Tag Archives: Siela

Kalėdos/Agonija/Savižudybė

Aš net nežinau ar derėtų čia su jumis sveikintis, nes kažkaip net nepatogu prieš visus savo skaitytojus. Nesu aš toks bloggeris kuris galėtų kas savaitę kalt įrašus ir apskritai palaikyt tą tęstinę istoriją, kuri yra būtina sąlyga pačiame blogginime. Aš niekada nesistengiu pateikti kažkokį įrašą vien tam, kad pateikčiau. Dažnai kai taip yra daroma, tai ta kokybė būna labai prasta.

Nors Rytis Zemkauskas yra pasakęs, jog „geras skiltininkas/rašytojas/bloggeris turi gebėti bet kada parašyti bent vidutinio lygio straipsnį“. Aš visiškai su tuo sutinku, bet kadangi iš to negyvenu, tai galiu sau leisti šią prabangą rašyti kada noriu ir nuoširdžiai.

Nors šiaip pačiame FB aš daug rašau, pastaruoju metu labiau apie politinių požiūrių sankirtas ir sakykime „gėrio kovą prieš blogį“, nors šiame pasaulyje labai sunku įvardinti gėrį ir blogį. Viskas labai subjektyvu ir priklauso tiesiog nuo paprasto, fundamentalaus požiūrio/auklėjimo. Bet ką galiu prižadėti, tai kad aš niekada neperkelsiu savo gan radikalaus požiūrio į Blogą. Tiesiog paliksiu blogą tam, kad parašyčiau kažkokias mintis, kurias galima net apibūdinti kaip kokią filosofinio kūno užuomazgą. Aišku bus ir visokių istorijų ar šiaip kas nors juokingo. Na kas skaitėte šį blogą anksčiau – suprasite.

Gerai, gana čia atsiprašymų. Šiandien rašysiu apie vienatvę ir ilgesį kuris sukuria nepakeliamą agoniją, tuomet dar apie Kalėdas noriu kažką brūkštelėt.
Šiaip turbūt jau daug čia mano visokių dalykų apie vienatvę esate skaitę, bet šiandien noriu parašyt kažką įdomesnio. Vieną kartą rašiau jau apie tai, jog nuo vienatvės gali širdis paimt ir plyšt, o tada jau ir ateit πzdauskaitė (aš atsimenu turėjau klasioką Simą, kuris, I shit you not, turėjo parašą „πsimas“). Žodžiu taip kaip plyšta širdis iššokus iš didelio aukščio ar žiūrint į tai kaip grybauja fermeriai su Karbauskiu priešaky. Bet šiaip būti vienišu yra labai pavojinga ir dėl kitų priežasčių. Mes labai retai kada susimastome ant kiek mes esame trapūs. Žmonių stiprybė tikrai nėra fiziniuose parametruose. Mūsų stiprybė yra socialiniuose dalykuose, mat esame labai socialūs gyvūnai. Mums būtinai reikia kitų žmonių pagalbos kasdieniuose dalykuose. Žinoma labai daug dalykų mes jau gauname iš pačių mūsų visuomenės, nes civilizaciją galima pavadinti civilizacija tik tuomet, kai yra panaikinama būtinybė kontaktuoti su kitais žmonėmis tiesiogiai, idant atliktum svarbiausius dienos dalykus (maistas, transportas, higieniniai dalykai ir t.t.). Tiesiog yra panaikinamas kažkoks favoritizmas pagrindinėms žmogaus reikšmės ir tai yra civilizacijos didžiausias pasiekimas.

Bet žmogus vis gi yra ir mąstanti būtybė, o tokiai reikia savo erdvės. Aš turiu omeny namus ar kažką panašaus į namus. Ir tuomet ateina ta akimirka kai mes esame labiausiai pažeidžiami, jeigu esame vieniši.

Praeitą savaitę iš šio pasaulio išėjo mano močiutės kaimynas. Mano močiutei žinoma tai buvo šokas, nes tai buvo žmogus kuris padėdavo ūkio darbuose ir šiaip, turėt netoliese gyvenantį žmogų yra geras dalykas gyvenant vienkiemyje. Taigi esmė buvo tame, jog jis gyveno visiškai vienas, nuo artimiausio žmogaus per 1 kilometrą. Ir kai tik prasidėjo šalčiai jis ėjo link artimiausios parduotuvės. Kas buvo labai sunku, nes dieną prieš šalčius dar buvo labai didelė buza ir žmogui tiesiog įsmigo į ją kojos protezas. Va jum ir prašom. Paspaudė vakare šaltis, o žmogui labai daug nereikia, jog tokioje situacijoje dehidratuotų.

Šiaip jūs galvojate, jog per šalčius sušąla vien tik alkoholikai, bet tai gali labai laisvai ir jums, pateiksiu pavyzdį: Kūčių išvakarėse jūs važiuojate vienas į savo gimtinę ar ten kur tik jūsų šeima yra. Pavyzdžiui paimkime kokią atokią kaimo sodybą kokiame nors rajone. Žodžiu iki artimiausio miestelio kokių 15-20 kilometrų. Žinoma, nors kelias ir gana pavojingas jūs vis tiek skubate, nes norite pamatyti artimuosius. Ir tuomet ant kelio staiga iššoka stirna, jūs išsigąstate ir susukate vairą į priešingą pusę. Nulekiate nuo kelio, kuris buvo virš negilios įdaubos. Sniego sluoksnis yra kažkur apie 20-25cm, o įduboje – 40+cm. Telefonas lyg tyčia išgyvena paskutinius procentus baterijos, kadangi vakar ėjote į parduotuvę, o Šimašius taupo ant šaligatvių barstymų, tai šiek tiek esate nikstelėjęs koją. Akivaizdu, jog pėsčiomis eiti bent 8 kilometrus tokiu oru per pusnis yra bloga idėja. Jūs užsikuriate automobilį ir pastebite, jog yra apie 10 litrų degalų, to užtenka 3-4h valandom šildyti automobilį. Kadangi viskas įvyko apie 18h, tai jau lauke labai tamsu, o kadangi švis tik apie 9h, o dabar yra Kūčios ir niekas naktį tikrai niekur nevažiuos, pagalbos negalite tikėtis iki pat ryto. Iki ryto dar apie 15 valandų, iš jų 12 būsite nešildomoje mašinoje, o kadangi nerūkote ir neturite žiebtuvėlio, tai neturėsite jokios galimybės sušilti. Šildymasis iškvėptu oru labai nieko nepadės, nes kartas nuo karto reikės atidaryti automobilio dureles, idant įleistumėte deguonies. Taigi esant tokiai situacijoje labai pavojinga temperatūra mašinos viduje jau bus apie 3-4 valandą ryto ir jums reikės išgyventi bent dar 5-6 valandas. Galiu pasakyt, jog tai sunkiai tikėtina.

Tuomet vienintelis geras dalykas, kuriuo džiaugsitės, bus tas jog mirtinai sušalti nėra pati blogiausia mirtis. Iš ties ji panašaus skausmingumo kaip apsinuodijimas anglies dioksidu. Kai žmonės pajudėjo iš Afrikos, jie dažnai patirdavo visokius nušalimus ir mirtinai sušaldavo ir mūsų smegenys pradėjo nušalimo skausmą kaip malonią šilumą. Nes vis gi mirtingumas nuo šalčio yra labai tikėtinas.

Na taip, suprantu, jog čia labai apokaliptinis toks scenarijus, bet galiu pasakyt, jog pačioje buityje mūsų laukia daug visokių pavojų. Vienišiams namai – pavojingiausia vieta. Ir nereikia būti asocialiu ten kokiu nors bomžu-ligoniu-alkoholiku. Tiesą pasakius mes bemiegant galime laisvai numirti. Sakykim esate labai vienišas žmogus, sakykim ką tik po skyrybų su žmona puolėte į didžiulę depresiją ir nusprendžiate numalšint skausmą alkoholiu. Va čia jau yra blogai, jog nesate alkoholikas ir alkoholio šiaip smarkiai netoleruojate. Išgeriate butelį burbono, kas jums yra visiškai nepakeliama dozė ir smingate ant žemės. Po pusvalandžio organizme įvyksta alkoholio atmetimo reakcija ir jūs pradedate vemti. Blogiausias dalykas yra tas, jog jūs gulite ant nuogaros, o jūsų motoriniai gebėjimai jau yra visiškai nuslopinti alkoholio. Po 7-8 minučių jūs jau užspringęs ir uždusęs savo vėmaluose. Jums atrodo neįtikėtinas toks scenarijus? Nors ir gėda prisipažint, du kartus vos nemiriau nuo būtent šios priežasties. (Nors šiaip numirt girtam turėtų būt pointless, nes greičiausiai nesupranti to paskutinio, DMT sukelto tripo)

Ir galit būt visiškai blaivas pakenkt savo sveikatai, taip, kad numirtumėt. Ir net galit būt labai žinomas ir ten paliktas vienas namie vos porai valandų. Sakykim esate Saugirdas Vaitulionis ir pabundate namie, po vieno iš eilinio posh vakarėlio kuriame dalyvavote. Kadangi iš vakaro paragavote nei per daug, nei per mažai Sex on the beach, Mojito ar dar ko nors, jūs vis dar nesate pilnai pabudęs ir einate į balkoną parūkyti. Jūs nepastebite ant žemės gulinčio, tuščio Moët  butelio ir griūdamas trenkiate galvą į stiklinio kavos stalelio kampą. Jeigu niekas jūsų nepristatys į ligoninė – būsite lavonas po 30 minučių nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.
Ir dėl to mes taip bijom tos vienatvės, būtent dėl to, jog tai yra labai nesaugu, o mes turime tokį mechanizmą, kuris mums sukelia tam tikras emocijas, kai tik mums gresia pavojus.

Vat dėl to aš kartais suprantu žmones kurie būna su bet kuo, idant tik su kuo būtų. Taip tiesiog yra saugiau visais aspektais. Bet jeigu aš kada nors atsidurčiau tokioje situacijoje, tai neturėčiau palikuonių. Neetiška nelaimingam žmogui jų turėti, nes nelaimingos kartos gimdo tik dar nelaimingesnes kartas.

Bet dar norėjau pasakyt, jog žmonės tikrai esti kažkokie ypatingi. Žinoma ir kai kurie gyvūnai tai turi, bet žmonėse jis toks gan labai ryškus. Aš kalbu apie verkimą. Verkimas yra natūralus mūsų organizmų mechanizmas tam, kad neišprotėtume. Aš niekada nemaniau, jog verkti yra blogai. Tiesą pasakius aš esu neišpasakoto dydžio verksnys. Verkiau kai buvau vaikas, verkiau kai buvau paauglys, verkčiau ir dabar, bet negaliu, o tai yra blogai. Tai jau yra tikrai blogai.

O bliaut, raudot, trankyt galvą į sieną ir šiaip kriokt tikrai norisi. Mano gyvenime yra keletas svarbių žmonių, bet vienas yra tiesiog svarbiau už visus. Ir aš jo ilgiuos ir liūdžiu, jog praradau tą žmogų dėl savo kaltės. Ir aš šiandien sapnavau tą žmogų ir sapne jis buvo nelaimingas, tamsus, nusivylęs. Ir tiesą pasakius, tas žmogus man toks brangus, jog net dėl paprastos intelekto simuliacijos labai pergyvenu. Jeigu sužinočiau, jog ir realybėj taip yra, tai man galva iš liūdesio sprogtų.

Ir vat blogiausia, jog negaliu nueit kur nors į mišką, griūt į pusnį ir rėkt iš visos širdies. Ir bliaut. Nes tai yra vienas nuostabiausiu savisaugos mechanizmų. Gamta/Dievas žinojo, jog šis pasaulis nebus tobulas, žinojo, jog sutiksim daug liūdesio, dėl to ir galime verkti. Ir tai padeda. Tai padeda mums išjaust jausmus prieš save, prieš kitus ir tiesiog būti jaučiančiomis būtybėmis. Ar kada pastebėjote kaip pasidaro ramu po geros raudos? Tikrai taip, atrodo net kambarys prisipildo to kvapo, kurį sukuria ozonas po vasariško lietaus.

Šaū

Šiaip tai Kalėdos labai liūdna šventė yra. Nors ir linksma.

Šiaip žinot kas yra Kalėdos? Kalėdos yra tiesiog šiaip šventė ir nesvarbu ar tu tiki į Jėzaus Kristaus gimimą ar netiki, jos vis tiek yra mūsų kultūros dalis. Vakarų kultūra yra pastatyta ant krikščioniškos kultūros pamatų. Tiesą pasakius, jeigu nebūtų atsiradusi krikščionybė, tai ta mistinė „Vakarų kultūra“ ir nebūtų susiformavusi. Ne bet čia jau visiškai nukrypau nuo minties, atsiprašau.

Kalėdos nėra mistinės būtybės garbinimas. Kalėdos yra šeimos, jų narių ir bendrų vertybių dalijimosi garbinimas, o tai jau yra tikrai logiška. Didžiulės šeimos, kurios yra išsiparsčiusios dabar jau po visą pasauly, pačiu prasčiausiu logistine prasme metų laiku, susitinka, spaudžia vieni kitiems rankas, valgo kūčiukus, tą tokį slavišką/žydišką, permirkusį riebaluose, vegetarišką maistą. Ir tuo momentu visi jaučiasi ypatingai, vaikai laukia dovanų, suagę laukia kuomet vaikai tas dovanas gaus ir tai puikus pavyzdys, jog bręsdami mes galime tapti geresniais, nes daugelis mūsų, būdami vaikais, nejautėme to ypatingo Kūčių jausmo kurį sukelia kiti žmonės su kuriais dalijamės kraują ir kūną.

Daugelis iš mūsų yra laimingi, nes turi nors kelis ar bent vieną artimą žmogų. Bet pasaulyje juk yra tiek daug visiškai vienišų žmonių.

Praeitais metais man teko nesveikai didelė agonija Kūčias ir Kalėdas praleisti visiškai vienam. Aš net didžiausiam žmogui to nelinkėčiau. Tas toks magiškas liūdesys, kuomet supranti, jog nėra nevieno žmogaus kuris norėtų pakankamai, kad galėtų su tavimi valgyti kūčių vakarienę. Tas liūdesys yra magiškas. Jis gali net visiškai sveiką protą paveikt taip, jog žmogus pradėti galvoti apie dalykus kurie sveikam žmogui niekaip nešautų į galvą.

Bet šlykščiausia yra gaminti tą Kūčių vakariene, kai žinai, jog būsi visiškai vienas. Po vakarienes jau pasijauti visiškai nejautrus. Pamenu, jog užsirakinau savo kambaryje ir tiesiog sėdėjau ant žemės iki ryto, o iš kambario išėjau tik gruodžio 26 d.

Kas sukosi mano galvoje – aš nežinau. Nemanau, jog ką nors ir atsimenu. Manau mano smegenys tiesiog nedirbo ir tiek.

Ir tokių žmonių yra. Vyresnių, jaunesnių ir t.t. Todėl Kalėdos, nors ir yra prisikėlimo (mes turime omenyje Saulės prisikėlimą) šventė, tai yra savižudybės diena.

Džiaukitės kol turite tai kas tikrai svarbu. Mes per daug trapūs idant būtume vieni. O aš kažkaip tikiu/noriu, kad nuo šių Kalėdų kaip nors pradėčiau stotis ant kojų. Palinkėkit man sėkmės.

Tagged , , , , , , ,

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Išganymas.

Žinote prisėdau rašyti apie tokį taurų dalyką ir net nežinau ką pasakyt jums, mieli skaitytojai. Bet mano mintys ir Edith Piaf padės. O kas jai suteikia tokio Dieviškumo? Juk daug dainininkių buvo prieš ją ir po jos, bet ji liko tokia stipri, nepaliesta ir tyra, nors išgyveno pačius sunkiausius laikus. Žinote aš manau žinąs atsakymą: ji vedė žmones į šviesą net pačiais tragiškiausiais ir baisiausiais laikais. Kuomet nuo žmonijos nusisuko Dievas, tuomet juos gelbėjo Edith Piaf ir jos muzika. Viskas kas sklido iš jos, žmonėms leido prisiminti, jog jie vis dar yra žmonės ir jie privalo tikėti, jog po tamsiausios nakties ateina pati šviesiausia aušra.

Šiais laikais gyvename ant baisybių bedugnės krašto. Vos tik kelios didžiosios valstybės į jį ikris,  tuoj iš paskos savęs jos įtrauks ir visą likusį pasaulį. Visgi dabar situacija yra kitokia. Kai pagaliau pasaulis nugarmės velniop į tą bedugnę, ką mes sau pasiūlysime kaip Dievybę, kuri ves mus į šviesą ir išganymą? David Guetta? Nicky Minaj? Maroon 5? Žinoma aš perdedu, bet esmė lieka ta pati. Šiuolaikinis, visiems pasiekiamas menas neatneša vilties, šiuolaikinis visiems prieinamas menas tik dar stipriau stumia mus į bedugnę. Mes nebemokame išreikšti meilės mene, meilė šiuolaikiniame mene yra statiška ir per daug akivaizdi. Trumpai tariant – meilė mene tapo nuvalkiota ir niekam neįdomi, nes neigiamas emocijas tokias kaip pyktis, šleikštulys ir buvimas už visuomenės primestų elgesio normų. O aplinkui vyksta karas. Tik pats akliausias, radikaliomis kairiosiomis pažiūromis apsikrėtęs žmogus, gali perdėtai optimistiškai žiūrėti į naujausius įvykius pasaulyje ir sakyti, jog „ne, karo nėra, mums tereikia būti tvirtiems ir į agresiją atsakyti žvakučių deginimu“. Žinoma, tai yra labai gražu, visos tos žvakutės ir meldimasis už miestus, kuriose įvyko nelaimės, bet tai neturi jokios prasmės, nes tai mūsų netobulame pasaulyje tiesiog neveikia.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Tad kokias mes laikais gyvename? Mes stovime ant katastrofos slenksčio. Švilpiant galios demonstravimui sukurtiems naikintuvams virš galvos ir iš tolimos pietų šalies atsklindantiems šūvių garso aidams, mes stovime ant bedugnės krašto ir nors aplinkui yra pilna medžių ir šakų, mes atsisakome už jų kabintis ir taip nenugrimsti į tą klampią bedugnę, kurioje jau buvome keletą kartų. Visais tais atvejais šio lakaus smėlio pripildyta bedugnė nusidažydavo įvairių tautybių žmonių kraujo spalva, bet mes taip ir nesupratome, jog visų mūsų kraujo spalvą yra vienodai raudona. O gal ji visuomet buvo vienoda, nes į tą bedugnę, perpjautomis gerklėmis buvo sumetami fabrikų, sandėlių ir anglies kasyklų darbininkai. Kartais ta bedugnė pasiglemždavo ir intelektualus, bet ji jų neprarydavo jeigu jie palikdavo savo pėdsaką prie pat tos bedugnės krašto.

Ir visais tais laikotarpiais Dievas nusigręždavo nuo žmonijos. Iš tiesų, Dievas su mumis žaidžia labai keistus dalykus. Jeigu būčiau psichiatras aš jam labai aiškiai priklijuočiau F31.5 etiketę. Kai tik jis išgyvena depresijos epizodą, mes vis labiau artėjame prie katastrofos slenksčio, bet jis mūsų nestumia atgal, priešingai jis mums dar parodo ir nušviečia kelią. Tuomet žmogus su žmogumi nustoja broliuotis ir pradeda ieškoti skirtumų. Pačiu sunkiausiu epizodu Dievas leidžia mums įkristi į tą bedugnę ir žiūri, kaip mums seksis springti krauju ir iš kruvinų kūnų supiltu bokštu lipti atgal į šviesą. Kai jam prasideda hipomanija, tuomet visas pasaulis sužydi visomis įmanomomis spalvomis, tuomet kažkur ir gimsta Mikelandželas, Da Vinčis ar Fellinis. Kuo ilgiau apie tai mąstau, tuo įtikinamiau man visa ši teorija atrodo, tad tikintieji, aš norėčiau paklausti ar jūs norite ieškoti išganymo tokio Dievo karalystėje? Būtent dėl šios priežasties, jūsų akimis, aš pasirinkau netikėti ir nematyti tos krauju aptaškytos karalystės. Pasirinkau neeiti paskui jį, nes neretai einant paskui jį, visi jo pasekėjai atsiduria prie bedugnės krašto.

Dabar mes matome pasaulyje vieno iš daugelio Dievų pasekėjus, kurie atsisakę visų šio pasaulio suteikiamų vertybių  ir sveiko proto balso, stumia bedugnėn kartu su savimi dešimtis, o kartais ir šimtus žmonių, kurie iš tiesų tenori taikos, gyvenimo ir šiame pasaulyje taip sunkiai pasiekiamo išganymo. Ir su kiekviena grupele nustumtų žmonių, mes visi, klausydami mus vedančių instinktų, sinchroniškai žengiame dar vieną žingsnelį tos bedugnės link. Tik neapsigaukite žiūrėdami į tuos mirties piemenis, kurie nuostabiosios dainininkės gimtinėje ir visame pasaulyje su savimi pražudo nekaltus žmones. Jie nėra bepročiai, bent jau mes negalime jų taip pavadinti. Jie priėmė savo Dievą, savo išganymo idėją, kaip vieną ir nenuginčijamą tiesą, bei leidžiasi Dievo valdomi susisprogdinti centrinėje miesto aikštėje, žudyti žmones šaunamaisiais ginklais ar sunkvežimiais. Jie taip įsivaizduoja savo išganymą ir pagal pačių sukurtas ydingas taisykles, mes negalime to drausti, nors žmonija jau ir yra įgali nukirpti tą virkštelę ją skiriančią nuo dievybės sampratos. Mes pasirenkame to nepadaryti, nes mes esame per dideli optimistai tikėdami, jog Dievas myli mus visus, nors realybėje Dievui yra visiškai ant mūsų nusišvilpt. Mes negalime niekaip užčiaupti mirtį skelbiančių pranašų, kurių aštrūs ir prieš mūsų civilizacija nutaikyti žodžiai visai aidi prie šios bedugnės ir kviečia šią išganymo idėją priimti visus pažeidžiamus mūsų visuomenės individus, kurie akimirksniu tampa mirties piemenimis. Ir kuo arčiau tas bedugnės kraštas, tuo garsiau sklinda į jos kraštus atsimušęs jų žodžių aidas.

Tad, žmogau, ieškantis tiesos ir šviesos šiame pasaulyje, kokį tu išganymą pasirinksi? Aš pasirinkau kelia kuris nėra pagrįstas abejonėmis ar kažkokios asmenybės mistifikacija ir sudievinimu. Aš pasirinkau tikėti žmonija ir jos laimėjimais. Aš tikiu, jog vienybė kurios taip trokštame savo giliai paslėptose širdyse, gali mus priversti nepaklusti aukščiausiojo manijoms ir patraukti mus nuo tos bedugnės. Bet kad tai įvyktų ir mes nebegirdėtume mirštančiųjų aimanų aido, atsklindančio iš tolimų ir artimų mums šalių, mums reikia suprasti, jog vienintelė dievybė kuria mes turėtume tikėti yra vienybė ir sveikas protas. Baisiausia, jog net ir laikydamas save dideliu optimistu, aš suprantu, jog praeis daug laiko ir gims daug kartų kol mes tai iš tikro suprasime ir išmoksime. Dar baisiau, jog per tą laiką dar kelis kartus įkrisime į tą sielvarto, kančios ir skausmo bedugnę.

Tagged , , , , , , , ,

Neišsiųstas laiškas

Aš daug rašau pastaruoju metu. Rašau ilgą pasakojimą kuris vieną dieną galbūt taps knyga kurią skaitys visi mūsų šalies hipsteriai. Apie ką ta knyga? Apie tai, apie ką ir yra visos pasaulio knygos – apie meilę. Ir berašydamas pagalvojau, jog visai jums būtų smagu perskaityti vieną ar kitą eilutę. Šiandieną aš parodysiu vieną laišką, kurį parašiau merginai kurią myliu. Kadangi nėra reikalo jums žinot jos vardo, o ji pati žino apie mano jausmus man, tad jos vardą pakeičiau į „X“. Šis laiškas buvo parašytas į mažą užrašų knygelę, kurią norėjau palikti kaip prisiminimą po savęs.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

 

2016 metų sausio 4 d. Pirmadienis

Brangi X,

Aš vis dar Tave myliu ir to negali pakeisti nei bėgantis laikas, nei tas milžiniškas atstumas kuris mus skiria, nei stiprėjantis noras paleisti Tave iš mano minčių narvo, kuriame laikau paskutinius šiltus prisiminimus apie Tave. Šiuos žodžius rašau ne tam, kad šis laiškas Tave pasiektų ir kažką pakeistų, šį laišką rašau tam, kad jis mane nuramintų. Nepaisant to, kad mano meilė tau yra be atsako, nepaisant to, kad viskas nebebus taip kaip anksčiau, aš žinau, jog nuoširdus prisipažinimas sau pačiam jog vis dar vaikštau, kvėpuoju, valgau, dirbu ir gyvenu Tavimi ir meile Tau man padeda suprasti ir pajusti, jog vis dar esu pilnavertis žmogus.

Mes palikome vienas kito gyvenime labai stiprius įspaudus. Akivaizdu, jog aš nenoriu, jog tie dalykai, kurie buvo mūsų santykių nadyru, lydėtų tave ir menkintų mano atvaizdą tavo atmintyje. Visgi yra labai šlykštu žinoti, jog aš tikrai nesu nusipelnęs, jog mane atsimintum kaip vieną iš šviesiausių laikotarpių savo gyvenime.

Norėčiau tik kad žinotum, jog tai ką jutau ir išgyvenau būdamas su Tavimi, buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Tačiau nepaisant to, kiek daug meilės Tau vis dar šildo mane iš vidaus, reikia pripažinti jog mūsų laikas baigėsi.

Vienintelis dalykas kurio iš tiesų noriu iš Tavęs, aš noriu jog gyventum savo gyvenimą kiek įmanoma labiau spalvotai ir laimingai. Tavo laimė man suteiktų daug džiaugsmo. Myliu Tave.

Visuomet Tavo,
Aivaras.

 

Prie šio laiško norėčiau dar pridėti vieną mintį: Rašykite laiškus brangieji. Jūs galite jų net ir neišsiųsti, bet juos visuomet smagu pavartyti ir dar kartą išjausti jausmus kuriuos tuo metu jautei.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Ar gėda gulėt psichuškėj?

Kol už lango lyja ir negaliu išeit paspardyt sviedinio į lauką (juokauju, nespardau aš jokio kvailo sviedinio lauke), sukurpsiu tinklaraščio įrašą apie vietą kurioje teko pabuvoti prieš keletą mėnesių. „Kam gi rašyt apie tokį išgyvenimą?“, – pakėlęs antakį paklaus skaitytojas. O gi tam, kad mano straipsnius skaito žmonės, kuriems tai aktualu. Jeigu apklaustumėte mano skaitytojus, tai tarp jų būtų didesnis procentas žmonių, kurie gulėjo arba kuriems reikėtų pagulėt psichuškėj, negu tarp žmonių atsitiktinai apklaustų Akropoly. Kaip kiekvienos iš socialinių grupių yra linkusios į tam tikrus dalykus, taip ir jūs esate linkę į mentalias ligas ir sutrikimus. Gal ne jūs patys, gal jūsų pažįstami ir kitokia bla bla bla, vartykit šiuos žodžius kaip norit, kad ir kaip šašlykus praėjusį savaitgalį sodyboje.

Šiame įraše aprašysiu savo pirmą ir tikrai ne paskutinę patirtį, kurios pasisėmiau gulėdamas psichiatrinėje ligoninėje.

Štai žmogus literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Štai žmogus, literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Pirmiausia priėmimas. Aš nežinau kaip veikia priėmimas normalias ligonines, bet priėmimas psichuškėn tikrai yra unikalus. Nelyginant kokion daboklėn, tavęs paprašo pasisverti, parodyti pasą, gydytojo raštelį ir visą elektroninę techniką kurią turi su savim. Šiaip visai šiurpu, nes iš tavęs atima visus laidus, diržus, virves ar kabelius kokius turi su savim, idant nepasmaugtum kažko naktį ar nepasismaugtum netyčia pats. Šiaip viskas ganėtinai šiurpu, bet kai tave atveža į tokią įstaigą, tai tau būna nelyginant pofig, nes iš ties tai būni apsibliovęs ar šiaip kontūzytas nuo vaistų kurių pririjai prieš  čia atvykdamas.

Tada tave paguldo į kokį nors skyrių, tą kartą pasisekė pakliūt pas sąlyginiai normalius žmones, bet čia jau kita istorija. Iš karto tave palydi į palatą kuriose gulinčiųjų skaičius labai skiriasi, vienoje palatoje guli nuo dviejų iki penkių pacientų, man nepasisekė (o gal ir pasisekė) pakliūt į palatą kurioje gulėjo penki žmonės ir aš buvau penktas. Žodžiu, greitai išvažiuoja tave lydintys žmonės ir tave į kabinetą pasikviečia daktaras.

Mano psichiatro pavardė man pasirodė gan juokinga, tad tik ką įėjęs į kabinetą pajuokavau: „Jūsų pavardė Naujokas? Pagal savo profesiją neturėtumėt būt „Internas“?“ daktarui tai nepasirodė pernelyg juokinga, bet po savo stand up’o open mic’e supratau jog iš mano juokų niekas nesijuoks, tad į tą tylą sureagavau gan normaliai. Visgi jau tada buvo galima pasakyti, jog man priskirs F21 etiketę. Ekscentriška išvaizda ir elgesys neatitinkantis visuomenės normų, prašom, atėjo trashy išvaizdos jaunuolis ir dar skaldo kažkokius neaiškius bajerius.

Pirmas apsilankymas pas gydytoja užtrunka labai ilgai, nes turi papasakoti savo gyvenimo istoriją. Literaliai nuo gimimo iki dabar. Aš ir pradėjau „Viskas prasidėjo kažkur 93 metų balandį, kai mano tėvai nusprendė, jog metas mažiems padaužoms…“ ir tada pyškini viską ką žinai apie save. Aišku ties penkioliktais – šešioliktais metais prasideda visas įdomumas, tad pradedi apie tai ką gėrei, ką vartojai, su kuo draugavai, su kuo miegojai, su kuo ruošeis miegot ir t.t. Aišku daktaras užduoda ir keletą esminių klausimų: „Ar piktnaudžiaujate alkoholiu?“, „Ar vartojate narkotines medžiagas?“, „Ar bandėte nusižudyti?“ ir t.t.

Po ilgo pokalbio su psichiatru pagaliau turi laiko pradėti tyrinėti būsimus namus kelioms savaitėms. Man tuomet paskyrė vieną vyruką, kuris jau ne pirmą kartą čia, jo vardas Povilas (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Iš ties psichuškėj nėra taip blogai. Aštuonios palatos, budėjimo postas, poilsio kampas su televizoriumi ir maža bibliotekėle, kurioje knygos jau guli nuo aštuoniasdešimtųjų ir išties nėra ką skaityt. Aišku dar ilgas koridorius nukabintas visokiomis nuotraukomis iš Venecijos kaukių festivalio ir dar keletas baltai juodų nuotraukų, kuriose mamos laiko savo vaikus.

Kertinė frazė kuria išgirdau iš Povilo buvo „Ir durnyne galima padurniuot, tik tai sveiko proto ribose“ vat taip vat. Ši jo sentencija istrigo man visam gyvenimui. Aišku, būdamas didus filosofijos mėgėjas atsakiau jam, jog tikrasis durnynas yra ne čia, o už lango.

Tai gi vat. Pirmą dieną sustojau koridoriaus viduryje ir pagalvojau „štai čia mano gyvenimas“. Net nenumaniau kiek iš tikro žmonių širdy būtų apsidžiaugę sužinoję, jog man teko atsidurti tokioje vietoje, daugelis iš jų turbūt ir kokias tai lažybas iš to laimėjo, bet čia tik mano spėliojimai.

Pirmą dieną visi gauna quetepino, turbūt absoliučiai visiems, gulintiems stacionare, jo duoda. Smagus vaistas išties, bet jis turi labai stiprų šalutinį efektą. Pirmą naktį kai jo išgeri, labai greitai apsvaigsta galva ir tu turi greitai nusigauti iki lovos, bet žmonės pirmą naktį dažniausiai po vakarinės vaistų dozės niekur ir nesišlaisto. Visgi atsikėlus ryte, jauties lyg vakar būtum patvarkęs du butelius degtinės ir tau vis dar sukasi galva. Tikrai labai sukasi, tiesą pasakius nelabai gerai ir orientuojies aplinkoje, tą rytą aš jaučiau lyg būčiau namie ir tiesą pasakius nemačiau kitų žmonių. Šiek tiek atsigavau tik tada, kai eidamas prisilpau ir trenkiau galvą į durų rankeną, kas visai yra random dalykas, mat psichuškėj tų durų rankenų nėra tiek daug.

Tai va, man tada nepasisekė, bet brangus skaitytojau nesijaudink, išgyvenau. Nors po to manęs laukė labai baisi ir barbariška procedūra – kraujo ėmimas iš venos. Čia yra dvi mano didžiausios baimės – kraujas ir adatos. Kol seselė ruošėsi šiam išpuoliui prieš mano kūną, aš sugebėjau porą kartų atsijungti, bet tenka pripažinti, procedūra buvo ne tokia jau ir baisi, nors mano viduje verkšlenimo buvo daug daugiau.

Dienos psichuškėj slinko labai vienodai. Visi keliasi tuomet kai įsijungia šviesos, tai yra apie aštuntą valandą. Tuomet tu turi laiko atsikelti, kažkiek tai susitvarkyti vietą kurioje voliojaisi, dar parūkyti, išsivalyti dantis, išsiplauti galvą arba nusiskusti. Stacionare gulėjo vienas vyriškis rusišku vardu (tikrojo vardo redakcija nebe atsimena) kuris vieną vakarą, kai skutausi priėjo prie manęs ir su sodriu rusišku akcentu tarė: „Aš tai nisiskutu vakare. Žinai kodziel? Todziel kad mirginos jokios manęs nimato vakare, kai einu migoti“. Pusryčiai prasideda devintą valandą ryto, po jų visi susirenka į rytinį susirinkimą, kur visi pasisiūlo kokiem nors užsiėmimams (pasivaikščiojimams lauke, muzikos terapijai, AA susirinkimams, piešimo terapijai ir t.t.). Pietūs prasideda pirmą valandą, vakarienė – penktą, taip pat prieš miegą, aštuntą valandą, visi susirenka suvalgyti bandelių ar dar ko panašaus į bandeles.

Maistas stacionare turbūt nesiskiria nuo maisto kitose ligoninėse. Tiek įvairių košių ir sriubų aš net nežinojau egzistuojant. Išties, kiekvieną dieną valgydavome gan dietinį maistą, kas yra gan gerai, nes reikėtų man dabar šiek tiek dietos pasilaikyt. Taip pat ryjom ir vaistus, kiekvieną dieną po pusryčių, pietų ir valanda iki miego gaudavome savo vaistų dozę. Aš gaudavau pusę Rispolepto tabletės ryte, per pietus negaudavau nieko, tuomet vakare gaudavau visą rispolepto tabletę, quetiapino 50mg berods ir lorafeno, taip kad visai nemažai ir nuo jų visai apsisukdavo galva, priedo dar užsinorėdavau labai valgyt, poveikis išties toks pat kaip ir šiek tiek parūkius žolės.

Mano palatoje gulėjo vienas vyriškis iš kažkur netoli Ignalinos. Jo vardas buvo Aurimas (tikrasis vardas daug maž žinomas redakcijai) ir jis vis paklausdavo kokio nors keisto dalyko iš šešiasdešimtųjų provincijos gyvenimo. Kartą jis pastebėjo jog sukuosi pats savo cigaretes ir paklausė ar aš pats ir auginu tabaką. Štai keisčiausias dalykas kurį atsimenu iš stacionaro. Tikrai, jeigu toks dalykas – keisčiausias, tai vadinasi jog kontingentas buvo susirinkęs ne toks, kaip kad visi įsivaizduoja. Taip pat stacionare gulėjo ir vienas vyriškis kuris užsiiminėjo visokiais teisiniais dalykais gyvenime, o taip pat mokėsi medicinos keletą metų, su juo mes apturėjom keletą įdomių pokalbių, tad laikas bėgdavo ne taip lėtai. Visgi vieną kartą jis manęs paprašė iš krautuvės parnešt degtinės, tą aš ir padariau, bet deja, jo laimei ar nelaimei, seselės užuodė jog kažkas ne taip ir perkėlė jį į alkoholinių psichozių skyrių. Spėju jog ten gulėti – ne pyragai. Štai ir dar vienam žmogui sumoviau dalį gyvenimo.

Vakarais visi susirinkdavome į tą poilsio kampą kur stovėdavo televizorius ir žaisdavome visokius žaidimus, dažniausiai – uno. Kartais žaisdavome ir djenga. Įsivaizduokite kaip tai komiškai atrodė iš šono – būrys pacientų, kuriems nuo visų gaunamų vaistų rankos dreba taip, kaip ir alkoholikui po trijų dienų gerimo, bando ištraukti tas medines detales iš apačios ir padėti ant viršaus. Mes niekada nesužaisdavome pilno rato nors žaisdavome vos keturiese.

Paskutinėmis dienomis į mūsų skyrių paguldė vieną įdomų žmogų, su kuriuo visai norėjau susipažinti. Taigi į mūsų psichuškėlę paguldę merginą vardu Jurgita (tikras vardas redakcijai žinomas). Taigi mes su ja taip ir praleidom paskutines dienas – prašnekėdavom ištisas valandas ir tai padėjo prastumti tas paskutines dienas, kurios būtų slinkusios, mano manymu, velnioniškai ilgai.

Taigi va, tiek apie psichuškę. Ar gėda gulėti psichuškėj – spręskite patys, aš tik pasakysiu, jog tai yra vieta kur sergantys žmonės ieško gydymo. Ir tiek. Aš nematau gėdos pagalbos paieškose. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti atsistoti ant kojų. Čia yra aiškus lengvai pasiduodančio žmogaus požymis. Nežinau kaip jums, bet man kada nors pasiduoti tikrai būtų gėda.

Kaip visada likite sveiki, brangūs draugai.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Polinkis į suisidą kada nors vis tiek laimės.

Nuo vienišumo galima ir numirti. Teisingai, mokslininkai yra patvirtinę šį faktą, jog nuo vienišumo žmogui gali plyšti širdis ir ateiti 3,14zdakas. Gerai, kad čia yra blogas ir galiu rašyti belenką. Galiu keiktis ir galiu pateikti informaciją, kurios legitimumu nesu įsitikinęs. Iš ties, brangus skaitytojau, aš nežinau ar iš vienišumo gali sustoti širdis, bet aš tikiuosi, jog tai tiesa.

Ilgai nebuvo jokio įrašo ir apie nieką nekalbėjom, bet kam jums mano raudų ir sielvarto? Na bet šį įrašą paskaitykite ir džiaukitės, jog nesate visiškai vieniši. Tai yra dovana kuria turėtumėt vertinti.

Jeigu esate vieniši, aš jūsų pralinksminti negalėsiu. Tik pasakysiu, jog kažkuriuo momentu gyvenime pralaimėjote ir pasielgėte neteisingai. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite jog iš ties vieniši esate tik jūs. Beata Tiškevič nėra vieniša, Zvonkė bent du vyrus turi, žmoną turi net toks (čia cenzūros įdėsim) nedoras pilietis, kaip kad Paleckis. Aš kalbu apie tą blogąjį Paleckį.

Kvailesni, blogesni, piktesni, mažiau rūpestingi, ne tokie linksmi žmonės turi su kuo dalytis džiaugsmais, o jūs ir aš – neturime. Mes esame prastesni, nes kažkuriuo gyvenimo momentu mums rūpėjo kitokie dalykai. Mano atveju tai buvo alkoholis. Alkoholis ir meilė depresijai. Akivaizdu, jog toks išgama yra pasmerktas būti vienišu.

Ir mes kalbame apie vienatvę kuri tęsiasi ne mėnesį ir ne pusmetį. Ta tikroji vienatvė tęsiasi jau visą gyvenimą. Nors ta vienatvė ir nepriverčia niekaip išdrįsti perlipti balkono turėklą ir pažiūrėti kas bus, bet ji veikia.

Tavo smegenys net pradeda kurti alternatyvią realybę, idant neišprotėtum ir manytum jog viskas yra gerai. Kartais aš važiuoju viešuoju transportu. Neretai priešais mane sėdi ir dailiosios lyties atstovės. Aš į jas žiūriu be jokio geismo, bet savo mintyse dalinuosi intymiausiais gyvenimo momentais. Ties „Vingio“ stotele aš pradedu matyti kaip mes susitikinėjam. Nieko rimto, tik aš bandantis prajuokinti tą nuostabią raudonplaukę. Mes šnekamės apie dalykus, kurie iš esmės neturi prasmės. Po dviejų stotelių aš pripažįstu, jog ją myliu ir ji man atsako tuo pačiu. Mes augame, mūsų draugyste bręsta, kažkada atsiranda atžalos ir kasdienės bėdos. Mokesčiai už būstą, automobilį, malonūs rytai, kuomet atsikeli anksčiau vien tam, kad vėl pamatytum veidą žmogaus su kuriuo miegi jau penkiolika metų. Mes susenstam, bet laimės nepaleidę taip ir numirštam vienas kito glėby. Štai ir viskas, Vinco Kudirkos Aikštė, matyt čia jos stotelė ir ji išlipa. Fantazija baigėsi, smegenys ištemps dar vieną dieną.
Bet haliucinacijos sukelta simuliacija tavo širdies nepamalonina. Tu žinai, jog rytoj ryte ir vėl teks keltis pusę aštuonių. Tu vėl užsikaisi kavos, pasidarysi košės panašios į maistą, išgersi kavą, parūkysi, idant plaučiai ilgiau netrauktų, išsivalysi dantis ir patrauksi link vietos kurioje praleisi artimiausias dešimt valandų.

Tame jokios romantikos nėra. Nepradžiugins tavęs nei šviečianti saulė, nei melejonai eurų, nei gera socialinė padėtis.

Ir tu jau užsiauginai imunitetą baimei. „Kokiai baimei?“ paklaus brangus skaitytojas. Ne, tai nėra baime būti vienišu, tu jau seniai žinai, jog iš dangaus tavo palydovas nenužengs, kaip koks zombis miręs ant kryžiaus. Tu nebebijai, jog kažko nepadarei gyvenime. Tu nebebijai, jog tai yra paskutinis įrašas bloge, kurio niekas neskaito. Paskutinis jis bus ne dėl to, jog nebenori jo pildyti, paskutinis jis bus, nes pragare prastas bevielis internetas. Tu viso šito nebijai, mirtis atrodo visiškai juokingai, taip kaip juokingai atrodo Šiaurės Korėjos branduolinė programa, taip kaip juokingai atrodo Donaldo Trump’o agresyvi retorika, taip kaip juokingai atrodo tos visos jūsų skrybėlės ir fedoros.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas. Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas.
Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tik įdomu kodėl nebebijai? Turbūt kad su tuo gyveni jau kurį laiką. Keista, kai buvai vaikas viskas atrodė kiek šviesiau. Spalvų ir šilumos pilnos pievos glostė šviesius plaukus, o dabar jas suvelia tik tai pūvančiomis bananų žievėmis atsiduodantis šiaurės vėjas, sklindantis iš vietinio šiukšlyno.

Tokia realybė. Turbūt perdedu, bet tokia jau mano „natūra“. Ji tiek pat tikra kiek tikra yra anglijos futbolo ultros šypsena ar ar Jokubauskaitės pasiūlymai pareigūnams pasismaginti. Prieš jus aš jaučiuosi nuogas ir nieko nepasakęs, bet tai yra gerai. Kai neturėsiu ko jums pasakyti, tada turbūt aušra ir neišaus.

Noriu pridurti, brangus skaitytojau, jog mane visuomet galima pasikviesti bokalui alaus. Labai linksmos kompanijos neprižadu, tačiau keletą juokelių apie suglebusius bybius tikrai išstenėsiu.

Būkite mylimi.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kaip pamilti: Jules et Jim.

Šis įrašas bus apie kino šedevrą, kurį Dievinu ir tiesiog myliu. „Myliu“ – stiprus žodis, nenuvalkiok jo, skaitytojau. Turbūt įžangoje turėčiau pasakyt daugiau, negu du sakiniai, tad dar pridėsiu apie lietuvišką kiną. Lietuviškas kinas turi savo priešingybę – naująją prancūzų bangą. Taip kaip blogis turi savo priešingybę – gėrį, taip kaip neapykanta turi meilę, taip kaip Beatą Tiškevič atsveria sveikas protas ir racionalumas, taip lietuviško kino mėgstama tyla turi  prancūzų naujosios bangos keistumą, kuris tobulai užkamšo skyles dialoguose. Ir nors tas dalykas labai paprastas, kaip kad kojų mindymas po stalu, jis niekaip neatsibosta. Taip kaip neatsibosta šokoladas ar kontrabosas. Tiesiog paprasti dalykai yra genialūs ir nieko čia apie tai daugiau neprirašysi.

Neseniai rašiau apie lietuviško kino trydą ir apie tai, kaip netalentingi žmonės kovoja su ja. Apie tai, koks blogas yra tradicinis lietuviškas kinas ir kas per siurbėlės yra mūsų, tradicinio kino, režisieriai, galima parašyti keliolikos tomų esė, nes to neišsemiamo brudo yra pilna, lietuviškoji filmografija, bet argi jums būtų įdomu, jeigu nepateikčiau pavyzdžių, koks turi būti kinas ir kiek yra nukrypęs nuo to, lietuviškasis, agrarinis vėmalas.

Man kartais atrodo, jog mano neapykanta agrariniam, lietuviškam, medį drožinėjančiam kinui, konvertavosi į tokios pat apimties meilę prancūziškam kinui. Taip, kaip jaučiu neapykantą kiekvienai detalei Juzėno filmuose, taip aš jaučiu neapsakoma ir neapdainuojamą meilę kiekvienam prancūziškam filmui. Vien kalbai ir tai kaip jie moka skoningai pasirinkti aktorius.

Šiandien kalbėsiu apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmų kadrų ir kuris mane, išties, išmokė jausti. Tie, kas mane iš tikro pažįsta, žino, jog aš esu gana empatiškas žmogus. Empatiškas globalioms ir lokalioms žmonių problemoms. Visgi šis filmas mane privertė kažką pajusti. Toks jausmas, jog šis filmas buvo gera terapija, kuri tiesiog atgaivino mano sielą, nors ji jau buvo be pradėjusi virsti į sudūlėjusią fosiliją. Tie, kas tikitės, jog šį filmą aprašysiu ir išanalizuosiu kažkaip iš techninės pusės, tai jau galit šį langą uždaryti ir eit skaityt kažko kito, nes mano bloge požiūrio iš techninės pusės yra lygiai tiek, kiek dorų, darbščių žmonių Detroite ar Elektrėnuose.

Filmas – „Jules et Jim“ yra romantinė drama kurią, 1962 metais, pastatė ir prodiusavo prancūzų režisierius François Truffaut. Filmo veiksmas vyksta maždaug Pirmojo Pasaulinio Karo metais ir pasakoja istoriją apie tragišką meilės trikampį, kuris į save įtraukė prancūzą bohemietį Jim’ą, jo drovų draugą austrą Jules ir merginą, kuri vėliau tapo jo žmona, Catherine.

Filmas pastatytas pagal, to paties pavadinimo, Henri – Pierre Roché 1953 metais parašytą, pusiau autobiografinį romaną, kuriame aprašomi santykiai tarp jo, jo draugo rašytojo Franz Hessel ir merginos vardu Helen Grund, su kuria, Henri – Pierre buvo sumainęs vestuvinius žiedus (na ir šlykštus, agrarinis sakinys, bet tiek to).

Tiek turbūt apie filmą jums tereikia žinoti, nes nemėgstu labai spoilinti gerų filmų, tad jeigu susidomėsite, tai patys ir pasižiūrėsite, kas tame filme vyko ir kaip jis pasibaigė.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit - suprasit.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit – suprasit.

Žiūrėdamas šį filmą aš jaučiau labai stiprią šilumą. Nuotaika žiūrėjimui buvo labai tinkama, nes pats buvau įsivėlęs į šiokį, tokį, meilės ir santykių trikampį ir kiekvienas kadras, šiame filme, man leido suprasti kur turėčiau toje situacijoje nueiti ir kur atsidurti. Šis filmas priverčia jausti, jausti ne tam kad jaustum, ne tam kad pasakytum „aš jaučiu“, bet tam, kad jaustumeis kaip žmogus, kuris yra aukščiau gyvuliškų instinktų, žmogumi, kuris turi funkcionalią sielą. Šis filmas puikiai parodo, kas yra santykiai tarp dviejų, o kartais ir daugiau žmonių. Jis puikiai parodo, jog mes niekada nebūsime laimingi, jeigu bandysime savintis kitą žmogų ir visą tą procesą vadinsime „Meile“. Ši istorija nori pasakyti tau, brangus žiūrove, jog meilė, kuri riboja – neegzistuoja. Mes dažnai pamirštame, jog meilė turi būti kantri, meilė turi būti nesavanaudiška, meilė turi būti tas jausmas kuris išlaisvina, o ne uždaro mus į tam tikrą, lūkesčių ir moralės normų kalėjimą.

Šį filmą rekomenduoju visiems, kurie kada nors jautė ir buvo įskaudinti, bei tiems, kurie kažkuriuo gyvenimo momentu nežinojo kurį kelią pasirinkti. Iš ties, šis filmas yra visų mūsų išgelbėjimas, šis filmas puikiai parodo, kaip turi atrodyti puikiai funkcionuojanti mūsų rasė, nepaisant bet kokio jai metamo iššūkio.

Geriausias dalykas apie šį filmą yra tas, jog jis privers pamiršti visus jūsų matytus prastus filmus. Šio filmo ypatingoji galia yra ta, jog jis privers jus pamiršti visas tas tylos minutes ir valandas matytas tradiciniame lietuviškame kine. Šis filmas privers jus pamiršti visas tas, nepakeliamas valstietiškas problemas, kurias gvildena lietuviškas kinas. Šis filmas privers jus pamiršti tai, jog mūsų tauta buvo nuolatos prievartaujama. Šis filmas privers jus pamiršti, jog egzistavo toks dalykas kaip tremtis, kuri palietė mūsų senelių kartą. Šis filmas leis jums pamiršti pralaimėtą partizaninį karą, jis leis jums pamiršti dabartines problemas, bei grėsmes ir leis prisiminti tai, kad mes esame didinga žmonių rasė, o ne nuskriausta, rytų Europos tautelė.

Šis filmas jus pagrobs visom 105 minutėm ir pavers jus savo meilės įkaitais. Kitais žodžiais, šis filmas daugiau negu pusantros valandos taps jūsų antrąja puse, kurią pamilsite nuo pirmųjų kadrų ir pabaigoje, prisiminsite ją kaip vieną ryškiausių ir šviesiausių, savo gyvenimo epizodų.

Smagaus ir supratingo žiūrėjimo,
Gerbiamas skaitytojau.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos