Monthly Archives: spalio 2014

„Jonas Jonaitis…..Freelancer at Jonas Jonaitis Photography“

Sveiki gyvi. Long time no see, kaip sakoma Amerikonijoje.

Iš esmės, atsibodo rašyt apie politiką, tad nerašysiu apie tai kaip susimovė Mantas Adomėnas, prigautas apsukraus, kišenvagio stambiu mastu. Nekalbėsiu ir apie Putiną, nes tai tokia pat maloni tema, kaip ir tema apie tiesiosios žarnos prolapsą, nors pastaroji tema šiuo metu yra kažkiek pozityviau nuteikianti. Šiandien kalbėsiu apie meno žmones arba kaip jie save dažnai mėgsta pavadinti „laisvai samdomi fotografai/poetai/novelistai/režisieriai/analinių kaiščių testuotojai ir yada yada„. Šie žmonės man kelią šleikštulį ir baimę labiau negu Ebola, Egidijus Dragūnas, prostatos vėžys ar atominės bombos sprogimas Vilniuje.

Svarbiausi dalykai – pirma. Naujųjų laikų patarlė byloja – Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nebent nupirkai savo paauglei dukrai NIKON fotoaparatą, tada tai tau 3,14zdec. Nors ir nelaikau fotografijos dideliu menu (čia jau mane galit apmėtyt kiaušiniais, akmenimis ar gemalais, bet nelaikau, nors tu ką. Per daug kompromiso, per mažai kūrybos.), visgi yra fotografų kurie išties daro velnionišką darbą, laukia tobulų kadrų (nors kartais juos ir praleidžia, nes kai kurie dalykai yra per daug šventi, jog juos suterštum vulgariu kameros šūviu), o ne laksto po laukus ir nefotografuoja varpelių, ramunėlių ar savo draugų, apsikabinusių teliuką ar dar kokį biesą. Ir jie nesupranta to, kad yra kūrybiškai neįgalūs, taip kaip to nesupranta ir tos mažos, 10 – 15 niekam nekenkiančių makakų (bet vistiek makakų) grupelės, kurios tą tariamo „menininko“ lėkštumu, bei šunų apmyžtų, rudens lapų kvapu dvelkiančius darbus maitina tokiais pat lėkštais, nieko vertais ir net žalingais komplimentais.

la la la

Čia matome vieną nuotrauką, katrą radau viename iš daugelio, iš esmės noneiminių photography puslapių. Aš net neabejoju, jog šios varganos kompozicijos autorė ištikro mano esanti tikra Katerina Plotnikova, bet ištikro daug originalesnių už jos kompozicijų galima rasti kiekviename beprotnamyje, kuriame yra bent vienas ligonis, kuris savo šūdais mėgsta tepliot sienas.

Mano mėgiamiausias naujųjų laikų filosofas Jean Baudrillard savo knygoje The Conspiracy of Art yra pasakęs, jog šiuolaikinis menas bando atitraukti žmogų nuo realybės ir aš su juo sutinku, bet nevisiškai. Nuo realybės jus, mieli skaitytojai, bando atitraukti pretenzingi ir netalentingi padarai. Jie nenaudoja savo talento, vaiskių spalvų ir nuostabios kompozicijos, tam kad sukurtų iliuziją, jog toks pasaulis egzistuoja. Jie naudoją savo patologišką nesugebėjimą kurti originalias kompozicijas ir netgi, blyn, nuspausti mygtuko reikiamu metu.

Taigi, mieli skaitytojai, jeigu jūs, vieną dieną atsikėlėte su erekcija, šlapia dziundze ar su spuogu iškilusiu pažastyje ir nusprendėte sukurti savo Photography puslapį Facebook’e, tai geriau nedarykite to. Nebent norite padaryti kažką sąmojingo ir taip pašieptumėte tuos likimo nuskriaustus žmones, tuomet atiduokite savo best’ą ir tegul jie visi springsta savo pykčio, bei pavydo putom, besiverženčiom jiems iš gerklių, matant jog jūsų gerbėjų armija yra du, tris ar keturiasdešimt kartų didesnė už jų menką, šiknas laižančių makakų grupelę.

Taip smagiai pradėję, pereikime prie kito šūdų katilo – poetų. Nors čia ir nėra taip linksma ir malonu, bet pastaruoju metu darosi vis linksmiau. Taip, jūs žinote apie ką aš, apie dydijį, bei legendinį, lietuviškąjį Bukovskio, bei Ezra Poundo mišinį – m. leknicką. Juokauju, Bukovskis ir Poundas yra Dieviškai talentingi Dievo vaikai, kai tuo tarpu leknicko kūryba ištikro net nera kūryba, tai tiesiog aborto metu iš gimdos ištrauktas vaisiaus šiknos skruostas. Prie leknicko, net Erlickas atrodo kaip tikras genijus, o Balys Sruoga kaip tikras prozos Dievas, nužengęs nuo debesies į šį pasaulį. Aš net neabejoju, jog leknickas yra vienas iš apokalipsės šauklių, mat paskui jį driekiasi ilga eilė moterų, kurios žavisi jo verksmais ir verkšlenimais. Jis atrado pačią pažeidžiamiausią sritį – merginas, kurios laukia ir niekada nesulauks princo ant balto žirgo, kuris atjojęs su laužtuvu praskės jų kojas, nuvalys voratinklius ir pelėsius ir suplėšys jų, seniai sugižusias mergystės plėves.

Blemba, tas bičas netgi davė interviu 15min.lt portalui, apie tai kokia jo kūryba yra nuostabi ir tobulai romantiška. Skaitydamas tą straipsnį vėmiau tris kartus, beje, ačiū kad paklausėt.

kokiobybio

Išsaugodamas šį (nežinau kaip šitą ekskrementų kibirą pavadint, tad patys sugalvokite epitetą) savo kompiuteryje, užsirašiau #kokiobybio. Manau jog tai paaiškina viską, tiesiog ffs, užsiaugink porą kiaušų ir nustok žliumbęs.

Jeigu šis pasaulis būtų tobulas, niekas nesugalvotų skaityt leknicko, 50 pilkų šūdų ir kitokio mėšlo kurį parašė vaikystėje išnaudota dėdės, niekada seksualiai nepasitenkinanti kaliausė, bet ji turi pinigų, o aš ne, taip kad geris – 0, šūdai – 1.

Gyvename baisiais laikais. Niekas nebevertina tikrumo ir tikrų talentų. Visiem rūpi tik šūdai įvynioti į gražias pakuotes.

 

Eikite su ramybe vaikai mano, šiandienai gana.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos