Tag Archives: Kalba

Išganymas.

Žinote prisėdau rašyti apie tokį taurų dalyką ir net nežinau ką pasakyt jums, mieli skaitytojai. Bet mano mintys ir Edith Piaf padės. O kas jai suteikia tokio Dieviškumo? Juk daug dainininkių buvo prieš ją ir po jos, bet ji liko tokia stipri, nepaliesta ir tyra, nors išgyveno pačius sunkiausius laikus. Žinote aš manau žinąs atsakymą: ji vedė žmones į šviesą net pačiais tragiškiausiais ir baisiausiais laikais. Kuomet nuo žmonijos nusisuko Dievas, tuomet juos gelbėjo Edith Piaf ir jos muzika. Viskas kas sklido iš jos, žmonėms leido prisiminti, jog jie vis dar yra žmonės ir jie privalo tikėti, jog po tamsiausios nakties ateina pati šviesiausia aušra.

Šiais laikais gyvename ant baisybių bedugnės krašto. Vos tik kelios didžiosios valstybės į jį ikris,  tuoj iš paskos savęs jos įtrauks ir visą likusį pasaulį. Visgi dabar situacija yra kitokia. Kai pagaliau pasaulis nugarmės velniop į tą bedugnę, ką mes sau pasiūlysime kaip Dievybę, kuri ves mus į šviesą ir išganymą? David Guetta? Nicky Minaj? Maroon 5? Žinoma aš perdedu, bet esmė lieka ta pati. Šiuolaikinis, visiems pasiekiamas menas neatneša vilties, šiuolaikinis visiems prieinamas menas tik dar stipriau stumia mus į bedugnę. Mes nebemokame išreikšti meilės mene, meilė šiuolaikiniame mene yra statiška ir per daug akivaizdi. Trumpai tariant – meilė mene tapo nuvalkiota ir niekam neįdomi, nes neigiamas emocijas tokias kaip pyktis, šleikštulys ir buvimas už visuomenės primestų elgesio normų. O aplinkui vyksta karas. Tik pats akliausias, radikaliomis kairiosiomis pažiūromis apsikrėtęs žmogus, gali perdėtai optimistiškai žiūrėti į naujausius įvykius pasaulyje ir sakyti, jog „ne, karo nėra, mums tereikia būti tvirtiems ir į agresiją atsakyti žvakučių deginimu“. Žinoma, tai yra labai gražu, visos tos žvakutės ir meldimasis už miestus, kuriose įvyko nelaimės, bet tai neturi jokios prasmės, nes tai mūsų netobulame pasaulyje tiesiog neveikia.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Tad kokias mes laikais gyvename? Mes stovime ant katastrofos slenksčio. Švilpiant galios demonstravimui sukurtiems naikintuvams virš galvos ir iš tolimos pietų šalies atsklindantiems šūvių garso aidams, mes stovime ant bedugnės krašto ir nors aplinkui yra pilna medžių ir šakų, mes atsisakome už jų kabintis ir taip nenugrimsti į tą klampią bedugnę, kurioje jau buvome keletą kartų. Visais tais atvejais šio lakaus smėlio pripildyta bedugnė nusidažydavo įvairių tautybių žmonių kraujo spalva, bet mes taip ir nesupratome, jog visų mūsų kraujo spalvą yra vienodai raudona. O gal ji visuomet buvo vienoda, nes į tą bedugnę, perpjautomis gerklėmis buvo sumetami fabrikų, sandėlių ir anglies kasyklų darbininkai. Kartais ta bedugnė pasiglemždavo ir intelektualus, bet ji jų neprarydavo jeigu jie palikdavo savo pėdsaką prie pat tos bedugnės krašto.

Ir visais tais laikotarpiais Dievas nusigręždavo nuo žmonijos. Iš tiesų, Dievas su mumis žaidžia labai keistus dalykus. Jeigu būčiau psichiatras aš jam labai aiškiai priklijuočiau F31.5 etiketę. Kai tik jis išgyvena depresijos epizodą, mes vis labiau artėjame prie katastrofos slenksčio, bet jis mūsų nestumia atgal, priešingai jis mums dar parodo ir nušviečia kelią. Tuomet žmogus su žmogumi nustoja broliuotis ir pradeda ieškoti skirtumų. Pačiu sunkiausiu epizodu Dievas leidžia mums įkristi į tą bedugnę ir žiūri, kaip mums seksis springti krauju ir iš kruvinų kūnų supiltu bokštu lipti atgal į šviesą. Kai jam prasideda hipomanija, tuomet visas pasaulis sužydi visomis įmanomomis spalvomis, tuomet kažkur ir gimsta Mikelandželas, Da Vinčis ar Fellinis. Kuo ilgiau apie tai mąstau, tuo įtikinamiau man visa ši teorija atrodo, tad tikintieji, aš norėčiau paklausti ar jūs norite ieškoti išganymo tokio Dievo karalystėje? Būtent dėl šios priežasties, jūsų akimis, aš pasirinkau netikėti ir nematyti tos krauju aptaškytos karalystės. Pasirinkau neeiti paskui jį, nes neretai einant paskui jį, visi jo pasekėjai atsiduria prie bedugnės krašto.

Dabar mes matome pasaulyje vieno iš daugelio Dievų pasekėjus, kurie atsisakę visų šio pasaulio suteikiamų vertybių  ir sveiko proto balso, stumia bedugnėn kartu su savimi dešimtis, o kartais ir šimtus žmonių, kurie iš tiesų tenori taikos, gyvenimo ir šiame pasaulyje taip sunkiai pasiekiamo išganymo. Ir su kiekviena grupele nustumtų žmonių, mes visi, klausydami mus vedančių instinktų, sinchroniškai žengiame dar vieną žingsnelį tos bedugnės link. Tik neapsigaukite žiūrėdami į tuos mirties piemenis, kurie nuostabiosios dainininkės gimtinėje ir visame pasaulyje su savimi pražudo nekaltus žmones. Jie nėra bepročiai, bent jau mes negalime jų taip pavadinti. Jie priėmė savo Dievą, savo išganymo idėją, kaip vieną ir nenuginčijamą tiesą, bei leidžiasi Dievo valdomi susisprogdinti centrinėje miesto aikštėje, žudyti žmones šaunamaisiais ginklais ar sunkvežimiais. Jie taip įsivaizduoja savo išganymą ir pagal pačių sukurtas ydingas taisykles, mes negalime to drausti, nors žmonija jau ir yra įgali nukirpti tą virkštelę ją skiriančią nuo dievybės sampratos. Mes pasirenkame to nepadaryti, nes mes esame per dideli optimistai tikėdami, jog Dievas myli mus visus, nors realybėje Dievui yra visiškai ant mūsų nusišvilpt. Mes negalime niekaip užčiaupti mirtį skelbiančių pranašų, kurių aštrūs ir prieš mūsų civilizacija nutaikyti žodžiai visai aidi prie šios bedugnės ir kviečia šią išganymo idėją priimti visus pažeidžiamus mūsų visuomenės individus, kurie akimirksniu tampa mirties piemenimis. Ir kuo arčiau tas bedugnės kraštas, tuo garsiau sklinda į jos kraštus atsimušęs jų žodžių aidas.

Tad, žmogau, ieškantis tiesos ir šviesos šiame pasaulyje, kokį tu išganymą pasirinksi? Aš pasirinkau kelia kuris nėra pagrįstas abejonėmis ar kažkokios asmenybės mistifikacija ir sudievinimu. Aš pasirinkau tikėti žmonija ir jos laimėjimais. Aš tikiu, jog vienybė kurios taip trokštame savo giliai paslėptose širdyse, gali mus priversti nepaklusti aukščiausiojo manijoms ir patraukti mus nuo tos bedugnės. Bet kad tai įvyktų ir mes nebegirdėtume mirštančiųjų aimanų aido, atsklindančio iš tolimų ir artimų mums šalių, mums reikia suprasti, jog vienintelė dievybė kuria mes turėtume tikėti yra vienybė ir sveikas protas. Baisiausia, jog net ir laikydamas save dideliu optimistu, aš suprantu, jog praeis daug laiko ir gims daug kartų kol mes tai iš tikro suprasime ir išmoksime. Dar baisiau, jog per tą laiką dar kelis kartus įkrisime į tą sielvarto, kančios ir skausmo bedugnę.

Tagged , , , , , , , ,

Apie Dievą trumpai.

Ėjo 2016 mano močiutės ir keleto likusių krikščionių viešpačio metai, kai parašiau šį įrašą.  Tam tikrais gyvenimo tarpsniais, būčiau galėjęs save priskirti prie tikinčiųjų, bet dabar ne. Dabar aš save priskiriu prie netikėlių. Aš save priskirsiu prie tų kurie užsimerkia ir nenori matyt tų stebuklų, kuriuos mums parodo Dievas. Kiek kartų aš nesuvokiau to stebuklo, kurį man suteikia kitas žmogus, sakydamas jog aš to nematau ar man dar per anksti.

Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje, kiti suvokia tai kaip tašką į kurį derėtų sutelkti savo maldas, idant išleidžiant paskutinį atodūsį siela būtų išgelbėta. Tačiau Dievas egzistuoja labai paprastai, dievas egzistuoja ir apsireiškia mūsų gerumu vienas kitam. Be gerumo juk mes vienas kitą suplėšytume, be gerumo nepadėtume parkritusiam, be gerumo negalėtume nugalėti to kuris mums grasina blogiu. Gerumas – dievas, nuoširdumas – jo sūnus, o atlaidumas – šventoji dvasia. Persižegnokite šiam kryžiui kiekvieną vakarą ir eikite ramūs miegoti, nes žinosite jog dievas su jumis.

O kaip gi tas dievas kuriuo tiki kiti? Aš nežinau ar tikiu dievu ir jo sūnumi, kaip fizinėmis asmenybėmis. Aš nežinau nieko apie juos ir neturiu apie juos jokios nuomonės, tačiau nusivilčiau jeigu Dievas iš tikro egzistuotų.

Savo gyvenimą aš visuomet vedžiau ne taip kaip turėtų vesti tikras krikščionis. Jeigu yra kokia nors taisyklė ar nurodymas, kaip reikėtų gyventi doram tikinčiajam, tai aš ją esu sulaužęs. Turbūt tik išskyrus tą vietą, kur brolis užmušą brolį ar tėvas paaukoja sūnų. Nežinau iš ties ar tai vyko toje pasakoje, aš jos nesu skaitęs, tačiau esu girdėjęs apie tai, o aš mėgstu remtis nuogirdomis taip, lyg jos būtų tikros.

Nesvarbu kokiu piktu ir mūsų nenusipelniusiu matau aš dievą iš pačios populiariausios tikėjimo knygos, aš vis tiek manau jog būčiau jį nuvylęs. Aš nuviliu visus. Kiekvieną dieną gimsta ir miršta žmonės, kiekvienas iš mirštančiųjų turi savyje dalelę nusivylimo manimi, jog toks kaip aš jam nepadėjo, kiekvienas gimstantis gimsta su nusivylimu, jog jis atvyko į pasaulį kuriame egzistuoja tokie žmonės ir jie privers, vienu ar kitu momentu, suprasti jog tas egzistavimas yra nieko gero.

O aš nemėgstu nuvilti žmonių, aš mėgstu juos džiuginti, bet tai nesigauna. Turbūt jau supratote, jog manyje gyvena neviena ir ne dvi asmenybės, kurios visaip kartu su savimi kovodamos pritraukia žmones prie planuojamos sprogimo vietos ir tada nuspaudžia mygtuką, kuris susprogdiną pilną vagoną kiaulių mėšlo, kuris juos ir aptaško. Nuo viršugalvio iki kojų pirštukų. Ir to išvengti su manimi – beveik neįmanomas.

images

O kaip gi pomirtinis gyvenimas, bičiuliai? Ar jūs tikite į jį? Aš tai nežinau ar tikiu ar ne, bet aš tikiuosi, jog daugiau nieko nėra.

Manęs psichologė dažnai paklausia ar tikiu pomirtiniu gyvenimu? Aš visad atsakau, jog tikiu, jog yra didžiulis sodas, kažkur dangaus Palangoje, kuriame mes visi esame lygūs ir vieningi. Tačiau kaip tai yra liūdna savižudžiui. Tu gyveni ir automatiškai tave gyvenimas sužlugdo, numiršti, o ten vuolia, dar viena tokia pati fignia.

Supratimas, jog mus visada kažkas stebi yra kažkoks keistas. Nežinau kaip jūs, bet 10 dievo įsakymų laikymasis yra tam tikra Anatidefobijos atmaina, nes ką mes galime žinoti, gal Dievas išties yra antis.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos