Tag Archives: Kijevo kotletas

Alkoholizmas ir F21

Kartą kalbėjau apie depresiją, kartą kalbėjau ir apie alkoholizmą ir tie rašinėliai buvo labai populiarūs, tad nusprendžiau parašyti apie tai dar kartą, nes dar yra ką pasakyti, idant jūs to išvengtumėte. Vat koks aš altruistiškas, aš jus išgelbėsiu, o jūs atsidėkodami pasiūlysite šį įrašą perskaityti draugui, draugei, kaimynei, tetai ar šiaip kažkokiam, ant baltų arklių jodinėjančiam debilui, kuriuo iš tiesų mes galime visi tapti, jeigu nemylėsime ir neprižiūrėsime savęs.

Visą gyvenimą nugyvenau manydamas, jog sergu sunkia depresijos forma. Manau, jog šis dalykas įgaunamas kartu su Lietuvos pilietybe, nes pripažinkim, esam labiausiai į melancholiškumą linkusi tauta. Jeigu netikite, tai perskaitykite kokį nors mūsų literatūros aukso fonde esantį kūrinį ir tuomet su manim sutiksit. Kitaip pasakius, skaityt Škėmą be neuroleptikų, tas pats kas valgyti picą be sūrio, tiesiog – prastas skonis. Ir vat, prieš dešimtį dienų, sužinojau jog visai nėra taip, man diagnozavo F21 (kas liaudiškai esti „Šizotipinis sutrikimas“, kad ir ką tai reikštų). Labai sunerimęs dėl savo sveikatos ir šiaip, aplinkinių gerovės, internete pasiieškojau informacijos apie tai, kas per velnias tas „Šizotipinis sutrikimas“ (juokinga istorija: mano viena draugė, per neapdairumą, o gal ir spicialiai paklausė manęs „o kas yra tas šizotropinis sutrikimas?“) yra.

Taigi internete, visų pirma, radau wiki straipsnį anglų kalba, iš kurio nusprendžiau, jog šią ligą galima diagnozuoti kone bet kam, kad ir šyvai kaimo kumelei. Mano nuomonę tik dar labiau sutvirtino pipedijos straipsnis. Taigi, iš esmės Šizotipinis sutrikimas yra pusiau realus, pusiau mistinis sutrikimas, kurį galima pripaišyti bet kuriam, ekscentriškam keistuoliui. Pamaniau tuomet sau „ar tikrai psichiatrai gali švaistytis tokiom diagnozėm kaip niekur nieko?“ ir pasirodo – gali. Į tris ar keturis punktus, reikalingus šiam sutrikimui nustatyti, gali teigiamai atsakyti kiekvienas, labiau užsiskleidęs ir keistesnis individas. Visgi sklando gandai, jog žmonių, turinčių šį sutrikimą esti šiame pasaulyje ir tarp jų tikrai patekčiau aš.

Ar tai, jog turiu šį sutrikimą padaro mane blogesniu žmogumi? Ar ši diagnozė padidina galimybę, kad pasikvietę mane vakarienės, jūs nemaloniai nustebsite kuomet aš prispjaudysiu į salotas ar pradėsiu birka braukyti per dar garuojantį, Kijevo kotletą? Ar suvis blogiausia, pradėsiu tikėti skiepų daroma žala vaikams, mikroschemas kurias implantuoja, mums bemiegant, kažkokios pailgos, pilkos būtybės iš Kepler-b96 planetos? Greičiausiai ne, manau jog tikimybė su visai žmonėmis tam yra vienoda, tad būkite atsargūs, prieš ką nors kviesdamiesi į svečius ar iš kažkieno gaudami abejotiną informaciją.

Didžiausia tikimybė, jog jeigu mane sutiksite gatvėje ir užkalbinsite, aš bandysiu jus pralinksminti kokiu nors mediniu pokštu, kad ir tokiu, kokį bandžiau prakišti savo daktarui (jūs šios istorijos nežinote, tad trumpai jus apšviesiu. Kuomet gulėjau stacionare, mane gydė daktaras, pavarde „Naujokas“, tad logiška, jog mano pirmasis sakinys, adresuotas jam, buvo toks: „Jūsų pavardė „Naujokas“? Ar pagal jūsų specialybę nebūtų logiškiau jus vadinti „Daktaru Internu“?“), dar didesnė tikimybė yra, jog mane išvydę, matysite mane nuliūdusį ir susimąsčiusį, o suvis, didžiausia tikimybė yra ta, jog jūs matysite ne Aivarą, o kaip aš jį vadinu – Silvestrą. Tiesą pasakius, aš jau seniai pasimečiau ir nebežinau, kuris yra tikrasis aš. Idant jums būtų aiškiau, dar pridėsiu – aš net nežinau kurios charakterio savybės kuriam ir be priklauso.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Iš pradžių labai bijojau tai pripažinti sau, o taip pat ir aplinkiniams. Juk baisu pripažinti, jog tavo kūne gyvena dar vienas žmogus. Toks jausmas, jog esi tik lietpaltis, po kuriuo slepiasi dvi neūžaugos. Vienas nuolatos linksmas, liūdnas ir sumišęs, o kitas į romantiką linkęs labiau, negu kad neištikimas vaikinas, perkantis šimtus rožių savo niekam tikusiai patelei. Nepirk gėlių, durniau, neapsimoka. Et, nei tu perskaitysi, Edvinai, ar koks ten tavo vardas. Grįžkime prie manęs ir prie jūsų. Kadangi rašau visą šią tiradą ne tam, kad pasiguosčiau, o tam kad apsaugočiau JUS, tai pamėtėsiu keletą patarimų, kaip likti „normaliems“.

1. Jeigu kada supratote, jog šnekate su savimi, kaip su trečiuoju asmeniu – kreipkitės į gydytoją.

2. Jeigu vieną dieną atsikėlėte su žiauriai gera nuotaika, pietus valgėte su mintimi, jog norite paskęsti sriubos lėkštėje, o miegot nuėjote su aiškiomis ir didingomis mintimis apie savo ateitį – kreipkitės į gydytoją.

3. Jeigu jau kurią dieną negalite užmigti ir jeigu apskritai, jus kankina insomnija – kreipkitės į gydytoją.

4. Jeigu jūs mėgdavote megzti kojines su mama, tačiau dabar vien pagalvojimas apie virbalus jums kelia šleikštulį (tinka ir su kitomis veiklomis) – kreipkitės į gydytoją.

5. Jeigu pagalvojate apie mirtį, kaip apie visai padorią išeitį, juo labiau, jeigu kontempliuojate nusižudyti – kuo greičiau kreipkitės į gydytoją.

O šeštas ir pats svarbiausias – jeigu tik jūs kada pamanėte, jog turite problemų su mąstymų, o gal net ir turite kokių nors psichikos sutrikimų, tai jokiu būdu nevartokite alkoholio ar kitų, psichotropinių substancijų. Nepasiduokite tam, kas atrodo kaip lengviausiai prieinamas vaistas, nes Dievaži, tai greičiausias kelias savižudybėn arba LSDP partijon.

O dabar pakalbėkime apie alkoholį. Kaip jau žinote iš mano prieš tai buvusių postų, tai mano gyvenime alkoholis vaidino gan svarbią reikšmę. Mano gyvenime alkoholio buvo tiek daug, kiek daug yra ketvirtosios sienos laužymo O. Koršunovo spektakliuose ir šie abu dalykai yra vienodai blogi. Visgi, pastaruoju metu pagaliau susigriebiau ir štai, galite mane pasveikinti su trisdešimt penktąja blaivybės diena. Tad, koks jausmas būti blaiviu?

Jausmas tikrai nėra toks super smagus, kaip kad atrodo iš šalies. Visi metę gerti žino ką reiškia abstinencijos kančios ir nors man jas teko išgyventi gan silpnas, bet vis tiek teko išgyventi tą drebulį, pirmosiomis dienomis. Organizmas valosi, normalu. Bet svarbiausia, jog sužinojau, jog mano fizinė ir psichologinė priklausomybė, svaigiosioms mikstūroms, nėra jau tokia stipri. Alkoholis man buvo kaip viena iš savęs žalojimo priemonių, tad idant atsisakyčiau to brudo, man tiesiog reikėjo šiek tiek pamilti save. Tad, draugai alkoholikai, jeigu kada nuspręsite mesti gerti, pirmiausia sužinokite dėl ko geriate, tai jums padės lengviau orientuotis savo priklausomybėje. O jeigu dar nežinote ar turite priklausomybę alkoholiui, tai galite atlikti paprastą testą, kurį rasite čia. Vat, viskas jums paduota ant lėkštutės, jūs tik kibkite į darbus ir tvarkykitės gyvenimus.

Kol dar trumpas laikas, tol labai apie savo blaivybę ir nešnekėsiu, geriau paliksiu jums laiko suvirškinti viską, ką aš čia jums papasakojau.

Kaip visada – likite sveiki, draugai.

P.S. Jeigu turite kokių priklausomybių ar šiaip nuotaikos sutrikimų – pieškite mandalas. Mandalos turi gan keistą, raminantį poveikį mūsų psichikai, tad nors ir atrodo jos durnai, kaip ir pats spalvinimas, bet tai, patikėkite manimi – padeda.

Tagged , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos