Dažnas vilnietis mažesnius miestelius, iš kurių jauni žmonės subėga į sostinę, idant įgytų aukštąjį išsilavinimą ar siektų karjeros, mato kaip mažas provincijos bendruomenes, kuriose didžiausią įtaką turi koks nors viršaitis ar vyriausiasis paštininkas, ir kur visi vieni kitus pažįsta. Tačiau realybėje viskas yra šiek tiek kitaip. Mažame miestelyje, kuriame gyvena kad ir tūkstantis gyventojų, o aukščiausia valdžios galva yra meras, sunku žinoti viską apie visus. Nors dėl vieno tu niekada neprašausi – visi provincijoje gyvenantys žmonės, vienokiu ar kitokiu būdu, gyvena su arba šalia alkoholizmo.
Sveiki atvykę į provinciją. Nuotrauka asociatyvi, nes provincijos statusą Lietuvoje turi visi miestai ir miesteliai, išskyrūs Kauną, Vilnių ir Klaipėdą.
Gyvenimas provincijoje vyksta lėtesniu tempu ir tai yra logiška. Mažuose miesteliuose ir kaimuose dažniausiai pasilieka tie, kurie savo ateities vizijose niekada nematė aiškaus karjeros siekimo tikslo ar aukštojo mokslo krimtimo. Retas studentas, pabaigęs aukštąjį mokslą, grįžta į savo gimtąjį miestelį ar kaimą. Paprasta – ką jis ten gali rasti? Nebent labai blankią ateities perspektyvą siekiant karjeros ir labai skurdų kultūrinį gyvenimą.
Nuo pat vaikystės gyvenu miestelyje, kuris yra labai vertinamas už savo unikalų kraštovaizdį. Į miestelį atvykstant iš sostinės, pasitinka išdidus užrašas: „Sveiki atvykę į ežerų kraštą!“. Dažnas atvykėlis mato tik tą vaizdą, kurį nori matyti – ežerus, upes ir prekybos centrus, tačiau realybė (ar tiesa) yra ta, jog Lietuvos miesteliai skęsta problemose, kurių niekas nesiruošia tvarkyti.
Pirmoji mažų miestelių ir provincijų problema – nevaldomas alkoholio vartojimas. Ir jūs man galite pamokslauti kiek tik norit apie dorus žmones, likusius gyventi provincijoje, bet jūs niekada nenuneigsite fakto, jog miesteliuose, teturinčiuose po tūkstantį ar šiek tiek mažiau gyventojų, puikiai įsikuria keturi ar penki barai, prekiaujantys pigiu alumi ir vynu. Kai pusantram šimtui gyventojų tenka vienas baras, pasidaro gan akivaizdu, jog žmonės mažuose miesteliuose yra linkę pamerkti likusius dantis į kokią nors svaigiąją mikstūrą. Ir visiems tai atrodo normalu, nes visi juk taip daro, visi prisigeria po darbo, idant užmirštų tai, ką jie turi daryti pragyvenimui, kokioje vietoje gyvena ir pas kokią šeimą turi grįžti po sunkios darbo dienos ar, neduok Die, visam savaitgaliui.
Antroji problema – suaugusiųjų ir jaunimo užimtumas. Tęsiant kalbą apie alkoholizmą, galiu pasakyti, jog doram, alkoholiu nepiktnaudžiaujančiam piliečiui, užsidarančių knygynų ir bibliotekų fone, tarp dėvėtų drabužių parduotuvių (beje, Lietuvos provincijoje tokie dalykai kaip dėvėtų drabužių parduotuvės yra labai populiarus dalykas ir kas antras svajoja atidaryti savo „labdaryną“) ir alaus barų, nėra ką veikti. Žinoma, kartas nuo karto, vietinius kultūros namus aplanko koks nors komercinis teatras, bet net provincijoje gyvenančiam žmogui jau pabodo tie patys nuvalkioti spektakliai, kuriuose vaidina Sakalas Uždavinys ar Juozas Gaižauskas (mažų miestelių gyventojai negali pasigirti ypatingai išlavintu skoniu, bet, ponai, susimildami, nebekiškit jiems „Domino“ teatro, nes ir jiems jo jau yra per daug). Tad norėčiau visų vilniečių paklausti, ką jūs darytumėte, jeigu artimiausias kino teatras būtų už ~100 kilometrų, o artimiausias, dėmesio vertas koncertas vyktų kažkur 2018 metais? Teisingai manote – tikrai būtų sunku išvengti taurelės pinklių.
Trečia ir ryškiausia problema – švietimas. Čia jau galime atskirti mažus miestelius nuo visiškos vienkieminės provincijos. Kaimuose yra problemų net su pradiniu švietimu, kadangi mokytojų ir direktorių vietose dažnai yra įsitaisę vietinės grietinėlės ponai ir ponios, kurie dažnu atveju yra net nepalietę aukštojo mokslo. Miesteliuose problemų su pradiniu, pagrindiniu ir viduriniu ugdymu nėra, visgi problemų yra su aukštuoju ir aukštesniuoju mokslu. Problema yra tame, jog aukštąjį mokslą siūlančių institucijų mažesniuose ir didesniuose miesteliuose paprasčiausiai nėra. Kiek žinote Lietuvos miestų – turinčių mažiau negu 20 tūkstančių gyventojų – kurie galėtų pasigirti turintys kokią nors savo miesto aukštojo ar bent jau aukštesniojo mokslo instituciją? Aš irgi te suskaičiuoju kelis. O tai yra svarbus dalykas, idant miestas ar miestelis įgautų jaunatvišką formą. Aplink universitetus ir kolegijas buriasi studentų atstovybės ir jų organizuojami renginiai, o taip pat ir galimybės atsiskleisti. Mokslo įstaigos (tiek tiesiogiai, tiek ne) kuria karjeros galimybes visiems to siekiantiems. Akivaizdu, jog niekas taip stipriai nepririša žmogaus prie vietos, kaip kad įgautas aukštasis ar aukštesnysis išsilavinimas. Maži miesteliai paprasčiausiai to negali jaunam žmogui pasiūlyti. Iš mažo miestelio kilusi Kristina ar Karolis nebenorės grįžti į savo gimtąją provinciją skleisti šviesos, jeigu gaus daugiau galimybių vystyti savo karjerą ir asmenybę didesniame mieste. Todėl viena dalis jaunimo iš mažų miestelių pasirenka didžiuosius miestus, o kita dalis bent trumpam emigruoja į Vakarų Europą, lengvesnio duonos kąsnio ieškoti.
Tad ką daryti su Lietuvos provincija, miestais ir miesteliais? Paprasčiausia ir racionaliausia išeitis yra viską palikti taip, kaip yra. Mūsų pareiga yra palikti tos vietos po saule ir žmonėms, kuriems karjera ir tobulėjimas nėra siekiamybė. Visi pasirinkę gyvenimą mažuose miesteliuose tai pasirinko sąmoningai ir nesvarbu, ar tai darė įtaką jų užsimerkimas karjeros galimybėms ir aukštajam mokslui, ar paprasčiausias tingumas ar begalinė meilė gamtai. Jie visuomet žinojo, jog su ta ramybe, kurią siūlo nuostabi Lietuvos provincijos gamta, ateina ir mano aukščiau išvardintos problemos.
Visgi su alkoholizmu turime kovoti daug griežčiau, negu tai darome dabar, nes ir patys nepamatysime, kaip dalis mūsų visuomenės nuskęs pigaus alaus bačkoje ir įsikabinusi mums į koją, trauks mus žemyn.
