Tag Archives: Pamoka

Ar gėda gulėt psichuškėj?

Kol už lango lyja ir negaliu išeit paspardyt sviedinio į lauką (juokauju, nespardau aš jokio kvailo sviedinio lauke), sukurpsiu tinklaraščio įrašą apie vietą kurioje teko pabuvoti prieš keletą mėnesių. „Kam gi rašyt apie tokį išgyvenimą?“, – pakėlęs antakį paklaus skaitytojas. O gi tam, kad mano straipsnius skaito žmonės, kuriems tai aktualu. Jeigu apklaustumėte mano skaitytojus, tai tarp jų būtų didesnis procentas žmonių, kurie gulėjo arba kuriems reikėtų pagulėt psichuškėj, negu tarp žmonių atsitiktinai apklaustų Akropoly. Kaip kiekvienos iš socialinių grupių yra linkusios į tam tikrus dalykus, taip ir jūs esate linkę į mentalias ligas ir sutrikimus. Gal ne jūs patys, gal jūsų pažįstami ir kitokia bla bla bla, vartykit šiuos žodžius kaip norit, kad ir kaip šašlykus praėjusį savaitgalį sodyboje.

Šiame įraše aprašysiu savo pirmą ir tikrai ne paskutinę patirtį, kurios pasisėmiau gulėdamas psichiatrinėje ligoninėje.

Štai žmogus literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Štai žmogus, literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Pirmiausia priėmimas. Aš nežinau kaip veikia priėmimas normalias ligonines, bet priėmimas psichuškėn tikrai yra unikalus. Nelyginant kokion daboklėn, tavęs paprašo pasisverti, parodyti pasą, gydytojo raštelį ir visą elektroninę techniką kurią turi su savim. Šiaip visai šiurpu, nes iš tavęs atima visus laidus, diržus, virves ar kabelius kokius turi su savim, idant nepasmaugtum kažko naktį ar nepasismaugtum netyčia pats. Šiaip viskas ganėtinai šiurpu, bet kai tave atveža į tokią įstaigą, tai tau būna nelyginant pofig, nes iš ties tai būni apsibliovęs ar šiaip kontūzytas nuo vaistų kurių pririjai prieš  čia atvykdamas.

Tada tave paguldo į kokį nors skyrių, tą kartą pasisekė pakliūt pas sąlyginiai normalius žmones, bet čia jau kita istorija. Iš karto tave palydi į palatą kuriose gulinčiųjų skaičius labai skiriasi, vienoje palatoje guli nuo dviejų iki penkių pacientų, man nepasisekė (o gal ir pasisekė) pakliūt į palatą kurioje gulėjo penki žmonės ir aš buvau penktas. Žodžiu, greitai išvažiuoja tave lydintys žmonės ir tave į kabinetą pasikviečia daktaras.

Mano psichiatro pavardė man pasirodė gan juokinga, tad tik ką įėjęs į kabinetą pajuokavau: „Jūsų pavardė Naujokas? Pagal savo profesiją neturėtumėt būt „Internas“?“ daktarui tai nepasirodė pernelyg juokinga, bet po savo stand up’o open mic’e supratau jog iš mano juokų niekas nesijuoks, tad į tą tylą sureagavau gan normaliai. Visgi jau tada buvo galima pasakyti, jog man priskirs F21 etiketę. Ekscentriška išvaizda ir elgesys neatitinkantis visuomenės normų, prašom, atėjo trashy išvaizdos jaunuolis ir dar skaldo kažkokius neaiškius bajerius.

Pirmas apsilankymas pas gydytoja užtrunka labai ilgai, nes turi papasakoti savo gyvenimo istoriją. Literaliai nuo gimimo iki dabar. Aš ir pradėjau „Viskas prasidėjo kažkur 93 metų balandį, kai mano tėvai nusprendė, jog metas mažiems padaužoms…“ ir tada pyškini viską ką žinai apie save. Aišku ties penkioliktais – šešioliktais metais prasideda visas įdomumas, tad pradedi apie tai ką gėrei, ką vartojai, su kuo draugavai, su kuo miegojai, su kuo ruošeis miegot ir t.t. Aišku daktaras užduoda ir keletą esminių klausimų: „Ar piktnaudžiaujate alkoholiu?“, „Ar vartojate narkotines medžiagas?“, „Ar bandėte nusižudyti?“ ir t.t.

Po ilgo pokalbio su psichiatru pagaliau turi laiko pradėti tyrinėti būsimus namus kelioms savaitėms. Man tuomet paskyrė vieną vyruką, kuris jau ne pirmą kartą čia, jo vardas Povilas (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Iš ties psichuškėj nėra taip blogai. Aštuonios palatos, budėjimo postas, poilsio kampas su televizoriumi ir maža bibliotekėle, kurioje knygos jau guli nuo aštuoniasdešimtųjų ir išties nėra ką skaityt. Aišku dar ilgas koridorius nukabintas visokiomis nuotraukomis iš Venecijos kaukių festivalio ir dar keletas baltai juodų nuotraukų, kuriose mamos laiko savo vaikus.

Kertinė frazė kuria išgirdau iš Povilo buvo „Ir durnyne galima padurniuot, tik tai sveiko proto ribose“ vat taip vat. Ši jo sentencija istrigo man visam gyvenimui. Aišku, būdamas didus filosofijos mėgėjas atsakiau jam, jog tikrasis durnynas yra ne čia, o už lango.

Tai gi vat. Pirmą dieną sustojau koridoriaus viduryje ir pagalvojau „štai čia mano gyvenimas“. Net nenumaniau kiek iš tikro žmonių širdy būtų apsidžiaugę sužinoję, jog man teko atsidurti tokioje vietoje, daugelis iš jų turbūt ir kokias tai lažybas iš to laimėjo, bet čia tik mano spėliojimai.

Pirmą dieną visi gauna quetepino, turbūt absoliučiai visiems, gulintiems stacionare, jo duoda. Smagus vaistas išties, bet jis turi labai stiprų šalutinį efektą. Pirmą naktį kai jo išgeri, labai greitai apsvaigsta galva ir tu turi greitai nusigauti iki lovos, bet žmonės pirmą naktį dažniausiai po vakarinės vaistų dozės niekur ir nesišlaisto. Visgi atsikėlus ryte, jauties lyg vakar būtum patvarkęs du butelius degtinės ir tau vis dar sukasi galva. Tikrai labai sukasi, tiesą pasakius nelabai gerai ir orientuojies aplinkoje, tą rytą aš jaučiau lyg būčiau namie ir tiesą pasakius nemačiau kitų žmonių. Šiek tiek atsigavau tik tada, kai eidamas prisilpau ir trenkiau galvą į durų rankeną, kas visai yra random dalykas, mat psichuškėj tų durų rankenų nėra tiek daug.

Tai va, man tada nepasisekė, bet brangus skaitytojau nesijaudink, išgyvenau. Nors po to manęs laukė labai baisi ir barbariška procedūra – kraujo ėmimas iš venos. Čia yra dvi mano didžiausios baimės – kraujas ir adatos. Kol seselė ruošėsi šiam išpuoliui prieš mano kūną, aš sugebėjau porą kartų atsijungti, bet tenka pripažinti, procedūra buvo ne tokia jau ir baisi, nors mano viduje verkšlenimo buvo daug daugiau.

Dienos psichuškėj slinko labai vienodai. Visi keliasi tuomet kai įsijungia šviesos, tai yra apie aštuntą valandą. Tuomet tu turi laiko atsikelti, kažkiek tai susitvarkyti vietą kurioje voliojaisi, dar parūkyti, išsivalyti dantis, išsiplauti galvą arba nusiskusti. Stacionare gulėjo vienas vyriškis rusišku vardu (tikrojo vardo redakcija nebe atsimena) kuris vieną vakarą, kai skutausi priėjo prie manęs ir su sodriu rusišku akcentu tarė: „Aš tai nisiskutu vakare. Žinai kodziel? Todziel kad mirginos jokios manęs nimato vakare, kai einu migoti“. Pusryčiai prasideda devintą valandą ryto, po jų visi susirenka į rytinį susirinkimą, kur visi pasisiūlo kokiem nors užsiėmimams (pasivaikščiojimams lauke, muzikos terapijai, AA susirinkimams, piešimo terapijai ir t.t.). Pietūs prasideda pirmą valandą, vakarienė – penktą, taip pat prieš miegą, aštuntą valandą, visi susirenka suvalgyti bandelių ar dar ko panašaus į bandeles.

Maistas stacionare turbūt nesiskiria nuo maisto kitose ligoninėse. Tiek įvairių košių ir sriubų aš net nežinojau egzistuojant. Išties, kiekvieną dieną valgydavome gan dietinį maistą, kas yra gan gerai, nes reikėtų man dabar šiek tiek dietos pasilaikyt. Taip pat ryjom ir vaistus, kiekvieną dieną po pusryčių, pietų ir valanda iki miego gaudavome savo vaistų dozę. Aš gaudavau pusę Rispolepto tabletės ryte, per pietus negaudavau nieko, tuomet vakare gaudavau visą rispolepto tabletę, quetiapino 50mg berods ir lorafeno, taip kad visai nemažai ir nuo jų visai apsisukdavo galva, priedo dar užsinorėdavau labai valgyt, poveikis išties toks pat kaip ir šiek tiek parūkius žolės.

Mano palatoje gulėjo vienas vyriškis iš kažkur netoli Ignalinos. Jo vardas buvo Aurimas (tikrasis vardas daug maž žinomas redakcijai) ir jis vis paklausdavo kokio nors keisto dalyko iš šešiasdešimtųjų provincijos gyvenimo. Kartą jis pastebėjo jog sukuosi pats savo cigaretes ir paklausė ar aš pats ir auginu tabaką. Štai keisčiausias dalykas kurį atsimenu iš stacionaro. Tikrai, jeigu toks dalykas – keisčiausias, tai vadinasi jog kontingentas buvo susirinkęs ne toks, kaip kad visi įsivaizduoja. Taip pat stacionare gulėjo ir vienas vyriškis kuris užsiiminėjo visokiais teisiniais dalykais gyvenime, o taip pat mokėsi medicinos keletą metų, su juo mes apturėjom keletą įdomių pokalbių, tad laikas bėgdavo ne taip lėtai. Visgi vieną kartą jis manęs paprašė iš krautuvės parnešt degtinės, tą aš ir padariau, bet deja, jo laimei ar nelaimei, seselės užuodė jog kažkas ne taip ir perkėlė jį į alkoholinių psichozių skyrių. Spėju jog ten gulėti – ne pyragai. Štai ir dar vienam žmogui sumoviau dalį gyvenimo.

Vakarais visi susirinkdavome į tą poilsio kampą kur stovėdavo televizorius ir žaisdavome visokius žaidimus, dažniausiai – uno. Kartais žaisdavome ir djenga. Įsivaizduokite kaip tai komiškai atrodė iš šono – būrys pacientų, kuriems nuo visų gaunamų vaistų rankos dreba taip, kaip ir alkoholikui po trijų dienų gerimo, bando ištraukti tas medines detales iš apačios ir padėti ant viršaus. Mes niekada nesužaisdavome pilno rato nors žaisdavome vos keturiese.

Paskutinėmis dienomis į mūsų skyrių paguldė vieną įdomų žmogų, su kuriuo visai norėjau susipažinti. Taigi į mūsų psichuškėlę paguldę merginą vardu Jurgita (tikras vardas redakcijai žinomas). Taigi mes su ja taip ir praleidom paskutines dienas – prašnekėdavom ištisas valandas ir tai padėjo prastumti tas paskutines dienas, kurios būtų slinkusios, mano manymu, velnioniškai ilgai.

Taigi va, tiek apie psichuškę. Ar gėda gulėti psichuškėj – spręskite patys, aš tik pasakysiu, jog tai yra vieta kur sergantys žmonės ieško gydymo. Ir tiek. Aš nematau gėdos pagalbos paieškose. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti atsistoti ant kojų. Čia yra aiškus lengvai pasiduodančio žmogaus požymis. Nežinau kaip jums, bet man kada nors pasiduoti tikrai būtų gėda.

Kaip visada likite sveiki, brangūs draugai.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kodėl aš nekenčiu B. Tiškevič?

Vat manęs dažnai paklausia visokie mano pažįstami, kodėl aš taip nemėgstu Beatos, nejaugi jinai man kažką esti padariusi? Vat ne, nieko jinai man dar nepadarė, kol kas, bet aš jos nemėgstu taip smarkiai, kaip nemėgstu Norfos, lietuviško kino, delfio komentatorių ir panašių brudatstvų. Dar nemėgstu Užkalnio, bet ne todėl kad jis mane nervuotų kažkaip, bet todėl kad laikui bėgant jis tapo savo paties parodija, bet aš jį gerbiu. Dar labiau gerbt pradėjau po to, kai jis išleido savo vardo koldūnus, kurie, girdėjau esti visai neblogi, kas šiek tiek nuliūdina, nes šūdinų savo vardo koldūnų išleidimas būtų puikus vidurinis pirštas visiems tiems kurie putojasi ir tiems kurie drėksta, nuo jo rašliavų. Iš ties, po tokio akibrokšto aš jį net pamėgčiau.

Visgi grįžkime prie BT (omeny turiu ne British Telecom, bet Beatą Tiškevič, trumpinant bus daug lengviau). BT man nepatinka vien dėl to, kad ji egzistuoja. Aš suprantu, jog ji viską daro iš geros valios, idant padėtų tiems, kurie neretai būna neišgirsti ir nuskriausti, bet ji vienintelė Lietuvoje sugeba, bandydama padėti, dar labiau pakenkti. Blogiausia, jog ji turi nemažą pasekėjų būrį, kurių daugumą yra jauni žmonės, kurių nuomonę yra labai lengva suformuoti ir tą ji daro. Kiekvienas jos postas yra paaugliškas ir atrodo it trylikametės depresikės raštelis, išraižytas skriestuvu ant paskutinio klasės suolo. Jeigu jūs įsigilintumėte į tai, kokią ji žinutę siunčia tiems jauniems žmonėms, jūs suprastumėte, jog ta žinutė yra labai blanki, dažniausiai neegzistuojanti, o kartais ir kenkėjiška mums visiems ir puikus pavyzdys yra tas verktinių projektas.

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai...

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai…

Ji mano, jog su moterų prievartavimu ir žaginimu galima kovoti žodžiais ir tai puikiai atspindi pagrindinę, neveiksnaus ir perdėm tolerantiško jaunimo klaidą – pasitikėjimą tuom, kuom pasitikėti negalima. Tokie patys individai, paskendę pūvančiame leftizmo kubile, Europoje, dabar visaip bando kalbomis išspręsti pabėgėlių problemą ar Brexit klausimą. Pripažinkite, kol dar yra nekontroliuojamų segmentų mūsų visuomenėje, tol paprasčiausiu dialogu mes negalėsime tvarkyti opių problemų. Tik BT, norėdama padėti jaunuoliams, kuriems kareiviška sriuba atrodo per aštri, sugebėjo pakenkti Lietuvos interesams, kad ir netiesiogiai, bet perduodama puikią medžiagą, tiesiai Rusijos propagandai į rankas. BT yra žmogus, kuris išanalizuoja tik vieną žingsnį į priekį. BT yra lietuviško, socialinių tinklų, srauto Paulo Coelho. Jos žodžiai ir sakiniai yra giliai persmelkti nepamatuotu, paauglišku nepasitenkinimu, kuris nesiunčia jokios žinutės ir tai, Beatą Tiškevič paverčia pačiu paprasčiausiu infantiliu nieku.

Beata Tiškevič simbolizuoja absoliučiai viską, kas yra blogai šioje, jaunojoje kartoje. Dažnai griaudami ir kompromituodami, jauni žmonės nesupranta, kurią kovą jiems reikia pasirinkti. Nepalaikykite manęs netolerantišku šovinistu, aš neužsimerkiu prieš tas problemas, kurias iškelia tą pati BT, bet pasirinktas kovos laukas, akivaizdžiai vaisių neduoda, tad reikia jį keisti, idant visa ta kova netaptų ydinga mums visiems.

Blogiausia, jog tokių kaip aš yra didelė dalis, bet mūsų nuomonė nuskęsta geltonai – violetinėje jūroje, o tokie veikėjai kaip BT ir toliau, sėkmingai, formuoja jaunų žmonių nuomonę ir nukreipia ją neteisinga linkme.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kaip pamilti: Jules et Jim.

Šis įrašas bus apie kino šedevrą, kurį Dievinu ir tiesiog myliu. „Myliu“ – stiprus žodis, nenuvalkiok jo, skaitytojau. Turbūt įžangoje turėčiau pasakyt daugiau, negu du sakiniai, tad dar pridėsiu apie lietuvišką kiną. Lietuviškas kinas turi savo priešingybę – naująją prancūzų bangą. Taip kaip blogis turi savo priešingybę – gėrį, taip kaip neapykanta turi meilę, taip kaip Beatą Tiškevič atsveria sveikas protas ir racionalumas, taip lietuviško kino mėgstama tyla turi  prancūzų naujosios bangos keistumą, kuris tobulai užkamšo skyles dialoguose. Ir nors tas dalykas labai paprastas, kaip kad kojų mindymas po stalu, jis niekaip neatsibosta. Taip kaip neatsibosta šokoladas ar kontrabosas. Tiesiog paprasti dalykai yra genialūs ir nieko čia apie tai daugiau neprirašysi.

Neseniai rašiau apie lietuviško kino trydą ir apie tai, kaip netalentingi žmonės kovoja su ja. Apie tai, koks blogas yra tradicinis lietuviškas kinas ir kas per siurbėlės yra mūsų, tradicinio kino, režisieriai, galima parašyti keliolikos tomų esė, nes to neišsemiamo brudo yra pilna, lietuviškoji filmografija, bet argi jums būtų įdomu, jeigu nepateikčiau pavyzdžių, koks turi būti kinas ir kiek yra nukrypęs nuo to, lietuviškasis, agrarinis vėmalas.

Man kartais atrodo, jog mano neapykanta agrariniam, lietuviškam, medį drožinėjančiam kinui, konvertavosi į tokios pat apimties meilę prancūziškam kinui. Taip, kaip jaučiu neapykantą kiekvienai detalei Juzėno filmuose, taip aš jaučiu neapsakoma ir neapdainuojamą meilę kiekvienam prancūziškam filmui. Vien kalbai ir tai kaip jie moka skoningai pasirinkti aktorius.

Šiandien kalbėsiu apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmų kadrų ir kuris mane, išties, išmokė jausti. Tie, kas mane iš tikro pažįsta, žino, jog aš esu gana empatiškas žmogus. Empatiškas globalioms ir lokalioms žmonių problemoms. Visgi šis filmas mane privertė kažką pajusti. Toks jausmas, jog šis filmas buvo gera terapija, kuri tiesiog atgaivino mano sielą, nors ji jau buvo be pradėjusi virsti į sudūlėjusią fosiliją. Tie, kas tikitės, jog šį filmą aprašysiu ir išanalizuosiu kažkaip iš techninės pusės, tai jau galit šį langą uždaryti ir eit skaityt kažko kito, nes mano bloge požiūrio iš techninės pusės yra lygiai tiek, kiek dorų, darbščių žmonių Detroite ar Elektrėnuose.

Filmas – „Jules et Jim“ yra romantinė drama kurią, 1962 metais, pastatė ir prodiusavo prancūzų režisierius François Truffaut. Filmo veiksmas vyksta maždaug Pirmojo Pasaulinio Karo metais ir pasakoja istoriją apie tragišką meilės trikampį, kuris į save įtraukė prancūzą bohemietį Jim’ą, jo drovų draugą austrą Jules ir merginą, kuri vėliau tapo jo žmona, Catherine.

Filmas pastatytas pagal, to paties pavadinimo, Henri – Pierre Roché 1953 metais parašytą, pusiau autobiografinį romaną, kuriame aprašomi santykiai tarp jo, jo draugo rašytojo Franz Hessel ir merginos vardu Helen Grund, su kuria, Henri – Pierre buvo sumainęs vestuvinius žiedus (na ir šlykštus, agrarinis sakinys, bet tiek to).

Tiek turbūt apie filmą jums tereikia žinoti, nes nemėgstu labai spoilinti gerų filmų, tad jeigu susidomėsite, tai patys ir pasižiūrėsite, kas tame filme vyko ir kaip jis pasibaigė.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit - suprasit.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit – suprasit.

Žiūrėdamas šį filmą aš jaučiau labai stiprią šilumą. Nuotaika žiūrėjimui buvo labai tinkama, nes pats buvau įsivėlęs į šiokį, tokį, meilės ir santykių trikampį ir kiekvienas kadras, šiame filme, man leido suprasti kur turėčiau toje situacijoje nueiti ir kur atsidurti. Šis filmas priverčia jausti, jausti ne tam kad jaustum, ne tam kad pasakytum „aš jaučiu“, bet tam, kad jaustumeis kaip žmogus, kuris yra aukščiau gyvuliškų instinktų, žmogumi, kuris turi funkcionalią sielą. Šis filmas puikiai parodo, kas yra santykiai tarp dviejų, o kartais ir daugiau žmonių. Jis puikiai parodo, jog mes niekada nebūsime laimingi, jeigu bandysime savintis kitą žmogų ir visą tą procesą vadinsime „Meile“. Ši istorija nori pasakyti tau, brangus žiūrove, jog meilė, kuri riboja – neegzistuoja. Mes dažnai pamirštame, jog meilė turi būti kantri, meilė turi būti nesavanaudiška, meilė turi būti tas jausmas kuris išlaisvina, o ne uždaro mus į tam tikrą, lūkesčių ir moralės normų kalėjimą.

Šį filmą rekomenduoju visiems, kurie kada nors jautė ir buvo įskaudinti, bei tiems, kurie kažkuriuo gyvenimo momentu nežinojo kurį kelią pasirinkti. Iš ties, šis filmas yra visų mūsų išgelbėjimas, šis filmas puikiai parodo, kaip turi atrodyti puikiai funkcionuojanti mūsų rasė, nepaisant bet kokio jai metamo iššūkio.

Geriausias dalykas apie šį filmą yra tas, jog jis privers pamiršti visus jūsų matytus prastus filmus. Šio filmo ypatingoji galia yra ta, jog jis privers jus pamiršti visas tas tylos minutes ir valandas matytas tradiciniame lietuviškame kine. Šis filmas privers jus pamiršti visas tas, nepakeliamas valstietiškas problemas, kurias gvildena lietuviškas kinas. Šis filmas privers jus pamiršti tai, jog mūsų tauta buvo nuolatos prievartaujama. Šis filmas privers jus pamiršti, jog egzistavo toks dalykas kaip tremtis, kuri palietė mūsų senelių kartą. Šis filmas leis jums pamiršti pralaimėtą partizaninį karą, jis leis jums pamiršti dabartines problemas, bei grėsmes ir leis prisiminti tai, kad mes esame didinga žmonių rasė, o ne nuskriausta, rytų Europos tautelė.

Šis filmas jus pagrobs visom 105 minutėm ir pavers jus savo meilės įkaitais. Kitais žodžiais, šis filmas daugiau negu pusantros valandos taps jūsų antrąja puse, kurią pamilsite nuo pirmųjų kadrų ir pabaigoje, prisiminsite ją kaip vieną ryškiausių ir šviesiausių, savo gyvenimo epizodų.

Smagaus ir supratingo žiūrėjimo,
Gerbiamas skaitytojau.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos