Tag Archives: Trylikametė

Trijų balų felacija.

Geras pavadinimas, ar ne? Man patinka rašyti blog’ą vien tuo, kad tu pradedi viską nuo pavadinimo ir tada žiūri kur tekstas tave nuves. Šį kartą kažkaip nesinori rašyt apie visus tuos mentalius sutrikimus ir kitas proto ligas, noris parašyti apie dalykus kurie iš tikro mane labai jau nervina. O kas mane nervina? Mane nervina daug dalykų, bet labiausiai turbūt užknisa, tai jog mes į sueitį nežiūrim kaip į meno kūrinį, vat ir pasakiau tai garsiai, apie šitai ir bus mano įrašas.

Kažkaip noris viską pradėti nuo kokio nors pokšto, bet nieko labai juokingo ir nesugalvoju. Žinote tokius puslapius portaluose katruose yra rašoma apie visokias bletstvas? Aš turiu omenyje visokias „5 braškės“, „COSMOPOLITAN“ ir t.t. Neseniai čia pagalvojau, jog visi kas skaito ten tas istorijas apie neištikimus vyrus ir dešimtis būdų kaip viena moteris sugalvojo pamaloninti savo vyrą žino, jog tos visos istorijos yra išgalvotos. Redakcijoje sėdi kokia nors nepirmos jaunystės moteris, kuri tiesiog prisiskaičius knygų apie atspalvius aprašo dalykus kuriuos norėtų nuveikti su vyrų, kurį turėtų jeigu tik ant sofos gulinėjančios katės padarytų šiek tiek daugiau vietos.

Tik kam reikia to beribio neišnaudoto seksualinio potencialo jeigu mes turime daug tikrų istorijų kurias galime papasakoti? Visi portalų žmonės kurie skaitot mano blog’ą, aš kreipiuosi į jus. Norite didesnio skaitomumo? Meskite pinigų kokiam nors jaunuoliui kuris bent jau pusėtinai rašo (galite tai pasiūlyti ir man) ir tegul jis aprašo patirtus malonumus ir sunkumus, gyvenant pavyzdžiui sostinėje. Galit pasikviest kad ir kokį sausį kuris labai jau per lietuvišką nihilizmo prizmę bando atkartoti gerb. Henrio Činaskio gyvenimo būdą, nors dar ir daug trūksta iki tikrojo stiliaus atradimo, bet manau jis galėtų sukurpti kokį nors tekstą kartą per savaitę apie gyvenima degeneracijoje. Kas ten žino, gal po dešimties metų jis net ir man bus skaitomas.

Užsienyje yra labai populiarų naujienų portaluose talpinti pusiau gerų, bet nelabai žinomų rašytojų nenutrūkstantį pasakojimą apie kovą už būvį.

Bet grįžkime prie teksto esmės. Norėčiau pasakyti, jog aš esu labai savikritiškas ir niekada nepastebiu kada patinku kokiai nors dailiosios lyties atstovei. Rimtai, mano asmenybė yra suskilusi į dvi dalis. Į vieną kuri mano, jog esu visiškas nevykėlis kuris niekada negalėtų sužavėti kito žmogaus ir kitą, kuri mano jog aš esu tiesiog tobulas Dievo kūrinys, protingas, išvaizdus, sąmojingas ir žinantis how to give a great head. Aš tikiu, jog paskutinis faktas iš ties yra tiesa.

Bet savikritiškas savęs vertinimas iš ties yra gerai. Tu nieko nesitiki ir gali tik maloniai likti nustebintas. Dažniausiai, kai ateinu į pirmąjį pasimatymą man atrodo, jog aš jai visiškai nepatinku, bet ką tu, ką tu, vakaro pabaigoje, kai nusprendžiu jog jau laikas namo aš būdamas labai didelis džentelmenas, pasakau pasimatymo subjektui jog jau kviečiuosi taxi ir jeigu ji nori, ji gali važiuoti su manimi iki savo namų, o tada aš parvažiuosiu į savo guli ir už viską sumokėsiu, bet tada ji paima ir pasako „Tai gal geriau varom tiesiai pas tave“. Aišku aš labai greitai išrišu kame čia replės ir suprantu, jog man pasiseks jei prieš darbo dieną išeis pamiegoti bent porą valandų.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax'ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax’ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Bent jos nepasako, jog tavęs iš ties laukia didelis nusivilimas. Rimtai, kol viskas priklauso nuo tavęs, tol viskas būna gerai, bet kai ateina laikas felacijai – lauk bėdos. Šiaip toks dalykas išvis net nėra daromas po kaldra, lyg bijant jog netyčia į kambarį ateis tėtis ar mama ir dėl Dievo meilė, jeigu kažką darai gyvenime, tai padaryk tai iki galo if you catch the drift. Net nežinau kiek kartu teko po visko bandyt užmigt apsiklojus kaldra, kuri esti šlapesnė už rūsius Naujajame Orleane. Va jums ir istorija apie trijų balų felacija. Tokius dalykus darant reikia įdėt labai daug širdies ir mažiau kompleksuot. Pagalvokit apie tai moterys, nes mes vyrai daug padarome kad pasiektume savo. Ir dažniausiai dėl to rizikuojame savo geru vardu. Aš vien dėl to esu tapęs ne kartą tragišku kambarioku. Kas gi gali mėgti gyvent su žmogumi, kurį nuo tavęs skiria plona siena ir kuris dažnai mėgsta nueit į barą ir grįžt su kokia nors randomine mergina. Tokie dalykai tyliai nevyksta.

Lytinis suartėjimas, o ne būtinybė esti visų mokslų motina. Tai yra absoliučiai visko motina, jeigu paklaustumėt manęs, nes dėl to labai ir stengies. Aš, vien tam kad man pabučiuotų į falą, esu perskaitęs ir supratęs Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“. Tai aš ne tik pasiekiau savo, bet ir supratau visus keturis simuliacijos etapus.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Apie Dievą trumpai.

Ėjo 2016 mano močiutės ir keleto likusių krikščionių viešpačio metai, kai parašiau šį įrašą.  Tam tikrais gyvenimo tarpsniais, būčiau galėjęs save priskirti prie tikinčiųjų, bet dabar ne. Dabar aš save priskiriu prie netikėlių. Aš save priskirsiu prie tų kurie užsimerkia ir nenori matyt tų stebuklų, kuriuos mums parodo Dievas. Kiek kartų aš nesuvokiau to stebuklo, kurį man suteikia kitas žmogus, sakydamas jog aš to nematau ar man dar per anksti.

Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje, kiti suvokia tai kaip tašką į kurį derėtų sutelkti savo maldas, idant išleidžiant paskutinį atodūsį siela būtų išgelbėta. Tačiau Dievas egzistuoja labai paprastai, dievas egzistuoja ir apsireiškia mūsų gerumu vienas kitam. Be gerumo juk mes vienas kitą suplėšytume, be gerumo nepadėtume parkritusiam, be gerumo negalėtume nugalėti to kuris mums grasina blogiu. Gerumas – dievas, nuoširdumas – jo sūnus, o atlaidumas – šventoji dvasia. Persižegnokite šiam kryžiui kiekvieną vakarą ir eikite ramūs miegoti, nes žinosite jog dievas su jumis.

O kaip gi tas dievas kuriuo tiki kiti? Aš nežinau ar tikiu dievu ir jo sūnumi, kaip fizinėmis asmenybėmis. Aš nežinau nieko apie juos ir neturiu apie juos jokios nuomonės, tačiau nusivilčiau jeigu Dievas iš tikro egzistuotų.

Savo gyvenimą aš visuomet vedžiau ne taip kaip turėtų vesti tikras krikščionis. Jeigu yra kokia nors taisyklė ar nurodymas, kaip reikėtų gyventi doram tikinčiajam, tai aš ją esu sulaužęs. Turbūt tik išskyrus tą vietą, kur brolis užmušą brolį ar tėvas paaukoja sūnų. Nežinau iš ties ar tai vyko toje pasakoje, aš jos nesu skaitęs, tačiau esu girdėjęs apie tai, o aš mėgstu remtis nuogirdomis taip, lyg jos būtų tikros.

Nesvarbu kokiu piktu ir mūsų nenusipelniusiu matau aš dievą iš pačios populiariausios tikėjimo knygos, aš vis tiek manau jog būčiau jį nuvylęs. Aš nuviliu visus. Kiekvieną dieną gimsta ir miršta žmonės, kiekvienas iš mirštančiųjų turi savyje dalelę nusivylimo manimi, jog toks kaip aš jam nepadėjo, kiekvienas gimstantis gimsta su nusivylimu, jog jis atvyko į pasaulį kuriame egzistuoja tokie žmonės ir jie privers, vienu ar kitu momentu, suprasti jog tas egzistavimas yra nieko gero.

O aš nemėgstu nuvilti žmonių, aš mėgstu juos džiuginti, bet tai nesigauna. Turbūt jau supratote, jog manyje gyvena neviena ir ne dvi asmenybės, kurios visaip kartu su savimi kovodamos pritraukia žmones prie planuojamos sprogimo vietos ir tada nuspaudžia mygtuką, kuris susprogdiną pilną vagoną kiaulių mėšlo, kuris juos ir aptaško. Nuo viršugalvio iki kojų pirštukų. Ir to išvengti su manimi – beveik neįmanomas.

images

O kaip gi pomirtinis gyvenimas, bičiuliai? Ar jūs tikite į jį? Aš tai nežinau ar tikiu ar ne, bet aš tikiuosi, jog daugiau nieko nėra.

Manęs psichologė dažnai paklausia ar tikiu pomirtiniu gyvenimu? Aš visad atsakau, jog tikiu, jog yra didžiulis sodas, kažkur dangaus Palangoje, kuriame mes visi esame lygūs ir vieningi. Tačiau kaip tai yra liūdna savižudžiui. Tu gyveni ir automatiškai tave gyvenimas sužlugdo, numiršti, o ten vuolia, dar viena tokia pati fignia.

Supratimas, jog mus visada kažkas stebi yra kažkoks keistas. Nežinau kaip jūs, bet 10 dievo įsakymų laikymasis yra tam tikra Anatidefobijos atmaina, nes ką mes galime žinoti, gal Dievas išties yra antis.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kodėl aš nekenčiu B. Tiškevič?

Vat manęs dažnai paklausia visokie mano pažįstami, kodėl aš taip nemėgstu Beatos, nejaugi jinai man kažką esti padariusi? Vat ne, nieko jinai man dar nepadarė, kol kas, bet aš jos nemėgstu taip smarkiai, kaip nemėgstu Norfos, lietuviško kino, delfio komentatorių ir panašių brudatstvų. Dar nemėgstu Užkalnio, bet ne todėl kad jis mane nervuotų kažkaip, bet todėl kad laikui bėgant jis tapo savo paties parodija, bet aš jį gerbiu. Dar labiau gerbt pradėjau po to, kai jis išleido savo vardo koldūnus, kurie, girdėjau esti visai neblogi, kas šiek tiek nuliūdina, nes šūdinų savo vardo koldūnų išleidimas būtų puikus vidurinis pirštas visiems tiems kurie putojasi ir tiems kurie drėksta, nuo jo rašliavų. Iš ties, po tokio akibrokšto aš jį net pamėgčiau.

Visgi grįžkime prie BT (omeny turiu ne British Telecom, bet Beatą Tiškevič, trumpinant bus daug lengviau). BT man nepatinka vien dėl to, kad ji egzistuoja. Aš suprantu, jog ji viską daro iš geros valios, idant padėtų tiems, kurie neretai būna neišgirsti ir nuskriausti, bet ji vienintelė Lietuvoje sugeba, bandydama padėti, dar labiau pakenkti. Blogiausia, jog ji turi nemažą pasekėjų būrį, kurių daugumą yra jauni žmonės, kurių nuomonę yra labai lengva suformuoti ir tą ji daro. Kiekvienas jos postas yra paaugliškas ir atrodo it trylikametės depresikės raštelis, išraižytas skriestuvu ant paskutinio klasės suolo. Jeigu jūs įsigilintumėte į tai, kokią ji žinutę siunčia tiems jauniems žmonėms, jūs suprastumėte, jog ta žinutė yra labai blanki, dažniausiai neegzistuojanti, o kartais ir kenkėjiška mums visiems ir puikus pavyzdys yra tas verktinių projektas.

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai...

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai…

Ji mano, jog su moterų prievartavimu ir žaginimu galima kovoti žodžiais ir tai puikiai atspindi pagrindinę, neveiksnaus ir perdėm tolerantiško jaunimo klaidą – pasitikėjimą tuom, kuom pasitikėti negalima. Tokie patys individai, paskendę pūvančiame leftizmo kubile, Europoje, dabar visaip bando kalbomis išspręsti pabėgėlių problemą ar Brexit klausimą. Pripažinkite, kol dar yra nekontroliuojamų segmentų mūsų visuomenėje, tol paprasčiausiu dialogu mes negalėsime tvarkyti opių problemų. Tik BT, norėdama padėti jaunuoliams, kuriems kareiviška sriuba atrodo per aštri, sugebėjo pakenkti Lietuvos interesams, kad ir netiesiogiai, bet perduodama puikią medžiagą, tiesiai Rusijos propagandai į rankas. BT yra žmogus, kuris išanalizuoja tik vieną žingsnį į priekį. BT yra lietuviško, socialinių tinklų, srauto Paulo Coelho. Jos žodžiai ir sakiniai yra giliai persmelkti nepamatuotu, paauglišku nepasitenkinimu, kuris nesiunčia jokios žinutės ir tai, Beatą Tiškevič paverčia pačiu paprasčiausiu infantiliu nieku.

Beata Tiškevič simbolizuoja absoliučiai viską, kas yra blogai šioje, jaunojoje kartoje. Dažnai griaudami ir kompromituodami, jauni žmonės nesupranta, kurią kovą jiems reikia pasirinkti. Nepalaikykite manęs netolerantišku šovinistu, aš neužsimerkiu prieš tas problemas, kurias iškelia tą pati BT, bet pasirinktas kovos laukas, akivaizdžiai vaisių neduoda, tad reikia jį keisti, idant visa ta kova netaptų ydinga mums visiems.

Blogiausia, jog tokių kaip aš yra didelė dalis, bet mūsų nuomonė nuskęsta geltonai – violetinėje jūroje, o tokie veikėjai kaip BT ir toliau, sėkmingai, formuoja jaunų žmonių nuomonę ir nukreipia ją neteisinga linkme.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos