Šiauškim iš ES, tai bent NATO liksim.

Vakar, Europos Parlamente, kultūrinio marksizmo atmatos, pasivadinusios save „liberalais“, iš esmės nutarė naikinti NATO Euromarksizmo Sąjungoje. Europos Parlamentas ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos. ( plačiau ) Ir šioje vietoje tapo aišku, kad net patys kvailiausi vatnikai iš esmės buvo teisūs sakydami, jog vieną sąjungą pakeitėme į kitą. Žinoma, kol kas perdedu tai sakydamas, bet tuoj jums taps aiškiau.

Tie kas mane skaito jau kurį laiką, tai žino mano pomėgį šuoliuoti nuo minties iki minties, taip kaip paučius greitėnas šuoliuoja nuo vieno melo prie kito. Bet apie tas, moralę pamynusias išgamas, bus atskira kalba kitame įraše ir tų įrašų gausis net gi ne viena dešimtis.

Europos Sąjungai jau kurį laiką vadovauja net ne leftistinės, bet visiškai atvirai komunistinės žertvos. Ne visada taip buvo, buvo gal koks dešimtmetis kai normalūs žmonės valdė ES, bet šiaip tai visada ši sąjunga buvo didesnių ar mažesnių pyzdukų inkubatorius.

Skaitytojai kurie domisi istorija, o tokių manau yra nemažai, atsimena ką Šaltojo Karo pabaigojo išdarinėjo apkepėlės, varliaėdžiai ir vokietukai. Kuomet prasidėjo karinis konfliktas Afganistane, Baltuosiuose rūmuose sėdėjo toksai Carteris (kuris dabar iš džiaugsmo trina rankutėm, mat po Obamos aštuonerių metų destrukcijos, jis jau oficialiai nebėra šūdiniausias JAV prezidentas) ir tik akutėm klapsėjo žiūrėdamas kaip ant kojų bando stotis visa Sovietija. Ten jis, kiek pamenu, dar kažką gero lyg ir padarė, bet ant tiek mizernai, kad net tingiu ieškot apie tai informacijos.

 

Q: Kuo Obama skiriasi nuo mėnesį naudoto kačių kraiko, į kurį savo gamtinius reikalus atlikinėjo žmogus?
A: Kraiku.

 

Tuomet į Baltuosius Rūmus įžengė pats šauniausias lyderis nuo tų laikų, kai mokyti ir telkti žmones aplink save pradėjo Jėzus. Žinoma aš kalbu apie Ronaldą Reaganą. Seras Ronaldas buvo nesisteminis prezidentas ir neturėjo jokių saitų su jau tuomet išsibujojusia nomenklatūra, toks, koks dabar yra Donald J. Trump. O kadangi jo nevaržė jokios nomenklatūros primestos taisyklės, tai jis iš karto pasiraitojo rankovės ir sėdo prie darbų. Tuomet jau net kvailiausiam suskiui Kremliuje tapo aišku, jog reikia kuo greičiau pradėti demonizuoti naująjį Prezidentą.

Vat čia jau ir prienam prie euromarksistinių dundukų. Kai Reaganas nusprendė smaugt sovietines lervas ir dislokuot Tomahawk raketas Europoje (kurios galėjo per 5 minutes pasiekt Maskvą),  visi europiniai pyzdukėliai, Kremliaus diversantų triggerinti kalbom apie atominius grybus – chujybus, pradėjo masinius pacifizmo protestus. Gerai, kad buvo toks dalykas kaip Didžioji Britanija ir kita nuostabi politikė – Margaret Thatcher (šiaip aš ją palyginčiau su Marija Magdaliete, mat ji buvo labai svarbi, bet nepakankamai įvertinama dabar) kurios dėka visa ta ginkluotė atsidūrė D. Britanijos teritorijoje. Jeigu ne Geležinė Ledi, tai kažin kaip ten būtų pasibaigę, bet turime padėkoti Dievui, jog labai laiku ir vietoje atsirado ši politinė pora.

Čia matote G. Verhofstadt ir J. Trudeu. Nuo šiol jie kartu filmuosis animacinio filmo „Karvė ir Viščiukas“ tęsinyje – „Kariesas ir Pyzdaboliukas

Tokia vat įžanga buvo į tai, kurią galima būtų sutrumpinti iki tiek: nuo pat ES įkūrimo vokiečiai, italai ir prancūzai atvirai komunistavo ir buvo prorusiški. Tai net nenuostabu, jog dabar visas šias, moralines šiukšles, valdo prisiekę komuniagos  –  tobulas technokratas iš Liuksemburgo J.C. Junckeris, italų komunistė Mogherini, vokiečių komunistas Schultzas ir draugai. Visi jie verti vienas kito. J. C. Junckeris net ir nesislepia savo komunistinių pažiūrų, mat Gorbačiovą, kuris tiesiogiai davė įsakymą traiškyti žmones prie Televizijos Bokšto, jis pavadino laisvės ir vilties simboliu, o Fidelį Castro – paprasto žmogaus herojumi. Dar man patinka vienas toks pyzdukėlis Guy Verhofstad kuris visaip kaip laižo pudendą Kanados praimui/komuniagai. Tokia vat ta Euromarksistinė Sąjunga.

Ir tas marksizmas/komunizmas niekaip kažkaip atrodo neišraunamas. Jau dabar, kai mes neperseniausiai išsivadavome iš viso šio mėšlo, jaunieji greitėnai laksto su butaforiniais automatais po renginius prikimštus sovietinės simbolikos ir teigia nematantis nieko blogo.
O dabar grįžkime prie to, nuo ko ir pradėjome. Taigi ką reiškia tai, jog Europos Parlamentas ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos?

Europos sąjungos centralizacijos stiprinimas reiškia, jog anksčiau ar vėliau Briuselio marksistai turės neribotą valdžią ir mūsų seimo, bei teisinių struktūrų egzistavimas bus tik faktinis. Iš esmės dabar yra dedamas pamatas federacinei Europos Unijai. Visuomet yra geriau būti vakaruose ir Europoje, bet Europa jau daugiau negu 60 metų yra išsigimusi. Tai nereiškia, jog mes padarėme klaidą stodami į šią sąjungą. Iš esmės, tai buvo labai geras žingsnis, tiesiog dabar pati Europos Sąjungą mus stumia į labai keblią padėtį. „Iš esmės G. Verhofstadtas siūlo apriboti ar apskritai panaikinti Europos Sąjungos valstybių narių teisę atsisakyti vykdyti kolektyvinius sprendimus“, – rašo BBC.

Apie Bendrijos finansų ministro postą daug nešnekėsiu, nes man Europos Sąjungos ekonominė struktūra dar ir dabar yra mistika, bet galiu pasakyti, jog tai reiškia, kad kiekvieno ES piliečio sumokami mokesčiai palaipsniui susitelks į vienas rankas, o ES rankos pinigų kultūriniam marksizmui tikrai negaili.

O dabar prie svarbiausio – bendros europinės armijos. Tai yra visiška tragedija, tai yra aukštai iškeltas pirštas visam NATO blokui. Tai yra vakarų civilizacijos glaudaus bendradarbiavimo byrėjimo pradžia.  Bendra ES kariuomenė būtų visiška tragedija mums dėl daugelio priežasčių. Pirma: Ar ji mus yra pasiruošusi ginti? Aš galiu garantuoti, kad egzistuoja absoliučiai nulinė tikimybė, jog Rusijos agresijos atveju prieš Baltijos šalis, kas nors, apart lenkų iš tos kariuomenės bent pirštą pajudintų. Hipsteriukai oranžinėm kelnytėm palakstytų degeliodami žvakeles ir baigtųsi. Tai žinodamas Putinas, iškart po įsitvirtinimo Baltarusijoje tai ir pabandytų.

Antras dalykas yra tas, jog tokiai kariuomenei sukurti reikėtų ne vienerių metų ir be NATO palaikymo visa Europa būtų visiškai be jokių karinių pajėgų. Juk kariuomenė yra labai sudėtingas mechanizmas ir ponas Audrius Bačiulis iškėlė nemažai labai svarbių klausimų: Kokia bus Euroarmijos komandinė kalba? Kokios bus Euroarmijos štabų procedūros? Koks bus Euroarmijos ryšių standartas? Kokie bus Euroarmijos ginkluotės suderinamumo standartai? Kokia bus Euroarmijos uniforma ir karinė tradicija? Ir kas gi bus atsakingas už branduolinį ginklą? Kas turės Europoje tą teisę nuspausti raudoną mygtuką?

O suvis svarbiausia yra tai, jog ES pamažu virsta Putino sapnu. ES nori savo kariuomenės be karių ir technikos, iš esmės ji egzistuotų ant popieriaus, bet niekur fiziškai jos nebūtų. Šiek tiek jums įvado: Europa, turėdama didžiausią BVP pasaulyje, 500 mln gyventojų ir šiuolaikines karines technologijas, realiai negali, be išorinės pagalbos, apsiginti nuo Rusijos, turinčios 140 mln. gyventojų, ir kurios BVP prilygsta Italijai. Tad kodėl taip yra? Visų pirma, tai akivaizdu, jog didžiųjų ES šalių lyderiai yra Rusijos įtakos zonoje dėl dujų/ideologijos ir gal net kyšių. Ir tai patvirtina faktas, jog  šiuos metus Junckeris pradėjo priešindamas Europą su JAV ir pagal Putino dūdelę šokdamas pacifizmo kadrilį. Jo manymu (kaip ir daugumos leftistinių pyzdukų), NATO narėms Europoje nereikia vykdyti savo įsipareigojimų dėl šalies gynybos, net kai to atvirai reikalauja svarbiausias Europos karinis sąjungininkas. Tik jis taip mano mat yra įtakotas iš išorės, o leftistukai, nes tingi arba yra ant tiek tupi, jog mano, kad atsisakius kariuomenės ES, tai visi jos atsisakys ir susikabinę už rankų dainuosim koombaya. Akivaizdžiai  taip kalbantis žmogus Europai yra kaip siras pabėgėlis Kiolno centre, Naujųjų metų naktį.

Tad akivaizdu, jog šis laivas jau išgyvena Titaniko likimą, bet dar yra keletas laisvų valčių ir tiesiog reikia į jas sušokt ir nešt kudašių. O jeigu konkrečiau: mums kuo skubiau reikia megzti dialogą su artimiausiais kaimynais lenkais, bei su Baltijos sesutėm ir tiesiog tartis, kalbėtis, bet kur gi tau. Mums reikia tiesiog suvokti, jog mes galim pasakyt „Ne“ ir treptelėt kojele, kuri nėra jau tokia maža. Patikėkit, Vakarų Europai mūsų, Rytų ir Centrinės Europos reikia net dar labiau, negu mums jų. Bet vis tiek, tai nekeičia fakto, jog mums reikia pasiųsti žinutę Vašingtonui, kad mums yra svarbesnė draugystė su JAV ir NATO, o į ES lefsčiukus – viščiukus mums yra visiškai nusispjaut. ( Lietuvos soundtrack‘as šioje situacijoje )

Kas laukia ES be mūsų?

O dabar pasižiūrim kas laukia ES, jeigu visas rytų blokas taip paima ir draugiškai išeina iš viso šio marksistinio darinio. Ir aš tikrai nenoriu pasakyt, jog tai bus būtent dėl to, kad išeisim, tiesiog pateiksiu viziją kurią matau, viziją kuri yra neišvengiama.

Visų pirma kris ir taip išsigimusios valstybės, tokios kaip Švedija. Žodžiu, kažkada seniai, seniai, caro Riuriko laikais, Švedija buvo žiauriai stipri valstybė, kurioje iš tikro veikė tam tikras socialistinis valstybės modelis. Visi mokėjo daug mokesčių, bet visi visko ir turėjo, visiems visko užteko ir buvo visai gerai, kol neatėjo į valdžią kultūriniai marksistai. Tuomet jie pagalvojo, jog jie gali išgelbėti viso svieto mažučius ir pradėjo į šalį įleidinėti žmones iš musulmoniškų kraštų. Ne iš kokios Turkijos, bet iš tų, kur moterys teisiškai laikomos naminiais gyvūnais. Nepagalvokit, jog aš esu kažkoks sąmokslo teorijų šalininkas, bet kažkaip man atrodo, jog tai buvo daroma specialiai. Nejaugi tie kultūrinio marksizmo pyzdukėliai ant tiek grybai yra, jog net negali įvertinti situacijos? Žmonės juk taip negali durnai galvot: Hmmm, 17 metų bičiukas atvyksta iš šalies, kurioje nėra baudžiamas nuotakų grobimas ( šitą video pažiūrėkit; noriu pasakyt, jog  aš labai atsparus žmogus, žiauriai mėgstu gore‘ą ir kitokius dalykus, bet šito video aš negaliu žiūrėt, nes čia tiesiog gyvuliška ) ar visiškai nesubrendusių lytiškai mergaičių prievartavimas. Hmmm, tai jis pamatys kaip mes čia gerai gyvenam ir stebuklingai taps civilizuotu. Ir tada realybė pasakė tvirtą NOT.

Įdomus Faktas: Daugiau negu 170 000 000 musulmonų gyvena valstybėse, kuriose homoseksualūs santykiai yra baudžiami mirties bausme. 170 000 000 yra kiek daugiau negu 10% visų pasaulio musulmonų, didžioji dauguma pabėgėlių yra iš tų šalių. Nieko nesakau, aš tik palieku šį faktą čia.

Nuo  1990 metų į Švediją suplūdo apie 600 000 tokių vargšiukų. Bet jų matyt yra apie 3 kartus daugiau, mat nuo 2008 metų, kuomet Stokholmas tapo Europos išžaginimų sostine, Švedijoje ( I shit you not ) buvo uždrausta renkant statistiką ( tokią kaip nusikaltimai, imigracija ir t.t. ) įtraukti ir grafą, į kurią įrašoma tautybė/kilmė/tikėjimas.

Taigi, grįžkime prie Švedų. Švedijos moterys yra paliktos likimo valioje. Ir šis sakinys puikiai apibendrina viską ką norėjau pasakyti. Didžiuosiuose šalies miestuose jau nebėra saugu vaikščioti viešumoje jau ne tik sutemus, bet ir dienos metu. Ne tik kad valstybė ir jos pačios save taip nusibaudė, bet ir švedai, didingieji vikingų palikuonys drebinę visą Europą, dabar tėra paliegusios nendrelės rožiniais puspalčiukais, vos nulaikantys savo tapkiniškose rankelėse ( tapkiniška rankelė: terminas apibūdinantis 5 cm apimties vyrišką, nuskustą ranką ) karamelinių ledų ( žinoma ledai pagaminti iš pieno be laktozės, mat laktozė šiaip sunkiai virškinamas dalykas, o kai mirtina dozė tokiam paliegėliui yra pusė lietuviško cepelino, tai patys suprantat ) puodelį. Argi tokie galėtų kam nors pasipriešinti? Vėjui papūtus pakiltų į orą ir nukristų jūron arba jeigu pasisektų, tai bent ant artimiausio šchero.

Ir dėl to kaltos feminacės, kurios kalė vyrams į galvas, jog vyrišku būti yra blogai. Tiesą pasakius ( ir aš labai rimtai ) visi tie prievartavimai/žaginimai ir vagystės, kurias atlieka musulmonai Švedijoje, yra nurašomi ant perdėto vyriškumo.  Aš tai tiesiog paliksiu čia.

Vis gi Švedijos valstybė padarė vieną dalyką, idant apsaugotų šalyje gyvenančias moteris. ( įsiskaitykite į tai ) Švedijos politikai, kurie draudžia bet koki imigracijos kritikavimą spaudoje ir televizijoje, apskritai visose medijose, pasiūlė nuostabų dalyką – moterims nešiotis ant riešų apyrankes su užrašu ( kažkodėl anglų kalba ) „Don‘t rape me“. Gal tai ir padėtų, bet gyvuliukai juk žmonių kalba prašneka tik Kūčių naktį, o musulmonai kaip ir nešvenčia Kalėdų. Netikit? Aš noriu priminti, jog tie patys žmonės kovoja su islamiškuoju terorizmu degindami žvakeles.

Švedija, Vokietija ir Prancūzija jau yra pasmerktos. Tiesą pasakius jau net nebesvarbu kas laimės rinkimus, pabėgėlių problema dabar yra tokia milžiniška, jog jos jau neįmanoma sutvarkyti. Ir anksčiau ar vėliau, tose tolerancijos bastionuose prasidės karas tarp šariato ir vyriausybės. Kas keisčiausia, tai lefsčiaros bus musulmonų pusėje, nesvarbu, jog visus tuos veiksmus pradės musulmonai. Tiesiog kultūrinio marksizmo propagandos išplautomis smegenimis, jie vis dar nesugebės suvokti, jog jie yra priešai ir grėsmė, mat jiems grėsmė visuomet buvo ir bus tradicijos, bei tautiškumu pagrįsti judėjimai. Paklauskit bet kurio lefsčiaros ar jie nemano, jog pabėgėliai kelia nemenką grėsmę vakarų kultūrai ir jie visi atsakys, jog vakarų kultūra nėra vertybė.

Visa pabėgėlių problema, jau nuo pat pradžios buvo valdoma iš Turkijos. Nesupraskit manęs neteisingai, Turkija buvo niekuo dėta dėl šio apokaliptinio dalyko, tiesiog Turkija galėjo labai laisvai didžiąją dalį viso srauto sulaikyti. Tiesiog ES labai jau nenorėjo stipraus dešiniojo rėžimo sąjungoje, paprasta. Aiškinu: jau keletą dešimtmečių marksistinės valstybės ES visai kaip išsikalinėjo iš Turkijos ir po to jau ir iš pačio Erdogano. Erdoganas visą tą laiką kruopščiai stengėsi atitikti ES reikalavimus: kai tik ES pareiškė, jog Turkijoje per daug karininkų įtakos, jis tiesiog labai daug jų pasodino į kalėjimą. Tada jau ES pareiškė, jog čia negerai, čia per mažai demokratijos ir tada Erdogano kantrybė trūko.

Jeigu kas nors ES būtų turėjęs arba dabar turėtų pautus, tai būtų galima sakyti, jog nuo pat pabėgėlių krizės pradžios Ankara laikė ES tvirtai sugriebusi už mašnos. Kai tik pradėjo eiti kalbos apie BrExit ( o britai vieninteliai atvirai palaikė Turkijos narystę ES ), Erdoganas pradėjo Europą tvindyt pabėgėliais, parodydamas, jog visos kozirnos dzvonkos yra pas jį. Bet kaip ir minėjau, kultūrinio marksizmo idėja yra žymiai svarbesnė ES komuniagom už viską pasaulyje, todėl jie niekuo gyvu nenorėjo įsileisti stipraus dešiniojo rėžimo, nes tikrai negalėtų stumdyti taip lengvai EP marksistinių nutarimų. Tai turėkitės dabar.

O Erdoganas būtų labai laisvai sutvarkęs šią problemą, tikrai nebūtų cackinesis, kaip kad cackinos ES cucklevičiai, kai kažkas rado kelias dešimtis nusikaltėlių stipenų kažkokioj fūroj, Austrijos pietuose.

Šiaip tai ES ant visos pabėgėlių krizės išleido 17 milijardų eurų vien 2016 metais. Čia tiek išleido vien tik tiem kurie pažeidę tarptautinę teisę užplūdo Europą be jokio leidimo. Tie kas tikrai bėgo nuo karo – pasiliko prie Graikijos krantų ir viskas su jais buvo ok, tuos tikrai priimt reikėjo, bet homo sapiens sapiens, kuris pažeidžia civilizuotų šalių sukurtus ir patvirtintus įstatymus yra necivilizuotas arba nusikaltėlis. Vienu ar kitu atveju – gyvulys. Už tuos pinigus buvo galima laisvai užminuot Graikijos sieną, pastatyt elektrinę tvorą ir kas porą šimtų metrų įrengti bokštelį su kulkosvaidžių lizdais. Taip pat už visus nepatogumus būtų galima Graikijai nurašyt skolas. Ir paprasta, jeigu gyvulys norėtų kirsti sieną, tai šis sprendimas jam, tiesiogine šio žodžio prasme, suteiktų sparnus. Kiekvienai kūno daliai atskirai. 30 metrų spinduliu.

Ir šie pinigai tikrai nebūtų išmesti į balą kaip dabar, nes po to, kai viskas būtų sutvarkyta, tuos ginklus būtų galima ir kariniais tikslais panaudot.

 

MiniGun yra Gatling Gun prototipas (Gatling gun yra vienas pirmųjų kulkosvaidžių) kuris gali per minutę išsviest nuo 2 000 iki 6 000 7.62×51mm NATO kalibro kulkų. Labai sunku jį perkaitint, nes kas 5 minutes reikia iš priekabos su šiupeliu išmest visas gilzes.

 

Kad ir kokie stiprūs radikalai dabar ateitų į valdžią Prancūzijoje ir Vokietijoje, vis tiek ši problema jau yra nebenuvaldoma. Net jeigu ir pavyktų susitarti su Erdoganu, vis tiek nepajėgtų gi visų tų gyvulių deportuot iš šalies, nes tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Jų juk čia prisiveisė apie 2 – 3 milijonus ( nors žinant, jog tai yra pačio kultūrinio marksizmo pateikiami duomenys, tai galiu garantuot, jog šie skaičiai yra bent 5 kartus didesni ).

Akivaizdu, jog tai jau yra priešmirtinė ES agonija. Vis gi kai prasidės pilietinis karas Prancūzijoje, reikės NATO užtikrinti, jog branduolinis ginklas nepatektų radikalaus islamo teroristams į rankas.  O visa kita jau yra nebe mūsų problema, tai kad skers visokius apmakelius žaliais plaukais Berlyno gatvėse, tai jau yra pačių jų problema. Pasaulio neišgelbėsim, reikės patiems atsiraitojus rankoves savo reikalus tvarkyti, bet kol už mūsų nugaros bus JAV ir NATO, tol mes esame teisingoje pusėje.

 

Kultūrinis marksizmas – nepatrauklių žmonių ideologija

Kultūrinio marksizmo pagrindinis tikslas yra priversti tave jaustis gerai, kad ir koks šlykštynė bebūtum. Ar jūs pastebėjote, kaip iš visų reklamų dingo tikrai gražūs ir sveiki žmonės? Ar pastebėjote kaip išaugo susidomėjimas visokiais plus size modeliais?

Paaiškinimas paprastas: pasižiūrėkite į visus tuos pyzdukėlius, kurie verkia per protestus, nes laimėjo Donald J. Trump. Pasižiūrėkit į juos, milžiniška masė jų panašūs į tokius dalykus, kuriuos vaikas, sergantis Dauno sindromu, nulipdo iš plastilino. Paprasta – tingių žmonių, kurie nesugeba savimi pasirūpinti, yra daug daugiau negu tų, kuriem rūpi jų išvaizda ir sveikata.

Ar žinojote, jog 2016 metais vidutinė amerikietė moteris svėrė tiek, kiek 1960 metais svėrė vidutinis amerikietis vyras? Ir visa tai yra cackinimosi kultūros pasekmė. Vidutinė moteris JAV šiuo metu sveria 166 svarus, o tai yra beveik 76 kg. Čia aš tiek svert turėčiau, o esu 190cm ūgio vyras. ( plačiau apie tai yra čia ) Nes visi juk tik ir šneka, kad išvaizda yra antraeilis dalykas ir kad ir koks storas būtum – viskas su tavimi ok. Ne, riestainėli, nėra su tavimi viskas gerai, tu esi storas ir kainuoji visuomenei didžiulius pinigus. Ne ką mažesnius negu rūkorius ar alkoholikas. Juk ir tave reikės vežt į ligoninę su praplatintu greitosios pagalbos automobiliu, reikės mokėt už tavo kasmetinį cholesterolio kiekio kraujyje tikrinimą ir vis tiek užsilenksi nuo kokios nors širdies ligos ar užspringęs Miuncheno dešrele.

Vieni tyčiojosi iš šios Alesiaus nuotraukos, kiti gynė. Aš nei vieno, nei kito nedarysiu, bet tik pasakysiu tą faktą, jog laidojimo namai Nutrūkusi Styga jai jau iš Kinijos veža XXXL dydžio karstą su 12 rankenėlių.

Dėl to kalta ta cackinimosi kultūra. Juk leftistam JAV nesvarbu, kad tu atrodai kaip kaip riebalų gumulas, dydžiu su lyg Puntuko akmeniu. Jiem svarbu, kad gali balsuot, o tai kad jau dabar tau gyvybės palaikymo įrangos reikia yra antraeilis dalykas.

Ačiū Dievui, jog Lietuvoje žmonės yra ganėtinai sąmoningi ir prisižiūri kažkiek save. Bet jeigu tokia situacija susidarytų pas mus, tai aš tikrai būčiau už fatshaming. Čia toks dalykas kai tiesiog storam žmogui sakai, jog jis yra storas, idant jis susimąstytų. Man padėjo. Kai man pasakydavo, jog aš elgiuosi kaip paskutinis pyzdukas – suklusdavau. Kai jau tai pradėjau girdėti vis dažniau, aš tiesiog paėmiau ir pagalvojau, kad gal jie yra teisūs, gal vis gi reikia kažką daryt. Man labai piktai sakydavo, jog reikia prisižiūrėti savo sveikatą ir tai kartojo ir kartojo, kol nepradėjau to daryt. Jeigu man būtų sakę „viskas ok Aivarai, būk pyzdukas, tu nuostabus ir nepakartojamas!“, tai aš ir toliau pyzduku būčiau.

Ne visos patyčios yra blogos.

 

Žodžiu, visai nemažai čia to teksto gavosi. Norėjau pasakyti, jog restrukturizuoju visą blogą ir nuo šiol jis bus labiau nukreiptas į politiką ir kultūrinius dalykus. Draugai, gyvename post – truth pasaulyje kuriame yra labai mažai tiesos. Gaila, jog to melo milžiniškus kiekius skleidžia ir Lietuvos žiniasklaida, bet mes visi galim padėti tai sugriaut. Pasiraitojam rankoves ir kimbam į darbus.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Pasimelskime už besimeldžiančiuosius.

Žinot tą jausmą kai žiūri žinias ir per jas praneša, jog kur nors Tirolyje nuvirto traukinys nuo bėgių ir pranešėjas praneša, kad tuoj ekrane pasirodysiantis video yra neskirtas silpnų nervų žiūrovams, bet tu vis tiek toliau žiūri vien iš smalsumo? Toks jausmas man kyla žiūrint į naujienas pasaulyje. Kone kiekvieną dieną Europą drebina teroro aktai. Kone kiekvieną dieną yra šaudomi, sprogdinami ir badomi niekuo nekalti civiliai. Kiekvieną dieną kažkieno sūnus, dukra, tėvas, motina ar draugas negrįžta namo ir vat nebegali su mumis daugiau kartu praleisti jaukių vakarų prie vyno taurės ar alaus bokalo. Taip pat jie daugiau nebevalgys sumuštinių su Čedaro sūriu ar kopūstais. Daugiau niekada nebalsuos, neeis į mitingus, nerašys laiškų redakcijai, nemokės mokesčių, nedirbs nemylimo darbo, neturės progos susirasti mėgstamą darbą, neeis į koncertus, nedalyvaus giminės baliuose, nebežais biliardo ar kvailo amerikoniško futbolo.

Ir tą tokį širdį veriantį skausmą ir smalsumą sukelia ne pačios naujienos. Man daug įdomiau yra stebėti Europos šalių lyderių reakcijas, kurios yra tiesiog tragiškai įdomios. Vat jeigu dar kyla klausimų, tai pateiksiu dar vieną pavyzdį: Jeigu jūs pastebėtumėte, jog virš jūsų namų skrenda oro balionas, kuris dega atvira liepsna ir iš jo, bandydami išsigelbėti šoka žmonės, ar jūs žiūrėtumėte? Aš net neabejoju, jog jūs stebėtumėte tai. Kai kurie net neužsimerktų ir prieš pat tą akimirką, kai kūnas jau tuoj atsitrenks į žemę.

Taip pat ir negali atplėšti akių nuo didžiųjų Europos valstybių vadovų. Niekaip negali nustoti stebėtis, jog tos mirtys nieko nereiškia geriausiam rusų draugui Holandui ar Vokietyjos vėliavas niekinančiai Merkel. Tik po kurio laiko, praėjus eiliniam sprogdinimui ar šaudymui, prisimeni, jog prie to automobilio, su kuriuo į plytų sieną visu greičiu lekia mano jau anksčiau paminėti lyderiai, yra prikabinta priekaba kurioje sėdi ir tu. Tada pasidaro baisu. Dėl jų nenoro pripažinti tiesos daugumai iš mūsų taps nebe taip saugu gyventi. Ir dėl visko galima kaltinti tik juos ir ta geltonai – violetinę tauruolių ir teisuolių būrį, kuris juos ir palaiko. Tie patys kurie kovoja su terorizmu įsileisdami į savo namus visiškai nepažįstamus žmones, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno 14 amžiaus kultūroje, kurioje teisybės ir tolerantiškumo kitaip mąstantiems švelniai tariant yra šiek tiek mažiau.

Didžios senovės kultūros tesėjai, pasigėdykit.

Didžios senovės kultūros tesėjai, pasigėdykit.

 

Po kiekvieno išpuolio, kuris nusineša dešimtis gyvybių (į pavienius šaudymus, kuriose žūva mažiau žmonių visi jau numojo ranka) visi Europos lyderiai siūlo neskubėti kaltinti Islamo. Kairioji medija jau net juokingai pradėjo slėpti žudikų tapatybes, vadindami juos įdegusiais vokiečiais ar Prancūzijos piliečiais kurie dar turi ir kokios noras arabiškos valstybės pasą (suprask grynakraujis varliaėdis). Ir tie patys begalviai, vedantis mus į skerdyklas mūsų miestų aikštėse, siūlo su visu šituo brudu kovoti maldomis ir žvakutėmis. O kas jiems daugiau belieka? Jie yra užspeisti į kampą. Jokių veiksmų prieš Daesh neapsiimsi vykdyt, nes juk prieš metus prisileidom daug pabėgėlių su kuriais į Europą persikėlė ir daug Daesh kovotojų, kurie tik ir laukia preteksto pradėti skerdynes Europos miestuose. Daesh žinutė yra aiški – pradėsi karą mūsų žemėje, mes kirsime galvas jūsiškėje.

Yra viena beda, kovojant su terorizmu maldomis ir žvakutėmis – tai nelabai veiksminga. Iš tiesų kai kas nors siūlo už kažką melstis, man pasidaro labai nesaugu, nes per visą žmonijos istoriją meldėsi tik tos tautos, kurioms jau buvo visiški ragai. Prancūzai meldėsi užpuolus naciams (o kas ir beliko, juk net šautuvų jie neturėjo), Maskoliai meldėsi puolant lietuviams, kinai meldėsi puolant japonams, žydai meldėsi traukiniams riedant į Dachau. Per visą istorija malda dar nėra niekam padėjusi fiziškai (dėl maldos psichologinės pagalbos galite ginčytis, bet aš į šią diskusiją nesileisiu). Bet Europoje vis daugiau ir daugiau žmonių ją siūlo kaip legitimų veiksmų planą. Aš norėčiau jų paklausti ar jie nemano, jog žmonės Aušvitze ir Treblinkoje nesimeldė? Žinoma meldėsi ir tai nelabai padėjo, bet po to tie patys žmonės supratę savo klaidą įkurė savo valstybę, kuri gyvena vidury pasaulio peklos ir nepražūsta, nes dabar visas savo bėdas patiki nebe maldai ir žvakutei, bet geram kariniam pasiruošimui ir neužsikertančiam M16.

Taip pat baisybių metais maldom neužsiiminėjo ir JAV su Didžiaja Britanija. Jie susikoncentravo, surinko viską geriausio ką turi ir išvalė visą mėšlą iš Europos.

Man dar juokingai atrodo ir mūsų kairuolių brigada, kuri daugiausiai yra susitelkusi viename iš Lietuvos portalų. Vienas iš jų žurnalistų, kurio rašinių įdomumą galima prilyginti bulvių lupimui ar Skalbimo mašinos instrukcijos skaitymui, nuolatos skelbia karą baltaodžiui, vidutinio amžiaus vyrui. Juk taip smagu yra apdergti tą žmogų, kuris ir pastatė visą civilizaciją. Tą civilizaciją kuri ir pagimdė kairuoliškumą, nes vidutinio amžiaus vyras norėjo, jog visiems būtų gerai po šia saule. Dabar visa tai atsisuko prieš jį patį, bet jis ramus, nes norėjo tik geriausio.

Ir kai ateis metas, kuomet sudegs galutinai visi tie kairuoliški, su Rusija draugaujantys Europos vadovai, ne kas kitas, bet baltaodis vidutinio amžiaus vyras ir ateis tvarkyti viso mėšlo.

Tagged , , , , , , , , , ,

Mes negyvensime kaip škotai. Mums to ir nereikia.

Jūsų nuolankusis tarnas, pusę metų praleido Jungtinėje Karalystėje. Išvyko jis ieškodamas ne lengvesnio duonos kąsnio, bet iš idėjos, jog reikia leisti pailsėti nuo manęs žmonėms, kurie yra čia. Misija – pavyko. Tačiau tai buvo visai maloni ir nemaloni patirtis. Didžiąją laiko dalį teko gyventi baisiame rajone bute be baldų, miegant ant pripučiamo čiužinio, kuris vidury nakties išsileisdavo ir atsikeldavau jau miegodamas ant žemės.

Tačiau per tuos pusę metų aš patobulėjau kaip asmenybė, keista, bet auksas žiba ir pelenuose, kaip sako mūsų liaudies išmintis.

Didžiąją to laiko dalį praleidau Škotijoje. Didžiąją dalį iš praleisto laiko Škotijoje – praleidau Glazge. Tad aprašysiu šiek tiek Glazgą:

GLAZGAS

Glazgas yra vienas šūdiniausių miestų Europoje. Tą galiu pasakyti drąsiai ir be jokios baimės. Slegianti centrinio Glazgo architektūra, rytiniai vargetų rajonai ir šlykštusis Glazgo akcentas puikiai apibendrina visą miestą. Negelbsti miesto nei centrinis parkas, kuriame, atšilus orams galima išgirsti fingerinamos studentės šnopavimus, a nei vakarinė dalis, kuri iš tiesų, primena jog čia vis dar yra vakarietiškas miestas, o ne getas, kur nors Bratislavoje.

Susisiekimas viešuoju transportu, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, išskyrus Londoną yra žiauriai painus ir brangus. Dienos bilietai kainuoja bent 4 svarus, o įlipus į autobusą, turi pats susigaudyti kur ir kokia yra stotelė. Negi taip sunku pranešti, prie kokios stotelės artėji? Trumpiau tariant, atvykus į Glazgą ar į kitą Škotijos miestą, tu jau turi žinoti, kur tiksliai yra tavo stotelė. Jei paklaustumete manęs, tai tai yra visiška nesąmonė prie kurios kažkaip imi ir pripranti.

Glazge gyvena beveik tiek pat žmonių, kiek ir Vilniuje, gal keliais tūkstantėliais daugiau, tačiau plotu Glazgas, yra didesnis ir išplanavimas miesto yra daug sudėtingesnis negu Vilniaus. Aš galiu drąsiai teigti, jog mūsų miestų išplanavimai yra šaunūs. Iš tikro Vilnius yra patogus miestas, nes kiekvienas miesto rajonas yra sąlyginai arti centro.

Glazgo šypsena yra vienintėlis dalykas kurį pasauliui atnešė šis miestas.

Glazgo šypsena yra vienintelis dalykas kurį pasauliui atnešė šis miestas.

 

Vienintelė vieta kurią norėčiau dar kartą aplankyti Glazge yra Jurgio aikštė. Šioje aikštėje yra labai kosmopolitaniškas dalykas – memorialas pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Škotijos Sikhams.

Jurgio aikštė.

Jurgio aikštė.

Taip pat Glazgas turi ir tris įžimius tiltus, skiriančius centrinį Glazgą nuo vakarinio.

Clyde'o upė ankstyvą ir ūkanotą rytą.

Clyde’o upė ankstyvą ir ūkanotą rytą.

Bendrai paėmus Glazgas kažkiek primena Kauną iki 2004 metų. Mieste yra gražių vietų, bet ir daug visokių rajonėlių į kuriuos keliasi tik ekstremalių pojūčių pasiilgę žmonės. Easterhouse rajone, kuriame aš gyvenau ir kuris labai primena Šilainius, nes ten vienintelė vieta kur galima rasti daugiabučių, gyvenau bute virš kurio gyveno kažkoks keistas narkotikų prekeivis, kuris nuolatos pliekdavosi su savo storu retarded draugu. O už kitos sienos gyveno kažkokie lenkai, kurie sukeldavo daugiau buitinių konfliktų, negu nuskusdavo vietiniam fabrike žuvų uodegų.

Šiukšlių krūvos - įprastas vaizdas rytų Glazge, ypač šalia indiškų delių.

Šiukšlių krūvos – įprastas vaizdas rytų Glazge, ypač šalia indiškų delių.

Glazge gyvena labai daug socialinių atmatų. Keisčiausia tendencija kurią galima pastebėti visoje Jungtinėje Karalystėje – vargetos ir pašalpiniai rūko cigarėtes (fags), o viduriniosios klasės atstovai visgi taupo pinigus ir sukasi savo tabaką (rollies). Taip pat visi tie „chav’ai“ labai daug laka pigiausio sidro, kurį ten vis dar parduoda trijų litrų buteliuose.

Frosty Jack's yra vienas mėgiamiausiu alkoholinių gėrimų tarp Škotijos socialinių atmatų. Jis yra stipriausias lengvas gėrimas (7,5% alk. tūrio) ir pigiausias. Tris litrai tokio brudo kainuoja 3 svarus. Tenka pripažinti, jog stingant pinigų teko gerti ir tokį, jo skonis yra kažkas panašaus tarp automobilių akumuliatoriaus rūgšties ir supuvusios kriaušės.

Frosty Jack’s yra vienas mėgiamiausių alkoholinių gėrimų tarp Škotijos socialinių atmatų. Jis yra stipriausias lengvas gėrimas (7,5% alk. tūrio) ir pigiausias. Tris litrai tokio brudo kainuoja 3 svarus. Tenka pripažinti, jog stingant pinigų teko gerti ir tokį, jo skonis yra kažkas panašaus tarp automobilių akumuliatoriaus rūgšties ir supuvusios kriaušės.

 

Viena iš malonesnių akimirkų, kai išvažiuojant iš Glazgo paskutinį kartą pamatai tuos milžiniškus daugiabučius, skirtus socialinėms atmatoms apgyvendinti.

Viena iš malonesnių akimirkų, kai išvažiuojant iš Glazgo paskutinį kartą pamatai tuos milžiniškus daugiabučius, skirtus socialinėms atmatoms apgyvendinti.

Dunfermline ir Rosyth

Po kurio laiko, prispyrus reikalui persikrausčiau į vieną mažą miestelį, šalia istorinės Škotijos sostinės Danfermlino – Rosyth.

Atvykusius į šį mažą miestelį pasitinka užrašas, bylojantis jog tai - agrikultūriškas miestas.

Atvykusius į šį mažą miestelį pasitinka užrašas, bylojantis jog tai – agrikultūriškas miestas.

Rosyth yra mano meilės miestelis. Aš esu kaimietis iki kaulų smegenų ir todėl aš visados vengiu didelių miestų šurmulio. Ir tai yra nenuostabu, nes esu kilęs iš mažo miestelio ir didžiąją savo gyvenimo dalį esu ten praleidęs ir kurio gan kancerogeniškai negaliu atsisakyti. Visgi Rosyth yra šiek tiek kitoks, šiame miestelyje gyvena didelė dalis pagyvenusių žmonių/pensininkų. Todėl vakarais ramu ir galima ramiai miegoti, arba išeiti pasivaikščioti sutemus, nebijant jog pradėsi šypsotis Glazgo šypsena.

Štai tokiais skersgatviais eidavau namo iš baro.

Štai tokiais skersgatviais eidavau namo iš baro.

Rosyth miestelyje yra dabar jau mano mėgstamiausias baras „Brown Bear“ kurį visi vietiniai vadina „Cleos“. Aš kaip mėgstantis alkoholį žmogus visuomet miestus ir miestelius vertinu pagal jų barus ir tai koks kontingentas ten susirenka. Nors kontingentas buvo vyresnio amžiaus, bet be incidentų vakarai kartais ir nepraeidavo, nes ten yra didelė priešprieša tarp katalikų, kurie remia Glazgo „Celtics“ ir protestantų remiančių Edinburgo „Hearts“.

Rodos meškos baras.

Rudos meškos baras.

Ne viena dešimtis pintų buvo išgerta tame bare vien dėl to, jog žavi blondinė barmenė vis man mirkteldavo ar pakviesdavo vakare kur nors nueiti.

Ne viena dešimtis pintų buvo išgerta tame bare vien dėl to, jog žavi blondinė barmenė vis man mirkteldavo ar pakviesdavo vakare kur nors nueiti.

Pro mano kambario langą buvo matyti 17 amžiuje statyta biblioteka, kuri buvo daug kartų renovuota. Kadangi ji buvo vos už 3 minučių kelio nuo mano namų, tai perskaičiau visas Christopher Brookmyre knygas kurios ten buvo. Išties visai gerai rašantis škotas. Visiem vyrukam siūlyčiau perskaityti jo knygą „A Big Boy Did It and Ran Away“.

Rosyth Library pro mano langą.

Rosyth Library pro mano langą.

Nors Glazgo tyrinėti ir nebuvo noro, tačiau Rosyth’e tam turėjau daugiau laiko. Aišku dar daug laiko skirdavau ir alkoholinių gėrimų vartojimui. Šiuo aspektu man visai pasisekė su kambariokais, kurie taip pat labai daug pildavo „Tennant’s“ alaus, kuris yra gan prastas mūsų standartais, tačiau Škotijoje yra vienas populiariausių iš alų. Jo skonis yra maždaug toks pats kaip Utenos Pilsner, tad įsivaizduokit koks jis prastas. Visgi man ten be Guinesso dar patiko ir Australiškas „Fosters“ alus.

Ryte atsikeli tokioje pozicijoje ir žinai jau, kad į darbą nenueisi, nes kambariokas jau grįžo su draugu ir turi dar "Fosters".

Ryte atsikeli tokioje pozicijoje ir žinai jau, kad į darbą nenueisi, nes kambariokas jau grįžo su draugu ir turi dar „Fosters“.

Čia labai jau toks trumpas aprašymas viso to, ką patyriau Škotijoje. Beliko tik atsakyti į klausimą, kodėl mes nebusime tokie kaip škotai? Žinote, mūsų dvi tautos turi labai daug panašumų, mes esame nuskriausti savo istorijos bėgyje ne vieną kartą, o ir šiaip, škotai yra tauta kuri daug geria. Netikėkite tomis statistikomis, kuriose teigiama, jog Lietuva – daugiausiai alkoholio suvartojanti valstybė. Škotai ir airiai jo suvartoja tikrai ne ką mažiau.

Pagrindinis skirtumas, kuris išryškėja tarp mūsų dviejų tautų – ksenofobija. Škotai yra labai atvira ir nuoširdi tauta, atvira visų rasių ir tikėjimų žmonėms. Mes kol kas tokie nesame.

Visgi mes juos lenkiame savo darbštumu. Labai daug škotų yra spjovę į karjeras ir dirba mažai (sąlyginai mažai) apmokamus darbus, nes jiems to užtenka, o lietuviškas mentalitetas pastaruoju dešimtmečiu apsivertė. Iš paprastų, tylinčių žmogelių tapome aukštumų siekiančiais karjeristais. Gal tai mums padės pastatyti mūsų šalį ant kojų ir susikviest visus škotus baliun?

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Vertas dėmesio kinas. Pirmoji dalis.

Aš labai daug mėgau rašyt apie šūdiną kiną tiek feisbūkėj, tiek čia. Sakoma, jog apie tai kas tave biesina rašyti yra lengviau. Aš tam išties pritariu. Daug juokingiau yra parašyti, jog „Nuodemės užkalbėjimą“ yra mažiau malonu žiūrėti negu į parklupusį ant pajūrio smėlio ir Palangos šokoladinius vaflius bandantį išvemti girtą, plikai skustą, žemiausio socialinio sluoksnio atstovą, negu parašyti, jog filmas „Funny Games“ tavo viduje maloniai pažadina visuomenės normų varžomą sociopatą. Taip, jūs supratote teisingai, tai buvo komplimentas. Visgi daug (turėdamas omeny „daug“, turiu omeny apie daugiausiai tris žmones po kiekvienos publikacijos) žmonių po mano publikacijų parašo man ir paklausia: „tai vat koks gi tau kinas esti geras?“. Aš jiems visada atsakau, jog diena kuomet aš parašysiu apie mėgstamą kiną vis artėja ir štai ji atėjo.

Bet šiandien nepateiksiu jums geriausių mano matytų filmų sąrašo, nes kai jį pradėjau delioti, tai kone visi filmai buvo pagaminti praeitame tūkstantmetyje. Tad sugalvojau išeitį – parašysiu keletą postų, kuriuos vainikuos mano geriausių matytų filmų penketukas.

 

Vat šiandien bus penketukas, nes daug gerų filmų 2010s nebuvo sukurta.

Vat šiandien bus penketukas, nes daug gerų filmų 2010s nebuvo sukurta.

 

Šiandien aš rašysiu apie kinematografijos kūrinius kurie buvo pagaminti šiame dešimtmetyje. Iš viso jų išėjo penketas, tad va, kone apvalus skaičius. Ką gi, pasileidau jau Johnny Cash – Cocaine Blues ir galime pradėti.

5. Amour (2012)

Filmas kurį pastatė vienas geriausių kada nors ant šios žemės vaikščiojusių režisierių – Michael Haneke. Ne gana to, kaip jam ir yra įprasta, jis ir parašė scenarijų šiam Filmui, tad filmas kaip visada yra persmelktas tos vos matomos mėlynos spalvos, kokios dažniausiai yra plytelės vonios kambaryje.

Daug apie patį filmą nepasakosiu, nes tikiuosi jog patys pažiūrėsit.

Filmo istorija sukasi apie du pagyvenusio amžiaus žmones kurie gi dar ir yra jau daug laiko susituokę. Abu jie yra į pensiją išėję muzikos mokytojai, o jų dukra – muzikantė. Bet deja, viena diena, kaip kad ir dažnai būna seniems žmonėms (turbūt esate jau kur nors ir skaitę apie tai), Anie patiria širdies smūgį ir tai tampa rimtu išbandymų senos poros santykiuose.

4. Inglourious Basterds (2009)

(Nors pats filmas ir pastatytas jau praeitame dešimtmetyje, tačiau aš jį norėjau pridėti vien dėl to, kad 2009 metai labiau yra šiame dešimtmetyje, o ne 20 amžiaus paskutiniame, apie kurį bus kitas mano list’as)

Šį kūrinį mums visiems padovanojo šviesaus proto ir tamsios sielos režisierius – Quentin Tarantino. Nors Quentin dar ir parašė scenarijų, bet mažai kas žino, jog prie šio filmo režisavimo prisidėjo ir mažai kam žinomas Eli Roth, kuris šiame filme dar ir atliko „Žydų Golumo“ vaidmenį.

Filmo siužetas paprastas – būrys amerikiečių žydų kuria planus kaip nužudyti nacių valdžios grietinėlę nacių valdomoje Prancūzijoje, bet jie nežinojo, jog to pačio siekia ir prancūze apsimetanti žydaitė, kino teatro savininkė.

Man šiame filme patiko viskas, netgi ganėtinai prastas aktorius Bradas Pittas. Žmonės šneka, jog Q. Tarantino rašydamas scienarijų ant savo stalo turėjo dešimtos klasės vadovėlį, bet jo taip ir neatsivertęs juo nusišluostė savo genialią subinę ir išmetė pro langą.

Nors jau turbūt daug kas ir matė šį filmą, bet nespoilinsiu kurios vietos man labiausiai patiko, vis gi aš tikiu tavimi skaitytojau ir manau, jog mėgstamiausios mūsų vietos yra tos pačios.

3. The Hunt (2012)

Va į trejetuką geriausių patenka ir vienas skandinaviškas filmas. Kas nežiūrit skandinaviško filmo, tai galite nueiti į šį FB puslapį, nes skandinaviškas filmas yra viskas kas tik norit, bet ne šūdas.

Filmą pastatė gan talentingas danų režisierius – Thomas Vinterberg, o filme vaidina visos garsiausios skandinavijos kino žvaigždės. Filmas yra labai skandinaviškas ir kartu amerikietiškas. Filmui tetrūksta tik to malonaus prancūzų naujosios bangos keistumo, bet tobulų nėra, ar ne? Jei tobulų būtų, aš nesirgčiau, mažiau gerčiau, būčiau vienas žymiausių lietryčio kolumnistų ir vis dar būčiau su moterimi su kuria iš tikro man buvo gera.

Filme pasakojama apie mokytoja kuris gyvena vienišą gyvenimą ir kovoja dėl savo sūnaus globos. Po kurio laiko jam pradeda šypsotis laimė ir jis susiranda naują meilę, taip pat gauna gerų žinių iš sūnaus, tačiau visa ši laimė jau tuoj tuoj nueis šuniui ant uodegos dėl vieno paprasto ir atrodo nekalto melo.

Šiaip ši psichologinė drama givildena visokias sudėtingas problemas, kurių silnesnių nervų žiūrovai gali būti ir nepratę matyti kino ekrane.

2. Inherent Vice (2014)

Filmas priklausantis Neo – Noir filmų žanrui. Žodelis „Neo“ reiškia „šiuolaikinį“, o „noir“ reiškia filmų žanrą kuriame rodomas ciniškas, fatališkas ar moralus nerišlumas. Nerišlumas (nors šiaip čia labiau tinka žodis nevienareikšmiškumas) yra puikiai nurodomas žodžiu „mano“. Žodis kuris turi daugiau negu vieną reikšme. Taigi neo – noir žanro filmai turi labai daug nevienareikšmiškumo ir šiems laikams būdingų kinematografinių sprendimų.

Apibūdindamas šį žanrą apibūdinau kone visą šį filmą. Dar galiu pasakyti, jog šį filmą statė Paul Thomas Anderson, kurio prisipažinsiu buvau iki tol nežinojęs. O filmas yra pastatytas pagal  Thomas Pynchon to paties pavadainimo knygą. Ją irgi perskaičiau, nes ji padėjo suprasti man kad būtent toks painus, persmelktas juodo it smala nesupratimo ir vidinių pokštų (ang. inside jokes) ir turėjo gautis filmas.

Filmas pasakoja istorija apie narkotikais varoma privatų seklį kuris tiria savo buvusios merginos dingimą.

Pažiūrėkit, turėtų visai patikt ir jums.

———————————————————————————————————————————————————————————–

Prieš paskelbdamas pirmą vietą nuskynusį filmą aš norėjau pasakyti, jog pirma vieta iš tiesų buvo akivaizdi ir kai sužinojau apie šio filmo egzistenciją aš bijojau prie jo prisiliesti, bet po kurio laiko prisijaukinau pats save. Nuo to laiko aš šį filmą nešiojosi savo mažoje širdutėje ir primygtinai rekomenduoju jums jį pažiūrėti. Tai geriausia ką sukūrėme ne tik šiame dešimtmetyje, bet ir šiame amžiuje ir manau, jog praeis daug laiko kol kas nors jį perspjaus.

Visgi likusį ketvertuką buvo daug sunkiau išsirinkti, nes visi filmai, kad ir geri, bet vis tiek nėra visa galva aukštesni už kitus ir teksto pabaigoje paaiškinsiu kodėl, o čia jums paliksiu garbingo paminėjimo vertus filmus:

I Django Unchained (2012) – Quentino Tarantino filmas kuris man yra vienas geriausių iš jo sukurtų filmų. Man patinka kaip jis yra bybį dėjęs ant istorijos ir kad šiame filme visi šaudosi šaunamaisiais ginklais kurie bus tik išrasti po dešimties ar dvidešimties metų. Nuo to laiko kai aš pamačiau šį filmą, aš jį esu pažiūrėjęs jau kokių 20 kartų.

I The Wolf of Wall Street (2013) – Man patiko ir šis filmas, nors jame ir buvo labai neprofesionaliai sulaužyta ketvirta siena. Puikus Martino Scorsese filmas kuriame rodomas man labai patinkantis švaistūniškas ir gyvūliškas gyvenimas.

I Le grande Bellezza (2013) – Paolo Sorrentino filmas, į kurio pavadinimą žiūriu dabar ir galvoju, kodėl gi aš jo neįdėjau į antrąją vietą? Nežinau, kažkaip nekilo ranka tiesiog paimti ir įrašyti į penketuką. Tikrai geras ir gražus filmas. BŪTINAI PAŽIŪRĖKIT!

Taip pat prie šio sąrašiuko pridedu ir „Shutter Island“, bei „Inception“. Turbūt daugelis jūs jau juos matėte, tad nebuvo poreikio ir dėti į penketuką, bet siūlau dar kartą kokią darganą dieną juos nusipirkti ir pažiūrėti.

 

———————————————————————————————————————————————————————————–

 

1. The Artist (2011)

Daug apie šį filmą tikrai nepasakysiu, jūs dabar sugaišę tiek laiko skaitydami mano rašliavą tiesiog PRIVALOTE jį pamatyti.

Filmo režisierius ir mano akimis genijus, LIETUVIŲ KILMĖS – Michel Hazanavicius.

Filme vaidina tikrai labai daug nežinomų Prancūzijos aktorių, kurie tikrai turi ateitį tokio žanro filmuose. Filmas pasakoja apie nebylaus kino žvaigždę kuri sutinka jauną šokėją ir tuo metu kaip tik atkeliauja garsiniai filmai ir tas įvykis nubloškia jų abiejų likimus į skirtingas puses.

Filmas nespalvotas ir nebylus. Kas tokį gali žiūrėt?

 

———————————————————————————————————————————————————————————–

 

Šiaip kaip jau ir pastebėjote, šiame sąraše daug tokių gan atsibodusių filmų ir tai yra todėl, kad mes nieko gero ir nesukūrėme, kaip žmonių rasė, šiame dešimtmetyje, be abejo išskyrus „The Artist“. O ir nedaug aš šių naujų filmų ir žiūriu, nes aš turiu nuostatą nežiūrėt filmų kurie yra sukurti po mano gimtadienio. Aš gimiau 1994 metais sausio mėnesio 29 dieną, tad vat dabar jau galit galvot ką nupirksit mano gimtadieniui.

Gero žiūrėjimo ir kaip visada, ačiū jog skaitote.

Tagged , , , , , , , , ,

Lietuvai nereikia scenaristų.

Šiaip aš sugalvojau visai kitokį pavadinimą šiam savo įrašui. Įrašo pavadinimas beta versijoj buvo: „Nachuj Lietuvai tie scenaristai?“ bet kažkaip negražiai atrodytų toks pavadinimas, net blogo įrašui.

Nežinau ar žinote jau ar dar ne, o gal kai kuriems nepasisekė tiek pat kiek ir man ir teko tą tragediją matyti, bet ant Lietuvos žemelės pasirodė naujas froidiškas šūdas, kurį kiti kino kritikai vadina geriausia LIETUVIŠKA(!!!) kino komedija. To tvarinio pavadinimas – „O, ne! O, taip!“.

Vieno tūpo, nieko neišmanančio kino recenzisto iš delfi.lt, kurio vardas Darius Voitukevičius, žodžiais, visas šitas šūdų malūnas yra: „lengvo turinio lietuviška(!!!) situacijų komedija apie žmonių santykių peripetijas ir jų lovos reikalus, kuri savo pateikimu ne tik kad neprailgsta, bet kartu ir sukuria neblogą pramogą kino salėje. Filmo metu parodoma nemažai mums artimų gyvenimiškų situacijų, kurias pagyvina visai teisingai įterpti juokeliai ir prasmingi dialogai, o taip pat ir žavus garso takelis su Ingos Valinskienės atlikta daina „Myliu“ priešaky.“

Kodėl aš taip stipriai pasisakau ant kažkieno gal ir numylėto Dariuko? Todėl, kad jis labai šabloniškai rašo apie visus filmus, jis net apie kokį nors kino košmarą kaip, kad „Ekskursantė“ galėtų pasakyti tą patį: „Trumpa įžanga, filmo siužeto aprašymas ir tada labai daug lindimo subinėn giriant filmo techninius sprendimus ir aktorių darbą“. Žodžiu jūs pagavote mano mintį. Aš neįsivaizduoju kas gali iš tikro laukti jo kino recenzijų ir po to nuspręsti ar filmas vertas to €5. Lietuvai reikia ir normalių kino recenzistų, nes kuomet mes pagaliau tyčiosimės iš viso to mėšlo kurio beribį kraną atsuko visokie „Incognito Films“.
"Little death"

„Little death“

Norite pamatyti, kaip reikia aprašyti tokį kino filmą, kad žmogui nebūtų nuobodu skaityti ir kad žmogus žinotų ar tikrai vertą eiti į kino teatrą ir mokėti €5 eurus, kuriuos ne visi per valandą ir uždirba? Štai prašom, dėl jūsų, žiūrovų, aš nepatingėsiu apie jį parašyti daugiau.

Supratę, jog yra normalu pyzdint filmus ir filmo posteryje net nepaminėti pagal kokį kino filmą yra pastatytas naujas jų „kūrinys“, lietuviškų komedijų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų…“ kino gamybos įmonės „Incognito Films“ prodiuseriai Paulius Virbickas ir Mantvidas Žalėnas pristato dar vieną pyzdintą situacijų komediją, kurios veiksmas nukreipiamas ne tik į žmonių santykius ir jų gyvenimo peripetijas, bet dar ir į seksualinių fantazijų pasaulį, kuriame nei vienas Lietuvos kino žiūrovas neras jokios sąsajos su savimi, nes lietuviai, pasak menininkės Jolitos Vaitkutės yra pilki kaip cepelinai – retas kuris žino daugiau negu tris pozicijas skirtas sueičiai.

Privačiame Vilniaus miesto prabangių namų kvartale tyliai verda gyvenimas. Tačiau ne pas visus kaimynus jis susiklostė gerai. Prabanga, geras darbas, puiki socialinė padėtis dar nereiškia laimės asmeniniame gyvenime. Būtent taip jaučiasi kelios poros, kurių seksualinis gyvenimas tiesiogine to žodžio prasme byra. Vienintelė išeitis, kad santykiai ir vėl įgautų prasmę – seksualinio gyvenimo paįvairinimas. To vedami, šio filmo herojai kreipiasi pagalbos į seksologą, kuris pats susijaudina nuo bejėgių, miegančių žmonių. Čia tas pats kas kreiptis į Rimantą Dagį klausimu „kada gi prašviesės Lietuvos politikų protai ir pagaliau bus įteisinta tos pačios lyties individų partnerystė“.
Naujoji komedija, kaip ir ankstesni „Incognito“ darbai, yra 2014 metais pasirodžiusio australų filmo „Mažoji mirtis“ kopija. Tiksliau „Incognito Films“ sumokėjo už scenarijų ir pagal jį pastatė jau „lietuvišką“ filmą. Sveikinu „Incognito Films“, jūs ne tik atėmėte iš kelių, talentingų Lietuvos scenaristų darbą, bet ir dar parodėte kaip lengva yra trolinti Lietuvos žiūrovą, kuris gali ryti iš didžiojo kino ekrano laisvai besiliejantį mėšlą ir dar už tai mokėti pinigus, sunkiai uždirbtus dirbant nekvalifikuotą darbą. Bet juos lengva apgauti, juos lengva žeminti, nes jie neatskirtų Kubriko filmo nuo žoliapjovės peilių ir kuriems Hanekės ketvirtos sienos laužymas sukelia šoką, bet tokiam filme kaip „Deadpool“ ji laiko vos ne kaip genialų sprendimą.
Žinote, sunki yra ta kino recenzisto duoną, nes tu turi rašyti apie lietuvišką kiną. Ką tu gali parašyti apie filmus, kuriuos kuria „Incognito Films“? Atėjo, atšoko pagal svetimą muziką ir vėl susirinko iš visų dundukų pinigus.
Dabar daug kas pasakys man: „Juk ir holivudas perdaro niekam nežinomus užsienietiškus filmus!“. Taip, jie tai daro, bet jie nevagia. Jie pasikviečia tuos pačius scenaristus, tuos pačius režisierius ir duoda jiems krūvą pinigų, idant padarytų nuostabaus filmo, šūdina anglosaksiška versiją. Ir iš to laimi visi – užsienio kalbų nemokantys ir titrus skaityti tingintys amerikiečiai, prodiuseriai susišluojantys kažkiek pinigų ir režisieriai kurie per naktį tampa žvaigždėmis ir gauna naujų pasiūlymų. Tai ką daro „Incognito films“ yra tiesiog paprastas piratavimas.
Šis įrašas mane sunervavo, einu žiūrėt „De wisselwachter“

Tagged , , , , ,

Pašnekėkim apie „Gautas iškvietimas“

Sveiki brangūs skaitytojai!
Matot kaip energingai su jumis pasisveikinau? Šaunu. Kažkaip apie mentalias ligas ir gyvenimą su jomis nekyla ranka rašyt, tai ir nerašau, nes kas man uždraus nerašyt? Šiaip yra ir kita mano gyvenimo aistra, apart būt nevykėliu (mokslo įrodyta, jog depresija suserga nevykėliai, taip kad susiimkit). Kitos mano aistros yra istorija ir kinas. Kadangi apie istorija nelabai ką galiu jums įdomaus ir parašyt, tai rašysiu apie kiną. Tad pašnekėkime šiandieną apie kiną. Gal kitą savaitę dar įkelsiu kokį trumpą apsakymą, kad turėtumėt ką paskaityti.

Taigi vat, šiais metais Kovo 4-ąją dieną Lietuvos kino teatruose buvo pradėtas rodyti Tado Vidmanto filmas „Gautas iškvietimas“. Aš šį filmą pažiūrėjau kovo viduryje, kuomet jau nebebuvo tokios pilnos salės, kaip kad per premjerą. Nežinau, nemėgstu eilių, man kažkaip kvailai atrodo žmonių norėjimas kažką gauti, pamatyti ar pajusti kuo greičiau t.y. greičiau negu kiti. O kodėl tik dabar apie tai rašau? Sakiau, jog apie tai išvis nerašysiu, bet kadangi didieji kino kritikai jau spėjo pažiūrėti šį filmą nelegaliai, tai ir pradėjo šnekėt FB apie tai koks tas filmas yra šūdas. Taigi esant šiai situacijai aš nusprendžiau kažką apie tai ir parašyt.

Gauto iškvietimo posteris. Posteris ir tiek, nieko daugiau apie jį ir nepasakysi.

Gauto iškvietimo posteris. Posteris ir tiek, nieko daugiau apie jį ir nepasakysi.

Turbūt jums ir nereikia sakyti kas tame filme vaidino, nes jau ir patys matėt. Bet aš nesuprantu, kam į filmus reikia kviest Marijoną Mikutavičių?? Nes nu rimtai, jis net nesugebėjo trumpas skeče nesikratydamas suvaidint. O ir niekas nedėjo jo į posterius ir trailerį jo nebuvo, tad jis kaip ir nebuvo naudojamas vien tik tam, kad pritrauktų daugiau žiūrovų. Žodžiu čia yra kastingo feilas, kurį nuolatos padaro lietuviškų filmų kūrėjai. Štai jums atsakymas į klausimą „kaip padaryti komercinį kiną ne tokį čiulpiantį?“, paprasčiausia, nekvieskit Marijono.

Šiaip daugiau apie šį filmą kaip ir nėra ką pasakyti. Smagu, jog Tadas Vidmantas sugebėjo privilioti tokius žmones kaip Algimantas Čekuolis, bet daugiau nėra ką pasakyti. Daugumą filmo pokštų buvo galima pamatyti tyzeriuose, tada kūrėjai pasielgė taip kaip apsukrus sukčiai – suviliojo, o kai pinigus gavo, parduoda tau prekę su defektais. Huomoras buvo toks, koks tinka lietuviškai publikai – lėkštas ir be dvigubo dugno. Jeigu tai nebūtų buvęs lietuviškas filmas, tai greičiausiai ir nebūčiau ėjęs. Visgi, kad ir koks tas filmas bebuvo, visa tai buvo geriau negu viskas ką Juzėnas ir Puipa yra sukūrę kartu paėmus.

Ir iš to galima daryti išvadą – kad ir kokį turim naują lietuvišką kiną, net jeigu jis iš tikrųjų ir yra lėkštas, kopijuojantis ar nejuokingas, į jį reikia eiti. Į naujiems lietuviškiems kino filmas reikia negailėti pinigų ir nueiti į kino salę, užuot laukus jų Linkomanijoj.

 

Trijų balų felacija.

Geras pavadinimas, ar ne? Man patinka rašyti blog’ą vien tuo, kad tu pradedi viską nuo pavadinimo ir tada žiūri kur tekstas tave nuves. Šį kartą kažkaip nesinori rašyt apie visus tuos mentalius sutrikimus ir kitas proto ligas, noris parašyti apie dalykus kurie iš tikro mane labai jau nervina. O kas mane nervina? Mane nervina daug dalykų, bet labiausiai turbūt užknisa, tai jog mes į sueitį nežiūrim kaip į meno kūrinį, vat ir pasakiau tai garsiai, apie šitai ir bus mano įrašas.

Kažkaip noris viską pradėti nuo kokio nors pokšto, bet nieko labai juokingo ir nesugalvoju. Žinote tokius puslapius portaluose katruose yra rašoma apie visokias bletstvas? Aš turiu omenyje visokias „5 braškės“, „COSMOPOLITAN“ ir t.t. Neseniai čia pagalvojau, jog visi kas skaito ten tas istorijas apie neištikimus vyrus ir dešimtis būdų kaip viena moteris sugalvojo pamaloninti savo vyrą žino, jog tos visos istorijos yra išgalvotos. Redakcijoje sėdi kokia nors nepirmos jaunystės moteris, kuri tiesiog prisiskaičius knygų apie atspalvius aprašo dalykus kuriuos norėtų nuveikti su vyrų, kurį turėtų jeigu tik ant sofos gulinėjančios katės padarytų šiek tiek daugiau vietos.

Tik kam reikia to beribio neišnaudoto seksualinio potencialo jeigu mes turime daug tikrų istorijų kurias galime papasakoti? Visi portalų žmonės kurie skaitot mano blog’ą, aš kreipiuosi į jus. Norite didesnio skaitomumo? Meskite pinigų kokiam nors jaunuoliui kuris bent jau pusėtinai rašo (galite tai pasiūlyti ir man) ir tegul jis aprašo patirtus malonumus ir sunkumus, gyvenant pavyzdžiui sostinėje. Galit pasikviest kad ir kokį sausį kuris labai jau per lietuvišką nihilizmo prizmę bando atkartoti gerb. Henrio Činaskio gyvenimo būdą, nors dar ir daug trūksta iki tikrojo stiliaus atradimo, bet manau jis galėtų sukurpti kokį nors tekstą kartą per savaitę apie gyvenima degeneracijoje. Kas ten žino, gal po dešimties metų jis net ir man bus skaitomas.

Užsienyje yra labai populiarų naujienų portaluose talpinti pusiau gerų, bet nelabai žinomų rašytojų nenutrūkstantį pasakojimą apie kovą už būvį.

Bet grįžkime prie teksto esmės. Norėčiau pasakyti, jog aš esu labai savikritiškas ir niekada nepastebiu kada patinku kokiai nors dailiosios lyties atstovei. Rimtai, mano asmenybė yra suskilusi į dvi dalis. Į vieną kuri mano, jog esu visiškas nevykėlis kuris niekada negalėtų sužavėti kito žmogaus ir kitą, kuri mano jog aš esu tiesiog tobulas Dievo kūrinys, protingas, išvaizdus, sąmojingas ir žinantis how to give a great head. Aš tikiu, jog paskutinis faktas iš ties yra tiesa.

Bet savikritiškas savęs vertinimas iš ties yra gerai. Tu nieko nesitiki ir gali tik maloniai likti nustebintas. Dažniausiai, kai ateinu į pirmąjį pasimatymą man atrodo, jog aš jai visiškai nepatinku, bet ką tu, ką tu, vakaro pabaigoje, kai nusprendžiu jog jau laikas namo aš būdamas labai didelis džentelmenas, pasakau pasimatymo subjektui jog jau kviečiuosi taxi ir jeigu ji nori, ji gali važiuoti su manimi iki savo namų, o tada aš parvažiuosiu į savo guli ir už viską sumokėsiu, bet tada ji paima ir pasako „Tai gal geriau varom tiesiai pas tave“. Aišku aš labai greitai išrišu kame čia replės ir suprantu, jog man pasiseks jei prieš darbo dieną išeis pamiegoti bent porą valandų.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax'ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax’ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Bent jos nepasako, jog tavęs iš ties laukia didelis nusivilimas. Rimtai, kol viskas priklauso nuo tavęs, tol viskas būna gerai, bet kai ateina laikas felacijai – lauk bėdos. Šiaip toks dalykas išvis net nėra daromas po kaldra, lyg bijant jog netyčia į kambarį ateis tėtis ar mama ir dėl Dievo meilė, jeigu kažką darai gyvenime, tai padaryk tai iki galo if you catch the drift. Net nežinau kiek kartu teko po visko bandyt užmigt apsiklojus kaldra, kuri esti šlapesnė už rūsius Naujajame Orleane. Va jums ir istorija apie trijų balų felacija. Tokius dalykus darant reikia įdėt labai daug širdies ir mažiau kompleksuot. Pagalvokit apie tai moterys, nes mes vyrai daug padarome kad pasiektume savo. Ir dažniausiai dėl to rizikuojame savo geru vardu. Aš vien dėl to esu tapęs ne kartą tragišku kambarioku. Kas gi gali mėgti gyvent su žmogumi, kurį nuo tavęs skiria plona siena ir kuris dažnai mėgsta nueit į barą ir grįžt su kokia nors randomine mergina. Tokie dalykai tyliai nevyksta.

Lytinis suartėjimas, o ne būtinybė esti visų mokslų motina. Tai yra absoliučiai visko motina, jeigu paklaustumėt manęs, nes dėl to labai ir stengies. Aš, vien tam kad man pabučiuotų į falą, esu perskaitęs ir supratęs Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“. Tai aš ne tik pasiekiau savo, bet ir supratau visus keturis simuliacijos etapus.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Ar gėda gulėt psichuškėj?

Kol už lango lyja ir negaliu išeit paspardyt sviedinio į lauką (juokauju, nespardau aš jokio kvailo sviedinio lauke), sukurpsiu tinklaraščio įrašą apie vietą kurioje teko pabuvoti prieš keletą mėnesių. „Kam gi rašyt apie tokį išgyvenimą?“, – pakėlęs antakį paklaus skaitytojas. O gi tam, kad mano straipsnius skaito žmonės, kuriems tai aktualu. Jeigu apklaustumėte mano skaitytojus, tai tarp jų būtų didesnis procentas žmonių, kurie gulėjo arba kuriems reikėtų pagulėt psichuškėj, negu tarp žmonių atsitiktinai apklaustų Akropoly. Kaip kiekvienos iš socialinių grupių yra linkusios į tam tikrus dalykus, taip ir jūs esate linkę į mentalias ligas ir sutrikimus. Gal ne jūs patys, gal jūsų pažįstami ir kitokia bla bla bla, vartykit šiuos žodžius kaip norit, kad ir kaip šašlykus praėjusį savaitgalį sodyboje.

Šiame įraše aprašysiu savo pirmą ir tikrai ne paskutinę patirtį, kurios pasisėmiau gulėdamas psichiatrinėje ligoninėje.

Štai žmogus literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Štai žmogus, literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Pirmiausia priėmimas. Aš nežinau kaip veikia priėmimas normalias ligonines, bet priėmimas psichuškėn tikrai yra unikalus. Nelyginant kokion daboklėn, tavęs paprašo pasisverti, parodyti pasą, gydytojo raštelį ir visą elektroninę techniką kurią turi su savim. Šiaip visai šiurpu, nes iš tavęs atima visus laidus, diržus, virves ar kabelius kokius turi su savim, idant nepasmaugtum kažko naktį ar nepasismaugtum netyčia pats. Šiaip viskas ganėtinai šiurpu, bet kai tave atveža į tokią įstaigą, tai tau būna nelyginant pofig, nes iš ties tai būni apsibliovęs ar šiaip kontūzytas nuo vaistų kurių pririjai prieš  čia atvykdamas.

Tada tave paguldo į kokį nors skyrių, tą kartą pasisekė pakliūt pas sąlyginiai normalius žmones, bet čia jau kita istorija. Iš karto tave palydi į palatą kuriose gulinčiųjų skaičius labai skiriasi, vienoje palatoje guli nuo dviejų iki penkių pacientų, man nepasisekė (o gal ir pasisekė) pakliūt į palatą kurioje gulėjo penki žmonės ir aš buvau penktas. Žodžiu, greitai išvažiuoja tave lydintys žmonės ir tave į kabinetą pasikviečia daktaras.

Mano psichiatro pavardė man pasirodė gan juokinga, tad tik ką įėjęs į kabinetą pajuokavau: „Jūsų pavardė Naujokas? Pagal savo profesiją neturėtumėt būt „Internas“?“ daktarui tai nepasirodė pernelyg juokinga, bet po savo stand up’o open mic’e supratau jog iš mano juokų niekas nesijuoks, tad į tą tylą sureagavau gan normaliai. Visgi jau tada buvo galima pasakyti, jog man priskirs F21 etiketę. Ekscentriška išvaizda ir elgesys neatitinkantis visuomenės normų, prašom, atėjo trashy išvaizdos jaunuolis ir dar skaldo kažkokius neaiškius bajerius.

Pirmas apsilankymas pas gydytoja užtrunka labai ilgai, nes turi papasakoti savo gyvenimo istoriją. Literaliai nuo gimimo iki dabar. Aš ir pradėjau „Viskas prasidėjo kažkur 93 metų balandį, kai mano tėvai nusprendė, jog metas mažiems padaužoms…“ ir tada pyškini viską ką žinai apie save. Aišku ties penkioliktais – šešioliktais metais prasideda visas įdomumas, tad pradedi apie tai ką gėrei, ką vartojai, su kuo draugavai, su kuo miegojai, su kuo ruošeis miegot ir t.t. Aišku daktaras užduoda ir keletą esminių klausimų: „Ar piktnaudžiaujate alkoholiu?“, „Ar vartojate narkotines medžiagas?“, „Ar bandėte nusižudyti?“ ir t.t.

Po ilgo pokalbio su psichiatru pagaliau turi laiko pradėti tyrinėti būsimus namus kelioms savaitėms. Man tuomet paskyrė vieną vyruką, kuris jau ne pirmą kartą čia, jo vardas Povilas (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Iš ties psichuškėj nėra taip blogai. Aštuonios palatos, budėjimo postas, poilsio kampas su televizoriumi ir maža bibliotekėle, kurioje knygos jau guli nuo aštuoniasdešimtųjų ir išties nėra ką skaityt. Aišku dar ilgas koridorius nukabintas visokiomis nuotraukomis iš Venecijos kaukių festivalio ir dar keletas baltai juodų nuotraukų, kuriose mamos laiko savo vaikus.

Kertinė frazė kuria išgirdau iš Povilo buvo „Ir durnyne galima padurniuot, tik tai sveiko proto ribose“ vat taip vat. Ši jo sentencija istrigo man visam gyvenimui. Aišku, būdamas didus filosofijos mėgėjas atsakiau jam, jog tikrasis durnynas yra ne čia, o už lango.

Tai gi vat. Pirmą dieną sustojau koridoriaus viduryje ir pagalvojau „štai čia mano gyvenimas“. Net nenumaniau kiek iš tikro žmonių širdy būtų apsidžiaugę sužinoję, jog man teko atsidurti tokioje vietoje, daugelis iš jų turbūt ir kokias tai lažybas iš to laimėjo, bet čia tik mano spėliojimai.

Pirmą dieną visi gauna quetepino, turbūt absoliučiai visiems, gulintiems stacionare, jo duoda. Smagus vaistas išties, bet jis turi labai stiprų šalutinį efektą. Pirmą naktį kai jo išgeri, labai greitai apsvaigsta galva ir tu turi greitai nusigauti iki lovos, bet žmonės pirmą naktį dažniausiai po vakarinės vaistų dozės niekur ir nesišlaisto. Visgi atsikėlus ryte, jauties lyg vakar būtum patvarkęs du butelius degtinės ir tau vis dar sukasi galva. Tikrai labai sukasi, tiesą pasakius nelabai gerai ir orientuojies aplinkoje, tą rytą aš jaučiau lyg būčiau namie ir tiesą pasakius nemačiau kitų žmonių. Šiek tiek atsigavau tik tada, kai eidamas prisilpau ir trenkiau galvą į durų rankeną, kas visai yra random dalykas, mat psichuškėj tų durų rankenų nėra tiek daug.

Tai va, man tada nepasisekė, bet brangus skaitytojau nesijaudink, išgyvenau. Nors po to manęs laukė labai baisi ir barbariška procedūra – kraujo ėmimas iš venos. Čia yra dvi mano didžiausios baimės – kraujas ir adatos. Kol seselė ruošėsi šiam išpuoliui prieš mano kūną, aš sugebėjau porą kartų atsijungti, bet tenka pripažinti, procedūra buvo ne tokia jau ir baisi, nors mano viduje verkšlenimo buvo daug daugiau.

Dienos psichuškėj slinko labai vienodai. Visi keliasi tuomet kai įsijungia šviesos, tai yra apie aštuntą valandą. Tuomet tu turi laiko atsikelti, kažkiek tai susitvarkyti vietą kurioje voliojaisi, dar parūkyti, išsivalyti dantis, išsiplauti galvą arba nusiskusti. Stacionare gulėjo vienas vyriškis rusišku vardu (tikrojo vardo redakcija nebe atsimena) kuris vieną vakarą, kai skutausi priėjo prie manęs ir su sodriu rusišku akcentu tarė: „Aš tai nisiskutu vakare. Žinai kodziel? Todziel kad mirginos jokios manęs nimato vakare, kai einu migoti“. Pusryčiai prasideda devintą valandą ryto, po jų visi susirenka į rytinį susirinkimą, kur visi pasisiūlo kokiem nors užsiėmimams (pasivaikščiojimams lauke, muzikos terapijai, AA susirinkimams, piešimo terapijai ir t.t.). Pietūs prasideda pirmą valandą, vakarienė – penktą, taip pat prieš miegą, aštuntą valandą, visi susirenka suvalgyti bandelių ar dar ko panašaus į bandeles.

Maistas stacionare turbūt nesiskiria nuo maisto kitose ligoninėse. Tiek įvairių košių ir sriubų aš net nežinojau egzistuojant. Išties, kiekvieną dieną valgydavome gan dietinį maistą, kas yra gan gerai, nes reikėtų man dabar šiek tiek dietos pasilaikyt. Taip pat ryjom ir vaistus, kiekvieną dieną po pusryčių, pietų ir valanda iki miego gaudavome savo vaistų dozę. Aš gaudavau pusę Rispolepto tabletės ryte, per pietus negaudavau nieko, tuomet vakare gaudavau visą rispolepto tabletę, quetiapino 50mg berods ir lorafeno, taip kad visai nemažai ir nuo jų visai apsisukdavo galva, priedo dar užsinorėdavau labai valgyt, poveikis išties toks pat kaip ir šiek tiek parūkius žolės.

Mano palatoje gulėjo vienas vyriškis iš kažkur netoli Ignalinos. Jo vardas buvo Aurimas (tikrasis vardas daug maž žinomas redakcijai) ir jis vis paklausdavo kokio nors keisto dalyko iš šešiasdešimtųjų provincijos gyvenimo. Kartą jis pastebėjo jog sukuosi pats savo cigaretes ir paklausė ar aš pats ir auginu tabaką. Štai keisčiausias dalykas kurį atsimenu iš stacionaro. Tikrai, jeigu toks dalykas – keisčiausias, tai vadinasi jog kontingentas buvo susirinkęs ne toks, kaip kad visi įsivaizduoja. Taip pat stacionare gulėjo ir vienas vyriškis kuris užsiiminėjo visokiais teisiniais dalykais gyvenime, o taip pat mokėsi medicinos keletą metų, su juo mes apturėjom keletą įdomių pokalbių, tad laikas bėgdavo ne taip lėtai. Visgi vieną kartą jis manęs paprašė iš krautuvės parnešt degtinės, tą aš ir padariau, bet deja, jo laimei ar nelaimei, seselės užuodė jog kažkas ne taip ir perkėlė jį į alkoholinių psichozių skyrių. Spėju jog ten gulėti – ne pyragai. Štai ir dar vienam žmogui sumoviau dalį gyvenimo.

Vakarais visi susirinkdavome į tą poilsio kampą kur stovėdavo televizorius ir žaisdavome visokius žaidimus, dažniausiai – uno. Kartais žaisdavome ir djenga. Įsivaizduokite kaip tai komiškai atrodė iš šono – būrys pacientų, kuriems nuo visų gaunamų vaistų rankos dreba taip, kaip ir alkoholikui po trijų dienų gerimo, bando ištraukti tas medines detales iš apačios ir padėti ant viršaus. Mes niekada nesužaisdavome pilno rato nors žaisdavome vos keturiese.

Paskutinėmis dienomis į mūsų skyrių paguldė vieną įdomų žmogų, su kuriuo visai norėjau susipažinti. Taigi į mūsų psichuškėlę paguldę merginą vardu Jurgita (tikras vardas redakcijai žinomas). Taigi mes su ja taip ir praleidom paskutines dienas – prašnekėdavom ištisas valandas ir tai padėjo prastumti tas paskutines dienas, kurios būtų slinkusios, mano manymu, velnioniškai ilgai.

Taigi va, tiek apie psichuškę. Ar gėda gulėti psichuškėj – spręskite patys, aš tik pasakysiu, jog tai yra vieta kur sergantys žmonės ieško gydymo. Ir tiek. Aš nematau gėdos pagalbos paieškose. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti atsistoti ant kojų. Čia yra aiškus lengvai pasiduodančio žmogaus požymis. Nežinau kaip jums, bet man kada nors pasiduoti tikrai būtų gėda.

Kaip visada likite sveiki, brangūs draugai.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Išgyvenimo kaime gidas.

 

Dažnas vilnietis mažesnius miestelius, iš kurių jauni žmonės subėga į sostinę, idant įgytų aukštąjį išsilavinimą ar siektų karjeros, mato kaip mažas provincijos bendruomenes, kuriose didžiausią įtaką turi koks nors viršaitis ar vyriausiasis paštininkas, ir kur visi vieni kitus pažįsta. Tačiau realybėje viskas yra šiek tiek kitaip. Mažame miestelyje, kuriame gyvena kad ir tūkstantis gyventojų, o aukščiausia valdžios galva yra meras, sunku žinoti viską apie visus. Nors dėl vieno tu niekada neprašausi – visi provincijoje gyvenantys žmonės, vienokiu ar kitokiu būdu, gyvena su arba šalia alkoholizmo.

Sveiki atvykę į provinciją. Nuotrauka asociatyvi, nes provincijos statusą Lietuvoje turi visi miestai ir miesteliai, išskyrūs Kauną, Vilnių ir Klaipėdą.

Sveiki atvykę į provinciją. Nuotrauka asociatyvi, nes provincijos statusą Lietuvoje turi visi miestai ir miesteliai, išskyrūs Kauną, Vilnių ir Klaipėdą.

Gyvenimas provincijoje vyksta lėtesniu tempu ir tai yra logiška. Mažuose miesteliuose ir kaimuose dažniausiai pasilieka tie, kurie savo ateities vizijose niekada nematė aiškaus karjeros siekimo tikslo ar aukštojo mokslo krimtimo. Retas studentas, pabaigęs aukštąjį mokslą, grįžta į savo gimtąjį miestelį ar kaimą. Paprasta – ką jis ten gali rasti? Nebent labai blankią ateities perspektyvą siekiant karjeros ir labai skurdų kultūrinį gyvenimą.

Nuo pat vaikystės gyvenu miestelyje, kuris yra labai vertinamas už savo unikalų kraštovaizdį. Į miestelį atvykstant iš sostinės, pasitinka išdidus užrašas: „Sveiki atvykę į ežerų kraštą!“. Dažnas atvykėlis mato tik tą vaizdą, kurį nori matyti – ežerus, upes ir prekybos centrus, tačiau realybė (ar tiesa) yra ta, jog Lietuvos miesteliai skęsta problemose, kurių niekas nesiruošia tvarkyti.

Pirmoji mažų miestelių ir provincijų problema – nevaldomas alkoholio vartojimas. Ir jūs man galite pamokslauti kiek tik norit apie dorus žmones, likusius gyventi provincijoje, bet jūs niekada nenuneigsite fakto, jog miesteliuose, teturinčiuose po tūkstantį ar šiek tiek mažiau gyventojų, puikiai įsikuria keturi ar penki barai, prekiaujantys pigiu alumi ir vynu. Kai pusantram šimtui gyventojų tenka vienas baras, pasidaro gan akivaizdu, jog žmonės mažuose miesteliuose yra linkę pamerkti likusius dantis į kokią nors svaigiąją mikstūrą. Ir visiems tai atrodo normalu, nes visi juk taip daro, visi prisigeria po darbo, idant užmirštų tai, ką jie turi daryti pragyvenimui, kokioje vietoje gyvena ir pas kokią šeimą turi grįžti po sunkios darbo dienos ar, neduok Die, visam savaitgaliui.

Antroji problema – suaugusiųjų ir jaunimo užimtumas. Tęsiant kalbą apie alkoholizmą, galiu pasakyti, jog doram, alkoholiu nepiktnaudžiaujančiam piliečiui, užsidarančių knygynų ir bibliotekų fone, tarp dėvėtų drabužių parduotuvių (beje, Lietuvos provincijoje tokie dalykai kaip dėvėtų drabužių parduotuvės yra labai populiarus dalykas ir kas antras svajoja atidaryti savo „labdaryną“) ir alaus barų, nėra ką veikti. Žinoma, kartas nuo karto, vietinius kultūros namus aplanko koks nors komercinis teatras, bet net provincijoje gyvenančiam žmogui jau pabodo tie patys nuvalkioti spektakliai, kuriuose vaidina Sakalas Uždavinys ar Juozas Gaižauskas (mažų miestelių gyventojai negali pasigirti ypatingai išlavintu skoniu, bet, ponai, susimildami, nebekiškit jiems „Domino“ teatro, nes ir jiems jo jau yra per daug). Tad norėčiau visų vilniečių paklausti, ką jūs darytumėte, jeigu artimiausias kino teatras būtų už ~100 kilometrų, o artimiausias, dėmesio vertas koncertas vyktų kažkur 2018 metais? Teisingai manote – tikrai būtų sunku išvengti taurelės pinklių.

Trečia ir ryškiausia problema – švietimas. Čia jau galime atskirti mažus miestelius nuo visiškos vienkieminės provincijos. Kaimuose yra problemų net su pradiniu švietimu, kadangi mokytojų ir direktorių vietose dažnai yra įsitaisę vietinės grietinėlės ponai ir ponios, kurie dažnu atveju yra net nepalietę aukštojo mokslo. Miesteliuose problemų su pradiniu, pagrindiniu ir viduriniu ugdymu nėra, visgi problemų yra su aukštuoju ir aukštesniuoju mokslu. Problema yra tame, jog aukštąjį mokslą siūlančių institucijų mažesniuose ir didesniuose miesteliuose paprasčiausiai nėra. Kiek žinote Lietuvos miestų – turinčių mažiau negu 20 tūkstančių gyventojų – kurie galėtų pasigirti turintys kokią nors savo miesto aukštojo ar bent jau aukštesniojo mokslo instituciją? Aš irgi te suskaičiuoju kelis. O tai yra svarbus dalykas, idant miestas ar miestelis įgautų jaunatvišką formą. Aplink universitetus ir kolegijas buriasi studentų atstovybės ir jų organizuojami renginiai, o taip pat ir galimybės atsiskleisti. Mokslo įstaigos (tiek tiesiogiai, tiek ne) kuria karjeros galimybes visiems to siekiantiems. Akivaizdu, jog niekas taip stipriai nepririša žmogaus prie vietos, kaip kad įgautas aukštasis ar aukštesnysis išsilavinimas. Maži miesteliai paprasčiausiai to negali jaunam žmogui pasiūlyti. Iš mažo miestelio kilusi Kristina ar Karolis nebenorės grįžti į savo gimtąją provinciją skleisti šviesos, jeigu gaus daugiau galimybių vystyti savo karjerą ir asmenybę didesniame mieste. Todėl viena dalis jaunimo iš mažų miestelių pasirenka didžiuosius miestus, o kita dalis bent trumpam emigruoja į Vakarų Europą, lengvesnio duonos kąsnio ieškoti.

Tad ką daryti su Lietuvos provincija, miestais ir miesteliais? Paprasčiausia ir racionaliausia išeitis yra viską palikti taip, kaip yra. Mūsų pareiga yra palikti tos vietos po saule ir žmonėms, kuriems karjera ir tobulėjimas nėra siekiamybė. Visi pasirinkę gyvenimą mažuose miesteliuose tai pasirinko sąmoningai ir nesvarbu, ar tai darė įtaką jų užsimerkimas karjeros galimybėms ir aukštajam mokslui, ar paprasčiausias tingumas ar begalinė meilė gamtai. Jie visuomet žinojo, jog su ta ramybe, kurią siūlo nuostabi Lietuvos provincijos gamta, ateina ir mano aukščiau išvardintos problemos.

Visgi su alkoholizmu turime kovoti daug griežčiau, negu tai darome dabar, nes ir patys nepamatysime, kaip dalis mūsų visuomenės nuskęs pigaus alaus bačkoje ir įsikabinusi mums į koją, trauks mus žemyn.

 

Tagged , , , , , , , ,

Internetai juokiasi iš Šalčiūtės verksmo. O ko jūs tikėjotės?

Šią savaitę girdim tik apie du žmones, apie Šalčiūtę ir apie kolūkio pirmininką Algirda Butkevičių. Aš neeikvosiu savo brangios energijos ir jūsų laiko aiškindamas, kaip aš nekenčiu tų bepročių išgamų, vadinamų „LSDP elektoratu“, nes vis tiek tie durneliai manęs neskaito, o jūs žinote, jog vienintelė tiesa yra sveiko proto dešinė ir tik tai ji.

Okupantų batų trypta ir nesutrypta, tūkstantmetė Lietuva šią savaitę pasidalino į dvi dalis – tie kurie juokiasi iš Šalčiūtės ir tie kurie moralizuoja apie tai kaip blogai yra juoktis iš verkiančio žmogaus.

Noriu pasakyti, jog juoktis iš palūžusio žmogaus yra taip pat amoralu, kaip ir verkti tik tam, kad atkreiptum į save dėmesį. Vien dėl šios priežasties, verktinių projektą aš laikau amoraliu ir šiaip debilišku, bet plačiau apie jį, galite perskaityti čia. Tai taip pat amoralu kaip ir apsimest, jog sergi vėžiu ar dar kokia liga, idant visi glostytų tavo vargšę, tuščią galvelę ir gautum aplinkinių dėmesio. Liūdesys yra labai stipri emocija, o verkimas yra labai intymus dalykas ir bent jau jį mums palikite nesuterštą ir nuoširdų.

Aš tikrai nekovosiu prieš moralfagus ar prieš besijuokiančius cinikus. Aš tikrai nebandysiu nustatyti ar Šalčiūtė įkėlė tą vaizdo įrašą, idant gautų populiarumo ar iš rimtos bėdos. Aš tik pasakysiu kaip tai atrodo.

Pirmiausia kreipiuosi į moralfagus. Bandydami teisinti Šalčiūtę ir jos pasirinkimus, pirmiausia paklauskite savęs ar žinote kas ji yra tokia. Monika Šalčiūtė yra viešas asmuo, kurios populiarumas apsiriboja populiarumu socialiniuose tinkluose. Kitaip tariant – būti populiariai socialiniuose tinkluose yra jos darbas, taip kaip darbas ofise, seime, šachtoje ar laidojimo namuose. Kiekvienas jos postas yra jos darbas, kuris turi jai nešti populiarumą ir sprendžiant iš pasekėjų skaičiaus, aš galiu pasakyt, jog ji šį darbą atlieka labai šauniai. Taigi, norite to ar nenorite, bet jums tenka pripažinti, jog kiekvienas jos postas, kiekviena nuotrauka, kiekvienas video ir šiaip, bet koks jos sujudėjimas socialiniuose tinkluose, turi tarnauti jai ir ją populiarinti. Paprasčiau sakant – kiekvienas jos veiksmas „Facebook’e“ yra tik vienas iš daugelio triukų, kuriais ji nori priminti apie savo egzistavimą ir pripažinkite, iki šio video visi buvo ją pamiršę, o dabar… Pasidarykite išvadas, ponai skaistuoliai.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Prisiminkite ko mokė apie internetą mokykloje.

Dar noriu pasakyti, jog internetai juokiasi ne iš jos tragiškos būsenos, o iš to, jog numanomai šiuo video, ji tik eilinį kartą siekia populiarumo. Ir su tuo yra viskas „OK“. Toks yra jos darbas, ji pati jį tokį ir pasirinko. Niekas nepriėjo, prie ką tik mokyklą baigusios Monikos ir nepasakė „va tu būsi socialinių tinklų žvaigždė ir nieko dėl to negali padaryti, nieko nepakeisi.“. Taip kaip niekas jums neliepė kasti duobių karstams, pešti viščiukus, pardavinėti turguje mėsos ar skaityti šio įrašo, taip Monikai Šalčiūtei niekas neliepė tapti viešu asmeniu „Facebook’e“, kurio kiekvienas judesys virtualioje erdvėje bus vertinamas tiek teigiamai, tiek neigiamai.

O ir prisiminkite ką mus mokė apie internetą mokykloje. Internetas yra pilnas visokių žmonių ir jeigu jūs numetate tokią „bombą“ ir tikitės, jog nebus tų kurie šaiposi, tai aš galiu pasakyt, jog esate tokie patys tuščiagalviai klounai, kaip kad tie ateistai kurie į bažnyčią eina vien tam, kad galėtų klausinėt dvasininkų klausimų į kuriuos biblija logiškai atsakyti negali ir juoktis iš jų.

O dabar kreipiuosi į jus, pokštininkus. Jūsų visada bus tiek pat, kiek ir moralizuojančių, tad supraskite, jog juokimasis iš ekstremalių dalykų, visuomet jums atsilieps. Aš nesakau, jog jus nutrenks žaibas ar kad jūsų mamą išprievartaus koks nors mitologinis gyvis, bet jūs tiesiog turite būt pasiruošę moralfagų morališkumo pamokoms. Jie kiekviename jūsų pokšte įžvelgs kažką blogo, nes jų galvos neišneša fakto, jog galima juoktis iš visko. Jie užsimerkę ir užsikimšę ausis garsiai kartos, jog pašaipos neegzistuoja ir kiekvieną kartą išlindus aštresniam pokštui, jie su nuostabą pasibjaurės jumis. Tokia yra jų ir jūsų dalia.

Daug pokštų apie Šalčiūtės verkimą buvo neskoningi ir nejuokingi. Išties, tik keletas buvo verti dėmesio, tad cinikai – pasitempkite, dėl Dievo meilės. O visiems kitiems noriu priminti, jog internetas yra vieša vieta, prie kurios šiais laikais priėjimą turi daugelis. Visuomet bus šviesių ir tamsių interneto kampų. Visada bus žmonių kurie juoksis iš mirties, rasės, tikėjimo ir verkimo. Tiesiog susitaikykite su tuo, nors tai ir nėra labai geras dalykas. O suvis svarbiausia, elkitės internete padoriai ir dėl to nenukentėsite, nes jeigu nusifotografuosite nuogas (kas yra tame pačiame intymumo lygyje kaip ir verkimas), tai visada atsiras žmonių kurie iš to pasijuoks.

Tik niekad nenustokite pjautis tarpusavyje. Kas bus jeigu visi turėsim proto, idant suvoktume tuos kurie moralizuoja ir tuos kurie juokiasi?

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos