Jeigu norit išgelbėt ES – deportuokit nekrikštus.

Valgyk arba būsi suvalgytas va ką aš galiu pasakyt jums, pyzdukai. Nors šiaip pyzdukai neskaito mano blogo, mano blogą skaito sveikų pažiūrų chebra ir FYI jeigu norit kada man pasiūlyt išeit į miestą alaus, tai nebijokit parašyt į FB ar elektroninį paštą. Šiaip tai pasiūlysiu ne į miestą, o į kokį Šimo Barą, nes nachuj, tikrai nekenčiu senamiesčio barų ir restoranų. Ne dėl didesnių kainų, bet dėl visiško apsimestinio poshiškumo. Kur koks atgrubnagis barškina išsiderinusiu pianinu visą vakarą. Nu blet, tai kad baigei muzikalkę Raseiniuose, tai dar nereiškia, kad gali gadint man virškinimo trakto veiklą savo gaidišku pirštų dėliojimu. Dauguma iš tų pianistų net nemoka dviem rankom grot, bet iš kur jiem mokėt, jeigu nei vienas smegenų pusrutulis neveikia? Ir eina ten visokie ofisų planktonai, vieną kart per mėnesį susitaupantys ant tokios prabangos. Nepagalvokit nieko blogo, aš tikrai nesu pasiturintis žmogus, fak aš tikrai skaičiuoju, bet blet, jeigu aš uždirbčiau €600, tai tikrai neapsimetinėčiau NT magnatu ir neičiau į tokias vietas. Ir tos vietos į kurias einu, jose dar daug skaniau yra, nes nėra nieko blogiau šiam pasauly negu MANAMI aliejuje permirkęs pseudo – azijietiškas maistas. Daug mieliau nueisiu į kokį rajonską restoraną nieko nesitikėdamas ir nepalikdamas savaitės pragyvenimo biudžeto, arba pasidarysiu valgyt pats, nes aš tikrai skaniai gaminu, o ir tai yra nebloga terapija. ( Jeigu norit pamatyt kaip Azijos virtuvė atėjo į Lietuvą, tai apsilankykit kitaiskam restorane netoli skruzdelyno, prie pat Tako stotelės. Nuostabu nebus, bet už €5 pavalgysit ir PRIMATOR išgersit. Va websaitas ) Nors šiaip Trakų gatvėj yra toks baras „Marsas“ ir jis yra tikrai neblogas.

Marsas – tai tobulas Vakarų pojūtis, kai kiekvienas paskęsta savo individualybėje, aplinkiniai į jį nežiūri ir jis nežiūri į aplinkinius. Kur Vilnius tampa City of Strangers, ir tame bare yra pagauta už uodegos miesto dvasia. Nuotrauka tai kito Marso, bet Marsas yra Marsas.

Pakalbėkim apie gyvulius

Čia toks SS kurį radau Inkvizicijos puslapy.

Soundrackas skaitymui.

Šiaip aš nesu fanatiškas krikščionis, bet aš esu augintas katalikiškai, man buvo skiepijamos katalikiškos vertybės, aš pažįstų Bibliją iš kairės į dešinę, bet aš tiesiog retai kada lankausi pamaldose ir nueinu išpažinties. Nemoku lotyniškai nei vienos maldos, visas maldas moku tik lenkiškai ir aš tikrai nevadinu savęs uoliu kataliku. Bet mane jau užkniso šitas išverstakūris ( žinau, kad taip sakyti yra labai blogai, bet man jau nervai nebelaiko ) Popiežius, kurį dabar turim.

Jeigu dar nežinote, tai popiežius, kurį dabar turim, yra pasakęs, jog terorizmas nieko neturi bendro su islamu ir kad hipokritiški krikščionys yra blogiau už ateistus. Bet rimtai? Kiek galima lįst į leftistų šiknas ir mindyti 2000 metų besitęsiančią tradiciją? Kas su žmonėmis yra blogai? Gal reikėtų gražinti Popiežiaus sostą atgal į Avinjoną? Kai Popiežiaus labiausiai reikia, jis vietoje šventų DEUS VULT pasako FLOCCI NON FACCIO. Tai kam toks popiežius reikalingas? Bet jis gi iš komunistuojančios šalies, tai ko norėt.

O dabar pereikime prie reikalo. Jeigu norime taikos pasaulyje, jeigu norime santarvės ir šviesios ateities, mums neabejotinai reikia išnaikinti visą islamą. Absoliučiai viską. Kiekvieną mečetę, kiekvieną koraną ir kiekvieną aLOCHO, uždengtu jebalnyku, paveikslą reikia sudeginti. Kitos išeities nėra. Taip, galima čia gint kokius nors pavienius musulmonus, bet kad ir kiek mėšlą pabarstukais barstytum jis vis tiek liks mėšlu. Chebra, mes nešnekam apie kažkokį tikėjimą ar sektą. Tai yra žmonių, kurie neturi barzdos ir netiki į kažką, niekinimo ir galabijimo kultą. Prašau, įrodykite man, jog yra visiškai kitaip. Nors man visiškai vienodai šviečia LGBT teisės ( bet jeigu jie galėtų ten kokią partnerystę ( tik ne santuoką ) teisiškai sukurt, tai man visiškai vienodai. Kurkit. Džiaukitės. Ir viskas su jumis, homoseksualūs žmones, yra ok, kol nerengiat pedikų paradų ir nesvaigstat apie bažnytines santuokas, bei įsivaikinimus ), bet aš noriu pasakyt, jog Londoniume ( čia tikrasis, imperinis miesto pavadinimas ), Newham rajone cielas 100% musulmonų mato homoseksualumą kaip amoralų dalyką. 60% iš jų mano, jog tai turėtų būti baudžiama mirties bausme. Suck on that buttercup. Bukapročiui lefsčiarai yra daug geriau jį nudaigot pasirengęs barzdotas pyzdasmegenis, negu kad nuosaikus katalikas, nes juk katalikybė – vienintelis pasaulio blogis. Taip pat manė ir sovietai, jeigu ką. Bet gi ir skirtumo nėra, juk ir homo sovieticus, ir leftistinis urodas yra tas pats bybys tik kitoj saujoj.

Gaila, jog šis pyzdukas susitikinėja tik su alternatyvia realybe, o ne ožka ar mergina, nes kitaip, Malmėje, jis neapsaugotų jos nuo gyvulių. Gal tada nors ką suprastų.

Man tikrai nėra svarbiausias faktas, jog musulmonai 12 amžiuje išrado prezervatyvą, naudodami ožkos tiesiąją žarną, o britai 18 amžiuje jį patobulino paprasčiausiai, prieš tai, išimdami ją iš ožkos. Ir man tik šiek tiek gaila ir skaudu, jog daugiau negu 10% musulmonų gyvena valstybėse, kuriose homoseksualumas yra baudžiamas mirties bausme. Man labai šlykštu, man tiesiog koktu, kokį vaidmenį ten atlieka moterys. Absoliučiai daugumai musulmonų vyrų moteris yra naminis gyvūnas. Jūs įsiklausykit į tai „naminis gyvūnas“, o juk mes kalbame apie tą lytį, kurį nešė tokią naštą savo pilve 9 mėnesius. Apie lytį kuri mus gimdė ir augino. Juk pirmas žodis, net ir tų gyvulių, buvo Mama, o ne aLOCHU akbar.

Vienintelis sprendimas, kurį mes turime, yra tiesiog išvalyt visas tos religijos viršūnėles bent jau savo kieme. Kiekvienas musulmonas turėtų teisę tik į vieną pasirinkimą – atsiverst į krikščionybę arba pyzdint iš čia nachuj. O jau kaip gyvuliai gyvena gyvūlių ūkyje, tai jau mums neturėtų rūpėt.

Ir nors man teks skaistykloj teks praleist daug metų, aš noriu palinkėti, jog saugotų jus Dievas, Dievo Sūnus ir Šventoji Dvasia. Gero šeštadienio ir ryt ateisiančio Šventadienio, brangieji.

Tagged , , ,

Transgenderizmas – psichinio sutrikimo ignoravimas.

Aš tikrai nepradėsiu moralizuot ir aiškint kažką, aceit, homofobiško ar kažko panašaus. Man tikrai visiškai pofig jeigu save identifikuoji kaip vyrą/moterį ar stalinę lempą/kumpį, tas man visiškai vienodai šviečia. Pirma reikia pripažinti, jog yra vyrų kurie nori būti moterimis ar moterų, kurios visai norėtų būti vyru. Bet taip pat šiame pasaulyje yra ir žmonių kurie rimtu veidu mums aiškina, jog egzistuoja tokie dalykai kaip rasių lygybėpenių paradai ir patriarchatasNWO ir kiti sveiku protu nesuvokiami marazmai. Na mintį pagavot. Jau kaip ir esat įpratę, tai pranešu, jog dabar visiškai nuplauksiu į šoną ir transgenderizmą aprašysiu vėliau.

Rasių lygybė

Visame pasaulyje, dievo siųstieji, kairieji lygybės kariai, bet kokį žmogaus rasės paminėjimą laiko rasizmu ir tai yra visiškas nupušimas. Jeigu kam teko dirbti kur nors vakaruose, kokį nors, bent šiek tiek labiau kvalifikuotą darbą, tai jūs neabejotinai dalyvavot tokiam seminare, kurio pavadinime tikrai buvo žodis diversity. Ir kadangi visos tos programos buvo pradėtos rašyti ir modeliuoti apie ’90 metus, tai ten ganėtinai aiškiai pasakyta, jog jums nereikia apsimesti, kad nematome kitos spalvos. Per tuos seminarus buvo akcentuojama, jog rasizmas yra tada, kai visiškai nepagrįstai, be faktų, sukuri priešišką aplinką konkrečiam žmogui remdamasis vien tik jo odos spalva.

Mokinių SAT’s testų rezultatų vidurkiai pagal rasę. Jeigu mes imsime spręsti apie rases iš protinių sugebėjimų, tai azijatai/baltieji lenkia stipriai kitas rases. Bet, sakykim juodaodžiai lenkia visus kitus fizinėmis savybėmis. 

Pagal viską tai čia yra tiesiog statistika ir nieko daugiau, bet tu pabandyk ją parodyt kokiam amBROKEzevičiui, tai jau ir cielu naciu, ne tik rasistu tapsi. Bet gi ką tokiem protiškai suvaržytiem ir be pasakysi. Dar gi tokie pyzdukėliai ne tai, kad nesupranta kas yra negras, bet jie net mano, jog koks nors subsaharan Afrikos pottery šūdas yra lygus renesansui, apšvietai ir kitiems dalykams.

Šiaip šito bičo tik tą marazminį komentarą apie rasizmą norėjau įdėt, bet po to kažkaip pasirodė, jog jo profilio nuotrauka ir visam tekstui tinka.

O dabar apie rases pažiūrėkim iš istorinės pusės. Jei ne europiečių kolonizacija ir kartu su ja atėjusi civilizacija, Afrika būtų kaip buvusi – laukinių vėlyvojo akmens amžiaus/ankstyvojo geležies amžiaus genčių kraštas. Iki pat Afrikos kolonizacijos negrai nesugebėjo nei vienos normalios valstybės sukurt. Galit ten nebesvaigt apie visokias mistines Malio imperijas su ultra – super – mega kultūriniais pasiekimais, nes tai buvo europiečių istorikų sukurtas mitas. Malis tik savo pietinėje dalyje daug aukso turėjo, tai tiek vat ir tepasiekė. Ir nekiškit vienintelės normalios Afrikos valstybės – Etiopijos. Etiopai tuo metu, kai buvo vienintelė valstybė Afrikoje, buvo krikščioniška (koptiška), o ir etiopai nėra negroidai, tai viskas tik susideda į vieną.

Bet leftistinėm sučiarom juk nepaaiškinsi, jog prieš kovojant prieš kažką, reikia susipažint su tuo dalyku, prieš kurį kovoji.

Transgenderizmas – psichikos sutrikimo ignoravimas

Gerai, nepagalvokit, kad šis visas įrašas yra tik kokia nors didelė patičių bybienėPsichinis ligonis man nėra įžeidimas, kaip ir onkologinis ligonis. Dažniausiai tai tokią etiketę žmonės gauna pagulėję ar tik šiaip pas psichiatrus besilankantys reguliariai. Aš nematau gėdos pagalbos paieškose. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti pasveikt ir būt kažkokiu parazituojančiu padaru tiek sau, tiek visuomenei.

Aš ir nekalbėsiu apie tai, jog transeksualumas yra atskira psichinė liga/sutrikimas kuris slepiasi po F64 kodu. Nes šiaip tas kodas yra traktuojamas kaip tam tikras nukrypimas nuo normos ir šiaip yra faktinis dalykas, jis nėra kaip nors gydomas ar panašiai. Tačiau tas visas transeksualumas, o ypač genderizacija, kuomet jau svaigstama apie milijonus lyčių yra labai rimtas ženklas, jog žmogui yra kažkas labai negerai.

Transeksualumas yra tiesiog paprastas sutrikimas, kai žmogus dar visai logiškai vertina situaciją t.y. jis bent jau gaudosi elementariose žmogaus anatomijos taisyklėse, o jau kai žmogus kalba apie genderizacija, tai jau visai aišku, jog žmogui prasidėjo asmenybės identiteto sutrikimai.

Dažniausiai daktarai pripaišo kokį šizotipinį sutrikimą ir nebesivargina, jie dažniausiai teisūs, bet ne pagal tuos kriterijus jie ją nustato. F21 nustatyt yra vienas toks kriterijus kaip, kad „ekscentriškas ir visuomenės normų neatitinkantis elgesys ir išvaizda“ žodžiu, visiškas marazmas.

Net ir trans žmogui negalima nustatyti šios diagnozės pagal šį kriterijų, nes tai labai neteisinga mediciniškai. F21 buvo vienas iš sovietmečio baubų, kai tai buvo vangioji šizofrenija ir buvo rašoma visiems, nesutinkantiems su sovietais, o po to ir nugydomi neuroleptikais. Todėl ši liga turi tokį prastą įvaizdį visuomenėje.

Vis gi ši liga tikrai egzistuoja ir ji net gi baisesnė už paranoidinę šizofreniją. Ir vienas iš svarbiausių šių visų F21/F25/F60 sutrikimų požymių yra tas, jog žmogus pradeda nesuvokti elementarių dalykų. Prasideda viskas nuo nekalto jausmo, jog tavo rankos kažkokios ne tavo, po to pradedama justi, jog tavo mintys yra kažkieno kito ir t.t. Ir galiausiai prieinama prie to, kad žmogus pradeda svarbių dalykų nesuvokt, tokių kaip asmenybės nesuvokimas. Nesuvokimas koks tavo vardas, amžius ar lytis. O tuomet jau visiškai žmogus nebesupranta ir kaip visi tie dalykai veikia.

Taigi JAV dabar yra diskutuojama, į kokį tualetą turėtų eiti lytį pasikeitę asmenys. Aš galiu tik pasakyt, jog jiems reikia pirmiau nueiti pas psichiatrą.

Ir tai yra baisi liga, su visokiais meltdownais, tragiškom pasekmėm artimiausiems žmonėms ir pačiam ligoniui. Noriu tik pateikti vieną skaičių, kuris puikiai parodo, tai, jog trannies tikrai turi bėdų, kurias gydo gydytojai – psichiatrai: net 41% transgender žmonių, gyvenančių JAV, yra mėginę nusižudyti. Visas tas transgender vajus yra tiesiog akių užmerkimas prieš didžiulius kiekius savižudžių, kuriem dar gal ir buvo galima padėt.

Šiaip tai aš čia labai dėl tų savižudybių skaičiaus ir neverkiu. Aš cinikas ir man kažkaip vienodai šviečia. Bet mes visi esame įpareigoti gražinti skolą savo visuomenei. Mes jai jau esame skolingi nuo pirmų mėnesių, kai mūsų brangios mamos ėjo į visokius nėštukių checkupus ir vis giliau į betą lindom naudodamiesi mokyklomis, keliais, parkais ir absoliučiai viskuo. O kai jau nusižudom, tai nebelabai galim tos skolos, sumokamais mokesčiais, jai gražint. Trumpai tariant: transgenderizmas yra toks dalykas kurio nereikėtų endorsinti, reikėtų endorsinti žmones, jog jeigu jau kažkaip nebelabai susivoki tokiuose paprastuose dalykuose, tai nieko blogo yra tiesiog prisižiūrėt save.

Tagged , , , , , , , , ,

Ginklai, Žaliojo leftizmo krachas ir Trumpas.

Labiausiai Donald J. Trump pergale džiaugiasi, turbūt, visi ginklų gamintojai. Po ištisų dešimtmečių leftistinio dusinimo, jie pagaliau gavo šiek tiek vilties, jog pajudės įstatymo projektai, kurie leis amerikiečiams visiškai džiaugtis antrąja nuostata JAV konstitucijoje.

Antroji konstitucijos nuostata numato, jog kiekvienas amerikietis turi teisę apsiginti t.y. apginti save, artimuosius, visuomenę ir savo, bei visuomenės turtą. Kai prasidėjo visokie school shooting’ai, tai kairuoliai visaip kaip verkė, kad ginklai yra labai blogai. Tai, kad net glock’o nulaikyti nesugeba suglebusi pacifisto ranka reiškia, jog visiems turėtų būti uždrausta juos turėti.

Čia matote patį populiariausią Glock handgun (nežinau kaip lietuviškai jis turėtų verstis, nes tai nėra šautuvas, o pistoletas šūdinai skamba, tai gal koks handganas visai tiktų, bet kalbajobai turbūt mieliau pažodžiui išverstų ir vadintų šaunamuoju ginklu valdomu viena ranka, bet ir tai nėra teisinga, nes viena ranka iš tokių pyškina tik getų negrai ir karą žaidžiantys allahkbaristai). Šio daikto pilnas pavadinimas yra GLOCK 35 ir jis šaudo .40 S&W kulipkom, bet labai lengvai galima padaryt, kad šaudytų šiek tiek ilgesnėmis (ant cielų 0.22 mm) .357 SIG kulkomis. Nes šiaip tai yra toks gatvės mitas, jog visi šaunamieji ginklai, pritaikyti .40 S&W kulkom, gali laisvai ir iš .357 SIG pliekt, bet taip nėra.

Jau, kad pradėjom tai reikėtų ir apie pačius handganus pašnekėt. Šiaip JAV kariuomenėj yra toks pusiau luptas, pusiau skustas reikalas, mat jie naudoja 3 skirtingų kalibrų ir 5 skirtingų sistemų (Bereta 92, Glock, Sig226, Colt M-1911 ir Hekler-Koch) handgunus. Esmė tame, jog M11, Glock-17, Glock-19 yra 9mm NATO kalibro ginklai ir tas kalibras neturi pakankamai stabdomosios jėgos, nors tu ką. M9, mano nuomone, išvis yra tragiškas reikalas, nes sunkus ir nekompaktiškas, naudoja 9mm NATO kulkas ir dar ( !! ) ant jo anei lazerio, anei kokio žibintuvėlio nepritaisysi. Jeigu jau reiktų rinktis ką prisisegt prie klubo, M9 ar bet ką, kas buvo naudota ne vėliau nei po 1945 metų, tai tikrai vietoje M9 rinkčiaus Walther P38. Naudos daugiau iš jo nebūtų, bet bent jau jeigu kapėcas ištiktų, tai bent skoningas kapėcas gautųsi.

Pagrindinė problema, kodėl toks mėtymasis tarp handganų – nelabai gerai yra ta, jog visa tai reiškia kad reikalingos atskiros instrukcijos, atskiri atsarginių dalių katalogai ir tiekimas, apsunkina bendrus veiksmus, ginklininkų apmokymai, dėtuvės, reikia gamint 3 skirtingų kalibrų kulkas ir yada yada.

Tiek apie kariuomenę, o dabar pakalbėkim apie asmeninį ginklų naudojimą. Pastaraisiais metais labai pradėjo populiarėt amerikonijoj visokie duslintuvai (silenceriai). Ir man vat šis dalykas šiek tiek kliūna, mat kažkaip nesuprantu kam jie reikalingi asmeniniam naudojimui. Jeigu yra gan pasyvus agresijos atvejis ir jeigu turi dar progą parodyti žulikui, jog turi ginklą ir visa tai gali jam baigtis letaline baigtimi (letalinė baigtis: tokia liga, kuri gydoma gydomąjame morge, o ją gydo gydytojas patoanatomas, nes tik jis vienintelis šiuo atveju tegali ką nors bepadėti, kadangi liga labai jau specifinė). Ir tuomet tas duslintuvas kaip ir nereikalingas yra, nes nelabai busi suprastas, tada jau belieka tik šyzovai mosikuotis patranka, idant motyvuotum žuliką atsigult ant žemės ir gulėt. Žinoma, retai kada toks atvejis būna, nes jeigu jau į tavo namus laužiasi koks negras (nebūtinai negras, bet dažniausiai laužias tokie) tai jau pili į tarpuragę ir kvieti pareigūnus, idant pasikrautų į pick up’ą lavoną ir išvežtų kur jiems reikia. Taigi tiek vienu, tiek kitu atveju tas duslintuvas visiškai nereikalingas, bet gal aš ko ir nesuprantu, nežinau.

Čia tokia 9*19 mm kalibro, su integruotu duslintuvu patranka. Atrodo, tai gaidiškai, bet tokios dabar mados. Jeigu norit daugiau apie naujas madas paskaityt, tai galit čia.

15 nuosmukių

Gal kas girdėjot, gal kam ir visiškai pofig, bet 15 minučių savininkai „Eesti meedia“ išpirdolino iš direktoriaus pareigų Tomą Balžeką. Nelabai aš jį mėgau, nes jis leido po savo sparneliu augt ir veistis greitėnizmui (greitėnizmas: toks terminas, apibūdinantis žurnalistą, kuris turi rašyt su logika prasilenkiančius šūdus apie Trumpą ir dešiniuosius, idant išpildytų savo kvotą ir gautų €800) ir dar jis labai akiplėšiškai elgėsi su portalo savininkais. Jei jau norėjo daryt ką nori, tai galėjo tiesiog neparduot viso to reikalo ir daryt, bet jeigu neturi aštuonženklių skaičiukų banko sąskaitoj, tai verskis kūlversčiais – nieko nepadarysi. Šiaip tai Blažekas buvo totalus minusas visur, plius tušti pointai iš nieko. Ir falsifikuotas klikų auginimas iš šalutinių biznių, kurių šefas dabar ateina daryti realų biznį. Verslas yra verslas. Vis gi gaila, jog jį nukirto ne atskleista tiesa kokia nors ar šiaip kokie nusižengimai, nes daug neetiškų dalykų buvo publikuojama. Gaila, kad jį nukirto Kurlianskiai visokie. Nes dabar jis išeina kaip kankinys, kaip kovotojas su supuvusia sistema, bet taip nebuvo.

Kai jau niekas reklamos nebeperka, tai tenka ir taip bandyt pinigų gaut. Aišku, ten daug niuansų buvo, bet gal nereikėjo kolegų iš kitų portalų amoraliais vadint, nes tai yra labai trumparegiška. Aišku, tiriamosios žurnalistikos įtaka tam irgi buvo, bet tai jau tas dalykas, už kurį 15 min galima gerbti. Taip pat blokavimas tų, kurie AdBlock naudoja irgi geras dalykas buvo.

Šiaip tai visa ta 15min ėjo labai jau ant mėsos ir bandė kopijuot DELFI modelį, bet jie yra milžinai su molinėm kojom ir gali viskas griūt. Žinoma, ten yra tikrai talentingų žurnalistų, kurie išgyvens visą restruktūrizaciją, bet dideliam skaičiui statistų reikės ieškotis naujo darbo. Labiausiai gaila, jog greičiausiai nebus Dovydo Pancerovo išvykų į Ukrainos frontą. Žmogus tikrai tam turi talentą ir žiauriai fainai jo tekstai susiskaito. Suvis manau, jog D. Pancerovas ir V. Balkūnas buvo sutverti šiam reikalui.

Žodžiu, jeigu jau nuliūdote dėl 15 min, tai noriu jums primint vieną gerą naujieną. Nuo Gruodžio pradžios pradėjo sklist gandas, jog Lietuva derasi su norvegais ir JAV dėl 12 MLRS M270 sistemų. 12 jų kainuotų apie 20 lemų (kas yra visiški centai už tokią Demokratijos Eksporto Sistemą), bet čia kaina be amunicijos ir etc. Bet šiaip tai jos yra belenkaip geras dalykas ir čia galit pažiūrėt kaip jos veikia. Šiaip šitas visas daiktas gali iššaut 12 VALDOMŲ tolimojo nuotolio raketų, per mažiau negu vieną minutę nuo mobilios paleidimo sistemos. Jeigu viskas pasitvirtins, tai apie Kaliningrado problemą galim ir pamiršt amžiams, Boooh Yahhh! Žinoma, šitam video čia biškį paturbintas MLRS, bet mum užtenka ir to, su ~80 km apšaudymo spinduliu. Šiaip yra pilna laida su Ronald L. Ermey, pasiimkit alaus, čipsų ir pažiūrėkit, nes šauni laida.

Trumpas ir MILO

 Iš pirmadienio į antradienį kilo nemažas skandalas dėl MILO. Trumpai tariant: bičas brenda dabar per malkinę ne vaikišką, dėlto kad kaip ir pateisino pedofiliją (pedofilija: terminas apibrėžiantis tavo dėdės veiksmus su tavimi į kuriuos įeina šlapias pirštas, šienas, ir daug nesakyk mamai pokalbių, kur nors daržinėj per giminės balių. Bet daug kas pamiršta, jog pedofilija techniškai yra ir mažojo kleckinio grivėno atsivedimas į Gay Pride). Bičas labai susivartė ir nusišnekėjo, tai pateko į tokią situaciją iš kurios išsivartyt techniškai nebeįmanoma. Ir tai pametė dešiniesiems mintį, jog jis nėra Donald J. Trump. Trumpas greičiausiai yra pagamintas iš teflono, nes jis ne tik yra kietas, bet prie jo ir šūdas nelimpa.

Pažiūrėkit kiek skandalų buvo keliama prieš Trumpą ir nei vienas kažkaip neprilipo. Manau, jog jau nieko nebegalima jam prikabint, ką jam kabino per visą karjerą ir ypač kai tapo Respublikonų kandidatu į Prezidentus, tad miegokit ramiai, Trumpui Paksifiliu (Paksifilis: liga ištinkanti šalies vadovą, kuomet kyla nenumaldomas noras šventint šikpopierių, dalint neaiškiems burliokams pilietybes ir skraidyt kukurūzniku. Negydomas Paksifilis dažniausiai baigiasi apkaltos procesu) susirgti negresia.

Tagged , , , , , , , ,

Šiauškim iš ES, tai bent NATO liksim.

Vakar, Europos Parlamente, kultūrinio marksizmo atmatos, pasivadinusios save „liberalais“, iš esmės nutarė naikinti NATO Euromarksizmo Sąjungoje. Europos Parlamentas ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos. ( plačiau ) Ir šioje vietoje tapo aišku, kad net patys kvailiausi vatnikai iš esmės buvo teisūs sakydami, jog vieną sąjungą pakeitėme į kitą. Žinoma, kol kas perdedu tai sakydamas, bet tuoj jums taps aiškiau.

Tie kas mane skaito jau kurį laiką, tai žino mano pomėgį šuoliuoti nuo minties iki minties, taip kaip paučius greitėnas šuoliuoja nuo vieno melo prie kito. Bet apie tas, moralę pamynusias išgamas, bus atskira kalba kitame įraše ir tų įrašų gausis net gi ne viena dešimtis.

Europos Sąjungai jau kurį laiką vadovauja net ne leftistinės, bet visiškai atvirai komunistinės žertvos. Ne visada taip buvo, buvo gal koks dešimtmetis kai normalūs žmonės valdė ES, bet šiaip tai visada ši sąjunga buvo didesnių ar mažesnių pyzdukų inkubatorius.

Skaitytojai kurie domisi istorija, o tokių manau yra nemažai, atsimena ką Šaltojo Karo pabaigojo išdarinėjo apkepėlės, varliaėdžiai ir vokietukai. Kuomet prasidėjo karinis konfliktas Afganistane, Baltuosiuose rūmuose sėdėjo toksai Carteris (kuris dabar iš džiaugsmo trina rankutėm, mat po Obamos aštuonerių metų destrukcijos, jis jau oficialiai nebėra šūdiniausias JAV prezidentas) ir tik akutėm klapsėjo žiūrėdamas kaip ant kojų bando stotis visa Sovietija. Ten jis, kiek pamenu, dar kažką gero lyg ir padarė, bet ant tiek mizernai, kad net tingiu ieškot apie tai informacijos.

 

Q: Kuo Obama skiriasi nuo mėnesį naudoto kačių kraiko, į kurį savo gamtinius reikalus atlikinėjo žmogus?
A: Kraiku.

 

Tuomet į Baltuosius Rūmus įžengė pats šauniausias lyderis nuo tų laikų, kai mokyti ir telkti žmones aplink save pradėjo Jėzus. Žinoma aš kalbu apie Ronaldą Reaganą. Seras Ronaldas buvo nesisteminis prezidentas ir neturėjo jokių saitų su jau tuomet išsibujojusia nomenklatūra, toks, koks dabar yra Donald J. Trump. O kadangi jo nevaržė jokios nomenklatūros primestos taisyklės, tai jis iš karto pasiraitojo rankovės ir sėdo prie darbų. Tuomet jau net kvailiausiam suskiui Kremliuje tapo aišku, jog reikia kuo greičiau pradėti demonizuoti naująjį Prezidentą.

Vat čia jau ir prienam prie euromarksistinių dundukų. Kai Reaganas nusprendė smaugt sovietines lervas ir dislokuot Tomahawk raketas Europoje (kurios galėjo per 5 minutes pasiekt Maskvą),  visi europiniai pyzdukėliai, Kremliaus diversantų triggerinti kalbom apie atominius grybus – chujybus, pradėjo masinius pacifizmo protestus. Gerai, kad buvo toks dalykas kaip Didžioji Britanija ir kita nuostabi politikė – Margaret Thatcher (šiaip aš ją palyginčiau su Marija Magdaliete, mat ji buvo labai svarbi, bet nepakankamai įvertinama dabar) kurios dėka visa ta ginkluotė atsidūrė D. Britanijos teritorijoje. Jeigu ne Geležinė Ledi, tai kažin kaip ten būtų pasibaigę, bet turime padėkoti Dievui, jog labai laiku ir vietoje atsirado ši politinė pora.

Čia matote G. Verhofstadt ir J. Trudeu. Nuo šiol jie kartu filmuosis animacinio filmo „Karvė ir Viščiukas“ tęsinyje – „Kariesas ir Pyzdaboliukas

Tokia vat įžanga buvo į tai, kurią galima būtų sutrumpinti iki tiek: nuo pat ES įkūrimo vokiečiai, italai ir prancūzai atvirai komunistavo ir buvo prorusiški. Tai net nenuostabu, jog dabar visas šias, moralines šiukšles, valdo prisiekę komuniagos  –  tobulas technokratas iš Liuksemburgo J.C. Junckeris, italų komunistė Mogherini, vokiečių komunistas Schultzas ir draugai. Visi jie verti vienas kito. J. C. Junckeris net ir nesislepia savo komunistinių pažiūrų, mat Gorbačiovą, kuris tiesiogiai davė įsakymą traiškyti žmones prie Televizijos Bokšto, jis pavadino laisvės ir vilties simboliu, o Fidelį Castro – paprasto žmogaus herojumi. Dar man patinka vienas toks pyzdukėlis Guy Verhofstad kuris visaip kaip laižo pudendą Kanados praimui/komuniagai. Tokia vat ta Euromarksistinė Sąjunga.

Ir tas marksizmas/komunizmas niekaip kažkaip atrodo neišraunamas. Jau dabar, kai mes neperseniausiai išsivadavome iš viso šio mėšlo, jaunieji greitėnai laksto su butaforiniais automatais po renginius prikimštus sovietinės simbolikos ir teigia nematantis nieko blogo.
O dabar grįžkime prie to, nuo ko ir pradėjome. Taigi ką reiškia tai, jog Europos Parlamentas ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos?

Europos sąjungos centralizacijos stiprinimas reiškia, jog anksčiau ar vėliau Briuselio marksistai turės neribotą valdžią ir mūsų seimo, bei teisinių struktūrų egzistavimas bus tik faktinis. Iš esmės dabar yra dedamas pamatas federacinei Europos Unijai. Visuomet yra geriau būti vakaruose ir Europoje, bet Europa jau daugiau negu 60 metų yra išsigimusi. Tai nereiškia, jog mes padarėme klaidą stodami į šią sąjungą. Iš esmės, tai buvo labai geras žingsnis, tiesiog dabar pati Europos Sąjungą mus stumia į labai keblią padėtį. „Iš esmės G. Verhofstadtas siūlo apriboti ar apskritai panaikinti Europos Sąjungos valstybių narių teisę atsisakyti vykdyti kolektyvinius sprendimus“, – rašo BBC.

Apie Bendrijos finansų ministro postą daug nešnekėsiu, nes man Europos Sąjungos ekonominė struktūra dar ir dabar yra mistika, bet galiu pasakyti, jog tai reiškia, kad kiekvieno ES piliečio sumokami mokesčiai palaipsniui susitelks į vienas rankas, o ES rankos pinigų kultūriniam marksizmui tikrai negaili.

O dabar prie svarbiausio – bendros europinės armijos. Tai yra visiška tragedija, tai yra aukštai iškeltas pirštas visam NATO blokui. Tai yra vakarų civilizacijos glaudaus bendradarbiavimo byrėjimo pradžia.  Bendra ES kariuomenė būtų visiška tragedija mums dėl daugelio priežasčių. Pirma: Ar ji mus yra pasiruošusi ginti? Aš galiu garantuoti, kad egzistuoja absoliučiai nulinė tikimybė, jog Rusijos agresijos atveju prieš Baltijos šalis, kas nors, apart lenkų iš tos kariuomenės bent pirštą pajudintų. Hipsteriukai oranžinėm kelnytėm palakstytų degeliodami žvakeles ir baigtųsi. Tai žinodamas Putinas, iškart po įsitvirtinimo Baltarusijoje tai ir pabandytų.

Antras dalykas yra tas, jog tokiai kariuomenei sukurti reikėtų ne vienerių metų ir be NATO palaikymo visa Europa būtų visiškai be jokių karinių pajėgų. Juk kariuomenė yra labai sudėtingas mechanizmas ir ponas Audrius Bačiulis iškėlė nemažai labai svarbių klausimų: Kokia bus Euroarmijos komandinė kalba? Kokios bus Euroarmijos štabų procedūros? Koks bus Euroarmijos ryšių standartas? Kokie bus Euroarmijos ginkluotės suderinamumo standartai? Kokia bus Euroarmijos uniforma ir karinė tradicija? Ir kas gi bus atsakingas už branduolinį ginklą? Kas turės Europoje tą teisę nuspausti raudoną mygtuką?

O suvis svarbiausia yra tai, jog ES pamažu virsta Putino sapnu. ES nori savo kariuomenės be karių ir technikos, iš esmės ji egzistuotų ant popieriaus, bet niekur fiziškai jos nebūtų. Šiek tiek jums įvado: Europa, turėdama didžiausią BVP pasaulyje, 500 mln gyventojų ir šiuolaikines karines technologijas, realiai negali, be išorinės pagalbos, apsiginti nuo Rusijos, turinčios 140 mln. gyventojų, ir kurios BVP prilygsta Italijai. Tad kodėl taip yra? Visų pirma, tai akivaizdu, jog didžiųjų ES šalių lyderiai yra Rusijos įtakos zonoje dėl dujų/ideologijos ir gal net kyšių. Ir tai patvirtina faktas, jog  šiuos metus Junckeris pradėjo priešindamas Europą su JAV ir pagal Putino dūdelę šokdamas pacifizmo kadrilį. Jo manymu (kaip ir daugumos leftistinių pyzdukų), NATO narėms Europoje nereikia vykdyti savo įsipareigojimų dėl šalies gynybos, net kai to atvirai reikalauja svarbiausias Europos karinis sąjungininkas. Tik jis taip mano mat yra įtakotas iš išorės, o leftistukai, nes tingi arba yra ant tiek tupi, jog mano, kad atsisakius kariuomenės ES, tai visi jos atsisakys ir susikabinę už rankų dainuosim koombaya. Akivaizdžiai  taip kalbantis žmogus Europai yra kaip siras pabėgėlis Kiolno centre, Naujųjų metų naktį.

Tad akivaizdu, jog šis laivas jau išgyvena Titaniko likimą, bet dar yra keletas laisvų valčių ir tiesiog reikia į jas sušokt ir nešt kudašių. O jeigu konkrečiau: mums kuo skubiau reikia megzti dialogą su artimiausiais kaimynais lenkais, bei su Baltijos sesutėm ir tiesiog tartis, kalbėtis, bet kur gi tau. Mums reikia tiesiog suvokti, jog mes galim pasakyt „Ne“ ir treptelėt kojele, kuri nėra jau tokia maža. Patikėkit, Vakarų Europai mūsų, Rytų ir Centrinės Europos reikia net dar labiau, negu mums jų. Bet vis tiek, tai nekeičia fakto, jog mums reikia pasiųsti žinutę Vašingtonui, kad mums yra svarbesnė draugystė su JAV ir NATO, o į ES lefsčiukus – viščiukus mums yra visiškai nusispjaut. ( Lietuvos soundtrack‘as šioje situacijoje )

Kas laukia ES be mūsų?

O dabar pasižiūrim kas laukia ES, jeigu visas rytų blokas taip paima ir draugiškai išeina iš viso šio marksistinio darinio. Ir aš tikrai nenoriu pasakyt, jog tai bus būtent dėl to, kad išeisim, tiesiog pateiksiu viziją kurią matau, viziją kuri yra neišvengiama.

Visų pirma kris ir taip išsigimusios valstybės, tokios kaip Švedija. Žodžiu, kažkada seniai, seniai, caro Riuriko laikais, Švedija buvo žiauriai stipri valstybė, kurioje iš tikro veikė tam tikras socialistinis valstybės modelis. Visi mokėjo daug mokesčių, bet visi visko ir turėjo, visiems visko užteko ir buvo visai gerai, kol neatėjo į valdžią kultūriniai marksistai. Tuomet jie pagalvojo, jog jie gali išgelbėti viso svieto mažučius ir pradėjo į šalį įleidinėti žmones iš musulmoniškų kraštų. Ne iš kokios Turkijos, bet iš tų, kur moterys teisiškai laikomos naminiais gyvūnais. Nepagalvokit, jog aš esu kažkoks sąmokslo teorijų šalininkas, bet kažkaip man atrodo, jog tai buvo daroma specialiai. Nejaugi tie kultūrinio marksizmo pyzdukėliai ant tiek grybai yra, jog net negali įvertinti situacijos? Žmonės juk taip negali durnai galvot: Hmmm, 17 metų bičiukas atvyksta iš šalies, kurioje nėra baudžiamas nuotakų grobimas ( šitą video pažiūrėkit; noriu pasakyt, jog  aš labai atsparus žmogus, žiauriai mėgstu gore‘ą ir kitokius dalykus, bet šito video aš negaliu žiūrėt, nes čia tiesiog gyvuliška ) ar visiškai nesubrendusių lytiškai mergaičių prievartavimas. Hmmm, tai jis pamatys kaip mes čia gerai gyvenam ir stebuklingai taps civilizuotu. Ir tada realybė pasakė tvirtą NOT.

Įdomus Faktas: Daugiau negu 170 000 000 musulmonų gyvena valstybėse, kuriose homoseksualūs santykiai yra baudžiami mirties bausme. 170 000 000 yra kiek daugiau negu 10% visų pasaulio musulmonų, didžioji dauguma pabėgėlių yra iš tų šalių. Nieko nesakau, aš tik palieku šį faktą čia.

Nuo  1990 metų į Švediją suplūdo apie 600 000 tokių vargšiukų. Bet jų matyt yra apie 3 kartus daugiau, mat nuo 2008 metų, kuomet Stokholmas tapo Europos išžaginimų sostine, Švedijoje ( I shit you not ) buvo uždrausta renkant statistiką ( tokią kaip nusikaltimai, imigracija ir t.t. ) įtraukti ir grafą, į kurią įrašoma tautybė/kilmė/tikėjimas.

Taigi, grįžkime prie Švedų. Švedijos moterys yra paliktos likimo valioje. Ir šis sakinys puikiai apibendrina viską ką norėjau pasakyti. Didžiuosiuose šalies miestuose jau nebėra saugu vaikščioti viešumoje jau ne tik sutemus, bet ir dienos metu. Ne tik kad valstybė ir jos pačios save taip nusibaudė, bet ir švedai, didingieji vikingų palikuonys drebinę visą Europą, dabar tėra paliegusios nendrelės rožiniais puspalčiukais, vos nulaikantys savo tapkiniškose rankelėse ( tapkiniška rankelė: terminas apibūdinantis 5 cm apimties vyrišką, nuskustą ranką ) karamelinių ledų ( žinoma ledai pagaminti iš pieno be laktozės, mat laktozė šiaip sunkiai virškinamas dalykas, o kai mirtina dozė tokiam paliegėliui yra pusė lietuviško cepelino, tai patys suprantat ) puodelį. Argi tokie galėtų kam nors pasipriešinti? Vėjui papūtus pakiltų į orą ir nukristų jūron arba jeigu pasisektų, tai bent ant artimiausio šchero.

Ir dėl to kaltos feminacės, kurios kalė vyrams į galvas, jog vyrišku būti yra blogai. Tiesą pasakius ( ir aš labai rimtai ) visi tie prievartavimai/žaginimai ir vagystės, kurias atlieka musulmonai Švedijoje, yra nurašomi ant perdėto vyriškumo.  Aš tai tiesiog paliksiu čia.

Vis gi Švedijos valstybė padarė vieną dalyką, idant apsaugotų šalyje gyvenančias moteris. ( įsiskaitykite į tai ) Švedijos politikai, kurie draudžia bet koki imigracijos kritikavimą spaudoje ir televizijoje, apskritai visose medijose, pasiūlė nuostabų dalyką – moterims nešiotis ant riešų apyrankes su užrašu ( kažkodėl anglų kalba ) „Don‘t rape me“. Gal tai ir padėtų, bet gyvuliukai juk žmonių kalba prašneka tik Kūčių naktį, o musulmonai kaip ir nešvenčia Kalėdų. Netikit? Aš noriu priminti, jog tie patys žmonės kovoja su islamiškuoju terorizmu degindami žvakeles.

Švedija, Vokietija ir Prancūzija jau yra pasmerktos. Tiesą pasakius jau net nebesvarbu kas laimės rinkimus, pabėgėlių problema dabar yra tokia milžiniška, jog jos jau neįmanoma sutvarkyti. Ir anksčiau ar vėliau, tose tolerancijos bastionuose prasidės karas tarp šariato ir vyriausybės. Kas keisčiausia, tai lefsčiaros bus musulmonų pusėje, nesvarbu, jog visus tuos veiksmus pradės musulmonai. Tiesiog kultūrinio marksizmo propagandos išplautomis smegenimis, jie vis dar nesugebės suvokti, jog jie yra priešai ir grėsmė, mat jiems grėsmė visuomet buvo ir bus tradicijos, bei tautiškumu pagrįsti judėjimai. Paklauskit bet kurio lefsčiaros ar jie nemano, jog pabėgėliai kelia nemenką grėsmę vakarų kultūrai ir jie visi atsakys, jog vakarų kultūra nėra vertybė.

Visa pabėgėlių problema, jau nuo pat pradžios buvo valdoma iš Turkijos. Nesupraskit manęs neteisingai, Turkija buvo niekuo dėta dėl šio apokaliptinio dalyko, tiesiog Turkija galėjo labai laisvai didžiąją dalį viso srauto sulaikyti. Tiesiog ES labai jau nenorėjo stipraus dešiniojo rėžimo sąjungoje, paprasta. Aiškinu: jau keletą dešimtmečių marksistinės valstybės ES visai kaip išsikalinėjo iš Turkijos ir po to jau ir iš pačio Erdogano. Erdoganas visą tą laiką kruopščiai stengėsi atitikti ES reikalavimus: kai tik ES pareiškė, jog Turkijoje per daug karininkų įtakos, jis tiesiog labai daug jų pasodino į kalėjimą. Tada jau ES pareiškė, jog čia negerai, čia per mažai demokratijos ir tada Erdogano kantrybė trūko.

Jeigu kas nors ES būtų turėjęs arba dabar turėtų pautus, tai būtų galima sakyti, jog nuo pat pabėgėlių krizės pradžios Ankara laikė ES tvirtai sugriebusi už mašnos. Kai tik pradėjo eiti kalbos apie BrExit ( o britai vieninteliai atvirai palaikė Turkijos narystę ES ), Erdoganas pradėjo Europą tvindyt pabėgėliais, parodydamas, jog visos kozirnos dzvonkos yra pas jį. Bet kaip ir minėjau, kultūrinio marksizmo idėja yra žymiai svarbesnė ES komuniagom už viską pasaulyje, todėl jie niekuo gyvu nenorėjo įsileisti stipraus dešiniojo rėžimo, nes tikrai negalėtų stumdyti taip lengvai EP marksistinių nutarimų. Tai turėkitės dabar.

O Erdoganas būtų labai laisvai sutvarkęs šią problemą, tikrai nebūtų cackinesis, kaip kad cackinos ES cucklevičiai, kai kažkas rado kelias dešimtis nusikaltėlių stipenų kažkokioj fūroj, Austrijos pietuose.

Šiaip tai ES ant visos pabėgėlių krizės išleido 17 milijardų eurų vien 2016 metais. Čia tiek išleido vien tik tiem kurie pažeidę tarptautinę teisę užplūdo Europą be jokio leidimo. Tie kas tikrai bėgo nuo karo – pasiliko prie Graikijos krantų ir viskas su jais buvo ok, tuos tikrai priimt reikėjo, bet homo sapiens sapiens, kuris pažeidžia civilizuotų šalių sukurtus ir patvirtintus įstatymus yra necivilizuotas arba nusikaltėlis. Vienu ar kitu atveju – gyvulys. Už tuos pinigus buvo galima laisvai užminuot Graikijos sieną, pastatyt elektrinę tvorą ir kas porą šimtų metrų įrengti bokštelį su kulkosvaidžių lizdais. Taip pat už visus nepatogumus būtų galima Graikijai nurašyt skolas. Ir paprasta, jeigu gyvulys norėtų kirsti sieną, tai šis sprendimas jam, tiesiogine šio žodžio prasme, suteiktų sparnus. Kiekvienai kūno daliai atskirai. 30 metrų spinduliu.

Ir šie pinigai tikrai nebūtų išmesti į balą kaip dabar, nes po to, kai viskas būtų sutvarkyta, tuos ginklus būtų galima ir kariniais tikslais panaudot.

 

MiniGun yra Gatling Gun prototipas (Gatling gun yra vienas pirmųjų kulkosvaidžių) kuris gali per minutę išsviest nuo 2 000 iki 6 000 7.62×51mm NATO kalibro kulkų. Labai sunku jį perkaitint, nes kas 5 minutes reikia iš priekabos su šiupeliu išmest visas gilzes.

 

Kad ir kokie stiprūs radikalai dabar ateitų į valdžią Prancūzijoje ir Vokietijoje, vis tiek ši problema jau yra nebenuvaldoma. Net jeigu ir pavyktų susitarti su Erdoganu, vis tiek nepajėgtų gi visų tų gyvulių deportuot iš šalies, nes tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Jų juk čia prisiveisė apie 2 – 3 milijonus ( nors žinant, jog tai yra pačio kultūrinio marksizmo pateikiami duomenys, tai galiu garantuot, jog šie skaičiai yra bent 5 kartus didesni ).

Akivaizdu, jog tai jau yra priešmirtinė ES agonija. Vis gi kai prasidės pilietinis karas Prancūzijoje, reikės NATO užtikrinti, jog branduolinis ginklas nepatektų radikalaus islamo teroristams į rankas.  O visa kita jau yra nebe mūsų problema, tai kad skers visokius apmakelius žaliais plaukais Berlyno gatvėse, tai jau yra pačių jų problema. Pasaulio neišgelbėsim, reikės patiems atsiraitojus rankoves savo reikalus tvarkyti, bet kol už mūsų nugaros bus JAV ir NATO, tol mes esame teisingoje pusėje.

 

Kultūrinis marksizmas – nepatrauklių žmonių ideologija

Kultūrinio marksizmo pagrindinis tikslas yra priversti tave jaustis gerai, kad ir koks šlykštynė bebūtum. Ar jūs pastebėjote, kaip iš visų reklamų dingo tikrai gražūs ir sveiki žmonės? Ar pastebėjote kaip išaugo susidomėjimas visokiais plus size modeliais?

Paaiškinimas paprastas: pasižiūrėkite į visus tuos pyzdukėlius, kurie verkia per protestus, nes laimėjo Donald J. Trump. Pasižiūrėkit į juos, milžiniška masė jų panašūs į tokius dalykus, kuriuos vaikas, sergantis Dauno sindromu, nulipdo iš plastilino. Paprasta – tingių žmonių, kurie nesugeba savimi pasirūpinti, yra daug daugiau negu tų, kuriem rūpi jų išvaizda ir sveikata.

Ar žinojote, jog 2016 metais vidutinė amerikietė moteris svėrė tiek, kiek 1960 metais svėrė vidutinis amerikietis vyras? Ir visa tai yra cackinimosi kultūros pasekmė. Vidutinė moteris JAV šiuo metu sveria 166 svarus, o tai yra beveik 76 kg. Čia aš tiek svert turėčiau, o esu 190cm ūgio vyras. ( plačiau apie tai yra čia ) Nes visi juk tik ir šneka, kad išvaizda yra antraeilis dalykas ir kad ir koks storas būtum – viskas su tavimi ok. Ne, riestainėli, nėra su tavimi viskas gerai, tu esi storas ir kainuoji visuomenei didžiulius pinigus. Ne ką mažesnius negu rūkorius ar alkoholikas. Juk ir tave reikės vežt į ligoninę su praplatintu greitosios pagalbos automobiliu, reikės mokėt už tavo kasmetinį cholesterolio kiekio kraujyje tikrinimą ir vis tiek užsilenksi nuo kokios nors širdies ligos ar užspringęs Miuncheno dešrele.

Vieni tyčiojosi iš šios Alesiaus nuotraukos, kiti gynė. Aš nei vieno, nei kito nedarysiu, bet tik pasakysiu tą faktą, jog laidojimo namai Nutrūkusi Styga jai jau iš Kinijos veža XXXL dydžio karstą su 12 rankenėlių.

Dėl to kalta ta cackinimosi kultūra. Juk leftistam JAV nesvarbu, kad tu atrodai kaip kaip riebalų gumulas, dydžiu su lyg Puntuko akmeniu. Jiem svarbu, kad gali balsuot, o tai kad jau dabar tau gyvybės palaikymo įrangos reikia yra antraeilis dalykas.

Ačiū Dievui, jog Lietuvoje žmonės yra ganėtinai sąmoningi ir prisižiūri kažkiek save. Bet jeigu tokia situacija susidarytų pas mus, tai aš tikrai būčiau už fatshaming. Čia toks dalykas kai tiesiog storam žmogui sakai, jog jis yra storas, idant jis susimąstytų. Man padėjo. Kai man pasakydavo, jog aš elgiuosi kaip paskutinis pyzdukas – suklusdavau. Kai jau tai pradėjau girdėti vis dažniau, aš tiesiog paėmiau ir pagalvojau, kad gal jie yra teisūs, gal vis gi reikia kažką daryt. Man labai piktai sakydavo, jog reikia prisižiūrėti savo sveikatą ir tai kartojo ir kartojo, kol nepradėjau to daryt. Jeigu man būtų sakę „viskas ok Aivarai, būk pyzdukas, tu nuostabus ir nepakartojamas!“, tai aš ir toliau pyzduku būčiau.

Ne visos patyčios yra blogos.

 

Žodžiu, visai nemažai čia to teksto gavosi. Norėjau pasakyti, jog restrukturizuoju visą blogą ir nuo šiol jis bus labiau nukreiptas į politiką ir kultūrinius dalykus. Draugai, gyvename post – truth pasaulyje kuriame yra labai mažai tiesos. Gaila, jog to melo milžiniškus kiekius skleidžia ir Lietuvos žiniasklaida, bet mes visi galim padėti tai sugriaut. Pasiraitojam rankoves ir kimbam į darbus.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Pasimelskime už besimeldžiančiuosius.

Žinot tą jausmą kai žiūri žinias ir per jas praneša, jog kur nors Tirolyje nuvirto traukinys nuo bėgių ir pranešėjas praneša, kad tuoj ekrane pasirodysiantis video yra neskirtas silpnų nervų žiūrovams, bet tu vis tiek toliau žiūri vien iš smalsumo? Toks jausmas man kyla žiūrint į naujienas pasaulyje. Kone kiekvieną dieną Europą drebina teroro aktai. Kone kiekvieną dieną yra šaudomi, sprogdinami ir badomi niekuo nekalti civiliai. Kiekvieną dieną kažkieno sūnus, dukra, tėvas, motina ar draugas negrįžta namo ir vat nebegali su mumis daugiau kartu praleisti jaukių vakarų prie vyno taurės ar alaus bokalo. Taip pat jie daugiau nebevalgys sumuštinių su Čedaro sūriu ar kopūstais. Daugiau niekada nebalsuos, neeis į mitingus, nerašys laiškų redakcijai, nemokės mokesčių, nedirbs nemylimo darbo, neturės progos susirasti mėgstamą darbą, neeis į koncertus, nedalyvaus giminės baliuose, nebežais biliardo ar kvailo amerikoniško futbolo.

Ir tą tokį širdį veriantį skausmą ir smalsumą sukelia ne pačios naujienos. Man daug įdomiau yra stebėti Europos šalių lyderių reakcijas, kurios yra tiesiog tragiškai įdomios. Vat jeigu dar kyla klausimų, tai pateiksiu dar vieną pavyzdį: Jeigu jūs pastebėtumėte, jog virš jūsų namų skrenda oro balionas, kuris dega atvira liepsna ir iš jo, bandydami išsigelbėti šoka žmonės, ar jūs žiūrėtumėte? Aš net neabejoju, jog jūs stebėtumėte tai. Kai kurie net neužsimerktų ir prieš pat tą akimirką, kai kūnas jau tuoj atsitrenks į žemę.

Taip pat ir negali atplėšti akių nuo didžiųjų Europos valstybių vadovų. Niekaip negali nustoti stebėtis, jog tos mirtys nieko nereiškia geriausiam rusų draugui Holandui ar Vokietyjos vėliavas niekinančiai Merkel. Tik po kurio laiko, praėjus eiliniam sprogdinimui ar šaudymui, prisimeni, jog prie to automobilio, su kuriuo į plytų sieną visu greičiu lekia mano jau anksčiau paminėti lyderiai, yra prikabinta priekaba kurioje sėdi ir tu. Tada pasidaro baisu. Dėl jų nenoro pripažinti tiesos daugumai iš mūsų taps nebe taip saugu gyventi. Ir dėl visko galima kaltinti tik juos ir ta geltonai – violetinę tauruolių ir teisuolių būrį, kuris juos ir palaiko. Tie patys kurie kovoja su terorizmu įsileisdami į savo namus visiškai nepažįstamus žmones, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno 14 amžiaus kultūroje, kurioje teisybės ir tolerantiškumo kitaip mąstantiems švelniai tariant yra šiek tiek mažiau.

Didžios senovės kultūros tesėjai, pasigėdykit.

Didžios senovės kultūros tesėjai, pasigėdykit.

 

Po kiekvieno išpuolio, kuris nusineša dešimtis gyvybių (į pavienius šaudymus, kuriose žūva mažiau žmonių visi jau numojo ranka) visi Europos lyderiai siūlo neskubėti kaltinti Islamo. Kairioji medija jau net juokingai pradėjo slėpti žudikų tapatybes, vadindami juos įdegusiais vokiečiais ar Prancūzijos piliečiais kurie dar turi ir kokios noras arabiškos valstybės pasą (suprask grynakraujis varliaėdis). Ir tie patys begalviai, vedantis mus į skerdyklas mūsų miestų aikštėse, siūlo su visu šituo brudu kovoti maldomis ir žvakutėmis. O kas jiems daugiau belieka? Jie yra užspeisti į kampą. Jokių veiksmų prieš Daesh neapsiimsi vykdyt, nes juk prieš metus prisileidom daug pabėgėlių su kuriais į Europą persikėlė ir daug Daesh kovotojų, kurie tik ir laukia preteksto pradėti skerdynes Europos miestuose. Daesh žinutė yra aiški – pradėsi karą mūsų žemėje, mes kirsime galvas jūsiškėje.

Yra viena beda, kovojant su terorizmu maldomis ir žvakutėmis – tai nelabai veiksminga. Iš tiesų kai kas nors siūlo už kažką melstis, man pasidaro labai nesaugu, nes per visą žmonijos istoriją meldėsi tik tos tautos, kurioms jau buvo visiški ragai. Prancūzai meldėsi užpuolus naciams (o kas ir beliko, juk net šautuvų jie neturėjo), Maskoliai meldėsi puolant lietuviams, kinai meldėsi puolant japonams, žydai meldėsi traukiniams riedant į Dachau. Per visą istorija malda dar nėra niekam padėjusi fiziškai (dėl maldos psichologinės pagalbos galite ginčytis, bet aš į šią diskusiją nesileisiu). Bet Europoje vis daugiau ir daugiau žmonių ją siūlo kaip legitimų veiksmų planą. Aš norėčiau jų paklausti ar jie nemano, jog žmonės Aušvitze ir Treblinkoje nesimeldė? Žinoma meldėsi ir tai nelabai padėjo, bet po to tie patys žmonės supratę savo klaidą įkurė savo valstybę, kuri gyvena vidury pasaulio peklos ir nepražūsta, nes dabar visas savo bėdas patiki nebe maldai ir žvakutei, bet geram kariniam pasiruošimui ir neužsikertančiam M16.

Taip pat baisybių metais maldom neužsiiminėjo ir JAV su Didžiaja Britanija. Jie susikoncentravo, surinko viską geriausio ką turi ir išvalė visą mėšlą iš Europos.

Man dar juokingai atrodo ir mūsų kairuolių brigada, kuri daugiausiai yra susitelkusi viename iš Lietuvos portalų. Vienas iš jų žurnalistų, kurio rašinių įdomumą galima prilyginti bulvių lupimui ar Skalbimo mašinos instrukcijos skaitymui, nuolatos skelbia karą baltaodžiui, vidutinio amžiaus vyrui. Juk taip smagu yra apdergti tą žmogų, kuris ir pastatė visą civilizaciją. Tą civilizaciją kuri ir pagimdė kairuoliškumą, nes vidutinio amžiaus vyras norėjo, jog visiems būtų gerai po šia saule. Dabar visa tai atsisuko prieš jį patį, bet jis ramus, nes norėjo tik geriausio.

Ir kai ateis metas, kuomet sudegs galutinai visi tie kairuoliški, su Rusija draugaujantys Europos vadovai, ne kas kitas, bet baltaodis vidutinio amžiaus vyras ir ateis tvarkyti viso mėšlo.

Tagged , , , , , , , , , ,

Mes negyvensime kaip škotai. Mums to ir nereikia.

Jūsų nuolankusis tarnas, pusę metų praleido Jungtinėje Karalystėje. Išvyko jis ieškodamas ne lengvesnio duonos kąsnio, bet iš idėjos, jog reikia leisti pailsėti nuo manęs žmonėms, kurie yra čia. Misija – pavyko. Tačiau tai buvo visai maloni ir nemaloni patirtis. Didžiąją laiko dalį teko gyventi baisiame rajone bute be baldų, miegant ant pripučiamo čiužinio, kuris vidury nakties išsileisdavo ir atsikeldavau jau miegodamas ant žemės.

Tačiau per tuos pusę metų aš patobulėjau kaip asmenybė, keista, bet auksas žiba ir pelenuose, kaip sako mūsų liaudies išmintis.

Didžiąją to laiko dalį praleidau Škotijoje. Didžiąją dalį iš praleisto laiko Škotijoje – praleidau Glazge. Tad aprašysiu šiek tiek Glazgą:

GLAZGAS

Glazgas yra vienas šūdiniausių miestų Europoje. Tą galiu pasakyti drąsiai ir be jokios baimės. Slegianti centrinio Glazgo architektūra, rytiniai vargetų rajonai ir šlykštusis Glazgo akcentas puikiai apibendrina visą miestą. Negelbsti miesto nei centrinis parkas, kuriame, atšilus orams galima išgirsti fingerinamos studentės šnopavimus, a nei vakarinė dalis, kuri iš tiesų, primena jog čia vis dar yra vakarietiškas miestas, o ne getas, kur nors Bratislavoje.

Susisiekimas viešuoju transportu, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, išskyrus Londoną yra žiauriai painus ir brangus. Dienos bilietai kainuoja bent 4 svarus, o įlipus į autobusą, turi pats susigaudyti kur ir kokia yra stotelė. Negi taip sunku pranešti, prie kokios stotelės artėji? Trumpiau tariant, atvykus į Glazgą ar į kitą Škotijos miestą, tu jau turi žinoti, kur tiksliai yra tavo stotelė. Jei paklaustumete manęs, tai tai yra visiška nesąmonė prie kurios kažkaip imi ir pripranti.

Glazge gyvena beveik tiek pat žmonių, kiek ir Vilniuje, gal keliais tūkstantėliais daugiau, tačiau plotu Glazgas, yra didesnis ir išplanavimas miesto yra daug sudėtingesnis negu Vilniaus. Aš galiu drąsiai teigti, jog mūsų miestų išplanavimai yra šaunūs. Iš tikro Vilnius yra patogus miestas, nes kiekvienas miesto rajonas yra sąlyginai arti centro.

Glazgo šypsena yra vienintėlis dalykas kurį pasauliui atnešė šis miestas.

Glazgo šypsena yra vienintelis dalykas kurį pasauliui atnešė šis miestas.

 

Vienintelė vieta kurią norėčiau dar kartą aplankyti Glazge yra Jurgio aikštė. Šioje aikštėje yra labai kosmopolitaniškas dalykas – memorialas pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Škotijos Sikhams.

Jurgio aikštė.

Jurgio aikštė.

Taip pat Glazgas turi ir tris įžimius tiltus, skiriančius centrinį Glazgą nuo vakarinio.

Clyde'o upė ankstyvą ir ūkanotą rytą.

Clyde’o upė ankstyvą ir ūkanotą rytą.

Bendrai paėmus Glazgas kažkiek primena Kauną iki 2004 metų. Mieste yra gražių vietų, bet ir daug visokių rajonėlių į kuriuos keliasi tik ekstremalių pojūčių pasiilgę žmonės. Easterhouse rajone, kuriame aš gyvenau ir kuris labai primena Šilainius, nes ten vienintelė vieta kur galima rasti daugiabučių, gyvenau bute virš kurio gyveno kažkoks keistas narkotikų prekeivis, kuris nuolatos pliekdavosi su savo storu retarded draugu. O už kitos sienos gyveno kažkokie lenkai, kurie sukeldavo daugiau buitinių konfliktų, negu nuskusdavo vietiniam fabrike žuvų uodegų.

Šiukšlių krūvos - įprastas vaizdas rytų Glazge, ypač šalia indiškų delių.

Šiukšlių krūvos – įprastas vaizdas rytų Glazge, ypač šalia indiškų delių.

Glazge gyvena labai daug socialinių atmatų. Keisčiausia tendencija kurią galima pastebėti visoje Jungtinėje Karalystėje – vargetos ir pašalpiniai rūko cigarėtes (fags), o viduriniosios klasės atstovai visgi taupo pinigus ir sukasi savo tabaką (rollies). Taip pat visi tie „chav’ai“ labai daug laka pigiausio sidro, kurį ten vis dar parduoda trijų litrų buteliuose.

Frosty Jack's yra vienas mėgiamiausiu alkoholinių gėrimų tarp Škotijos socialinių atmatų. Jis yra stipriausias lengvas gėrimas (7,5% alk. tūrio) ir pigiausias. Tris litrai tokio brudo kainuoja 3 svarus. Tenka pripažinti, jog stingant pinigų teko gerti ir tokį, jo skonis yra kažkas panašaus tarp automobilių akumuliatoriaus rūgšties ir supuvusios kriaušės.

Frosty Jack’s yra vienas mėgiamiausių alkoholinių gėrimų tarp Škotijos socialinių atmatų. Jis yra stipriausias lengvas gėrimas (7,5% alk. tūrio) ir pigiausias. Tris litrai tokio brudo kainuoja 3 svarus. Tenka pripažinti, jog stingant pinigų teko gerti ir tokį, jo skonis yra kažkas panašaus tarp automobilių akumuliatoriaus rūgšties ir supuvusios kriaušės.

 

Viena iš malonesnių akimirkų, kai išvažiuojant iš Glazgo paskutinį kartą pamatai tuos milžiniškus daugiabučius, skirtus socialinėms atmatoms apgyvendinti.

Viena iš malonesnių akimirkų, kai išvažiuojant iš Glazgo paskutinį kartą pamatai tuos milžiniškus daugiabučius, skirtus socialinėms atmatoms apgyvendinti.

Dunfermline ir Rosyth

Po kurio laiko, prispyrus reikalui persikrausčiau į vieną mažą miestelį, šalia istorinės Škotijos sostinės Danfermlino – Rosyth.

Atvykusius į šį mažą miestelį pasitinka užrašas, bylojantis jog tai - agrikultūriškas miestas.

Atvykusius į šį mažą miestelį pasitinka užrašas, bylojantis jog tai – agrikultūriškas miestas.

Rosyth yra mano meilės miestelis. Aš esu kaimietis iki kaulų smegenų ir todėl aš visados vengiu didelių miestų šurmulio. Ir tai yra nenuostabu, nes esu kilęs iš mažo miestelio ir didžiąją savo gyvenimo dalį esu ten praleidęs ir kurio gan kancerogeniškai negaliu atsisakyti. Visgi Rosyth yra šiek tiek kitoks, šiame miestelyje gyvena didelė dalis pagyvenusių žmonių/pensininkų. Todėl vakarais ramu ir galima ramiai miegoti, arba išeiti pasivaikščioti sutemus, nebijant jog pradėsi šypsotis Glazgo šypsena.

Štai tokiais skersgatviais eidavau namo iš baro.

Štai tokiais skersgatviais eidavau namo iš baro.

Rosyth miestelyje yra dabar jau mano mėgstamiausias baras „Brown Bear“ kurį visi vietiniai vadina „Cleos“. Aš kaip mėgstantis alkoholį žmogus visuomet miestus ir miestelius vertinu pagal jų barus ir tai koks kontingentas ten susirenka. Nors kontingentas buvo vyresnio amžiaus, bet be incidentų vakarai kartais ir nepraeidavo, nes ten yra didelė priešprieša tarp katalikų, kurie remia Glazgo „Celtics“ ir protestantų remiančių Edinburgo „Hearts“.

Rodos meškos baras.

Rudos meškos baras.

Ne viena dešimtis pintų buvo išgerta tame bare vien dėl to, jog žavi blondinė barmenė vis man mirkteldavo ar pakviesdavo vakare kur nors nueiti.

Ne viena dešimtis pintų buvo išgerta tame bare vien dėl to, jog žavi blondinė barmenė vis man mirkteldavo ar pakviesdavo vakare kur nors nueiti.

Pro mano kambario langą buvo matyti 17 amžiuje statyta biblioteka, kuri buvo daug kartų renovuota. Kadangi ji buvo vos už 3 minučių kelio nuo mano namų, tai perskaičiau visas Christopher Brookmyre knygas kurios ten buvo. Išties visai gerai rašantis škotas. Visiem vyrukam siūlyčiau perskaityti jo knygą „A Big Boy Did It and Ran Away“.

Rosyth Library pro mano langą.

Rosyth Library pro mano langą.

Nors Glazgo tyrinėti ir nebuvo noro, tačiau Rosyth’e tam turėjau daugiau laiko. Aišku dar daug laiko skirdavau ir alkoholinių gėrimų vartojimui. Šiuo aspektu man visai pasisekė su kambariokais, kurie taip pat labai daug pildavo „Tennant’s“ alaus, kuris yra gan prastas mūsų standartais, tačiau Škotijoje yra vienas populiariausių iš alų. Jo skonis yra maždaug toks pats kaip Utenos Pilsner, tad įsivaizduokit koks jis prastas. Visgi man ten be Guinesso dar patiko ir Australiškas „Fosters“ alus.

Ryte atsikeli tokioje pozicijoje ir žinai jau, kad į darbą nenueisi, nes kambariokas jau grįžo su draugu ir turi dar "Fosters".

Ryte atsikeli tokioje pozicijoje ir žinai jau, kad į darbą nenueisi, nes kambariokas jau grįžo su draugu ir turi dar „Fosters“.

Čia labai jau toks trumpas aprašymas viso to, ką patyriau Škotijoje. Beliko tik atsakyti į klausimą, kodėl mes nebusime tokie kaip škotai? Žinote, mūsų dvi tautos turi labai daug panašumų, mes esame nuskriausti savo istorijos bėgyje ne vieną kartą, o ir šiaip, škotai yra tauta kuri daug geria. Netikėkite tomis statistikomis, kuriose teigiama, jog Lietuva – daugiausiai alkoholio suvartojanti valstybė. Škotai ir airiai jo suvartoja tikrai ne ką mažiau.

Pagrindinis skirtumas, kuris išryškėja tarp mūsų dviejų tautų – ksenofobija. Škotai yra labai atvira ir nuoširdi tauta, atvira visų rasių ir tikėjimų žmonėms. Mes kol kas tokie nesame.

Visgi mes juos lenkiame savo darbštumu. Labai daug škotų yra spjovę į karjeras ir dirba mažai (sąlyginai mažai) apmokamus darbus, nes jiems to užtenka, o lietuviškas mentalitetas pastaruoju dešimtmečiu apsivertė. Iš paprastų, tylinčių žmogelių tapome aukštumų siekiančiais karjeristais. Gal tai mums padės pastatyti mūsų šalį ant kojų ir susikviest visus škotus baliun?

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Vertas dėmesio kinas. Pirmoji dalis.

Aš labai daug mėgau rašyt apie šūdiną kiną tiek feisbūkėj, tiek čia. Sakoma, jog apie tai kas tave biesina rašyti yra lengviau. Aš tam išties pritariu. Daug juokingiau yra parašyti, jog „Nuodemės užkalbėjimą“ yra mažiau malonu žiūrėti negu į parklupusį ant pajūrio smėlio ir Palangos šokoladinius vaflius bandantį išvemti girtą, plikai skustą, žemiausio socialinio sluoksnio atstovą, negu parašyti, jog filmas „Funny Games“ tavo viduje maloniai pažadina visuomenės normų varžomą sociopatą. Taip, jūs supratote teisingai, tai buvo komplimentas. Visgi daug (turėdamas omeny „daug“, turiu omeny apie daugiausiai tris žmones po kiekvienos publikacijos) žmonių po mano publikacijų parašo man ir paklausia: „tai vat koks gi tau kinas esti geras?“. Aš jiems visada atsakau, jog diena kuomet aš parašysiu apie mėgstamą kiną vis artėja ir štai ji atėjo.

Bet šiandien nepateiksiu jums geriausių mano matytų filmų sąrašo, nes kai jį pradėjau delioti, tai kone visi filmai buvo pagaminti praeitame tūkstantmetyje. Tad sugalvojau išeitį – parašysiu keletą postų, kuriuos vainikuos mano geriausių matytų filmų penketukas.

 

Vat šiandien bus penketukas, nes daug gerų filmų 2010s nebuvo sukurta.

Vat šiandien bus penketukas, nes daug gerų filmų 2010s nebuvo sukurta.

 

Šiandien aš rašysiu apie kinematografijos kūrinius kurie buvo pagaminti šiame dešimtmetyje. Iš viso jų išėjo penketas, tad va, kone apvalus skaičius. Ką gi, pasileidau jau Johnny Cash – Cocaine Blues ir galime pradėti.

5. Amour (2012)

Filmas kurį pastatė vienas geriausių kada nors ant šios žemės vaikščiojusių režisierių – Michael Haneke. Ne gana to, kaip jam ir yra įprasta, jis ir parašė scenarijų šiam Filmui, tad filmas kaip visada yra persmelktas tos vos matomos mėlynos spalvos, kokios dažniausiai yra plytelės vonios kambaryje.

Daug apie patį filmą nepasakosiu, nes tikiuosi jog patys pažiūrėsit.

Filmo istorija sukasi apie du pagyvenusio amžiaus žmones kurie gi dar ir yra jau daug laiko susituokę. Abu jie yra į pensiją išėję muzikos mokytojai, o jų dukra – muzikantė. Bet deja, viena diena, kaip kad ir dažnai būna seniems žmonėms (turbūt esate jau kur nors ir skaitę apie tai), Anie patiria širdies smūgį ir tai tampa rimtu išbandymų senos poros santykiuose.

4. Inglourious Basterds (2009)

(Nors pats filmas ir pastatytas jau praeitame dešimtmetyje, tačiau aš jį norėjau pridėti vien dėl to, kad 2009 metai labiau yra šiame dešimtmetyje, o ne 20 amžiaus paskutiniame, apie kurį bus kitas mano list’as)

Šį kūrinį mums visiems padovanojo šviesaus proto ir tamsios sielos režisierius – Quentin Tarantino. Nors Quentin dar ir parašė scenarijų, bet mažai kas žino, jog prie šio filmo režisavimo prisidėjo ir mažai kam žinomas Eli Roth, kuris šiame filme dar ir atliko „Žydų Golumo“ vaidmenį.

Filmo siužetas paprastas – būrys amerikiečių žydų kuria planus kaip nužudyti nacių valdžios grietinėlę nacių valdomoje Prancūzijoje, bet jie nežinojo, jog to pačio siekia ir prancūze apsimetanti žydaitė, kino teatro savininkė.

Man šiame filme patiko viskas, netgi ganėtinai prastas aktorius Bradas Pittas. Žmonės šneka, jog Q. Tarantino rašydamas scienarijų ant savo stalo turėjo dešimtos klasės vadovėlį, bet jo taip ir neatsivertęs juo nusišluostė savo genialią subinę ir išmetė pro langą.

Nors jau turbūt daug kas ir matė šį filmą, bet nespoilinsiu kurios vietos man labiausiai patiko, vis gi aš tikiu tavimi skaitytojau ir manau, jog mėgstamiausios mūsų vietos yra tos pačios.

3. The Hunt (2012)

Va į trejetuką geriausių patenka ir vienas skandinaviškas filmas. Kas nežiūrit skandinaviško filmo, tai galite nueiti į šį FB puslapį, nes skandinaviškas filmas yra viskas kas tik norit, bet ne šūdas.

Filmą pastatė gan talentingas danų režisierius – Thomas Vinterberg, o filme vaidina visos garsiausios skandinavijos kino žvaigždės. Filmas yra labai skandinaviškas ir kartu amerikietiškas. Filmui tetrūksta tik to malonaus prancūzų naujosios bangos keistumo, bet tobulų nėra, ar ne? Jei tobulų būtų, aš nesirgčiau, mažiau gerčiau, būčiau vienas žymiausių lietryčio kolumnistų ir vis dar būčiau su moterimi su kuria iš tikro man buvo gera.

Filme pasakojama apie mokytoja kuris gyvena vienišą gyvenimą ir kovoja dėl savo sūnaus globos. Po kurio laiko jam pradeda šypsotis laimė ir jis susiranda naują meilę, taip pat gauna gerų žinių iš sūnaus, tačiau visa ši laimė jau tuoj tuoj nueis šuniui ant uodegos dėl vieno paprasto ir atrodo nekalto melo.

Šiaip ši psichologinė drama givildena visokias sudėtingas problemas, kurių silnesnių nervų žiūrovai gali būti ir nepratę matyti kino ekrane.

2. Inherent Vice (2014)

Filmas priklausantis Neo – Noir filmų žanrui. Žodelis „Neo“ reiškia „šiuolaikinį“, o „noir“ reiškia filmų žanrą kuriame rodomas ciniškas, fatališkas ar moralus nerišlumas. Nerišlumas (nors šiaip čia labiau tinka žodis nevienareikšmiškumas) yra puikiai nurodomas žodžiu „mano“. Žodis kuris turi daugiau negu vieną reikšme. Taigi neo – noir žanro filmai turi labai daug nevienareikšmiškumo ir šiems laikams būdingų kinematografinių sprendimų.

Apibūdindamas šį žanrą apibūdinau kone visą šį filmą. Dar galiu pasakyti, jog šį filmą statė Paul Thomas Anderson, kurio prisipažinsiu buvau iki tol nežinojęs. O filmas yra pastatytas pagal  Thomas Pynchon to paties pavadainimo knygą. Ją irgi perskaičiau, nes ji padėjo suprasti man kad būtent toks painus, persmelktas juodo it smala nesupratimo ir vidinių pokštų (ang. inside jokes) ir turėjo gautis filmas.

Filmas pasakoja istorija apie narkotikais varoma privatų seklį kuris tiria savo buvusios merginos dingimą.

Pažiūrėkit, turėtų visai patikt ir jums.

———————————————————————————————————————————————————————————–

Prieš paskelbdamas pirmą vietą nuskynusį filmą aš norėjau pasakyti, jog pirma vieta iš tiesų buvo akivaizdi ir kai sužinojau apie šio filmo egzistenciją aš bijojau prie jo prisiliesti, bet po kurio laiko prisijaukinau pats save. Nuo to laiko aš šį filmą nešiojosi savo mažoje širdutėje ir primygtinai rekomenduoju jums jį pažiūrėti. Tai geriausia ką sukūrėme ne tik šiame dešimtmetyje, bet ir šiame amžiuje ir manau, jog praeis daug laiko kol kas nors jį perspjaus.

Visgi likusį ketvertuką buvo daug sunkiau išsirinkti, nes visi filmai, kad ir geri, bet vis tiek nėra visa galva aukštesni už kitus ir teksto pabaigoje paaiškinsiu kodėl, o čia jums paliksiu garbingo paminėjimo vertus filmus:

I Django Unchained (2012) – Quentino Tarantino filmas kuris man yra vienas geriausių iš jo sukurtų filmų. Man patinka kaip jis yra bybį dėjęs ant istorijos ir kad šiame filme visi šaudosi šaunamaisiais ginklais kurie bus tik išrasti po dešimties ar dvidešimties metų. Nuo to laiko kai aš pamačiau šį filmą, aš jį esu pažiūrėjęs jau kokių 20 kartų.

I The Wolf of Wall Street (2013) – Man patiko ir šis filmas, nors jame ir buvo labai neprofesionaliai sulaužyta ketvirta siena. Puikus Martino Scorsese filmas kuriame rodomas man labai patinkantis švaistūniškas ir gyvūliškas gyvenimas.

I Le grande Bellezza (2013) – Paolo Sorrentino filmas, į kurio pavadinimą žiūriu dabar ir galvoju, kodėl gi aš jo neįdėjau į antrąją vietą? Nežinau, kažkaip nekilo ranka tiesiog paimti ir įrašyti į penketuką. Tikrai geras ir gražus filmas. BŪTINAI PAŽIŪRĖKIT!

Taip pat prie šio sąrašiuko pridedu ir „Shutter Island“, bei „Inception“. Turbūt daugelis jūs jau juos matėte, tad nebuvo poreikio ir dėti į penketuką, bet siūlau dar kartą kokią darganą dieną juos nusipirkti ir pažiūrėti.

 

———————————————————————————————————————————————————————————–

 

1. The Artist (2011)

Daug apie šį filmą tikrai nepasakysiu, jūs dabar sugaišę tiek laiko skaitydami mano rašliavą tiesiog PRIVALOTE jį pamatyti.

Filmo režisierius ir mano akimis genijus, LIETUVIŲ KILMĖS – Michel Hazanavicius.

Filme vaidina tikrai labai daug nežinomų Prancūzijos aktorių, kurie tikrai turi ateitį tokio žanro filmuose. Filmas pasakoja apie nebylaus kino žvaigždę kuri sutinka jauną šokėją ir tuo metu kaip tik atkeliauja garsiniai filmai ir tas įvykis nubloškia jų abiejų likimus į skirtingas puses.

Filmas nespalvotas ir nebylus. Kas tokį gali žiūrėt?

 

———————————————————————————————————————————————————————————–

 

Šiaip kaip jau ir pastebėjote, šiame sąraše daug tokių gan atsibodusių filmų ir tai yra todėl, kad mes nieko gero ir nesukūrėme, kaip žmonių rasė, šiame dešimtmetyje, be abejo išskyrus „The Artist“. O ir nedaug aš šių naujų filmų ir žiūriu, nes aš turiu nuostatą nežiūrėt filmų kurie yra sukurti po mano gimtadienio. Aš gimiau 1994 metais sausio mėnesio 29 dieną, tad vat dabar jau galit galvot ką nupirksit mano gimtadieniui.

Gero žiūrėjimo ir kaip visada, ačiū jog skaitote.

Tagged , , , , , , , , ,

Lietuvai nereikia scenaristų.

Šiaip aš sugalvojau visai kitokį pavadinimą šiam savo įrašui. Įrašo pavadinimas beta versijoj buvo: „Nachuj Lietuvai tie scenaristai?“ bet kažkaip negražiai atrodytų toks pavadinimas, net blogo įrašui.

Nežinau ar žinote jau ar dar ne, o gal kai kuriems nepasisekė tiek pat kiek ir man ir teko tą tragediją matyti, bet ant Lietuvos žemelės pasirodė naujas froidiškas šūdas, kurį kiti kino kritikai vadina geriausia LIETUVIŠKA(!!!) kino komedija. To tvarinio pavadinimas – „O, ne! O, taip!“.

Vieno tūpo, nieko neišmanančio kino recenzisto iš delfi.lt, kurio vardas Darius Voitukevičius, žodžiais, visas šitas šūdų malūnas yra: „lengvo turinio lietuviška(!!!) situacijų komedija apie žmonių santykių peripetijas ir jų lovos reikalus, kuri savo pateikimu ne tik kad neprailgsta, bet kartu ir sukuria neblogą pramogą kino salėje. Filmo metu parodoma nemažai mums artimų gyvenimiškų situacijų, kurias pagyvina visai teisingai įterpti juokeliai ir prasmingi dialogai, o taip pat ir žavus garso takelis su Ingos Valinskienės atlikta daina „Myliu“ priešaky.“

Kodėl aš taip stipriai pasisakau ant kažkieno gal ir numylėto Dariuko? Todėl, kad jis labai šabloniškai rašo apie visus filmus, jis net apie kokį nors kino košmarą kaip, kad „Ekskursantė“ galėtų pasakyti tą patį: „Trumpa įžanga, filmo siužeto aprašymas ir tada labai daug lindimo subinėn giriant filmo techninius sprendimus ir aktorių darbą“. Žodžiu jūs pagavote mano mintį. Aš neįsivaizduoju kas gali iš tikro laukti jo kino recenzijų ir po to nuspręsti ar filmas vertas to €5. Lietuvai reikia ir normalių kino recenzistų, nes kuomet mes pagaliau tyčiosimės iš viso to mėšlo kurio beribį kraną atsuko visokie „Incognito Films“.
"Little death"

„Little death“

Norite pamatyti, kaip reikia aprašyti tokį kino filmą, kad žmogui nebūtų nuobodu skaityti ir kad žmogus žinotų ar tikrai vertą eiti į kino teatrą ir mokėti €5 eurus, kuriuos ne visi per valandą ir uždirba? Štai prašom, dėl jūsų, žiūrovų, aš nepatingėsiu apie jį parašyti daugiau.

Supratę, jog yra normalu pyzdint filmus ir filmo posteryje net nepaminėti pagal kokį kino filmą yra pastatytas naujas jų „kūrinys“, lietuviškų komedijų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų…“ kino gamybos įmonės „Incognito Films“ prodiuseriai Paulius Virbickas ir Mantvidas Žalėnas pristato dar vieną pyzdintą situacijų komediją, kurios veiksmas nukreipiamas ne tik į žmonių santykius ir jų gyvenimo peripetijas, bet dar ir į seksualinių fantazijų pasaulį, kuriame nei vienas Lietuvos kino žiūrovas neras jokios sąsajos su savimi, nes lietuviai, pasak menininkės Jolitos Vaitkutės yra pilki kaip cepelinai – retas kuris žino daugiau negu tris pozicijas skirtas sueičiai.

Privačiame Vilniaus miesto prabangių namų kvartale tyliai verda gyvenimas. Tačiau ne pas visus kaimynus jis susiklostė gerai. Prabanga, geras darbas, puiki socialinė padėtis dar nereiškia laimės asmeniniame gyvenime. Būtent taip jaučiasi kelios poros, kurių seksualinis gyvenimas tiesiogine to žodžio prasme byra. Vienintelė išeitis, kad santykiai ir vėl įgautų prasmę – seksualinio gyvenimo paįvairinimas. To vedami, šio filmo herojai kreipiasi pagalbos į seksologą, kuris pats susijaudina nuo bejėgių, miegančių žmonių. Čia tas pats kas kreiptis į Rimantą Dagį klausimu „kada gi prašviesės Lietuvos politikų protai ir pagaliau bus įteisinta tos pačios lyties individų partnerystė“.
Naujoji komedija, kaip ir ankstesni „Incognito“ darbai, yra 2014 metais pasirodžiusio australų filmo „Mažoji mirtis“ kopija. Tiksliau „Incognito Films“ sumokėjo už scenarijų ir pagal jį pastatė jau „lietuvišką“ filmą. Sveikinu „Incognito Films“, jūs ne tik atėmėte iš kelių, talentingų Lietuvos scenaristų darbą, bet ir dar parodėte kaip lengva yra trolinti Lietuvos žiūrovą, kuris gali ryti iš didžiojo kino ekrano laisvai besiliejantį mėšlą ir dar už tai mokėti pinigus, sunkiai uždirbtus dirbant nekvalifikuotą darbą. Bet juos lengva apgauti, juos lengva žeminti, nes jie neatskirtų Kubriko filmo nuo žoliapjovės peilių ir kuriems Hanekės ketvirtos sienos laužymas sukelia šoką, bet tokiam filme kaip „Deadpool“ ji laiko vos ne kaip genialų sprendimą.
Žinote, sunki yra ta kino recenzisto duoną, nes tu turi rašyti apie lietuvišką kiną. Ką tu gali parašyti apie filmus, kuriuos kuria „Incognito Films“? Atėjo, atšoko pagal svetimą muziką ir vėl susirinko iš visų dundukų pinigus.
Dabar daug kas pasakys man: „Juk ir holivudas perdaro niekam nežinomus užsienietiškus filmus!“. Taip, jie tai daro, bet jie nevagia. Jie pasikviečia tuos pačius scenaristus, tuos pačius režisierius ir duoda jiems krūvą pinigų, idant padarytų nuostabaus filmo, šūdina anglosaksiška versiją. Ir iš to laimi visi – užsienio kalbų nemokantys ir titrus skaityti tingintys amerikiečiai, prodiuseriai susišluojantys kažkiek pinigų ir režisieriai kurie per naktį tampa žvaigždėmis ir gauna naujų pasiūlymų. Tai ką daro „Incognito films“ yra tiesiog paprastas piratavimas.
Šis įrašas mane sunervavo, einu žiūrėt „De wisselwachter“

Tagged , , , , ,

Pašnekėkim apie „Gautas iškvietimas“

Sveiki brangūs skaitytojai!
Matot kaip energingai su jumis pasisveikinau? Šaunu. Kažkaip apie mentalias ligas ir gyvenimą su jomis nekyla ranka rašyt, tai ir nerašau, nes kas man uždraus nerašyt? Šiaip yra ir kita mano gyvenimo aistra, apart būt nevykėliu (mokslo įrodyta, jog depresija suserga nevykėliai, taip kad susiimkit). Kitos mano aistros yra istorija ir kinas. Kadangi apie istorija nelabai ką galiu jums įdomaus ir parašyt, tai rašysiu apie kiną. Tad pašnekėkime šiandieną apie kiną. Gal kitą savaitę dar įkelsiu kokį trumpą apsakymą, kad turėtumėt ką paskaityti.

Taigi vat, šiais metais Kovo 4-ąją dieną Lietuvos kino teatruose buvo pradėtas rodyti Tado Vidmanto filmas „Gautas iškvietimas“. Aš šį filmą pažiūrėjau kovo viduryje, kuomet jau nebebuvo tokios pilnos salės, kaip kad per premjerą. Nežinau, nemėgstu eilių, man kažkaip kvailai atrodo žmonių norėjimas kažką gauti, pamatyti ar pajusti kuo greičiau t.y. greičiau negu kiti. O kodėl tik dabar apie tai rašau? Sakiau, jog apie tai išvis nerašysiu, bet kadangi didieji kino kritikai jau spėjo pažiūrėti šį filmą nelegaliai, tai ir pradėjo šnekėt FB apie tai koks tas filmas yra šūdas. Taigi esant šiai situacijai aš nusprendžiau kažką apie tai ir parašyt.

Gauto iškvietimo posteris. Posteris ir tiek, nieko daugiau apie jį ir nepasakysi.

Gauto iškvietimo posteris. Posteris ir tiek, nieko daugiau apie jį ir nepasakysi.

Turbūt jums ir nereikia sakyti kas tame filme vaidino, nes jau ir patys matėt. Bet aš nesuprantu, kam į filmus reikia kviest Marijoną Mikutavičių?? Nes nu rimtai, jis net nesugebėjo trumpas skeče nesikratydamas suvaidint. O ir niekas nedėjo jo į posterius ir trailerį jo nebuvo, tad jis kaip ir nebuvo naudojamas vien tik tam, kad pritrauktų daugiau žiūrovų. Žodžiu čia yra kastingo feilas, kurį nuolatos padaro lietuviškų filmų kūrėjai. Štai jums atsakymas į klausimą „kaip padaryti komercinį kiną ne tokį čiulpiantį?“, paprasčiausia, nekvieskit Marijono.

Šiaip daugiau apie šį filmą kaip ir nėra ką pasakyti. Smagu, jog Tadas Vidmantas sugebėjo privilioti tokius žmones kaip Algimantas Čekuolis, bet daugiau nėra ką pasakyti. Daugumą filmo pokštų buvo galima pamatyti tyzeriuose, tada kūrėjai pasielgė taip kaip apsukrus sukčiai – suviliojo, o kai pinigus gavo, parduoda tau prekę su defektais. Huomoras buvo toks, koks tinka lietuviškai publikai – lėkštas ir be dvigubo dugno. Jeigu tai nebūtų buvęs lietuviškas filmas, tai greičiausiai ir nebūčiau ėjęs. Visgi, kad ir koks tas filmas bebuvo, visa tai buvo geriau negu viskas ką Juzėnas ir Puipa yra sukūrę kartu paėmus.

Ir iš to galima daryti išvadą – kad ir kokį turim naują lietuvišką kiną, net jeigu jis iš tikrųjų ir yra lėkštas, kopijuojantis ar nejuokingas, į jį reikia eiti. Į naujiems lietuviškiems kino filmas reikia negailėti pinigų ir nueiti į kino salę, užuot laukus jų Linkomanijoj.

 

Trijų balų felacija.

Geras pavadinimas, ar ne? Man patinka rašyti blog’ą vien tuo, kad tu pradedi viską nuo pavadinimo ir tada žiūri kur tekstas tave nuves. Šį kartą kažkaip nesinori rašyt apie visus tuos mentalius sutrikimus ir kitas proto ligas, noris parašyti apie dalykus kurie iš tikro mane labai jau nervina. O kas mane nervina? Mane nervina daug dalykų, bet labiausiai turbūt užknisa, tai jog mes į sueitį nežiūrim kaip į meno kūrinį, vat ir pasakiau tai garsiai, apie šitai ir bus mano įrašas.

Kažkaip noris viską pradėti nuo kokio nors pokšto, bet nieko labai juokingo ir nesugalvoju. Žinote tokius puslapius portaluose katruose yra rašoma apie visokias bletstvas? Aš turiu omenyje visokias „5 braškės“, „COSMOPOLITAN“ ir t.t. Neseniai čia pagalvojau, jog visi kas skaito ten tas istorijas apie neištikimus vyrus ir dešimtis būdų kaip viena moteris sugalvojo pamaloninti savo vyrą žino, jog tos visos istorijos yra išgalvotos. Redakcijoje sėdi kokia nors nepirmos jaunystės moteris, kuri tiesiog prisiskaičius knygų apie atspalvius aprašo dalykus kuriuos norėtų nuveikti su vyrų, kurį turėtų jeigu tik ant sofos gulinėjančios katės padarytų šiek tiek daugiau vietos.

Tik kam reikia to beribio neišnaudoto seksualinio potencialo jeigu mes turime daug tikrų istorijų kurias galime papasakoti? Visi portalų žmonės kurie skaitot mano blog’ą, aš kreipiuosi į jus. Norite didesnio skaitomumo? Meskite pinigų kokiam nors jaunuoliui kuris bent jau pusėtinai rašo (galite tai pasiūlyti ir man) ir tegul jis aprašo patirtus malonumus ir sunkumus, gyvenant pavyzdžiui sostinėje. Galit pasikviest kad ir kokį sausį kuris labai jau per lietuvišką nihilizmo prizmę bando atkartoti gerb. Henrio Činaskio gyvenimo būdą, nors dar ir daug trūksta iki tikrojo stiliaus atradimo, bet manau jis galėtų sukurpti kokį nors tekstą kartą per savaitę apie gyvenima degeneracijoje. Kas ten žino, gal po dešimties metų jis net ir man bus skaitomas.

Užsienyje yra labai populiarų naujienų portaluose talpinti pusiau gerų, bet nelabai žinomų rašytojų nenutrūkstantį pasakojimą apie kovą už būvį.

Bet grįžkime prie teksto esmės. Norėčiau pasakyti, jog aš esu labai savikritiškas ir niekada nepastebiu kada patinku kokiai nors dailiosios lyties atstovei. Rimtai, mano asmenybė yra suskilusi į dvi dalis. Į vieną kuri mano, jog esu visiškas nevykėlis kuris niekada negalėtų sužavėti kito žmogaus ir kitą, kuri mano jog aš esu tiesiog tobulas Dievo kūrinys, protingas, išvaizdus, sąmojingas ir žinantis how to give a great head. Aš tikiu, jog paskutinis faktas iš ties yra tiesa.

Bet savikritiškas savęs vertinimas iš ties yra gerai. Tu nieko nesitiki ir gali tik maloniai likti nustebintas. Dažniausiai, kai ateinu į pirmąjį pasimatymą man atrodo, jog aš jai visiškai nepatinku, bet ką tu, ką tu, vakaro pabaigoje, kai nusprendžiu jog jau laikas namo aš būdamas labai didelis džentelmenas, pasakau pasimatymo subjektui jog jau kviečiuosi taxi ir jeigu ji nori, ji gali važiuoti su manimi iki savo namų, o tada aš parvažiuosiu į savo guli ir už viską sumokėsiu, bet tada ji paima ir pasako „Tai gal geriau varom tiesiai pas tave“. Aišku aš labai greitai išrišu kame čia replės ir suprantu, jog man pasiseks jei prieš darbo dieną išeis pamiegoti bent porą valandų.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax'ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax’ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Bent jos nepasako, jog tavęs iš ties laukia didelis nusivilimas. Rimtai, kol viskas priklauso nuo tavęs, tol viskas būna gerai, bet kai ateina laikas felacijai – lauk bėdos. Šiaip toks dalykas išvis net nėra daromas po kaldra, lyg bijant jog netyčia į kambarį ateis tėtis ar mama ir dėl Dievo meilė, jeigu kažką darai gyvenime, tai padaryk tai iki galo if you catch the drift. Net nežinau kiek kartu teko po visko bandyt užmigt apsiklojus kaldra, kuri esti šlapesnė už rūsius Naujajame Orleane. Va jums ir istorija apie trijų balų felacija. Tokius dalykus darant reikia įdėt labai daug širdies ir mažiau kompleksuot. Pagalvokit apie tai moterys, nes mes vyrai daug padarome kad pasiektume savo. Ir dažniausiai dėl to rizikuojame savo geru vardu. Aš vien dėl to esu tapęs ne kartą tragišku kambarioku. Kas gi gali mėgti gyvent su žmogumi, kurį nuo tavęs skiria plona siena ir kuris dažnai mėgsta nueit į barą ir grįžt su kokia nors randomine mergina. Tokie dalykai tyliai nevyksta.

Lytinis suartėjimas, o ne būtinybė esti visų mokslų motina. Tai yra absoliučiai visko motina, jeigu paklaustumėt manęs, nes dėl to labai ir stengies. Aš, vien tam kad man pabučiuotų į falą, esu perskaitęs ir supratęs Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“. Tai aš ne tik pasiekiau savo, bet ir supratau visus keturis simuliacijos etapus.

Tagged , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos