Tag Archives: Paranoidininė Šizofrenija

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Ar gėda gulėt psichuškėj?

Kol už lango lyja ir negaliu išeit paspardyt sviedinio į lauką (juokauju, nespardau aš jokio kvailo sviedinio lauke), sukurpsiu tinklaraščio įrašą apie vietą kurioje teko pabuvoti prieš keletą mėnesių. „Kam gi rašyt apie tokį išgyvenimą?“, – pakėlęs antakį paklaus skaitytojas. O gi tam, kad mano straipsnius skaito žmonės, kuriems tai aktualu. Jeigu apklaustumėte mano skaitytojus, tai tarp jų būtų didesnis procentas žmonių, kurie gulėjo arba kuriems reikėtų pagulėt psichuškėj, negu tarp žmonių atsitiktinai apklaustų Akropoly. Kaip kiekvienos iš socialinių grupių yra linkusios į tam tikrus dalykus, taip ir jūs esate linkę į mentalias ligas ir sutrikimus. Gal ne jūs patys, gal jūsų pažįstami ir kitokia bla bla bla, vartykit šiuos žodžius kaip norit, kad ir kaip šašlykus praėjusį savaitgalį sodyboje.

Šiame įraše aprašysiu savo pirmą ir tikrai ne paskutinę patirtį, kurios pasisėmiau gulėdamas psichiatrinėje ligoninėje.

Štai žmogus literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Štai žmogus, literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Pirmiausia priėmimas. Aš nežinau kaip veikia priėmimas normalias ligonines, bet priėmimas psichuškėn tikrai yra unikalus. Nelyginant kokion daboklėn, tavęs paprašo pasisverti, parodyti pasą, gydytojo raštelį ir visą elektroninę techniką kurią turi su savim. Šiaip visai šiurpu, nes iš tavęs atima visus laidus, diržus, virves ar kabelius kokius turi su savim, idant nepasmaugtum kažko naktį ar nepasismaugtum netyčia pats. Šiaip viskas ganėtinai šiurpu, bet kai tave atveža į tokią įstaigą, tai tau būna nelyginant pofig, nes iš ties tai būni apsibliovęs ar šiaip kontūzytas nuo vaistų kurių pririjai prieš  čia atvykdamas.

Tada tave paguldo į kokį nors skyrių, tą kartą pasisekė pakliūt pas sąlyginiai normalius žmones, bet čia jau kita istorija. Iš karto tave palydi į palatą kuriose gulinčiųjų skaičius labai skiriasi, vienoje palatoje guli nuo dviejų iki penkių pacientų, man nepasisekė (o gal ir pasisekė) pakliūt į palatą kurioje gulėjo penki žmonės ir aš buvau penktas. Žodžiu, greitai išvažiuoja tave lydintys žmonės ir tave į kabinetą pasikviečia daktaras.

Mano psichiatro pavardė man pasirodė gan juokinga, tad tik ką įėjęs į kabinetą pajuokavau: „Jūsų pavardė Naujokas? Pagal savo profesiją neturėtumėt būt „Internas“?“ daktarui tai nepasirodė pernelyg juokinga, bet po savo stand up’o open mic’e supratau jog iš mano juokų niekas nesijuoks, tad į tą tylą sureagavau gan normaliai. Visgi jau tada buvo galima pasakyti, jog man priskirs F21 etiketę. Ekscentriška išvaizda ir elgesys neatitinkantis visuomenės normų, prašom, atėjo trashy išvaizdos jaunuolis ir dar skaldo kažkokius neaiškius bajerius.

Pirmas apsilankymas pas gydytoja užtrunka labai ilgai, nes turi papasakoti savo gyvenimo istoriją. Literaliai nuo gimimo iki dabar. Aš ir pradėjau „Viskas prasidėjo kažkur 93 metų balandį, kai mano tėvai nusprendė, jog metas mažiems padaužoms…“ ir tada pyškini viską ką žinai apie save. Aišku ties penkioliktais – šešioliktais metais prasideda visas įdomumas, tad pradedi apie tai ką gėrei, ką vartojai, su kuo draugavai, su kuo miegojai, su kuo ruošeis miegot ir t.t. Aišku daktaras užduoda ir keletą esminių klausimų: „Ar piktnaudžiaujate alkoholiu?“, „Ar vartojate narkotines medžiagas?“, „Ar bandėte nusižudyti?“ ir t.t.

Po ilgo pokalbio su psichiatru pagaliau turi laiko pradėti tyrinėti būsimus namus kelioms savaitėms. Man tuomet paskyrė vieną vyruką, kuris jau ne pirmą kartą čia, jo vardas Povilas (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Iš ties psichuškėj nėra taip blogai. Aštuonios palatos, budėjimo postas, poilsio kampas su televizoriumi ir maža bibliotekėle, kurioje knygos jau guli nuo aštuoniasdešimtųjų ir išties nėra ką skaityt. Aišku dar ilgas koridorius nukabintas visokiomis nuotraukomis iš Venecijos kaukių festivalio ir dar keletas baltai juodų nuotraukų, kuriose mamos laiko savo vaikus.

Kertinė frazė kuria išgirdau iš Povilo buvo „Ir durnyne galima padurniuot, tik tai sveiko proto ribose“ vat taip vat. Ši jo sentencija istrigo man visam gyvenimui. Aišku, būdamas didus filosofijos mėgėjas atsakiau jam, jog tikrasis durnynas yra ne čia, o už lango.

Tai gi vat. Pirmą dieną sustojau koridoriaus viduryje ir pagalvojau „štai čia mano gyvenimas“. Net nenumaniau kiek iš tikro žmonių širdy būtų apsidžiaugę sužinoję, jog man teko atsidurti tokioje vietoje, daugelis iš jų turbūt ir kokias tai lažybas iš to laimėjo, bet čia tik mano spėliojimai.

Pirmą dieną visi gauna quetepino, turbūt absoliučiai visiems, gulintiems stacionare, jo duoda. Smagus vaistas išties, bet jis turi labai stiprų šalutinį efektą. Pirmą naktį kai jo išgeri, labai greitai apsvaigsta galva ir tu turi greitai nusigauti iki lovos, bet žmonės pirmą naktį dažniausiai po vakarinės vaistų dozės niekur ir nesišlaisto. Visgi atsikėlus ryte, jauties lyg vakar būtum patvarkęs du butelius degtinės ir tau vis dar sukasi galva. Tikrai labai sukasi, tiesą pasakius nelabai gerai ir orientuojies aplinkoje, tą rytą aš jaučiau lyg būčiau namie ir tiesą pasakius nemačiau kitų žmonių. Šiek tiek atsigavau tik tada, kai eidamas prisilpau ir trenkiau galvą į durų rankeną, kas visai yra random dalykas, mat psichuškėj tų durų rankenų nėra tiek daug.

Tai va, man tada nepasisekė, bet brangus skaitytojau nesijaudink, išgyvenau. Nors po to manęs laukė labai baisi ir barbariška procedūra – kraujo ėmimas iš venos. Čia yra dvi mano didžiausios baimės – kraujas ir adatos. Kol seselė ruošėsi šiam išpuoliui prieš mano kūną, aš sugebėjau porą kartų atsijungti, bet tenka pripažinti, procedūra buvo ne tokia jau ir baisi, nors mano viduje verkšlenimo buvo daug daugiau.

Dienos psichuškėj slinko labai vienodai. Visi keliasi tuomet kai įsijungia šviesos, tai yra apie aštuntą valandą. Tuomet tu turi laiko atsikelti, kažkiek tai susitvarkyti vietą kurioje voliojaisi, dar parūkyti, išsivalyti dantis, išsiplauti galvą arba nusiskusti. Stacionare gulėjo vienas vyriškis rusišku vardu (tikrojo vardo redakcija nebe atsimena) kuris vieną vakarą, kai skutausi priėjo prie manęs ir su sodriu rusišku akcentu tarė: „Aš tai nisiskutu vakare. Žinai kodziel? Todziel kad mirginos jokios manęs nimato vakare, kai einu migoti“. Pusryčiai prasideda devintą valandą ryto, po jų visi susirenka į rytinį susirinkimą, kur visi pasisiūlo kokiem nors užsiėmimams (pasivaikščiojimams lauke, muzikos terapijai, AA susirinkimams, piešimo terapijai ir t.t.). Pietūs prasideda pirmą valandą, vakarienė – penktą, taip pat prieš miegą, aštuntą valandą, visi susirenka suvalgyti bandelių ar dar ko panašaus į bandeles.

Maistas stacionare turbūt nesiskiria nuo maisto kitose ligoninėse. Tiek įvairių košių ir sriubų aš net nežinojau egzistuojant. Išties, kiekvieną dieną valgydavome gan dietinį maistą, kas yra gan gerai, nes reikėtų man dabar šiek tiek dietos pasilaikyt. Taip pat ryjom ir vaistus, kiekvieną dieną po pusryčių, pietų ir valanda iki miego gaudavome savo vaistų dozę. Aš gaudavau pusę Rispolepto tabletės ryte, per pietus negaudavau nieko, tuomet vakare gaudavau visą rispolepto tabletę, quetiapino 50mg berods ir lorafeno, taip kad visai nemažai ir nuo jų visai apsisukdavo galva, priedo dar užsinorėdavau labai valgyt, poveikis išties toks pat kaip ir šiek tiek parūkius žolės.

Mano palatoje gulėjo vienas vyriškis iš kažkur netoli Ignalinos. Jo vardas buvo Aurimas (tikrasis vardas daug maž žinomas redakcijai) ir jis vis paklausdavo kokio nors keisto dalyko iš šešiasdešimtųjų provincijos gyvenimo. Kartą jis pastebėjo jog sukuosi pats savo cigaretes ir paklausė ar aš pats ir auginu tabaką. Štai keisčiausias dalykas kurį atsimenu iš stacionaro. Tikrai, jeigu toks dalykas – keisčiausias, tai vadinasi jog kontingentas buvo susirinkęs ne toks, kaip kad visi įsivaizduoja. Taip pat stacionare gulėjo ir vienas vyriškis kuris užsiiminėjo visokiais teisiniais dalykais gyvenime, o taip pat mokėsi medicinos keletą metų, su juo mes apturėjom keletą įdomių pokalbių, tad laikas bėgdavo ne taip lėtai. Visgi vieną kartą jis manęs paprašė iš krautuvės parnešt degtinės, tą aš ir padariau, bet deja, jo laimei ar nelaimei, seselės užuodė jog kažkas ne taip ir perkėlė jį į alkoholinių psichozių skyrių. Spėju jog ten gulėti – ne pyragai. Štai ir dar vienam žmogui sumoviau dalį gyvenimo.

Vakarais visi susirinkdavome į tą poilsio kampą kur stovėdavo televizorius ir žaisdavome visokius žaidimus, dažniausiai – uno. Kartais žaisdavome ir djenga. Įsivaizduokite kaip tai komiškai atrodė iš šono – būrys pacientų, kuriems nuo visų gaunamų vaistų rankos dreba taip, kaip ir alkoholikui po trijų dienų gerimo, bando ištraukti tas medines detales iš apačios ir padėti ant viršaus. Mes niekada nesužaisdavome pilno rato nors žaisdavome vos keturiese.

Paskutinėmis dienomis į mūsų skyrių paguldė vieną įdomų žmogų, su kuriuo visai norėjau susipažinti. Taigi į mūsų psichuškėlę paguldę merginą vardu Jurgita (tikras vardas redakcijai žinomas). Taigi mes su ja taip ir praleidom paskutines dienas – prašnekėdavom ištisas valandas ir tai padėjo prastumti tas paskutines dienas, kurios būtų slinkusios, mano manymu, velnioniškai ilgai.

Taigi va, tiek apie psichuškę. Ar gėda gulėti psichuškėj – spręskite patys, aš tik pasakysiu, jog tai yra vieta kur sergantys žmonės ieško gydymo. Ir tiek. Aš nematau gėdos pagalbos paieškose. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti atsistoti ant kojų. Čia yra aiškus lengvai pasiduodančio žmogaus požymis. Nežinau kaip jums, bet man kada nors pasiduoti tikrai būtų gėda.

Kaip visada likite sveiki, brangūs draugai.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Apie Dievą trumpai.

Ėjo 2016 mano močiutės ir keleto likusių krikščionių viešpačio metai, kai parašiau šį įrašą.  Tam tikrais gyvenimo tarpsniais, būčiau galėjęs save priskirti prie tikinčiųjų, bet dabar ne. Dabar aš save priskiriu prie netikėlių. Aš save priskirsiu prie tų kurie užsimerkia ir nenori matyt tų stebuklų, kuriuos mums parodo Dievas. Kiek kartų aš nesuvokiau to stebuklo, kurį man suteikia kitas žmogus, sakydamas jog aš to nematau ar man dar per anksti.

Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje, kiti suvokia tai kaip tašką į kurį derėtų sutelkti savo maldas, idant išleidžiant paskutinį atodūsį siela būtų išgelbėta. Tačiau Dievas egzistuoja labai paprastai, dievas egzistuoja ir apsireiškia mūsų gerumu vienas kitam. Be gerumo juk mes vienas kitą suplėšytume, be gerumo nepadėtume parkritusiam, be gerumo negalėtume nugalėti to kuris mums grasina blogiu. Gerumas – dievas, nuoširdumas – jo sūnus, o atlaidumas – šventoji dvasia. Persižegnokite šiam kryžiui kiekvieną vakarą ir eikite ramūs miegoti, nes žinosite jog dievas su jumis.

O kaip gi tas dievas kuriuo tiki kiti? Aš nežinau ar tikiu dievu ir jo sūnumi, kaip fizinėmis asmenybėmis. Aš nežinau nieko apie juos ir neturiu apie juos jokios nuomonės, tačiau nusivilčiau jeigu Dievas iš tikro egzistuotų.

Savo gyvenimą aš visuomet vedžiau ne taip kaip turėtų vesti tikras krikščionis. Jeigu yra kokia nors taisyklė ar nurodymas, kaip reikėtų gyventi doram tikinčiajam, tai aš ją esu sulaužęs. Turbūt tik išskyrus tą vietą, kur brolis užmušą brolį ar tėvas paaukoja sūnų. Nežinau iš ties ar tai vyko toje pasakoje, aš jos nesu skaitęs, tačiau esu girdėjęs apie tai, o aš mėgstu remtis nuogirdomis taip, lyg jos būtų tikros.

Nesvarbu kokiu piktu ir mūsų nenusipelniusiu matau aš dievą iš pačios populiariausios tikėjimo knygos, aš vis tiek manau jog būčiau jį nuvylęs. Aš nuviliu visus. Kiekvieną dieną gimsta ir miršta žmonės, kiekvienas iš mirštančiųjų turi savyje dalelę nusivylimo manimi, jog toks kaip aš jam nepadėjo, kiekvienas gimstantis gimsta su nusivylimu, jog jis atvyko į pasaulį kuriame egzistuoja tokie žmonės ir jie privers, vienu ar kitu momentu, suprasti jog tas egzistavimas yra nieko gero.

O aš nemėgstu nuvilti žmonių, aš mėgstu juos džiuginti, bet tai nesigauna. Turbūt jau supratote, jog manyje gyvena neviena ir ne dvi asmenybės, kurios visaip kartu su savimi kovodamos pritraukia žmones prie planuojamos sprogimo vietos ir tada nuspaudžia mygtuką, kuris susprogdiną pilną vagoną kiaulių mėšlo, kuris juos ir aptaško. Nuo viršugalvio iki kojų pirštukų. Ir to išvengti su manimi – beveik neįmanomas.

images

O kaip gi pomirtinis gyvenimas, bičiuliai? Ar jūs tikite į jį? Aš tai nežinau ar tikiu ar ne, bet aš tikiuosi, jog daugiau nieko nėra.

Manęs psichologė dažnai paklausia ar tikiu pomirtiniu gyvenimu? Aš visad atsakau, jog tikiu, jog yra didžiulis sodas, kažkur dangaus Palangoje, kuriame mes visi esame lygūs ir vieningi. Tačiau kaip tai yra liūdna savižudžiui. Tu gyveni ir automatiškai tave gyvenimas sužlugdo, numiršti, o ten vuolia, dar viena tokia pati fignia.

Supratimas, jog mus visada kažkas stebi yra kažkoks keistas. Nežinau kaip jūs, bet 10 dievo įsakymų laikymasis yra tam tikra Anatidefobijos atmaina, nes ką mes galime žinoti, gal Dievas išties yra antis.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Polinkis į suisidą kada nors vis tiek laimės.

Nuo vienišumo galima ir numirti. Teisingai, mokslininkai yra patvirtinę šį faktą, jog nuo vienišumo žmogui gali plyšti širdis ir ateiti 3,14zdakas. Gerai, kad čia yra blogas ir galiu rašyti belenką. Galiu keiktis ir galiu pateikti informaciją, kurios legitimumu nesu įsitikinęs. Iš ties, brangus skaitytojau, aš nežinau ar iš vienišumo gali sustoti širdis, bet aš tikiuosi, jog tai tiesa.

Ilgai nebuvo jokio įrašo ir apie nieką nekalbėjom, bet kam jums mano raudų ir sielvarto? Na bet šį įrašą paskaitykite ir džiaukitės, jog nesate visiškai vieniši. Tai yra dovana kuria turėtumėt vertinti.

Jeigu esate vieniši, aš jūsų pralinksminti negalėsiu. Tik pasakysiu, jog kažkuriuo momentu gyvenime pralaimėjote ir pasielgėte neteisingai. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite jog iš ties vieniši esate tik jūs. Beata Tiškevič nėra vieniša, Zvonkė bent du vyrus turi, žmoną turi net toks (čia cenzūros įdėsim) nedoras pilietis, kaip kad Paleckis. Aš kalbu apie tą blogąjį Paleckį.

Kvailesni, blogesni, piktesni, mažiau rūpestingi, ne tokie linksmi žmonės turi su kuo dalytis džiaugsmais, o jūs ir aš – neturime. Mes esame prastesni, nes kažkuriuo gyvenimo momentu mums rūpėjo kitokie dalykai. Mano atveju tai buvo alkoholis. Alkoholis ir meilė depresijai. Akivaizdu, jog toks išgama yra pasmerktas būti vienišu.

Ir mes kalbame apie vienatvę kuri tęsiasi ne mėnesį ir ne pusmetį. Ta tikroji vienatvė tęsiasi jau visą gyvenimą. Nors ta vienatvė ir nepriverčia niekaip išdrįsti perlipti balkono turėklą ir pažiūrėti kas bus, bet ji veikia.

Tavo smegenys net pradeda kurti alternatyvią realybę, idant neišprotėtum ir manytum jog viskas yra gerai. Kartais aš važiuoju viešuoju transportu. Neretai priešais mane sėdi ir dailiosios lyties atstovės. Aš į jas žiūriu be jokio geismo, bet savo mintyse dalinuosi intymiausiais gyvenimo momentais. Ties „Vingio“ stotele aš pradedu matyti kaip mes susitikinėjam. Nieko rimto, tik aš bandantis prajuokinti tą nuostabią raudonplaukę. Mes šnekamės apie dalykus, kurie iš esmės neturi prasmės. Po dviejų stotelių aš pripažįstu, jog ją myliu ir ji man atsako tuo pačiu. Mes augame, mūsų draugyste bręsta, kažkada atsiranda atžalos ir kasdienės bėdos. Mokesčiai už būstą, automobilį, malonūs rytai, kuomet atsikeli anksčiau vien tam, kad vėl pamatytum veidą žmogaus su kuriuo miegi jau penkiolika metų. Mes susenstam, bet laimės nepaleidę taip ir numirštam vienas kito glėby. Štai ir viskas, Vinco Kudirkos Aikštė, matyt čia jos stotelė ir ji išlipa. Fantazija baigėsi, smegenys ištemps dar vieną dieną.
Bet haliucinacijos sukelta simuliacija tavo širdies nepamalonina. Tu žinai, jog rytoj ryte ir vėl teks keltis pusę aštuonių. Tu vėl užsikaisi kavos, pasidarysi košės panašios į maistą, išgersi kavą, parūkysi, idant plaučiai ilgiau netrauktų, išsivalysi dantis ir patrauksi link vietos kurioje praleisi artimiausias dešimt valandų.

Tame jokios romantikos nėra. Nepradžiugins tavęs nei šviečianti saulė, nei melejonai eurų, nei gera socialinė padėtis.

Ir tu jau užsiauginai imunitetą baimei. „Kokiai baimei?“ paklaus brangus skaitytojas. Ne, tai nėra baime būti vienišu, tu jau seniai žinai, jog iš dangaus tavo palydovas nenužengs, kaip koks zombis miręs ant kryžiaus. Tu nebebijai, jog kažko nepadarei gyvenime. Tu nebebijai, jog tai yra paskutinis įrašas bloge, kurio niekas neskaito. Paskutinis jis bus ne dėl to, jog nebenori jo pildyti, paskutinis jis bus, nes pragare prastas bevielis internetas. Tu viso šito nebijai, mirtis atrodo visiškai juokingai, taip kaip juokingai atrodo Šiaurės Korėjos branduolinė programa, taip kaip juokingai atrodo Donaldo Trump’o agresyvi retorika, taip kaip juokingai atrodo tos visos jūsų skrybėlės ir fedoros.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas. Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas.
Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tik įdomu kodėl nebebijai? Turbūt kad su tuo gyveni jau kurį laiką. Keista, kai buvai vaikas viskas atrodė kiek šviesiau. Spalvų ir šilumos pilnos pievos glostė šviesius plaukus, o dabar jas suvelia tik tai pūvančiomis bananų žievėmis atsiduodantis šiaurės vėjas, sklindantis iš vietinio šiukšlyno.

Tokia realybė. Turbūt perdedu, bet tokia jau mano „natūra“. Ji tiek pat tikra kiek tikra yra anglijos futbolo ultros šypsena ar ar Jokubauskaitės pasiūlymai pareigūnams pasismaginti. Prieš jus aš jaučiuosi nuogas ir nieko nepasakęs, bet tai yra gerai. Kai neturėsiu ko jums pasakyti, tada turbūt aušra ir neišaus.

Noriu pridurti, brangus skaitytojau, jog mane visuomet galima pasikviesti bokalui alaus. Labai linksmos kompanijos neprižadu, tačiau keletą juokelių apie suglebusius bybius tikrai išstenėsiu.

Būkite mylimi.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos