Tag Archives: Šūdina

Apie viską, o gal ir apie nieką.

Jau praėjo nemažai laiko nuo mano paskutiniojo įrašo bloge. Atsiprašau visų žmonių kurie laukė (ten tų dviejų skaitytojų. Aišku nepagalvokit nieko blogo, nes aš ir jus abu vertinu, Mama ir fantome).

Kartais tiesiog nelabai yra apie ką rašyti. Visus kartais užklumpa pilkoji gyvenimo monotonija ir jai nieko nepadarysi. Nors nesupraskite manęs neteisingai: aš mėgstu monotonija. Tiesą pasakius monotoniški darbai esti patys įdomiausi, nes jie tau leidžia pabūti su savo mintimis. Kai dirbi ofise ar kur kitur, kur reikia panaudoti savo smegenis, tai neturi progos pasinaudoti šia dovana. Kai dirbi paprastą ir monotonišką darbą tavo smegenis neapsikrauna papildomu darbu ir gali laisvai skęsti mintyse ir fantazijose.

Įsivaizduokite, jog pakuojate sumuštinius kokiam nors faktoriuje ukuose. Jau? Gerai. Apie ką jūsų smegenis svajoja? Aš jums atsakysiu – jūsų smegenys kvescionuoja visokius absurdiškus dalykus.
„Kas atsitiktų jeigu į tą supistą sumuštinį įkiščiau padvėsusią žiurkę?“
„Kas atsitiktų jeigu dabar užsilenkčiau ir nugriūčiau ant konvejerio? Čiuju darbo diena toliau tęstųsi.“
„Kokia Kazachstano sostinė?“

Įdėjau "ZAZ" nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Įdėjau „ZAZ“ nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Dabar mano smegenis kvescionuoja kodėl apie tai rašau. Ir atsakymo nežinau. Atėjo ruoduo – metas naujiems liūdėsiams ir alkoholio liūnams, o tai reiškia pagausėjusį įrašų bloge skaičių. Jums gerai ir man gerai. Tik pažadėkit skaityt.

Šiaip per tą laiką nuo praeito įrašo labai daug visokių dalykų įvyko Lietuvoje, bet jie tokie bereikšmiai buvo, kad net neverta apie tai kalbėti. Per pastarąjį mėnesį tapo aišku, jog Užkalnis esti didžiausias Lietuvos selebritis. Jeigu paklaustumėte manęs, tai pasakyčiau, jog tai visai nėra blogai. Nes juk buvo tokie laikai, kai dėl didžiausio Lietuvos selebričio titulo kovojo Merūnas su Radži. Mes buvome taip žemai ir galiu pasakyti, kad per tuos dešimt metų mes visai aukštai pakilom.

Šiaip visas šis reikalas atrodo juokingai. Kažkaip. Nes juk mes visi iš esmės esame vienodi. Mes visi gyvename savo kažkokius susikurtus gyvenimus ir stengiamės kuo ilgiau išbūti komforto zonoje. Net visi tie nurauti asocialai iš tikro gyvena komfortabiliai, nes jie tokį gyvenimą pasirinko ir tuo keliu eina. Ir kas gi kardinalaus gali nutikti tavo gyvenime? Net jeigu laimėtum milijoną eurų, žmogau, tavo gyvenimas nepasikeistų nei kiek. Gal tik naują būstą įsigytum ir mašiną. Gal dar naują antrą pusę. Visi mes gyvenam savo gyvenimą ir svajojam, jog kas nors įvyks, bet kaip nieko tokia neįvyksta, taip neįvyksta.

Ir aš galiu nuliūdinti, jog nieko tokio ir neįvyks. Taip ir tekės ta gyvenimo upė ir vienintėliai sukrėtimai kuriuos pajusime bus artimųjų mirtys.

Žinau, liūdna, bet aš galiu paaiškinti kodėl taip yra. Vienas teologas ar koks nors mokslininkas iš Pietų Korėjos (man šie du dalykai yra vienodi) pareiškė neseniai, jog žemė esti pragaras. Nu ką aš galiu pasakyti, iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visai teisus. Mes kaip žmonija nieko daugiau neveikiam tik siekiam būti viršuje nepaisant visko. Dėl to vienas kitą nuolatos žudome. Iš pradžių kariavome. Po to vienas kitą užsiundėm teroristais. O dabar turim visokius narkotikus, ligas, Beatą Tiškevič ir lietuvišką repą. Net nesistebiu, jog mes, lietuviai, esame savižudžių tauta.

Iš tiesų, ką aš norėjau šiuo įrašu pasakyti yra labai paprasta. Kai man buvo dvylika metu ir kai supratau, jog mano pažastyse pradėjo augti plaukai, o nuo kaikurių klasiokių pasidarydavo ankšta kelnėse, aš susitikau su vienu induistu vienuoliu. Jis man pasakė, jog žemė esti skaistykla. Jis man pasakojo apie tai, jog žemėje esti rojus ir esti pragaras. Mes esame vidurinė Krišnos planeta ar kažkas panašaus. Ir žinote, jis buvo teisus. Juk mūsų žemėje galima išgyventi ir rojų ir pragarą. Daugiau jau to pragaro čia, bet turbūt to ir nusipelnėme.

Kai man buvo labai blogai ir aš maniau, jog jau baigiu išprotėti ir pamesti protą, aš to vienuolio visur ieškojau, norėdamas pabendrauti, bet niekur jo neradau. Ir pasakysiu nemeluodamas: drauge, jeigu skaitai šį įrašą ir atpažįsti mane (baltapūkį berniuką iš Molėtų, kuris paaukojo savo paskutinius sutaupytus 20lt) tai susisiek su manim, nes man nuolatos reikėtų tavo pagalbos, o ypač dabar.

Pabaigai norėčiau kažką pasakyti apie šį įrašą.
Koks šio įrašo moralas?
Šio įrašo moralas yra tas, jog ne kiekviena istorija turi moralą.

Ar tu tiki rock ‘n’ rollu?

Ar muzika gali išgelbėt tavo supistą sielą?

Tagged , , , , , , , ,

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Apie Dievą trumpai.

Ėjo 2016 mano močiutės ir keleto likusių krikščionių viešpačio metai, kai parašiau šį įrašą.  Tam tikrais gyvenimo tarpsniais, būčiau galėjęs save priskirti prie tikinčiųjų, bet dabar ne. Dabar aš save priskiriu prie netikėlių. Aš save priskirsiu prie tų kurie užsimerkia ir nenori matyt tų stebuklų, kuriuos mums parodo Dievas. Kiek kartų aš nesuvokiau to stebuklo, kurį man suteikia kitas žmogus, sakydamas jog aš to nematau ar man dar per anksti.

Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje, kiti suvokia tai kaip tašką į kurį derėtų sutelkti savo maldas, idant išleidžiant paskutinį atodūsį siela būtų išgelbėta. Tačiau Dievas egzistuoja labai paprastai, dievas egzistuoja ir apsireiškia mūsų gerumu vienas kitam. Be gerumo juk mes vienas kitą suplėšytume, be gerumo nepadėtume parkritusiam, be gerumo negalėtume nugalėti to kuris mums grasina blogiu. Gerumas – dievas, nuoširdumas – jo sūnus, o atlaidumas – šventoji dvasia. Persižegnokite šiam kryžiui kiekvieną vakarą ir eikite ramūs miegoti, nes žinosite jog dievas su jumis.

O kaip gi tas dievas kuriuo tiki kiti? Aš nežinau ar tikiu dievu ir jo sūnumi, kaip fizinėmis asmenybėmis. Aš nežinau nieko apie juos ir neturiu apie juos jokios nuomonės, tačiau nusivilčiau jeigu Dievas iš tikro egzistuotų.

Savo gyvenimą aš visuomet vedžiau ne taip kaip turėtų vesti tikras krikščionis. Jeigu yra kokia nors taisyklė ar nurodymas, kaip reikėtų gyventi doram tikinčiajam, tai aš ją esu sulaužęs. Turbūt tik išskyrus tą vietą, kur brolis užmušą brolį ar tėvas paaukoja sūnų. Nežinau iš ties ar tai vyko toje pasakoje, aš jos nesu skaitęs, tačiau esu girdėjęs apie tai, o aš mėgstu remtis nuogirdomis taip, lyg jos būtų tikros.

Nesvarbu kokiu piktu ir mūsų nenusipelniusiu matau aš dievą iš pačios populiariausios tikėjimo knygos, aš vis tiek manau jog būčiau jį nuvylęs. Aš nuviliu visus. Kiekvieną dieną gimsta ir miršta žmonės, kiekvienas iš mirštančiųjų turi savyje dalelę nusivylimo manimi, jog toks kaip aš jam nepadėjo, kiekvienas gimstantis gimsta su nusivylimu, jog jis atvyko į pasaulį kuriame egzistuoja tokie žmonės ir jie privers, vienu ar kitu momentu, suprasti jog tas egzistavimas yra nieko gero.

O aš nemėgstu nuvilti žmonių, aš mėgstu juos džiuginti, bet tai nesigauna. Turbūt jau supratote, jog manyje gyvena neviena ir ne dvi asmenybės, kurios visaip kartu su savimi kovodamos pritraukia žmones prie planuojamos sprogimo vietos ir tada nuspaudžia mygtuką, kuris susprogdiną pilną vagoną kiaulių mėšlo, kuris juos ir aptaško. Nuo viršugalvio iki kojų pirštukų. Ir to išvengti su manimi – beveik neįmanomas.

images

O kaip gi pomirtinis gyvenimas, bičiuliai? Ar jūs tikite į jį? Aš tai nežinau ar tikiu ar ne, bet aš tikiuosi, jog daugiau nieko nėra.

Manęs psichologė dažnai paklausia ar tikiu pomirtiniu gyvenimu? Aš visad atsakau, jog tikiu, jog yra didžiulis sodas, kažkur dangaus Palangoje, kuriame mes visi esame lygūs ir vieningi. Tačiau kaip tai yra liūdna savižudžiui. Tu gyveni ir automatiškai tave gyvenimas sužlugdo, numiršti, o ten vuolia, dar viena tokia pati fignia.

Supratimas, jog mus visada kažkas stebi yra kažkoks keistas. Nežinau kaip jūs, bet 10 dievo įsakymų laikymasis yra tam tikra Anatidefobijos atmaina, nes ką mes galime žinoti, gal Dievas išties yra antis.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Polinkis į suisidą kada nors vis tiek laimės.

Nuo vienišumo galima ir numirti. Teisingai, mokslininkai yra patvirtinę šį faktą, jog nuo vienišumo žmogui gali plyšti širdis ir ateiti 3,14zdakas. Gerai, kad čia yra blogas ir galiu rašyti belenką. Galiu keiktis ir galiu pateikti informaciją, kurios legitimumu nesu įsitikinęs. Iš ties, brangus skaitytojau, aš nežinau ar iš vienišumo gali sustoti širdis, bet aš tikiuosi, jog tai tiesa.

Ilgai nebuvo jokio įrašo ir apie nieką nekalbėjom, bet kam jums mano raudų ir sielvarto? Na bet šį įrašą paskaitykite ir džiaukitės, jog nesate visiškai vieniši. Tai yra dovana kuria turėtumėt vertinti.

Jeigu esate vieniši, aš jūsų pralinksminti negalėsiu. Tik pasakysiu, jog kažkuriuo momentu gyvenime pralaimėjote ir pasielgėte neteisingai. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite jog iš ties vieniši esate tik jūs. Beata Tiškevič nėra vieniša, Zvonkė bent du vyrus turi, žmoną turi net toks (čia cenzūros įdėsim) nedoras pilietis, kaip kad Paleckis. Aš kalbu apie tą blogąjį Paleckį.

Kvailesni, blogesni, piktesni, mažiau rūpestingi, ne tokie linksmi žmonės turi su kuo dalytis džiaugsmais, o jūs ir aš – neturime. Mes esame prastesni, nes kažkuriuo gyvenimo momentu mums rūpėjo kitokie dalykai. Mano atveju tai buvo alkoholis. Alkoholis ir meilė depresijai. Akivaizdu, jog toks išgama yra pasmerktas būti vienišu.

Ir mes kalbame apie vienatvę kuri tęsiasi ne mėnesį ir ne pusmetį. Ta tikroji vienatvė tęsiasi jau visą gyvenimą. Nors ta vienatvė ir nepriverčia niekaip išdrįsti perlipti balkono turėklą ir pažiūrėti kas bus, bet ji veikia.

Tavo smegenys net pradeda kurti alternatyvią realybę, idant neišprotėtum ir manytum jog viskas yra gerai. Kartais aš važiuoju viešuoju transportu. Neretai priešais mane sėdi ir dailiosios lyties atstovės. Aš į jas žiūriu be jokio geismo, bet savo mintyse dalinuosi intymiausiais gyvenimo momentais. Ties „Vingio“ stotele aš pradedu matyti kaip mes susitikinėjam. Nieko rimto, tik aš bandantis prajuokinti tą nuostabią raudonplaukę. Mes šnekamės apie dalykus, kurie iš esmės neturi prasmės. Po dviejų stotelių aš pripažįstu, jog ją myliu ir ji man atsako tuo pačiu. Mes augame, mūsų draugyste bręsta, kažkada atsiranda atžalos ir kasdienės bėdos. Mokesčiai už būstą, automobilį, malonūs rytai, kuomet atsikeli anksčiau vien tam, kad vėl pamatytum veidą žmogaus su kuriuo miegi jau penkiolika metų. Mes susenstam, bet laimės nepaleidę taip ir numirštam vienas kito glėby. Štai ir viskas, Vinco Kudirkos Aikštė, matyt čia jos stotelė ir ji išlipa. Fantazija baigėsi, smegenys ištemps dar vieną dieną.
Bet haliucinacijos sukelta simuliacija tavo širdies nepamalonina. Tu žinai, jog rytoj ryte ir vėl teks keltis pusę aštuonių. Tu vėl užsikaisi kavos, pasidarysi košės panašios į maistą, išgersi kavą, parūkysi, idant plaučiai ilgiau netrauktų, išsivalysi dantis ir patrauksi link vietos kurioje praleisi artimiausias dešimt valandų.

Tame jokios romantikos nėra. Nepradžiugins tavęs nei šviečianti saulė, nei melejonai eurų, nei gera socialinė padėtis.

Ir tu jau užsiauginai imunitetą baimei. „Kokiai baimei?“ paklaus brangus skaitytojas. Ne, tai nėra baime būti vienišu, tu jau seniai žinai, jog iš dangaus tavo palydovas nenužengs, kaip koks zombis miręs ant kryžiaus. Tu nebebijai, jog kažko nepadarei gyvenime. Tu nebebijai, jog tai yra paskutinis įrašas bloge, kurio niekas neskaito. Paskutinis jis bus ne dėl to, jog nebenori jo pildyti, paskutinis jis bus, nes pragare prastas bevielis internetas. Tu viso šito nebijai, mirtis atrodo visiškai juokingai, taip kaip juokingai atrodo Šiaurės Korėjos branduolinė programa, taip kaip juokingai atrodo Donaldo Trump’o agresyvi retorika, taip kaip juokingai atrodo tos visos jūsų skrybėlės ir fedoros.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas. Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tu esi vienas ir vienut vienutėlis. Ne, ne unikalius, o tiesiog vienišas.
Tu buvai keistas ir nesuprastas vaikas, o mama tave labai keistai rengė.

Tik įdomu kodėl nebebijai? Turbūt kad su tuo gyveni jau kurį laiką. Keista, kai buvai vaikas viskas atrodė kiek šviesiau. Spalvų ir šilumos pilnos pievos glostė šviesius plaukus, o dabar jas suvelia tik tai pūvančiomis bananų žievėmis atsiduodantis šiaurės vėjas, sklindantis iš vietinio šiukšlyno.

Tokia realybė. Turbūt perdedu, bet tokia jau mano „natūra“. Ji tiek pat tikra kiek tikra yra anglijos futbolo ultros šypsena ar ar Jokubauskaitės pasiūlymai pareigūnams pasismaginti. Prieš jus aš jaučiuosi nuogas ir nieko nepasakęs, bet tai yra gerai. Kai neturėsiu ko jums pasakyti, tada turbūt aušra ir neišaus.

Noriu pridurti, brangus skaitytojau, jog mane visuomet galima pasikviesti bokalui alaus. Labai linksmos kompanijos neprižadu, tačiau keletą juokelių apie suglebusius bybius tikrai išstenėsiu.

Būkite mylimi.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kodėl aš nekenčiu B. Tiškevič?

Vat manęs dažnai paklausia visokie mano pažįstami, kodėl aš taip nemėgstu Beatos, nejaugi jinai man kažką esti padariusi? Vat ne, nieko jinai man dar nepadarė, kol kas, bet aš jos nemėgstu taip smarkiai, kaip nemėgstu Norfos, lietuviško kino, delfio komentatorių ir panašių brudatstvų. Dar nemėgstu Užkalnio, bet ne todėl kad jis mane nervuotų kažkaip, bet todėl kad laikui bėgant jis tapo savo paties parodija, bet aš jį gerbiu. Dar labiau gerbt pradėjau po to, kai jis išleido savo vardo koldūnus, kurie, girdėjau esti visai neblogi, kas šiek tiek nuliūdina, nes šūdinų savo vardo koldūnų išleidimas būtų puikus vidurinis pirštas visiems tiems kurie putojasi ir tiems kurie drėksta, nuo jo rašliavų. Iš ties, po tokio akibrokšto aš jį net pamėgčiau.

Visgi grįžkime prie BT (omeny turiu ne British Telecom, bet Beatą Tiškevič, trumpinant bus daug lengviau). BT man nepatinka vien dėl to, kad ji egzistuoja. Aš suprantu, jog ji viską daro iš geros valios, idant padėtų tiems, kurie neretai būna neišgirsti ir nuskriausti, bet ji vienintelė Lietuvoje sugeba, bandydama padėti, dar labiau pakenkti. Blogiausia, jog ji turi nemažą pasekėjų būrį, kurių daugumą yra jauni žmonės, kurių nuomonę yra labai lengva suformuoti ir tą ji daro. Kiekvienas jos postas yra paaugliškas ir atrodo it trylikametės depresikės raštelis, išraižytas skriestuvu ant paskutinio klasės suolo. Jeigu jūs įsigilintumėte į tai, kokią ji žinutę siunčia tiems jauniems žmonėms, jūs suprastumėte, jog ta žinutė yra labai blanki, dažniausiai neegzistuojanti, o kartais ir kenkėjiška mums visiems ir puikus pavyzdys yra tas verktinių projektas.

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai...

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai…

Ji mano, jog su moterų prievartavimu ir žaginimu galima kovoti žodžiais ir tai puikiai atspindi pagrindinę, neveiksnaus ir perdėm tolerantiško jaunimo klaidą – pasitikėjimą tuom, kuom pasitikėti negalima. Tokie patys individai, paskendę pūvančiame leftizmo kubile, Europoje, dabar visaip bando kalbomis išspręsti pabėgėlių problemą ar Brexit klausimą. Pripažinkite, kol dar yra nekontroliuojamų segmentų mūsų visuomenėje, tol paprasčiausiu dialogu mes negalėsime tvarkyti opių problemų. Tik BT, norėdama padėti jaunuoliams, kuriems kareiviška sriuba atrodo per aštri, sugebėjo pakenkti Lietuvos interesams, kad ir netiesiogiai, bet perduodama puikią medžiagą, tiesiai Rusijos propagandai į rankas. BT yra žmogus, kuris išanalizuoja tik vieną žingsnį į priekį. BT yra lietuviško, socialinių tinklų, srauto Paulo Coelho. Jos žodžiai ir sakiniai yra giliai persmelkti nepamatuotu, paauglišku nepasitenkinimu, kuris nesiunčia jokios žinutės ir tai, Beatą Tiškevič paverčia pačiu paprasčiausiu infantiliu nieku.

Beata Tiškevič simbolizuoja absoliučiai viską, kas yra blogai šioje, jaunojoje kartoje. Dažnai griaudami ir kompromituodami, jauni žmonės nesupranta, kurią kovą jiems reikia pasirinkti. Nepalaikykite manęs netolerantišku šovinistu, aš neužsimerkiu prieš tas problemas, kurias iškelia tą pati BT, bet pasirinktas kovos laukas, akivaizdžiai vaisių neduoda, tad reikia jį keisti, idant visa ta kova netaptų ydinga mums visiems.

Blogiausia, jog tokių kaip aš yra didelė dalis, bet mūsų nuomonė nuskęsta geltonai – violetinėje jūroje, o tokie veikėjai kaip BT ir toliau, sėkmingai, formuoja jaunų žmonių nuomonę ir nukreipia ją neteisinga linkme.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos