. Jo vardas buvo Aurimas (tikrasis vardas daug maž žinomas redakcijai) ir jis vis paklausdavo kokio nors keisto dalyko iš šešiasdešimtųjų provincijos gyvenimo. Kartą jis pastebėjo jog sukuosi pats savo cigaretes ir paklausė ar aš pats ir auginu tabaką. Štai keisčiausias dalykas kurį atsimenu iš stacionaro. Tikrai, jeigu toks dalykas – keisčiausias, tai vadinasi jog kontingentas buvo susirinkęs ne toks, kaip kad visi įsivaizduoja. Taip pat stacionare gulėjo ir vienas vyriškis kuris užsiiminėjo visokiais teisiniais dalykais gyvenime, o taip pat mokėsi medicinos keletą metų, su juo mes apturėjom keletą įdomių pokalbių, tad laikas bėgdavo ne taip lėtai. Visgi vieną kartą jis manęs paprašė iš krautuvės parnešt degtinės, tą aš ir padariau, bet deja, jo laimei ar nelaimei, seselės užuodė jog kažkas ne taip ir perkėlė jį į alkoholinių psichozių skyrių. Spėju jog ten gulėti – ne pyragai. Štai ir dar vienam žmogui sumoviau dalį gyvenimo.

Vakarais visi susirinkdavome į tą poilsio kampą kur stovėdavo televizorius ir žaisdavome visokius žaidimus, dažniausiai – uno. Kartais žaisdavome ir djenga. Įsivaizduokite kaip tai komiškai atrodė iš šono – būrys pacientų, kuriems nuo visų gaunamų vaistų rankos dreba taip, kaip ir alkoholikui po trijų dienų gerimo, bando ištraukti tas medines detales iš apačios ir padėti ant viršaus. Mes niekada nesužaisdavome pilno rato nors žaisdavome vos keturiese.

Paskutinėmis dienomis į mūsų skyrių paguldė vieną įdomų žmogų, su kuriuo visai norėjau susipažinti. Taigi į mūsų psichuškėlę paguldę merginą vardu Jurgita (tikras vardas redakcijai žinomas). Taigi mes su ja taip ir praleidom paskutines dienas – prašnekėdavom ištisas valandas ir tai padėjo prastumti tas paskutines dienas, kurios būtų slinkusios, mano manymu, velnioniškai ilgai.

Taigi va, tiek apie psichuškę. Ar gėda gulėti psichuškėj – spręskite patys, aš tik pasakysiu, jog tai yra vieta kur sergantys žmonės ieško gydymo. Ir tiek. Aš nematau gėdos pagalbos paieškose. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti atsistoti ant kojų. Čia yra aiškus lengvai pasiduodančio žmogaus požymis. Nežinau kaip jums, bet man kada nors pasiduoti tikrai būtų gėda.

Kaip visada likite sveiki, brangūs draugai.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Sekmadienio mintys

„Tu turi resti šviesą“, – pasakė tamsus siluetas, kuris dingo iš mano akiračio iškart po to kai ištarė man šiuos žodžius.

Kas man beliko? Tik ieškoti kelio į tą nelemtą šviesą. Kas ta šviesa? Kur ji randasi? Kokia prasmė ją paliest, pačiupinėti ir pajusti?

Buvo labai tamsu, nieko nemačiau tik milžinišką vandenyną kuris aprėpia visą horizontą. Nieko aplinkui nėra, tik aš, mano baigiantis subyrėti plaustas ir vandenyje plūduriuojančios ledkalnių viršūnės. Čia, Arkties vandenyne, esu visiškai vienas ir tai gan akivaizdu. Visgi aš plaukiu toliau jausdamas šaltį ir vienišumą.

Akimirkai sustojau ir apsidairiau. Aplinkui nėra nė gyvos dvasios, tik aš vienas. Vieniša pilnatis, išsiilgusi žvaigždžių draugijos, apšvietė mano vandens kelią.

Nieko nėra, tik beribis vanduo, dangus ir aš.

Visuomet, kai pasijuntu beviltiškai, pabundu iš šio sapno. Pabundu ir ką matau? Tas pats beribis vandenynas ir dangus. Šioje didingoje dviejų reiškinių kovoje aš esu tik vienas mažas, nieko nereiškiantis žmogeliūkštis.

Aš nuolatos sapnuoju šį sapną. Ar jūs tikite sapnų reikšmėmis, brangūs skaitytojai? Aš tikiu. Tik ne tomis, kurias mums siūlo sapnininkas. Aš netikiu, jog jeigu sapnuoji daug vandens, tai reiškia jog tavęs laukia „kampų“ išbraukimas žaidžiant „TELELOTO“. Aš tikiu, jog pasąmonė tau diktuoja tai, ką nori pasakyti. Kiekvienas mes turime suprasti savo sapnų reikšmes, ką jie mums simbolizuoja ir ką mes patys sau norime pasakyti.

Šis „Arkties“ (taip aš jį pavadinau, nes turiu tam teisę) mane aplanko miegant kelis kartus per savaitę. Išties, baugus sapnas, bet realybė ne ką geresnė. Šis sapnas man sako, jog esu vienišas. Toks vienišas, kaip kad vienišas yra tas, kuris per naujus mobilaus ryšio operatoriaus padalinyje ir bando sutvarkyti „sulūžusią“ sistemą. Toks vienišas, kokia vieniša turėtų jaustis Dambrauskaitės dukra. Vienišas kaip tas vienintelis belikęs dantis pas tą dėdulę kuris gyvena provincijoje, laukia valstybės mokamos išmaldos ir kiekvienuose rinkimuose balsuoja už DP (DP gali reikšti Darbo Partiją arba double penetration ir šie du dalykai yra keistai panašūs).

Smagiausia yra išgirst iš žmogaus, kurį sąlyginai laikai išprususiu, žodžius „tai tu nepasiduok tam liūdesiui“.

Zajebis, kaip aš apie tai anksčiau nepagalvojau? Juk rimtai, viskas taip paprasta! Tiesiog nepasiduok liūdesiui! Dievaži, jaučiuosi sveikas kaip ridikas.

index

O gal tai veikia ir su kitais dalykais? „Nustok nebūti chirurgu!“ Matot! Padėjo. Ką tik man į rankas nukrito skalpelis, baltas chalatas ir diplomas dėl kurio kiti turi kruštis dešimt metų. Dabar galiu operuoti žmones. Tuoj išsioperuosiu kiekvienam apendicitus, auglius, taisysiu šypsenas, bei papus, o kai kuriems galiu ir tą trečią sėklidę nurėžt.

Gerai, pajuokavau, iš dangaus man nenukrito skalpelis ir kiti chirurgo atributai. Bet turbūt jūs jau tai supratote.

Tokia pati situacija ir kai sergi. Kai sergi, liga paveikia tavo protą taip kaip kad koks vėžys paveikia plaučius. Panorėjęs, tu negali padaryti taip, kad vėžys nustotų ryt tavo plaučių, taip ir sergant mentalinėm ligom negali padaryti taip, kad liga nustotų ryti tavo protą. Tai va taip va paprasta.

Tagged , , , , , , , , , , ,

Polinkis į suisidą kada nors vis tiek laimės.

Nuo vienišumo galima ir numirti. Teisingai, mokslininkai yra patvirtinę šį faktą, jog nuo vienišumo žmogui gali plyšti širdis ir ateiti 3,14zdakas. Gerai, kad čia yra blogas ir galiu rašyti belenką. Galiu keiktis ir galiu pateikti informaciją, kurios legitimumu nesu įsitikinęs. Iš ties, brangus skaitytojau, aš nežinau ar iš vienišumo gali sustoti širdis, bet aš tikiuosi, jog tai tiesa.

Ilgai nebuvo jokio įrašo ir apie nieką nekalbėjom, bet kam jums mano raudų ir sielvarto? Na bet šį įrašą paskaitykite ir džiaukitės, jog nesate visiškai vieniši. Tai yra dovana kuria turėtumėt vertinti.

Jeigu esate vieniši, aš jūsų pralinksminti negalėsiu. Tik pasakysiu, jog kažkuriuo momentu gyvenime pralaimėjote ir pasielgėte neteisingai. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite jog iš ties vieniši esate tik jūs. Beata Tiškevič nėra vieniša, Zvonkė bent du vyrus turi, žmoną turi net toks (čia cenzūros įdėsim) nedoras pilietis, kaip kad Paleckis. Aš kalbu apie tą blogąjį Paleckį.

Kvailesni, blogesni, piktesni, mažiau rūpestingi, ne tokie linksmi žmonės turi su kuo dalytis džiaugsmais, o jūs ir aš – neturime. Mes esame prastesni, nes kažkuriuo gyvenimo momentu mums rūpėjo kitokie dalykai. Mano atveju tai buvo alkoholis. Alkoholis ir meilė depresijai. Akivaizdu, jog toks išgama yra pasmerktas būti vienišu.

Ir mes kalbame apie vienatvę kuri tęsiasi ne mėnesį ir ne pusmetį. Ta tikroji vienatvė tęsiasi jau visą gyvenimą. Nors ta vienatvė ir nepriverčia niekaip išdrįsti perlipti balkono turėklą ir pažiūrėti kas bus, bet ji veikia.

Tavo smegenys net pradeda kurti alternatyvią realybę, idant neišprotėtum ir manytum jog viskas yra gerai. Kartais aš važiuoju viešuoju transportu. Neretai priešais mane sėdi ir dailiosios lyties atstovės. Aš į jas žiūriu be jokio geismo, bet savo mintyse dalinuosi intymiausiais gyvenimo momentais. Ties „Vingio“ stotele aš pradedu matyti kaip mes susitikinėjam. Nieko rimto, tik aš bandantis prajuokinti tą nuostabią raudonplaukę. Mes šnekamės apie dalykus, kurie iš esmės neturi prasmės. Po dviejų stotelių aš pripažįstu, jog ją myliu ir ji man atsako tuo pačiu. Mes augame, mūsų draugyste bręsta, kažkada atsiranda atžalos ir kasdienės bėdos. Mokesčiai už būstą, automobilį, malonūs rytai, kuomet atsikeli anksčiau vien tam, kad vėl pamatytum veidą žmogaus su kuriuo miegi jau penkiolika metų. Mes susenstam, bet laimės nepaleidę taip ir numirštam vienas kito glėby. Štai ir viskas, Vinco Kudirkos Aikštė, matyt čia jos stotelė ir ji išlipa. Fantazija baigėsi, smegenys ištemps dar vieną dieną.
Bet haliucinacijos sukelta simuliacija tavo širdies nepamalonina. Tu žinai, jog rytoj ryte ir vėl teks keltis pusę aštuonių. Tu vėl užsikaisi kavos, pasidarysi košės panašios į maistą, išgersi kavą, parūkysi, idant plaučiai ilgiau netrauktų, išsivalysi dantis ir patrauksi link vietos kurioje praleisi artimiausias dešimt valandų.

Tame jokios romantikos nėra. Nepradžiugins tavęs nei šviečianti saulė, nei melejonai eurų, nei gera socialinė padėtis.

Ir tu jau užsiauginai imunitetą baimei. „Kokiai baimei?“ paklaus brangus skaitytojas. Ne, tai nėra baime būti vienišu, tu jau seniai žinai, jog iš dangaus tavo palydovas nenužengs, kaip koks zombis miręs ant kryžiaus. Tu nebebijai, jog kažko nepadarei gyvenime. Tu nebebijai, jog tai yra paskutinis įrašas bloge, kurio niekas neskaito. Paskutinis jis bus ne dėl to, jog nebenori jo pildyti, paskutinis jis bus, nes pragare prastas bevielis internetas. Tu viso šito nebijai, mirtis atrodo visiškai juokingai, taip kaip juokingai atrodo Šiaurės Korėjos branduolinė programa, taip kaip juokingai atrodo Donaldo Trump’o agresyvi retorika, taip kaip juokingai atrodo tos visos jūsų skrybėlės ir fedoros.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas. Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas.
Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tik įdomu kodėl nebebijai? Turbūt kad su tuo gyveni jau kurį laiką. Keista, kai buvai vaikas viskas atrodė kiek šviesiau. Spalvų ir šilumos pilnos pievos glostė šviesius plaukus, o dabar jas suvelia tik tai pūvančiomis bananų žievėmis atsiduodantis šiaurės vėjas, sklindantis iš vietinio šiukšlyno.

Tokia realybė. Turbūt perdedu, bet tokia jau mano „natūra“. Ji tiek pat tikra kiek tikra yra anglijos futbolo ultros šypsena ar ar Jokubauskaitės pasiūlymai pareigūnams pasismaginti. Prieš jus aš jaučiuosi nuogas ir nieko nepasakęs, bet tai yra gerai. Kai neturėsiu ko jums pasakyti, tada turbūt aušra ir neišaus.

Noriu pridurti, brangus skaitytojau, jog mane visuomet galima pasikviesti bokalui alaus. Labai linksmos kompanijos neprižadu, tačiau keletą juokelių apie suglebusius bybius tikrai išstenėsiu.

Būkite mylimi.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Internetai juokiasi iš Šalčiūtės verksmo. O ko jūs tikėjotės?

Šią savaitę girdim tik apie du žmones, apie Šalčiūtę ir apie kolūkio pirmininką Algirda Butkevičių. Aš neeikvosiu savo brangios energijos ir jūsų laiko aiškindamas, kaip aš nekenčiu tų bepročių išgamų, vadinamų „LSDP elektoratu“, nes vis tiek tie durneliai manęs neskaito, o jūs žinote, jog vienintelė tiesa yra sveiko proto dešinė ir tik tai ji.

Okupantų batų trypta ir nesutrypta, tūkstantmetė Lietuva šią savaitę pasidalino į dvi dalis – tie kurie juokiasi iš Šalčiūtės ir tie kurie moralizuoja apie tai kaip blogai yra juoktis iš verkiančio žmogaus.

Noriu pasakyti, jog juoktis iš palūžusio žmogaus yra taip pat amoralu, kaip ir verkti tik tam, kad atkreiptum į save dėmesį. Vien dėl šios priežasties, verktinių projektą aš laikau amoraliu ir šiaip debilišku, bet plačiau apie jį, galite perskaityti čia. Tai taip pat amoralu kaip ir apsimest, jog sergi vėžiu ar dar kokia liga, idant visi glostytų tavo vargšę, tuščią galvelę ir gautum aplinkinių dėmesio. Liūdesys yra labai stipri emocija, o verkimas yra labai intymus dalykas ir bent jau jį mums palikite nesuterštą ir nuoširdų.

Aš tikrai nekovosiu prieš moralfagus ar prieš besijuokiančius cinikus. Aš tikrai nebandysiu nustatyti ar Šalčiūtė įkėlė tą vaizdo įrašą, idant gautų populiarumo ar iš rimtos bėdos. Aš tik pasakysiu kaip tai atrodo.

Pirmiausia kreipiuosi į moralfagus. Bandydami teisinti Šalčiūtę ir jos pasirinkimus, pirmiausia paklauskite savęs ar žinote kas ji yra tokia. Monika Šalčiūtė yra viešas asmuo, kurios populiarumas apsiriboja populiarumu socialiniuose tinkluose. Kitaip tariant – būti populiariai socialiniuose tinkluose yra jos darbas, taip kaip darbas ofise, seime, šachtoje ar laidojimo namuose. Kiekvienas jos postas yra jos darbas, kuris turi jai nešti populiarumą ir sprendžiant iš pasekėjų skaičiaus, aš galiu pasakyt, jog ji šį darbą atlieka labai šauniai. Taigi, norite to ar nenorite, bet jums tenka pripažinti, jog kiekvienas jos postas, kiekviena nuotrauka, kiekvienas video ir šiaip, bet koks jos sujudėjimas socialiniuose tinkluose, turi tarnauti jai ir ją populiarinti. Paprasčiau sakant – kiekvienas jos veiksmas „Facebook’e“ yra tik vienas iš daugelio triukų, kuriais ji nori priminti apie savo egzistavimą ir pripažinkite, iki šio video visi buvo ją pamiršę, o dabar… Pasidarykite išvadas, ponai skaistuoliai.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Dar noriu pasakyti, jog internetai juokiasi ne iš jos tragiškos būsenos, o iš to, jog numanomai šiuo video, ji tik eilinį kartą siekia populiarumo. Ir su tuo yra viskas „OK“. Toks yra jos darbas, ji pati jį tokį ir pasirinko. Niekas nepriėjo, prie ką tik mokyklą baigusios Monikos ir nepasakė „va tu būsi socialinių tinklų žvaigždė ir nieko dėl to negali padaryti, nieko nepakeisi.“. Taip kaip niekas jums neliepė kasti duobių karstams, pešti viščiukus, pardavinėti turguje mėsos ar skaityti šio įrašo, taip Monikai Šalčiūtei niekas neliepė tapti viešu asmeniu „Facebook’e“, kurio kiekvienas judesys virtualioje erdvėje bus vertinamas tiek teigiamai, tiek neigiamai.

O ir prisiminkite ką mus mokė apie internetą mokykloje. Internetas yra pilnas visokių žmonių ir jeigu jūs numetate tokią „bombą“ ir tikitės, jog nebus tų kurie šaiposi, tai aš galiu pasakyt, jog esate tokie patys tuščiagalviai klounai, kaip kad tie ateistai kurie į bažnyčią eina vien tam, kad galėtų klausinėt dvasininkų klausimų į kuriuos biblija logiškai atsakyti negali ir juoktis iš jų.

O dabar kreipiuosi į jus, pokštininkus. Jūsų visada bus tiek pat, kiek ir moralizuojančių, tad supraskite, jog juokimasis iš ekstremalių dalykų, visuomet jums atsilieps. Aš nesakau, jog jus nutrenks žaibas ar kad jūsų mamą išprievartaus koks nors mitologinis gyvis, bet jūs tiesiog turite būt pasiruošę moralfagų morališkumo pamokoms. Jie kiekviename jūsų pokšte įžvelgs kažką blogo, nes jų galvos neišneša fakto, jog galima juoktis iš visko. Jie užsimerkę ir užsikimšę ausis garsiai kartos, jog pašaipos neegzistuoja ir kiekvieną kartą išlindus aštresniam pokštui, jie su nuostabą pasibjaurės jumis. Tokia yra jų ir jūsų dalia.

Daug pokštų apie Šalčiūtės verkimą buvo neskoningi ir nejuokingi. Išties, tik keletas buvo verti dėmesio, tad cinikai – pasitempkite, dėl Dievo meilės. O visiems kitiems noriu priminti, jog internetas yra vieša vieta, prie kurios šiais laikais priėjimą turi daugelis. Visuomet bus šviesių ir tamsių interneto kampų. Visada bus žmonių kurie juoksis iš mirties, rasės, tikėjimo ir verkimo. Tiesiog susitaikykite su tuo, nors tai ir nėra labai geras dalykas. O suvis svarbiausia, elkitės internete padoriai ir dėl to nenukentėsite, nes jeigu nusifotografuosite nuogas (kas yra tame pačiame intymumo lygyje kaip ir verkimas), tai visada atsiras žmonių kurie iš to pasijuoks.

Tik niekad nenustokite pjautis tarpusavyje. Kas bus jeigu visi turėsim proto, idant suvoktume tuos kurie moralizuoja ir tuos kurie juokiasi?

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Alkoholizmas ir F21

Kartą kalbėjau apie depresiją, kartą kalbėjau ir apie alkoholizmą ir tie rašinėliai buvo labai populiarūs, tad nusprendžiau parašyti apie tai dar kartą, nes dar yra ką pasakyti, idant jūs to išvengtumėte. Vat koks aš altruistiškas, aš jus išgelbėsiu, o jūs atsidėkodami pasiūlysite šį įrašą perskaityti draugui, draugei, kaimynei, tetai ar šiaip kažkokiam, ant baltų arklių jodinėjančiam debilui, kuriuo iš tiesų mes galime visi tapti, jeigu nemylėsime ir neprižiūrėsime savęs.

Visą gyvenimą nugyvenau manydamas, jog sergu sunkia depresijos forma. Manau, jog šis dalykas įgaunamas kartu su Lietuvos pilietybe, nes pripažinkim, esam labiausiai į melancholiškumą linkusi tauta. Jeigu netikite, tai perskaitykite kokį nors mūsų literatūros aukso fonde esantį kūrinį ir tuomet su manim sutiksit. Kitaip pasakius, skaityt Škėmą be neuroleptikų, tas pats kas valgyti picą be sūrio, tiesiog – prastas skonis. Ir vat, prieš dešimtį dienų, sužinojau jog visai nėra taip, man diagnozavo F21 (kas liaudiškai esti „Šizotipinis sutrikimas“, kad ir ką tai reikštų). Labai sunerimęs dėl savo sveikatos ir šiaip, aplinkinių gerovės, internete pasiieškojau informacijos apie tai, kas per velnias tas „Šizotipinis sutrikimas“ (juokinga istorija: mano viena draugė, per neapdairumą, o gal ir spicialiai paklausė manęs „o kas yra tas šizotropinis sutrikimas?“) yra.

Taigi internete, visų pirma, radau wiki straipsnį anglų kalba, iš kurio nusprendžiau, jog šią ligą galima diagnozuoti kone bet kam, kad ir šyvai kaimo kumelei. Mano nuomonę tik dar labiau sutvirtino pipedijos straipsnis. Taigi, iš esmės Šizotipinis sutrikimas yra pusiau realus, pusiau mistinis sutrikimas, kurį galima pripaišyti bet kuriam, ekscentriškam keistuoliui. Pamaniau tuomet sau „ar tikrai psichiatrai gali švaistytis tokiom diagnozėm kaip niekur nieko?“ ir pasirodo – gali. Į tris ar keturis punktus, reikalingus šiam sutrikimui nustatyti, gali teigiamai atsakyti kiekvienas, labiau užsiskleidęs ir keistesnis individas. Visgi sklando gandai, jog žmonių, turinčių šį sutrikimą esti šiame pasaulyje ir tarp jų tikrai patekčiau aš.

Ar tai, jog turiu šį sutrikimą padaro mane blogesniu žmogumi? Ar ši diagnozė padidina galimybę, kad pasikvietę mane vakarienės, jūs nemaloniai nustebsite kuomet aš prispjaudysiu į salotas ar pradėsiu birka braukyti per dar garuojantį, Kijevo kotletą? Ar suvis blogiausia, pradėsiu tikėti skiepų daroma žala vaikams, mikroschemas kurias implantuoja, mums bemiegant, kažkokios pailgos, pilkos būtybės iš Kepler-b96 planetos? Greičiausiai ne, manau jog tikimybė su visai žmonėmis tam yra vienoda, tad būkite atsargūs, prieš ką nors kviesdamiesi į svečius ar iš kažkieno gaudami abejotiną informaciją.

Didžiausia tikimybė, jog jeigu mane sutiksite gatvėje ir užkalbinsite, aš bandysiu jus pralinksminti kokiu nors mediniu pokštu, kad ir tokiu, kokį bandžiau prakišti savo daktarui (jūs šios istorijos nežinote, tad trumpai jus apšviesiu. Kuomet gulėjau stacionare, mane gydė daktaras, pavarde „Naujokas“, tad logiška, jog mano pirmasis sakinys, adresuotas jam, buvo toks: „Jūsų pavardė „Naujokas“? Ar pagal jūsų specialybę nebūtų logiškiau jus vadinti „Daktaru Internu“?“), dar didesnė tikimybė yra, jog mane išvydę, matysite mane nuliūdusį ir susimąsčiusį, o suvis, didžiausia tikimybė yra ta, jog jūs matysite ne Aivarą, o kaip aš jį vadinu – Silvestrą. Tiesą pasakius, aš jau seniai pasimečiau ir nebežinau, kuris yra tikrasis aš. Idant jums būtų aiškiau, dar pridėsiu – aš net nežinau kurios charakterio savybės kuriam ir be priklauso.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Iš pradžių labai bijojau tai pripažinti sau, o taip pat ir aplinkiniams. Juk baisu pripažinti, jog tavo kūne gyvena dar vienas žmogus. Toks jausmas, jog esi tik lietpaltis, po kuriuo slepiasi dvi neūžaugos. Vienas nuolatos linksmas, liūdnas ir sumišęs, o kitas į romantiką linkęs labiau, negu kad neištikimas vaikinas, perkantis šimtus rožių savo niekam tikusiai patelei. Nepirk gėlių, durniau, neapsimoka. Et, nei tu perskaitysi, Edvinai, ar koks ten tavo vardas. Grįžkime prie manęs ir prie jūsų. Kadangi rašau visą šią tiradą ne tam, kad pasiguosčiau, o tam kad apsaugočiau JUS, tai pamėtėsiu keletą patarimų, kaip likti „normaliems“.

1. Jeigu kada supratote, jog šnekate su savimi, kaip su trečiuoju asmeniu – kreipkitės į gydytoją.

2. Jeigu vieną dieną atsikėlėte su žiauriai gera nuotaika, pietus valgėte su mintimi, jog norite paskęsti sriubos lėkštėje, o miegot nuėjote su aiškiomis ir didingomis mintimis apie savo ateitį – kreipkitės į gydytoją.

3. Jeigu jau kurią dieną negalite užmigti ir jeigu apskritai, jus kankina insomnija – kreipkitės į gydytoją.

4. Jeigu jūs mėgdavote megzti kojines su mama, tačiau dabar vien pagalvojimas apie virbalus jums kelia šleikštulį (tinka ir su kitomis veiklomis) – kreipkitės į gydytoją.

5. Jeigu pagalvojate apie mirtį, kaip apie visai padorią išeitį, juo labiau, jeigu kontempliuojate nusižudyti – kuo greičiau kreipkitės į gydytoją.

O šeštas ir pats svarbiausias – jeigu tik jūs kada pamanėte, jog turite problemų su mąstymų, o gal net ir turite kokių nors psichikos sutrikimų, tai jokiu būdu nevartokite alkoholio ar kitų, psichotropinių substancijų. Nepasiduokite tam, kas atrodo kaip lengviausiai prieinamas vaistas, nes Dievaži, tai greičiausias kelias savižudybėn arba LSDP partijon.

O dabar pakalbėkime apie alkoholį. Kaip jau žinote iš mano prieš tai buvusių postų, tai mano gyvenime alkoholis vaidino gan svarbią reikšmę. Mano gyvenime alkoholio buvo tiek daug, kiek daug yra ketvirtosios sienos laužymo O. Koršunovo spektakliuose ir šie abu dalykai yra vienodai blogi. Visgi, pastaruoju metu pagaliau susigriebiau ir štai, galite mane pasveikinti su trisdešimt penktąja blaivybės diena. Tad, koks jausmas būti blaiviu?

Jausmas tikrai nėra toks super smagus, kaip kad atrodo iš šalies. Visi metę gerti žino ką reiškia abstinencijos kančios ir nors man jas teko išgyventi gan silpnas, bet vis tiek teko išgyventi tą drebulį, pirmosiomis dienomis. Organizmas valosi, normalu. Bet svarbiausia, jog sužinojau, jog mano fizinė ir psichologinė priklausomybė, svaigiosioms mikstūroms, nėra jau tokia stipri. Alkoholis man buvo kaip viena iš savęs žalojimo priemonių, tad idant atsisakyčiau to brudo, man tiesiog reikėjo šiek tiek pamilti save. Tad, draugai alkoholikai, jeigu kada nuspręsite mesti gerti, pirmiausia sužinokite dėl ko geriate, tai jums padės lengviau orientuotis savo priklausomybėje. O jeigu dar nežinote ar turite priklausomybę alkoholiui, tai galite atlikti paprastą testą, kurį rasite čia. Vat, viskas jums paduota ant lėkštutės, jūs tik kibkite į darbus ir tvarkykitės gyvenimus.

Kol dar trumpas laikas, tol labai apie savo blaivybę ir nešnekėsiu, geriau paliksiu jums laiko suvirškinti viską, ką aš čia jums papasakojau.

Kaip visada – likite sveiki, draugai.

P.S. Jeigu turite kokių priklausomybių ar šiaip nuotaikos sutrikimų – pieškite mandalas. Mandalos turi gan keistą, raminantį poveikį mūsų psichikai, tad nors ir atrodo jos durnai, kaip ir pats spalvinimas, bet tai, patikėkite manimi – padeda.

Tagged , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos