Tag Archives: Romantika

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Neišsiųstas laiškas

Aš daug rašau pastaruoju metu. Rašau ilgą pasakojimą kuris vieną dieną galbūt taps knyga kurią skaitys visi mūsų šalies hipsteriai. Apie ką ta knyga? Apie tai, apie ką ir yra visos pasaulio knygos – apie meilę. Ir berašydamas pagalvojau, jog visai jums būtų smagu perskaityti vieną ar kitą eilutę. Šiandieną aš parodysiu vieną laišką, kurį parašiau merginai kurią myliu. Kadangi nėra reikalo jums žinot jos vardo, o ji pati žino apie mano jausmus man, tad jos vardą pakeičiau į „X“. Šis laiškas buvo parašytas į mažą užrašų knygelę, kurią norėjau palikti kaip prisiminimą po savęs.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

 

2016 metų sausio 4 d. Pirmadienis

Brangi X,

Aš vis dar Tave myliu ir to negali pakeisti nei bėgantis laikas, nei tas milžiniškas atstumas kuris mus skiria, nei stiprėjantis noras paleisti Tave iš mano minčių narvo, kuriame laikau paskutinius šiltus prisiminimus apie Tave. Šiuos žodžius rašau ne tam, kad šis laiškas Tave pasiektų ir kažką pakeistų, šį laišką rašau tam, kad jis mane nuramintų. Nepaisant to, kad mano meilė tau yra be atsako, nepaisant to, kad viskas nebebus taip kaip anksčiau, aš žinau, jog nuoširdus prisipažinimas sau pačiam jog vis dar vaikštau, kvėpuoju, valgau, dirbu ir gyvenu Tavimi ir meile Tau man padeda suprasti ir pajusti, jog vis dar esu pilnavertis žmogus.

Mes palikome vienas kito gyvenime labai stiprius įspaudus. Akivaizdu, jog aš nenoriu, jog tie dalykai, kurie buvo mūsų santykių nadyru, lydėtų tave ir menkintų mano atvaizdą tavo atmintyje. Visgi yra labai šlykštu žinoti, jog aš tikrai nesu nusipelnęs, jog mane atsimintum kaip vieną iš šviesiausių laikotarpių savo gyvenime.

Norėčiau tik kad žinotum, jog tai ką jutau ir išgyvenau būdamas su Tavimi, buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Tačiau nepaisant to, kiek daug meilės Tau vis dar šildo mane iš vidaus, reikia pripažinti jog mūsų laikas baigėsi.

Vienintelis dalykas kurio iš tiesų noriu iš Tavęs, aš noriu jog gyventum savo gyvenimą kiek įmanoma labiau spalvotai ir laimingai. Tavo laimė man suteiktų daug džiaugsmo. Myliu Tave.

Visuomet Tavo,
Aivaras.

 

Prie šio laiško norėčiau dar pridėti vieną mintį: Rašykite laiškus brangieji. Jūs galite jų net ir neišsiųsti, bet juos visuomet smagu pavartyti ir dar kartą išjausti jausmus kuriuos tuo metu jautei.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Kaip pamilti: Jules et Jim.

Šis įrašas bus apie kino šedevrą, kurį Dievinu ir tiesiog myliu. „Myliu“ – stiprus žodis, nenuvalkiok jo, skaitytojau. Turbūt įžangoje turėčiau pasakyt daugiau, negu du sakiniai, tad dar pridėsiu apie lietuvišką kiną. Lietuviškas kinas turi savo priešingybę – naująją prancūzų bangą. Taip kaip blogis turi savo priešingybę – gėrį, taip kaip neapykanta turi meilę, taip kaip Beatą Tiškevič atsveria sveikas protas ir racionalumas, taip lietuviško kino mėgstama tyla turi  prancūzų naujosios bangos keistumą, kuris tobulai užkamšo skyles dialoguose. Ir nors tas dalykas labai paprastas, kaip kad kojų mindymas po stalu, jis niekaip neatsibosta. Taip kaip neatsibosta šokoladas ar kontrabosas. Tiesiog paprasti dalykai yra genialūs ir nieko čia apie tai daugiau neprirašysi.

Neseniai rašiau apie lietuviško kino trydą ir apie tai, kaip netalentingi žmonės kovoja su ja. Apie tai, koks blogas yra tradicinis lietuviškas kinas ir kas per siurbėlės yra mūsų, tradicinio kino, režisieriai, galima parašyti keliolikos tomų esė, nes to neišsemiamo brudo yra pilna, lietuviškoji filmografija, bet argi jums būtų įdomu, jeigu nepateikčiau pavyzdžių, koks turi būti kinas ir kiek yra nukrypęs nuo to, lietuviškasis, agrarinis vėmalas.

Man kartais atrodo, jog mano neapykanta agrariniam, lietuviškam, medį drožinėjančiam kinui, konvertavosi į tokios pat apimties meilę prancūziškam kinui. Taip, kaip jaučiu neapykantą kiekvienai detalei Juzėno filmuose, taip aš jaučiu neapsakoma ir neapdainuojamą meilę kiekvienam prancūziškam filmui. Vien kalbai ir tai kaip jie moka skoningai pasirinkti aktorius.

Šiandien kalbėsiu apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmų kadrų ir kuris mane, išties, išmokė jausti. Tie, kas mane iš tikro pažįsta, žino, jog aš esu gana empatiškas žmogus. Empatiškas globalioms ir lokalioms žmonių problemoms. Visgi šis filmas mane privertė kažką pajusti. Toks jausmas, jog šis filmas buvo gera terapija, kuri tiesiog atgaivino mano sielą, nors ji jau buvo be pradėjusi virsti į sudūlėjusią fosiliją. Tie, kas tikitės, jog šį filmą aprašysiu ir išanalizuosiu kažkaip iš techninės pusės, tai jau galit šį langą uždaryti ir eit skaityt kažko kito, nes mano bloge požiūrio iš techninės pusės yra lygiai tiek, kiek dorų, darbščių žmonių Detroite ar Elektrėnuose.

Filmas – „Jules et Jim“ yra romantinė drama kurią, 1962 metais, pastatė ir prodiusavo prancūzų režisierius François Truffaut. Filmo veiksmas vyksta maždaug Pirmojo Pasaulinio Karo metais ir pasakoja istoriją apie tragišką meilės trikampį, kuris į save įtraukė prancūzą bohemietį Jim’ą, jo drovų draugą austrą Jules ir merginą, kuri vėliau tapo jo žmona, Catherine.

Filmas pastatytas pagal, to paties pavadinimo, Henri – Pierre Roché 1953 metais parašytą, pusiau autobiografinį romaną, kuriame aprašomi santykiai tarp jo, jo draugo rašytojo Franz Hessel ir merginos vardu Helen Grund, su kuria, Henri – Pierre buvo sumainęs vestuvinius žiedus (na ir šlykštus, agrarinis sakinys, bet tiek to).

Tiek turbūt apie filmą jums tereikia žinoti, nes nemėgstu labai spoilinti gerų filmų, tad jeigu susidomėsite, tai patys ir pasižiūrėsite, kas tame filme vyko ir kaip jis pasibaigė.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit - suprasit.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit – suprasit.

Žiūrėdamas šį filmą aš jaučiau labai stiprią šilumą. Nuotaika žiūrėjimui buvo labai tinkama, nes pats buvau įsivėlęs į šiokį, tokį, meilės ir santykių trikampį ir kiekvienas kadras, šiame filme, man leido suprasti kur turėčiau toje situacijoje nueiti ir kur atsidurti. Šis filmas priverčia jausti, jausti ne tam kad jaustum, ne tam kad pasakytum „aš jaučiu“, bet tam, kad jaustumeis kaip žmogus, kuris yra aukščiau gyvuliškų instinktų, žmogumi, kuris turi funkcionalią sielą. Šis filmas puikiai parodo, kas yra santykiai tarp dviejų, o kartais ir daugiau žmonių. Jis puikiai parodo, jog mes niekada nebūsime laimingi, jeigu bandysime savintis kitą žmogų ir visą tą procesą vadinsime „Meile“. Ši istorija nori pasakyti tau, brangus žiūrove, jog meilė, kuri riboja – neegzistuoja. Mes dažnai pamirštame, jog meilė turi būti kantri, meilė turi būti nesavanaudiška, meilė turi būti tas jausmas kuris išlaisvina, o ne uždaro mus į tam tikrą, lūkesčių ir moralės normų kalėjimą.

Šį filmą rekomenduoju visiems, kurie kada nors jautė ir buvo įskaudinti, bei tiems, kurie kažkuriuo gyvenimo momentu nežinojo kurį kelią pasirinkti. Iš ties, šis filmas yra visų mūsų išgelbėjimas, šis filmas puikiai parodo, kaip turi atrodyti puikiai funkcionuojanti mūsų rasė, nepaisant bet kokio jai metamo iššūkio.

Geriausias dalykas apie šį filmą yra tas, jog jis privers pamiršti visus jūsų matytus prastus filmus. Šio filmo ypatingoji galia yra ta, jog jis privers jus pamiršti visas tas tylos minutes ir valandas matytas tradiciniame lietuviškame kine. Šis filmas privers jus pamiršti visas tas, nepakeliamas valstietiškas problemas, kurias gvildena lietuviškas kinas. Šis filmas privers jus pamiršti tai, jog mūsų tauta buvo nuolatos prievartaujama. Šis filmas privers jus pamiršti, jog egzistavo toks dalykas kaip tremtis, kuri palietė mūsų senelių kartą. Šis filmas leis jums pamiršti pralaimėtą partizaninį karą, jis leis jums pamiršti dabartines problemas, bei grėsmes ir leis prisiminti tai, kad mes esame didinga žmonių rasė, o ne nuskriausta, rytų Europos tautelė.

Šis filmas jus pagrobs visom 105 minutėm ir pavers jus savo meilės įkaitais. Kitais žodžiais, šis filmas daugiau negu pusantros valandos taps jūsų antrąja puse, kurią pamilsite nuo pirmųjų kadrų ir pabaigoje, prisiminsite ją kaip vieną ryškiausių ir šviesiausių, savo gyvenimo epizodų.

Smagaus ir supratingo žiūrėjimo,
Gerbiamas skaitytojau.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Alkoholizmas ir F21

Kartą kalbėjau apie depresiją, kartą kalbėjau ir apie alkoholizmą ir tie rašinėliai buvo labai populiarūs, tad nusprendžiau parašyti apie tai dar kartą, nes dar yra ką pasakyti, idant jūs to išvengtumėte. Vat koks aš altruistiškas, aš jus išgelbėsiu, o jūs atsidėkodami pasiūlysite šį įrašą perskaityti draugui, draugei, kaimynei, tetai ar šiaip kažkokiam, ant baltų arklių jodinėjančiam debilui, kuriuo iš tiesų mes galime visi tapti, jeigu nemylėsime ir neprižiūrėsime savęs.

Visą gyvenimą nugyvenau manydamas, jog sergu sunkia depresijos forma. Manau, jog šis dalykas įgaunamas kartu su Lietuvos pilietybe, nes pripažinkim, esam labiausiai į melancholiškumą linkusi tauta. Jeigu netikite, tai perskaitykite kokį nors mūsų literatūros aukso fonde esantį kūrinį ir tuomet su manim sutiksit. Kitaip pasakius, skaityt Škėmą be neuroleptikų, tas pats kas valgyti picą be sūrio, tiesiog – prastas skonis. Ir vat, prieš dešimtį dienų, sužinojau jog visai nėra taip, man diagnozavo F21 (kas liaudiškai esti „Šizotipinis sutrikimas“, kad ir ką tai reikštų). Labai sunerimęs dėl savo sveikatos ir šiaip, aplinkinių gerovės, internete pasiieškojau informacijos apie tai, kas per velnias tas „Šizotipinis sutrikimas“ (juokinga istorija: mano viena draugė, per neapdairumą, o gal ir spicialiai paklausė manęs „o kas yra tas šizotropinis sutrikimas?“) yra.

Taigi internete, visų pirma, radau wiki straipsnį anglų kalba, iš kurio nusprendžiau, jog šią ligą galima diagnozuoti kone bet kam, kad ir šyvai kaimo kumelei. Mano nuomonę tik dar labiau sutvirtino pipedijos straipsnis. Taigi, iš esmės Šizotipinis sutrikimas yra pusiau realus, pusiau mistinis sutrikimas, kurį galima pripaišyti bet kuriam, ekscentriškam keistuoliui. Pamaniau tuomet sau „ar tikrai psichiatrai gali švaistytis tokiom diagnozėm kaip niekur nieko?“ ir pasirodo – gali. Į tris ar keturis punktus, reikalingus šiam sutrikimui nustatyti, gali teigiamai atsakyti kiekvienas, labiau užsiskleidęs ir keistesnis individas. Visgi sklando gandai, jog žmonių, turinčių šį sutrikimą esti šiame pasaulyje ir tarp jų tikrai patekčiau aš.

Ar tai, jog turiu šį sutrikimą padaro mane blogesniu žmogumi? Ar ši diagnozė padidina galimybę, kad pasikvietę mane vakarienės, jūs nemaloniai nustebsite kuomet aš prispjaudysiu į salotas ar pradėsiu birka braukyti per dar garuojantį, Kijevo kotletą? Ar suvis blogiausia, pradėsiu tikėti skiepų daroma žala vaikams, mikroschemas kurias implantuoja, mums bemiegant, kažkokios pailgos, pilkos būtybės iš Kepler-b96 planetos? Greičiausiai ne, manau jog tikimybė su visai žmonėmis tam yra vienoda, tad būkite atsargūs, prieš ką nors kviesdamiesi į svečius ar iš kažkieno gaudami abejotiną informaciją.

Didžiausia tikimybė, jog jeigu mane sutiksite gatvėje ir užkalbinsite, aš bandysiu jus pralinksminti kokiu nors mediniu pokštu, kad ir tokiu, kokį bandžiau prakišti savo daktarui (jūs šios istorijos nežinote, tad trumpai jus apšviesiu. Kuomet gulėjau stacionare, mane gydė daktaras, pavarde „Naujokas“, tad logiška, jog mano pirmasis sakinys, adresuotas jam, buvo toks: „Jūsų pavardė „Naujokas“? Ar pagal jūsų specialybę nebūtų logiškiau jus vadinti „Daktaru Internu“?“), dar didesnė tikimybė yra, jog mane išvydę, matysite mane nuliūdusį ir susimąsčiusį, o suvis, didžiausia tikimybė yra ta, jog jūs matysite ne Aivarą, o kaip aš jį vadinu – Silvestrą. Tiesą pasakius, aš jau seniai pasimečiau ir nebežinau, kuris yra tikrasis aš. Idant jums būtų aiškiau, dar pridėsiu – aš net nežinau kurios charakterio savybės kuriam ir be priklauso.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Tiesą pasakius, net nebežinau kuris esu aš, o kuris nesu aš. Ir tai vargina tiek mane, tiek aplinkinius.

Iš pradžių labai bijojau tai pripažinti sau, o taip pat ir aplinkiniams. Juk baisu pripažinti, jog tavo kūne gyvena dar vienas žmogus. Toks jausmas, jog esi tik lietpaltis, po kuriuo slepiasi dvi neūžaugos. Vienas nuolatos linksmas, liūdnas ir sumišęs, o kitas į romantiką linkęs labiau, negu kad neištikimas vaikinas, perkantis šimtus rožių savo niekam tikusiai patelei. Nepirk gėlių, durniau, neapsimoka. Et, nei tu perskaitysi, Edvinai, ar koks ten tavo vardas. Grįžkime prie manęs ir prie jūsų. Kadangi rašau visą šią tiradą ne tam, kad pasiguosčiau, o tam kad apsaugočiau JUS, tai pamėtėsiu keletą patarimų, kaip likti „normaliems“.

1. Jeigu kada supratote, jog šnekate su savimi, kaip su trečiuoju asmeniu – kreipkitės į gydytoją.

2. Jeigu vieną dieną atsikėlėte su žiauriai gera nuotaika, pietus valgėte su mintimi, jog norite paskęsti sriubos lėkštėje, o miegot nuėjote su aiškiomis ir didingomis mintimis apie savo ateitį – kreipkitės į gydytoją.

3. Jeigu jau kurią dieną negalite užmigti ir jeigu apskritai, jus kankina insomnija – kreipkitės į gydytoją.

4. Jeigu jūs mėgdavote megzti kojines su mama, tačiau dabar vien pagalvojimas apie virbalus jums kelia šleikštulį (tinka ir su kitomis veiklomis) – kreipkitės į gydytoją.

5. Jeigu pagalvojate apie mirtį, kaip apie visai padorią išeitį, juo labiau, jeigu kontempliuojate nusižudyti – kuo greičiau kreipkitės į gydytoją.

O šeštas ir pats svarbiausias – jeigu tik jūs kada pamanėte, jog turite problemų su mąstymų, o gal net ir turite kokių nors psichikos sutrikimų, tai jokiu būdu nevartokite alkoholio ar kitų, psichotropinių substancijų. Nepasiduokite tam, kas atrodo kaip lengviausiai prieinamas vaistas, nes Dievaži, tai greičiausias kelias savižudybėn arba LSDP partijon.

O dabar pakalbėkime apie alkoholį. Kaip jau žinote iš mano prieš tai buvusių postų, tai mano gyvenime alkoholis vaidino gan svarbią reikšmę. Mano gyvenime alkoholio buvo tiek daug, kiek daug yra ketvirtosios sienos laužymo O. Koršunovo spektakliuose ir šie abu dalykai yra vienodai blogi. Visgi, pastaruoju metu pagaliau susigriebiau ir štai, galite mane pasveikinti su trisdešimt penktąja blaivybės diena. Tad, koks jausmas būti blaiviu?

Jausmas tikrai nėra toks super smagus, kaip kad atrodo iš šalies. Visi metę gerti žino ką reiškia abstinencijos kančios ir nors man jas teko išgyventi gan silpnas, bet vis tiek teko išgyventi tą drebulį, pirmosiomis dienomis. Organizmas valosi, normalu. Bet svarbiausia, jog sužinojau, jog mano fizinė ir psichologinė priklausomybė, svaigiosioms mikstūroms, nėra jau tokia stipri. Alkoholis man buvo kaip viena iš savęs žalojimo priemonių, tad idant atsisakyčiau to brudo, man tiesiog reikėjo šiek tiek pamilti save. Tad, draugai alkoholikai, jeigu kada nuspręsite mesti gerti, pirmiausia sužinokite dėl ko geriate, tai jums padės lengviau orientuotis savo priklausomybėje. O jeigu dar nežinote ar turite priklausomybę alkoholiui, tai galite atlikti paprastą testą, kurį rasite čia. Vat, viskas jums paduota ant lėkštutės, jūs tik kibkite į darbus ir tvarkykitės gyvenimus.

Kol dar trumpas laikas, tol labai apie savo blaivybę ir nešnekėsiu, geriau paliksiu jums laiko suvirškinti viską, ką aš čia jums papasakojau.

Kaip visada – likite sveiki, draugai.

P.S. Jeigu turite kokių priklausomybių ar šiaip nuotaikos sutrikimų – pieškite mandalas. Mandalos turi gan keistą, raminantį poveikį mūsų psichikai, tad nors ir atrodo jos durnai, kaip ir pats spalvinimas, bet tai, patikėkite manimi – padeda.

Tagged , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos