Tag Archives: Klasika

Apie Dievą trumpai.

Ėjo 2016 mano močiutės ir keleto likusių krikščionių viešpačio metai, kai parašiau šį įrašą.  Tam tikrais gyvenimo tarpsniais, būčiau galėjęs save priskirti prie tikinčiųjų, bet dabar ne. Dabar aš save priskiriu prie netikėlių. Aš save priskirsiu prie tų kurie užsimerkia ir nenori matyt tų stebuklų, kuriuos mums parodo Dievas. Kiek kartų aš nesuvokiau to stebuklo, kurį man suteikia kitas žmogus, sakydamas jog aš to nematau ar man dar per anksti.

Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje, kiti suvokia tai kaip tašką į kurį derėtų sutelkti savo maldas, idant išleidžiant paskutinį atodūsį siela būtų išgelbėta. Tačiau Dievas egzistuoja labai paprastai, dievas egzistuoja ir apsireiškia mūsų gerumu vienas kitam. Be gerumo juk mes vienas kitą suplėšytume, be gerumo nepadėtume parkritusiam, be gerumo negalėtume nugalėti to kuris mums grasina blogiu. Gerumas – dievas, nuoširdumas – jo sūnus, o atlaidumas – šventoji dvasia. Persižegnokite šiam kryžiui kiekvieną vakarą ir eikite ramūs miegoti, nes žinosite jog dievas su jumis.

O kaip gi tas dievas kuriuo tiki kiti? Aš nežinau ar tikiu dievu ir jo sūnumi, kaip fizinėmis asmenybėmis. Aš nežinau nieko apie juos ir neturiu apie juos jokios nuomonės, tačiau nusivilčiau jeigu Dievas iš tikro egzistuotų.

Savo gyvenimą aš visuomet vedžiau ne taip kaip turėtų vesti tikras krikščionis. Jeigu yra kokia nors taisyklė ar nurodymas, kaip reikėtų gyventi doram tikinčiajam, tai aš ją esu sulaužęs. Turbūt tik išskyrus tą vietą, kur brolis užmušą brolį ar tėvas paaukoja sūnų. Nežinau iš ties ar tai vyko toje pasakoje, aš jos nesu skaitęs, tačiau esu girdėjęs apie tai, o aš mėgstu remtis nuogirdomis taip, lyg jos būtų tikros.

Nesvarbu kokiu piktu ir mūsų nenusipelniusiu matau aš dievą iš pačios populiariausios tikėjimo knygos, aš vis tiek manau jog būčiau jį nuvylęs. Aš nuviliu visus. Kiekvieną dieną gimsta ir miršta žmonės, kiekvienas iš mirštančiųjų turi savyje dalelę nusivylimo manimi, jog toks kaip aš jam nepadėjo, kiekvienas gimstantis gimsta su nusivylimu, jog jis atvyko į pasaulį kuriame egzistuoja tokie žmonės ir jie privers, vienu ar kitu momentu, suprasti jog tas egzistavimas yra nieko gero.

O aš nemėgstu nuvilti žmonių, aš mėgstu juos džiuginti, bet tai nesigauna. Turbūt jau supratote, jog manyje gyvena neviena ir ne dvi asmenybės, kurios visaip kartu su savimi kovodamos pritraukia žmones prie planuojamos sprogimo vietos ir tada nuspaudžia mygtuką, kuris susprogdiną pilną vagoną kiaulių mėšlo, kuris juos ir aptaško. Nuo viršugalvio iki kojų pirštukų. Ir to išvengti su manimi – beveik neįmanomas.

images

O kaip gi pomirtinis gyvenimas, bičiuliai? Ar jūs tikite į jį? Aš tai nežinau ar tikiu ar ne, bet aš tikiuosi, jog daugiau nieko nėra.

Manęs psichologė dažnai paklausia ar tikiu pomirtiniu gyvenimu? Aš visad atsakau, jog tikiu, jog yra didžiulis sodas, kažkur dangaus Palangoje, kuriame mes visi esame lygūs ir vieningi. Tačiau kaip tai yra liūdna savižudžiui. Tu gyveni ir automatiškai tave gyvenimas sužlugdo, numiršti, o ten vuolia, dar viena tokia pati fignia.

Supratimas, jog mus visada kažkas stebi yra kažkoks keistas. Nežinau kaip jūs, bet 10 dievo įsakymų laikymasis yra tam tikra Anatidefobijos atmaina, nes ką mes galime žinoti, gal Dievas išties yra antis.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kaip pamilti: Jules et Jim.

Šis įrašas bus apie kino šedevrą, kurį Dievinu ir tiesiog myliu. „Myliu“ – stiprus žodis, nenuvalkiok jo, skaitytojau. Turbūt įžangoje turėčiau pasakyt daugiau, negu du sakiniai, tad dar pridėsiu apie lietuvišką kiną. Lietuviškas kinas turi savo priešingybę – naująją prancūzų bangą. Taip kaip blogis turi savo priešingybę – gėrį, taip kaip neapykanta turi meilę, taip kaip Beatą Tiškevič atsveria sveikas protas ir racionalumas, taip lietuviško kino mėgstama tyla turi  prancūzų naujosios bangos keistumą, kuris tobulai užkamšo skyles dialoguose. Ir nors tas dalykas labai paprastas, kaip kad kojų mindymas po stalu, jis niekaip neatsibosta. Taip kaip neatsibosta šokoladas ar kontrabosas. Tiesiog paprasti dalykai yra genialūs ir nieko čia apie tai daugiau neprirašysi.

Neseniai rašiau apie lietuviško kino trydą ir apie tai, kaip netalentingi žmonės kovoja su ja. Apie tai, koks blogas yra tradicinis lietuviškas kinas ir kas per siurbėlės yra mūsų, tradicinio kino, režisieriai, galima parašyti keliolikos tomų esė, nes to neišsemiamo brudo yra pilna, lietuviškoji filmografija, bet argi jums būtų įdomu, jeigu nepateikčiau pavyzdžių, koks turi būti kinas ir kiek yra nukrypęs nuo to, lietuviškasis, agrarinis vėmalas.

Man kartais atrodo, jog mano neapykanta agrariniam, lietuviškam, medį drožinėjančiam kinui, konvertavosi į tokios pat apimties meilę prancūziškam kinui. Taip, kaip jaučiu neapykantą kiekvienai detalei Juzėno filmuose, taip aš jaučiu neapsakoma ir neapdainuojamą meilę kiekvienam prancūziškam filmui. Vien kalbai ir tai kaip jie moka skoningai pasirinkti aktorius.

Šiandien kalbėsiu apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmų kadrų ir kuris mane, išties, išmokė jausti. Tie, kas mane iš tikro pažįsta, žino, jog aš esu gana empatiškas žmogus. Empatiškas globalioms ir lokalioms žmonių problemoms. Visgi šis filmas mane privertė kažką pajusti. Toks jausmas, jog šis filmas buvo gera terapija, kuri tiesiog atgaivino mano sielą, nors ji jau buvo be pradėjusi virsti į sudūlėjusią fosiliją. Tie, kas tikitės, jog šį filmą aprašysiu ir išanalizuosiu kažkaip iš techninės pusės, tai jau galit šį langą uždaryti ir eit skaityt kažko kito, nes mano bloge požiūrio iš techninės pusės yra lygiai tiek, kiek dorų, darbščių žmonių Detroite ar Elektrėnuose.

Filmas – „Jules et Jim“ yra romantinė drama kurią, 1962 metais, pastatė ir prodiusavo prancūzų režisierius François Truffaut. Filmo veiksmas vyksta maždaug Pirmojo Pasaulinio Karo metais ir pasakoja istoriją apie tragišką meilės trikampį, kuris į save įtraukė prancūzą bohemietį Jim’ą, jo drovų draugą austrą Jules ir merginą, kuri vėliau tapo jo žmona, Catherine.

Filmas pastatytas pagal, to paties pavadinimo, Henri – Pierre Roché 1953 metais parašytą, pusiau autobiografinį romaną, kuriame aprašomi santykiai tarp jo, jo draugo rašytojo Franz Hessel ir merginos vardu Helen Grund, su kuria, Henri – Pierre buvo sumainęs vestuvinius žiedus (na ir šlykštus, agrarinis sakinys, bet tiek to).

Tiek turbūt apie filmą jums tereikia žinoti, nes nemėgstu labai spoilinti gerų filmų, tad jeigu susidomėsite, tai patys ir pasižiūrėsite, kas tame filme vyko ir kaip jis pasibaigė.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit - suprasit.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit – suprasit.

Žiūrėdamas šį filmą aš jaučiau labai stiprią šilumą. Nuotaika žiūrėjimui buvo labai tinkama, nes pats buvau įsivėlęs į šiokį, tokį, meilės ir santykių trikampį ir kiekvienas kadras, šiame filme, man leido suprasti kur turėčiau toje situacijoje nueiti ir kur atsidurti. Šis filmas priverčia jausti, jausti ne tam kad jaustum, ne tam kad pasakytum „aš jaučiu“, bet tam, kad jaustumeis kaip žmogus, kuris yra aukščiau gyvuliškų instinktų, žmogumi, kuris turi funkcionalią sielą. Šis filmas puikiai parodo, kas yra santykiai tarp dviejų, o kartais ir daugiau žmonių. Jis puikiai parodo, jog mes niekada nebūsime laimingi, jeigu bandysime savintis kitą žmogų ir visą tą procesą vadinsime „Meile“. Ši istorija nori pasakyti tau, brangus žiūrove, jog meilė, kuri riboja – neegzistuoja. Mes dažnai pamirštame, jog meilė turi būti kantri, meilė turi būti nesavanaudiška, meilė turi būti tas jausmas kuris išlaisvina, o ne uždaro mus į tam tikrą, lūkesčių ir moralės normų kalėjimą.

Šį filmą rekomenduoju visiems, kurie kada nors jautė ir buvo įskaudinti, bei tiems, kurie kažkuriuo gyvenimo momentu nežinojo kurį kelią pasirinkti. Iš ties, šis filmas yra visų mūsų išgelbėjimas, šis filmas puikiai parodo, kaip turi atrodyti puikiai funkcionuojanti mūsų rasė, nepaisant bet kokio jai metamo iššūkio.

Geriausias dalykas apie šį filmą yra tas, jog jis privers pamiršti visus jūsų matytus prastus filmus. Šio filmo ypatingoji galia yra ta, jog jis privers jus pamiršti visas tas tylos minutes ir valandas matytas tradiciniame lietuviškame kine. Šis filmas privers jus pamiršti visas tas, nepakeliamas valstietiškas problemas, kurias gvildena lietuviškas kinas. Šis filmas privers jus pamiršti tai, jog mūsų tauta buvo nuolatos prievartaujama. Šis filmas privers jus pamiršti, jog egzistavo toks dalykas kaip tremtis, kuri palietė mūsų senelių kartą. Šis filmas leis jums pamiršti pralaimėtą partizaninį karą, jis leis jums pamiršti dabartines problemas, bei grėsmes ir leis prisiminti tai, kad mes esame didinga žmonių rasė, o ne nuskriausta, rytų Europos tautelė.

Šis filmas jus pagrobs visom 105 minutėm ir pavers jus savo meilės įkaitais. Kitais žodžiais, šis filmas daugiau negu pusantros valandos taps jūsų antrąja puse, kurią pamilsite nuo pirmųjų kadrų ir pabaigoje, prisiminsite ją kaip vieną ryškiausių ir šviesiausių, savo gyvenimo epizodų.

Smagaus ir supratingo žiūrėjimo,
Gerbiamas skaitytojau.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos