Tag Archives: Užmarštis

Apie viską, o gal ir apie nieką.

Jau praėjo nemažai laiko nuo mano paskutiniojo įrašo bloge. Atsiprašau visų žmonių kurie laukė (ten tų dviejų skaitytojų. Aišku nepagalvokit nieko blogo, nes aš ir jus abu vertinu, Mama ir fantome).

Kartais tiesiog nelabai yra apie ką rašyti. Visus kartais užklumpa pilkoji gyvenimo monotonija ir jai nieko nepadarysi. Nors nesupraskite manęs neteisingai: aš mėgstu monotonija. Tiesą pasakius monotoniški darbai esti patys įdomiausi, nes jie tau leidžia pabūti su savo mintimis. Kai dirbi ofise ar kur kitur, kur reikia panaudoti savo smegenis, tai neturi progos pasinaudoti šia dovana. Kai dirbi paprastą ir monotonišką darbą tavo smegenis neapsikrauna papildomu darbu ir gali laisvai skęsti mintyse ir fantazijose.

Įsivaizduokite, jog pakuojate sumuštinius kokiam nors faktoriuje ukuose. Jau? Gerai. Apie ką jūsų smegenis svajoja? Aš jums atsakysiu – jūsų smegenys kvescionuoja visokius absurdiškus dalykus.
„Kas atsitiktų jeigu į tą supistą sumuštinį įkiščiau padvėsusią žiurkę?“
„Kas atsitiktų jeigu dabar užsilenkčiau ir nugriūčiau ant konvejerio? Čiuju darbo diena toliau tęstųsi.“
„Kokia Kazachstano sostinė?“

Įdėjau "ZAZ" nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Įdėjau „ZAZ“ nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Dabar mano smegenis kvescionuoja kodėl apie tai rašau. Ir atsakymo nežinau. Atėjo ruoduo – metas naujiems liūdėsiams ir alkoholio liūnams, o tai reiškia pagausėjusį įrašų bloge skaičių. Jums gerai ir man gerai. Tik pažadėkit skaityt.

Šiaip per tą laiką nuo praeito įrašo labai daug visokių dalykų įvyko Lietuvoje, bet jie tokie bereikšmiai buvo, kad net neverta apie tai kalbėti. Per pastarąjį mėnesį tapo aišku, jog Užkalnis esti didžiausias Lietuvos selebritis. Jeigu paklaustumėte manęs, tai pasakyčiau, jog tai visai nėra blogai. Nes juk buvo tokie laikai, kai dėl didžiausio Lietuvos selebričio titulo kovojo Merūnas su Radži. Mes buvome taip žemai ir galiu pasakyti, kad per tuos dešimt metų mes visai aukštai pakilom.

Šiaip visas šis reikalas atrodo juokingai. Kažkaip. Nes juk mes visi iš esmės esame vienodi. Mes visi gyvename savo kažkokius susikurtus gyvenimus ir stengiamės kuo ilgiau išbūti komforto zonoje. Net visi tie nurauti asocialai iš tikro gyvena komfortabiliai, nes jie tokį gyvenimą pasirinko ir tuo keliu eina. Ir kas gi kardinalaus gali nutikti tavo gyvenime? Net jeigu laimėtum milijoną eurų, žmogau, tavo gyvenimas nepasikeistų nei kiek. Gal tik naują būstą įsigytum ir mašiną. Gal dar naują antrą pusę. Visi mes gyvenam savo gyvenimą ir svajojam, jog kas nors įvyks, bet kaip nieko tokia neįvyksta, taip neįvyksta.

Ir aš galiu nuliūdinti, jog nieko tokio ir neįvyks. Taip ir tekės ta gyvenimo upė ir vienintėliai sukrėtimai kuriuos pajusime bus artimųjų mirtys.

Žinau, liūdna, bet aš galiu paaiškinti kodėl taip yra. Vienas teologas ar koks nors mokslininkas iš Pietų Korėjos (man šie du dalykai yra vienodi) pareiškė neseniai, jog žemė esti pragaras. Nu ką aš galiu pasakyti, iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visai teisus. Mes kaip žmonija nieko daugiau neveikiam tik siekiam būti viršuje nepaisant visko. Dėl to vienas kitą nuolatos žudome. Iš pradžių kariavome. Po to vienas kitą užsiundėm teroristais. O dabar turim visokius narkotikus, ligas, Beatą Tiškevič ir lietuvišką repą. Net nesistebiu, jog mes, lietuviai, esame savižudžių tauta.

Iš tiesų, ką aš norėjau šiuo įrašu pasakyti yra labai paprasta. Kai man buvo dvylika metu ir kai supratau, jog mano pažastyse pradėjo augti plaukai, o nuo kaikurių klasiokių pasidarydavo ankšta kelnėse, aš susitikau su vienu induistu vienuoliu. Jis man pasakė, jog žemė esti skaistykla. Jis man pasakojo apie tai, jog žemėje esti rojus ir esti pragaras. Mes esame vidurinė Krišnos planeta ar kažkas panašaus. Ir žinote, jis buvo teisus. Juk mūsų žemėje galima išgyventi ir rojų ir pragarą. Daugiau jau to pragaro čia, bet turbūt to ir nusipelnėme.

Kai man buvo labai blogai ir aš maniau, jog jau baigiu išprotėti ir pamesti protą, aš to vienuolio visur ieškojau, norėdamas pabendrauti, bet niekur jo neradau. Ir pasakysiu nemeluodamas: drauge, jeigu skaitai šį įrašą ir atpažįsti mane (baltapūkį berniuką iš Molėtų, kuris paaukojo savo paskutinius sutaupytus 20lt) tai susisiek su manim, nes man nuolatos reikėtų tavo pagalbos, o ypač dabar.

Pabaigai norėčiau kažką pasakyti apie šį įrašą.
Koks šio įrašo moralas?
Šio įrašo moralas yra tas, jog ne kiekviena istorija turi moralą.

Ar tu tiki rock ‘n’ rollu?

Ar muzika gali išgelbėt tavo supistą sielą?

Tagged , , , , , , , ,

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Neišsiųstas laiškas

Aš daug rašau pastaruoju metu. Rašau ilgą pasakojimą kuris vieną dieną galbūt taps knyga kurią skaitys visi mūsų šalies hipsteriai. Apie ką ta knyga? Apie tai, apie ką ir yra visos pasaulio knygos – apie meilę. Ir berašydamas pagalvojau, jog visai jums būtų smagu perskaityti vieną ar kitą eilutę. Šiandieną aš parodysiu vieną laišką, kurį parašiau merginai kurią myliu. Kadangi nėra reikalo jums žinot jos vardo, o ji pati žino apie mano jausmus man, tad jos vardą pakeičiau į „X“. Šis laiškas buvo parašytas į mažą užrašų knygelę, kurią norėjau palikti kaip prisiminimą po savęs.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

 

2016 metų sausio 4 d. Pirmadienis

Brangi X,

Aš vis dar Tave myliu ir to negali pakeisti nei bėgantis laikas, nei tas milžiniškas atstumas kuris mus skiria, nei stiprėjantis noras paleisti Tave iš mano minčių narvo, kuriame laikau paskutinius šiltus prisiminimus apie Tave. Šiuos žodžius rašau ne tam, kad šis laiškas Tave pasiektų ir kažką pakeistų, šį laišką rašau tam, kad jis mane nuramintų. Nepaisant to, kad mano meilė tau yra be atsako, nepaisant to, kad viskas nebebus taip kaip anksčiau, aš žinau, jog nuoširdus prisipažinimas sau pačiam jog vis dar vaikštau, kvėpuoju, valgau, dirbu ir gyvenu Tavimi ir meile Tau man padeda suprasti ir pajusti, jog vis dar esu pilnavertis žmogus.

Mes palikome vienas kito gyvenime labai stiprius įspaudus. Akivaizdu, jog aš nenoriu, jog tie dalykai, kurie buvo mūsų santykių nadyru, lydėtų tave ir menkintų mano atvaizdą tavo atmintyje. Visgi yra labai šlykštu žinoti, jog aš tikrai nesu nusipelnęs, jog mane atsimintum kaip vieną iš šviesiausių laikotarpių savo gyvenime.

Norėčiau tik kad žinotum, jog tai ką jutau ir išgyvenau būdamas su Tavimi, buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Tačiau nepaisant to, kiek daug meilės Tau vis dar šildo mane iš vidaus, reikia pripažinti jog mūsų laikas baigėsi.

Vienintelis dalykas kurio iš tiesų noriu iš Tavęs, aš noriu jog gyventum savo gyvenimą kiek įmanoma labiau spalvotai ir laimingai. Tavo laimė man suteiktų daug džiaugsmo. Myliu Tave.

Visuomet Tavo,
Aivaras.

 

Prie šio laiško norėčiau dar pridėti vieną mintį: Rašykite laiškus brangieji. Jūs galite jų net ir neišsiųsti, bet juos visuomet smagu pavartyti ir dar kartą išjausti jausmus kuriuos tuo metu jautei.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Kaip pamilti: Jules et Jim.

Šis įrašas bus apie kino šedevrą, kurį Dievinu ir tiesiog myliu. „Myliu“ – stiprus žodis, nenuvalkiok jo, skaitytojau. Turbūt įžangoje turėčiau pasakyt daugiau, negu du sakiniai, tad dar pridėsiu apie lietuvišką kiną. Lietuviškas kinas turi savo priešingybę – naująją prancūzų bangą. Taip kaip blogis turi savo priešingybę – gėrį, taip kaip neapykanta turi meilę, taip kaip Beatą Tiškevič atsveria sveikas protas ir racionalumas, taip lietuviško kino mėgstama tyla turi  prancūzų naujosios bangos keistumą, kuris tobulai užkamšo skyles dialoguose. Ir nors tas dalykas labai paprastas, kaip kad kojų mindymas po stalu, jis niekaip neatsibosta. Taip kaip neatsibosta šokoladas ar kontrabosas. Tiesiog paprasti dalykai yra genialūs ir nieko čia apie tai daugiau neprirašysi.

Neseniai rašiau apie lietuviško kino trydą ir apie tai, kaip netalentingi žmonės kovoja su ja. Apie tai, koks blogas yra tradicinis lietuviškas kinas ir kas per siurbėlės yra mūsų, tradicinio kino, režisieriai, galima parašyti keliolikos tomų esė, nes to neišsemiamo brudo yra pilna, lietuviškoji filmografija, bet argi jums būtų įdomu, jeigu nepateikčiau pavyzdžių, koks turi būti kinas ir kiek yra nukrypęs nuo to, lietuviškasis, agrarinis vėmalas.

Man kartais atrodo, jog mano neapykanta agrariniam, lietuviškam, medį drožinėjančiam kinui, konvertavosi į tokios pat apimties meilę prancūziškam kinui. Taip, kaip jaučiu neapykantą kiekvienai detalei Juzėno filmuose, taip aš jaučiu neapsakoma ir neapdainuojamą meilę kiekvienam prancūziškam filmui. Vien kalbai ir tai kaip jie moka skoningai pasirinkti aktorius.

Šiandien kalbėsiu apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmų kadrų ir kuris mane, išties, išmokė jausti. Tie, kas mane iš tikro pažįsta, žino, jog aš esu gana empatiškas žmogus. Empatiškas globalioms ir lokalioms žmonių problemoms. Visgi šis filmas mane privertė kažką pajusti. Toks jausmas, jog šis filmas buvo gera terapija, kuri tiesiog atgaivino mano sielą, nors ji jau buvo be pradėjusi virsti į sudūlėjusią fosiliją. Tie, kas tikitės, jog šį filmą aprašysiu ir išanalizuosiu kažkaip iš techninės pusės, tai jau galit šį langą uždaryti ir eit skaityt kažko kito, nes mano bloge požiūrio iš techninės pusės yra lygiai tiek, kiek dorų, darbščių žmonių Detroite ar Elektrėnuose.

Filmas – „Jules et Jim“ yra romantinė drama kurią, 1962 metais, pastatė ir prodiusavo prancūzų režisierius François Truffaut. Filmo veiksmas vyksta maždaug Pirmojo Pasaulinio Karo metais ir pasakoja istoriją apie tragišką meilės trikampį, kuris į save įtraukė prancūzą bohemietį Jim’ą, jo drovų draugą austrą Jules ir merginą, kuri vėliau tapo jo žmona, Catherine.

Filmas pastatytas pagal, to paties pavadinimo, Henri – Pierre Roché 1953 metais parašytą, pusiau autobiografinį romaną, kuriame aprašomi santykiai tarp jo, jo draugo rašytojo Franz Hessel ir merginos vardu Helen Grund, su kuria, Henri – Pierre buvo sumainęs vestuvinius žiedus (na ir šlykštus, agrarinis sakinys, bet tiek to).

Tiek turbūt apie filmą jums tereikia žinoti, nes nemėgstu labai spoilinti gerų filmų, tad jeigu susidomėsite, tai patys ir pasižiūrėsite, kas tame filme vyko ir kaip jis pasibaigė.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit - suprasit.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit – suprasit.

Žiūrėdamas šį filmą aš jaučiau labai stiprią šilumą. Nuotaika žiūrėjimui buvo labai tinkama, nes pats buvau įsivėlęs į šiokį, tokį, meilės ir santykių trikampį ir kiekvienas kadras, šiame filme, man leido suprasti kur turėčiau toje situacijoje nueiti ir kur atsidurti. Šis filmas priverčia jausti, jausti ne tam kad jaustum, ne tam kad pasakytum „aš jaučiu“, bet tam, kad jaustumeis kaip žmogus, kuris yra aukščiau gyvuliškų instinktų, žmogumi, kuris turi funkcionalią sielą. Šis filmas puikiai parodo, kas yra santykiai tarp dviejų, o kartais ir daugiau žmonių. Jis puikiai parodo, jog mes niekada nebūsime laimingi, jeigu bandysime savintis kitą žmogų ir visą tą procesą vadinsime „Meile“. Ši istorija nori pasakyti tau, brangus žiūrove, jog meilė, kuri riboja – neegzistuoja. Mes dažnai pamirštame, jog meilė turi būti kantri, meilė turi būti nesavanaudiška, meilė turi būti tas jausmas kuris išlaisvina, o ne uždaro mus į tam tikrą, lūkesčių ir moralės normų kalėjimą.

Šį filmą rekomenduoju visiems, kurie kada nors jautė ir buvo įskaudinti, bei tiems, kurie kažkuriuo gyvenimo momentu nežinojo kurį kelią pasirinkti. Iš ties, šis filmas yra visų mūsų išgelbėjimas, šis filmas puikiai parodo, kaip turi atrodyti puikiai funkcionuojanti mūsų rasė, nepaisant bet kokio jai metamo iššūkio.

Geriausias dalykas apie šį filmą yra tas, jog jis privers pamiršti visus jūsų matytus prastus filmus. Šio filmo ypatingoji galia yra ta, jog jis privers jus pamiršti visas tas tylos minutes ir valandas matytas tradiciniame lietuviškame kine. Šis filmas privers jus pamiršti visas tas, nepakeliamas valstietiškas problemas, kurias gvildena lietuviškas kinas. Šis filmas privers jus pamiršti tai, jog mūsų tauta buvo nuolatos prievartaujama. Šis filmas privers jus pamiršti, jog egzistavo toks dalykas kaip tremtis, kuri palietė mūsų senelių kartą. Šis filmas leis jums pamiršti pralaimėtą partizaninį karą, jis leis jums pamiršti dabartines problemas, bei grėsmes ir leis prisiminti tai, kad mes esame didinga žmonių rasė, o ne nuskriausta, rytų Europos tautelė.

Šis filmas jus pagrobs visom 105 minutėm ir pavers jus savo meilės įkaitais. Kitais žodžiais, šis filmas daugiau negu pusantros valandos taps jūsų antrąja puse, kurią pamilsite nuo pirmųjų kadrų ir pabaigoje, prisiminsite ją kaip vieną ryškiausių ir šviesiausių, savo gyvenimo epizodų.

Smagaus ir supratingo žiūrėjimo,
Gerbiamas skaitytojau.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos