Pasimelskime už besimeldžiančiuosius.

Žinot tą jausmą kai žiūri žinias ir per jas praneša, jog kur nors Tirolyje nuvirto traukinys nuo bėgių ir pranešėjas praneša, kad tuoj ekrane pasirodysiantis video yra neskirtas silpnų nervų žiūrovams, bet tu vis tiek toliau žiūri vien iš smalsumo? Toks jausmas man kyla žiūrint į naujienas pasaulyje. Kone kiekvieną dieną Europą drebina teroro aktai. Kone kiekvieną dieną yra šaudomi, sprogdinami ir badomi niekuo nekalti civiliai. Kiekvieną dieną kažkieno sūnus, dukra, tėvas, motina ar draugas negrįžta namo ir vat nebegali su mumis daugiau kartu praleisti jaukių vakarų prie vyno taurės ar alaus bokalo. Taip pat jie daugiau nebevalgys sumuštinių su Čedaro sūriu ar kopūstais. Daugiau niekada nebalsuos, neeis į mitingus, nerašys laiškų redakcijai, nemokės mokesčių, nedirbs nemylimo darbo, neturės progos susirasti mėgstamą darbą, neeis į koncertus, nedalyvaus giminės baliuose, nebežais biliardo ar kvailo amerikoniško futbolo.

Ir tą tokį širdį veriantį skausmą ir smalsumą sukelia ne pačios naujienos. Man daug įdomiau yra stebėti Europos šalių lyderių reakcijas, kurios yra tiesiog tragiškai įdomios. Vat jeigu dar kyla klausimų, tai pateiksiu dar vieną pavyzdį: Jeigu jūs pastebėtumėte, jog virš jūsų namų skrenda oro balionas, kuris dega atvira liepsna ir iš jo, bandydami išsigelbėti šoka žmonės, ar jūs žiūrėtumėte? Aš net neabejoju, jog jūs stebėtumėte tai. Kai kurie net neužsimerktų ir prieš pat tą akimirką, kai kūnas jau tuoj atsitrenks į žemę.

Taip pat ir negali atplėšti akių nuo didžiųjų Europos valstybių vadovų. Niekaip negali nustoti stebėtis, jog tos mirtys nieko nereiškia geriausiam rusų draugui Holandui ar Vokietyjos vėliavas niekinančiai Merkel. Tik po kurio laiko, praėjus eiliniam sprogdinimui ar šaudymui, prisimeni, jog prie to automobilio, su kuriuo į plytų sieną visu greičiu lekia mano jau anksčiau paminėti lyderiai, yra prikabinta priekaba kurioje sėdi ir tu. Tada pasidaro baisu. Dėl jų nenoro pripažinti tiesos daugumai iš mūsų taps nebe taip saugu gyventi. Ir dėl visko galima kaltinti tik juos ir ta geltonai – violetinę tauruolių ir teisuolių būrį, kuris juos ir palaiko. Tie patys kurie kovoja su terorizmu įsileisdami į savo namus visiškai nepažįstamus žmones, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno 14 amžiaus kultūroje, kurioje teisybės ir tolerantiškumo kitaip mąstantiems švelniai tariant yra šiek tiek mažiau.

Didžios senovės kultūros tesėjai, pasigėdykit.

Didžios senovės kultūros tesėjai, pasigėdykit.

 

Po kiekvieno išpuolio, kuris nusineša dešimtis gyvybių (į pavienius šaudymus, kuriose žūva mažiau žmonių visi jau numojo ranka) visi Europos lyderiai siūlo neskubėti kaltinti Islamo. Kairioji medija jau net juokingai pradėjo slėpti žudikų tapatybes, vadindami juos įdegusiais vokiečiais ar Prancūzijos piliečiais kurie dar turi ir kokios noras arabiškos valstybės pasą (suprask grynakraujis varliaėdis). Ir tie patys begalviai, vedantis mus į skerdyklas mūsų miestų aikštėse, siūlo su visu šituo brudu kovoti maldomis ir žvakutėmis. O kas jiems daugiau belieka? Jie yra užspeisti į kampą. Jokių veiksmų prieš Daesh neapsiimsi vykdyt, nes juk prieš metus prisileidom daug pabėgėlių su kuriais į Europą persikėlė ir daug Daesh kovotojų, kurie tik ir laukia preteksto pradėti skerdynes Europos miestuose. Daesh žinutė yra aiški – pradėsi karą mūsų žemėje, mes kirsime galvas jūsiškėje.

Yra viena beda, kovojant su terorizmu maldomis ir žvakutėmis – tai nelabai veiksminga. Iš tiesų kai kas nors siūlo už kažką melstis, man pasidaro labai nesaugu, nes per visą žmonijos istoriją meldėsi tik tos tautos, kurioms jau buvo visiški ragai. Prancūzai meldėsi užpuolus naciams (o kas ir beliko, juk net šautuvų jie neturėjo), Maskoliai meldėsi puolant lietuviams, kinai meldėsi puolant japonams, žydai meldėsi traukiniams riedant į Dachau. Per visą istorija malda dar nėra niekam padėjusi fiziškai (dėl maldos psichologinės pagalbos galite ginčytis, bet aš į šią diskusiją nesileisiu). Bet Europoje vis daugiau ir daugiau žmonių ją siūlo kaip legitimų veiksmų planą. Aš norėčiau jų paklausti ar jie nemano, jog žmonės Aušvitze ir Treblinkoje nesimeldė? Žinoma meldėsi ir tai nelabai padėjo, bet po to tie patys žmonės supratę savo klaidą įkurė savo valstybę, kuri gyvena vidury pasaulio peklos ir nepražūsta, nes dabar visas savo bėdas patiki nebe maldai ir žvakutei, bet geram kariniam pasiruošimui ir neužsikertančiam M16.

Taip pat baisybių metais maldom neužsiiminėjo ir JAV su Didžiaja Britanija. Jie susikoncentravo, surinko viską geriausio ką turi ir išvalė visą mėšlą iš Europos.

Man dar juokingai atrodo ir mūsų kairuolių brigada, kuri daugiausiai yra susitelkusi viename iš Lietuvos portalų. Vienas iš jų žurnalistų, kurio rašinių įdomumą galima prilyginti bulvių lupimui ar Skalbimo mašinos instrukcijos skaitymui, nuolatos skelbia karą baltaodžiui, vidutinio amžiaus vyrui. Juk taip smagu yra apdergti tą žmogų, kuris ir pastatė visą civilizaciją. Tą civilizaciją kuri ir pagimdė kairuoliškumą, nes vidutinio amžiaus vyras norėjo, jog visiems būtų gerai po šia saule. Dabar visa tai atsisuko prieš jį patį, bet jis ramus, nes norėjo tik geriausio.

Ir kai ateis metas, kuomet sudegs galutinai visi tie kairuoliški, su Rusija draugaujantys Europos vadovai, ne kas kitas, bet baltaodis vidutinio amžiaus vyras ir ateis tvarkyti viso mėšlo.

Tagged , , , , , , , , , ,

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Išganymas.

Žinote prisėdau rašyti apie tokį taurų dalyką ir net nežinau ką pasakyt jums, mieli skaitytojai. Bet mano mintys ir Edith Piaf padės. O kas jai suteikia tokio Dieviškumo? Juk daug dainininkių buvo prieš ją ir po jos, bet ji liko tokia stipri, nepaliesta ir tyra, nors išgyveno pačius sunkiausius laikus. Žinote aš manau žinąs atsakymą: ji vedė žmones į šviesą net pačiais tragiškiausiais ir baisiausiais laikais. Kuomet nuo žmonijos nusisuko Dievas, tuomet juos gelbėjo Edith Piaf ir jos muzika. Viskas kas sklido iš jos, žmonėms leido prisiminti, jog jie vis dar yra žmonės ir jie privalo tikėti, jog po tamsiausios nakties ateina pati šviesiausia aušra.

Šiais laikais gyvename ant baisybių bedugnės krašto. Vos tik kelios didžiosios valstybės į jį ikris,  tuoj iš paskos savęs jos įtrauks ir visą likusį pasaulį. Visgi dabar situacija yra kitokia. Kai pagaliau pasaulis nugarmės velniop į tą bedugnę, ką mes sau pasiūlysime kaip Dievybę, kuri ves mus į šviesą ir išganymą? David Guetta? Nicky Minaj? Maroon 5? Žinoma aš perdedu, bet esmė lieka ta pati. Šiuolaikinis, visiems pasiekiamas menas neatneša vilties, šiuolaikinis visiems prieinamas menas tik dar stipriau stumia mus į bedugnę. Mes nebemokame išreikšti meilės mene, meilė šiuolaikiniame mene yra statiška ir per daug akivaizdi. Trumpai tariant – meilė mene tapo nuvalkiota ir niekam neįdomi, nes neigiamas emocijas tokias kaip pyktis, šleikštulys ir buvimas už visuomenės primestų elgesio normų. O aplinkui vyksta karas. Tik pats akliausias, radikaliomis kairiosiomis pažiūromis apsikrėtęs žmogus, gali perdėtai optimistiškai žiūrėti į naujausius įvykius pasaulyje ir sakyti, jog „ne, karo nėra, mums tereikia būti tvirtiems ir į agresiją atsakyti žvakučių deginimu“. Žinoma, tai yra labai gražu, visos tos žvakutės ir meldimasis už miestus, kuriose įvyko nelaimės, bet tai neturi jokios prasmės, nes tai mūsų netobulame pasaulyje tiesiog neveikia.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Tad kokias mes laikais gyvename? Mes stovime ant katastrofos slenksčio. Švilpiant galios demonstravimui sukurtiems naikintuvams virš galvos ir iš tolimos pietų šalies atsklindantiems šūvių garso aidams, mes stovime ant bedugnės krašto ir nors aplinkui yra pilna medžių ir šakų, mes atsisakome už jų kabintis ir taip nenugrimsti į tą klampią bedugnę, kurioje jau buvome keletą kartų. Visais tais atvejais šio lakaus smėlio pripildyta bedugnė nusidažydavo įvairių tautybių žmonių kraujo spalva, bet mes taip ir nesupratome, jog visų mūsų kraujo spalvą yra vienodai raudona. O gal ji visuomet buvo vienoda, nes į tą bedugnę, perpjautomis gerklėmis buvo sumetami fabrikų, sandėlių ir anglies kasyklų darbininkai. Kartais ta bedugnė pasiglemždavo ir intelektualus, bet ji jų neprarydavo jeigu jie palikdavo savo pėdsaką prie pat tos bedugnės krašto.

Ir visais tais laikotarpiais Dievas nusigręždavo nuo žmonijos. Iš tiesų, Dievas su mumis žaidžia labai keistus dalykus. Jeigu būčiau psichiatras aš jam labai aiškiai priklijuočiau F31.5 etiketę. Kai tik jis išgyvena depresijos epizodą, mes vis labiau artėjame prie katastrofos slenksčio, bet jis mūsų nestumia atgal, priešingai jis mums dar parodo ir nušviečia kelią. Tuomet žmogus su žmogumi nustoja broliuotis ir pradeda ieškoti skirtumų. Pačiu sunkiausiu epizodu Dievas leidžia mums įkristi į tą bedugnę ir žiūri, kaip mums seksis springti krauju ir iš kruvinų kūnų supiltu bokštu lipti atgal į šviesą. Kai jam prasideda hipomanija, tuomet visas pasaulis sužydi visomis įmanomomis spalvomis, tuomet kažkur ir gimsta Mikelandželas, Da Vinčis ar Fellinis. Kuo ilgiau apie tai mąstau, tuo įtikinamiau man visa ši teorija atrodo, tad tikintieji, aš norėčiau paklausti ar jūs norite ieškoti išganymo tokio Dievo karalystėje? Būtent dėl šios priežasties, jūsų akimis, aš pasirinkau netikėti ir nematyti tos krauju aptaškytos karalystės. Pasirinkau neeiti paskui jį, nes neretai einant paskui jį, visi jo pasekėjai atsiduria prie bedugnės krašto.

Dabar mes matome pasaulyje vieno iš daugelio Dievų pasekėjus, kurie atsisakę visų šio pasaulio suteikiamų vertybių  ir sveiko proto balso, stumia bedugnėn kartu su savimi dešimtis, o kartais ir šimtus žmonių, kurie iš tiesų tenori taikos, gyvenimo ir šiame pasaulyje taip sunkiai pasiekiamo išganymo. Ir su kiekviena grupele nustumtų žmonių, mes visi, klausydami mus vedančių instinktų, sinchroniškai žengiame dar vieną žingsnelį tos bedugnės link. Tik neapsigaukite žiūrėdami į tuos mirties piemenis, kurie nuostabiosios dainininkės gimtinėje ir visame pasaulyje su savimi pražudo nekaltus žmones. Jie nėra bepročiai, bent jau mes negalime jų taip pavadinti. Jie priėmė savo Dievą, savo išganymo idėją, kaip vieną ir nenuginčijamą tiesą, bei leidžiasi Dievo valdomi susisprogdinti centrinėje miesto aikštėje, žudyti žmones šaunamaisiais ginklais ar sunkvežimiais. Jie taip įsivaizduoja savo išganymą ir pagal pačių sukurtas ydingas taisykles, mes negalime to drausti, nors žmonija jau ir yra įgali nukirpti tą virkštelę ją skiriančią nuo dievybės sampratos. Mes pasirenkame to nepadaryti, nes mes esame per dideli optimistai tikėdami, jog Dievas myli mus visus, nors realybėje Dievui yra visiškai ant mūsų nusišvilpt. Mes negalime niekaip užčiaupti mirtį skelbiančių pranašų, kurių aštrūs ir prieš mūsų civilizacija nutaikyti žodžiai visai aidi prie šios bedugnės ir kviečia šią išganymo idėją priimti visus pažeidžiamus mūsų visuomenės individus, kurie akimirksniu tampa mirties piemenimis. Ir kuo arčiau tas bedugnės kraštas, tuo garsiau sklinda į jos kraštus atsimušęs jų žodžių aidas.

Tad, žmogau, ieškantis tiesos ir šviesos šiame pasaulyje, kokį tu išganymą pasirinksi? Aš pasirinkau kelia kuris nėra pagrįstas abejonėmis ar kažkokios asmenybės mistifikacija ir sudievinimu. Aš pasirinkau tikėti žmonija ir jos laimėjimais. Aš tikiu, jog vienybė kurios taip trokštame savo giliai paslėptose širdyse, gali mus priversti nepaklusti aukščiausiojo manijoms ir patraukti mus nuo tos bedugnės. Bet kad tai įvyktų ir mes nebegirdėtume mirštančiųjų aimanų aido, atsklindančio iš tolimų ir artimų mums šalių, mums reikia suprasti, jog vienintelė dievybė kuria mes turėtume tikėti yra vienybė ir sveikas protas. Baisiausia, jog net ir laikydamas save dideliu optimistu, aš suprantu, jog praeis daug laiko ir gims daug kartų kol mes tai iš tikro suprasime ir išmoksime. Dar baisiau, jog per tą laiką dar kelis kartus įkrisime į tą sielvarto, kančios ir skausmo bedugnę.

Tagged , , , , , , , ,

Mes negyvensime kaip škotai. Mums to ir nereikia.

Jūsų nuolankusis tarnas, pusę metų praleido Jungtinėje Karalystėje. Išvyko jis ieškodamas ne lengvesnio duonos kąsnio, bet iš idėjos, jog reikia leisti pailsėti nuo manęs žmonėms, kurie yra čia. Misija – pavyko. Tačiau tai buvo visai maloni ir nemaloni patirtis. Didžiąją laiko dalį teko gyventi baisiame rajone bute be baldų, miegant ant pripučiamo čiužinio, kuris vidury nakties išsileisdavo ir atsikeldavau jau miegodamas ant žemės.

Tačiau per tuos pusę metų aš patobulėjau kaip asmenybė, keista, bet auksas žiba ir pelenuose, kaip sako mūsų liaudies išmintis.

Didžiąją to laiko dalį praleidau Škotijoje. Didžiąją dalį iš praleisto laiko Škotijoje – praleidau Glazge. Tad aprašysiu šiek tiek Glazgą:

GLAZGAS

Glazgas yra vienas šūdiniausių miestų Europoje. Tą galiu pasakyti drąsiai ir be jokios baimės. Slegianti centrinio Glazgo architektūra, rytiniai vargetų rajonai ir šlykštusis Glazgo akcentas puikiai apibendrina visą miestą. Negelbsti miesto nei centrinis parkas, kuriame, atšilus orams galima išgirsti fingerinamos studentės šnopavimus, a nei vakarinė dalis, kuri iš tiesų, primena jog čia vis dar yra vakarietiškas miestas, o ne getas, kur nors Bratislavoje.

Susisiekimas viešuoju transportu, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, išskyrus Londoną yra žiauriai painus ir brangus. Dienos bilietai kainuoja bent 4 svarus, o įlipus į autobusą, turi pats susigaudyti kur ir kokia yra stotelė. Negi taip sunku pranešti, prie kokios stotelės artėji? Trumpiau tariant, atvykus į Glazgą ar į kitą Škotijos miestą, tu jau turi žinoti, kur tiksliai yra tavo stotelė. Jei paklaustumete manęs, tai tai yra visiška nesąmonė prie kurios kažkaip imi ir pripranti.

Glazge gyvena beveik tiek pat žmonių, kiek ir Vilniuje, gal keliais tūkstantėliais daugiau, tačiau plotu Glazgas, yra didesnis ir išplanavimas miesto yra daug sudėtingesnis negu Vilniaus. Aš galiu drąsiai teigti, jog mūsų miestų išplanavimai yra šaunūs. Iš tikro Vilnius yra patogus miestas, nes kiekvienas miesto rajonas yra sąlyginai arti centro.

Glazgo šypsena yra vienintėlis dalykas kurį pasauliui atnešė šis miestas.

Glazgo šypsena yra vienintelis dalykas kurį pasauliui atnešė šis miestas.

 

Vienintelė vieta kurią norėčiau dar kartą aplankyti Glazge yra Jurgio aikštė. Šioje aikštėje yra labai kosmopolitaniškas dalykas – memorialas pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Škotijos Sikhams.

Jurgio aikštė.

Jurgio aikštė.

Taip pat Glazgas turi ir tris įžimius tiltus, skiriančius centrinį Glazgą nuo vakarinio.

Clyde'o upė ankstyvą ir ūkanotą rytą.

Clyde’o upė ankstyvą ir ūkanotą rytą.

Bendrai paėmus Glazgas kažkiek primena Kauną iki 2004 metų. Mieste yra gražių vietų, bet ir daug visokių rajonėlių į kuriuos keliasi tik ekstremalių pojūčių pasiilgę žmonės. Easterhouse rajone, kuriame aš gyvenau ir kuris labai primena Šilainius, nes ten vienintelė vieta kur galima rasti daugiabučių, gyvenau bute virš kurio gyveno kažkoks keistas narkotikų prekeivis, kuris nuolatos pliekdavosi su savo storu retarded draugu. O už kitos sienos gyveno kažkokie lenkai, kurie sukeldavo daugiau buitinių konfliktų, negu nuskusdavo vietiniam fabrike žuvų uodegų.

Šiukšlių krūvos - įprastas vaizdas rytų Glazge, ypač šalia indiškų delių.

Šiukšlių krūvos – įprastas vaizdas rytų Glazge, ypač šalia indiškų delių.

Glazge gyvena labai daug socialinių atmatų. Keisčiausia tendencija kurią galima pastebėti visoje Jungtinėje Karalystėje – vargetos ir pašalpiniai rūko cigarėtes (fags), o viduriniosios klasės atstovai visgi taupo pinigus ir sukasi savo tabaką (rollies). Taip pat visi tie „chav’ai“ labai daug laka pigiausio sidro, kurį ten vis dar parduoda trijų litrų buteliuose.

Frosty Jack's yra vienas mėgiamiausiu alkoholinių gėrimų tarp Škotijos socialinių atmatų. Jis yra stipriausias lengvas gėrimas (7,5% alk. tūrio) ir pigiausias. Tris litrai tokio brudo kainuoja 3 svarus. Tenka pripažinti, jog stingant pinigų teko gerti ir tokį, jo skonis yra kažkas panašaus tarp automobilių akumuliatoriaus rūgšties ir supuvusios kriaušės.

Frosty Jack’s yra vienas mėgiamiausių alkoholinių gėrimų tarp Škotijos socialinių atmatų. Jis yra stipriausias lengvas gėrimas (7,5% alk. tūrio) ir pigiausias. Tris litrai tokio brudo kainuoja 3 svarus. Tenka pripažinti, jog stingant pinigų teko gerti ir tokį, jo skonis yra kažkas panašaus tarp automobilių akumuliatoriaus rūgšties ir supuvusios kriaušės.

 

Viena iš malonesnių akimirkų, kai išvažiuojant iš Glazgo paskutinį kartą pamatai tuos milžiniškus daugiabučius, skirtus socialinėms atmatoms apgyvendinti.

Viena iš malonesnių akimirkų, kai išvažiuojant iš Glazgo paskutinį kartą pamatai tuos milžiniškus daugiabučius, skirtus socialinėms atmatoms apgyvendinti.

Dunfermline ir Rosyth

Po kurio laiko, prispyrus reikalui persikrausčiau į vieną mažą miestelį, šalia istorinės Škotijos sostinės Danfermlino – Rosyth.

Atvykusius į šį mažą miestelį pasitinka užrašas, bylojantis jog tai - agrikultūriškas miestas.

Atvykusius į šį mažą miestelį pasitinka užrašas, bylojantis jog tai – agrikultūriškas miestas.

Rosyth yra mano meilės miestelis. Aš esu kaimietis iki kaulų smegenų ir todėl aš visados vengiu didelių miestų šurmulio. Ir tai yra nenuostabu, nes esu kilęs iš mažo miestelio ir didžiąją savo gyvenimo dalį esu ten praleidęs ir kurio gan kancerogeniškai negaliu atsisakyti. Visgi Rosyth yra šiek tiek kitoks, šiame miestelyje gyvena didelė dalis pagyvenusių žmonių/pensininkų. Todėl vakarais ramu ir galima ramiai miegoti, arba išeiti pasivaikščioti sutemus, nebijant jog pradėsi šypsotis Glazgo šypsena.

Štai tokiais skersgatviais eidavau namo iš baro.

Štai tokiais skersgatviais eidavau namo iš baro.

Rosyth miestelyje yra dabar jau mano mėgstamiausias baras „Brown Bear“ kurį visi vietiniai vadina „Cleos“. Aš kaip mėgstantis alkoholį žmogus visuomet miestus ir miestelius vertinu pagal jų barus ir tai koks kontingentas ten susirenka. Nors kontingentas buvo vyresnio amžiaus, bet be incidentų vakarai kartais ir nepraeidavo, nes ten yra didelė priešprieša tarp katalikų, kurie remia Glazgo „Celtics“ ir protestantų remiančių Edinburgo „Hearts“.

Rodos meškos baras.

Rudos meškos baras.

Ne viena dešimtis pintų buvo išgerta tame bare vien dėl to, jog žavi blondinė barmenė vis man mirkteldavo ar pakviesdavo vakare kur nors nueiti.

Ne viena dešimtis pintų buvo išgerta tame bare vien dėl to, jog žavi blondinė barmenė vis man mirkteldavo ar pakviesdavo vakare kur nors nueiti.

Pro mano kambario langą buvo matyti 17 amžiuje statyta biblioteka, kuri buvo daug kartų renovuota. Kadangi ji buvo vos už 3 minučių kelio nuo mano namų, tai perskaičiau visas Christopher Brookmyre knygas kurios ten buvo. Išties visai gerai rašantis škotas. Visiem vyrukam siūlyčiau perskaityti jo knygą „A Big Boy Did It and Ran Away“.

Rosyth Library pro mano langą.

Rosyth Library pro mano langą.

Nors Glazgo tyrinėti ir nebuvo noro, tačiau Rosyth’e tam turėjau daugiau laiko. Aišku dar daug laiko skirdavau ir alkoholinių gėrimų vartojimui. Šiuo aspektu man visai pasisekė su kambariokais, kurie taip pat labai daug pildavo „Tennant’s“ alaus, kuris yra gan prastas mūsų standartais, tačiau Škotijoje yra vienas populiariausių iš alų. Jo skonis yra maždaug toks pats kaip Utenos Pilsner, tad įsivaizduokit koks jis prastas. Visgi man ten be Guinesso dar patiko ir Australiškas „Fosters“ alus.

Ryte atsikeli tokioje pozicijoje ir žinai jau, kad į darbą nenueisi, nes kambariokas jau grįžo su draugu ir turi dar "Fosters".

Ryte atsikeli tokioje pozicijoje ir žinai jau, kad į darbą nenueisi, nes kambariokas jau grįžo su draugu ir turi dar „Fosters“.

Čia labai jau toks trumpas aprašymas viso to, ką patyriau Škotijoje. Beliko tik atsakyti į klausimą, kodėl mes nebusime tokie kaip škotai? Žinote, mūsų dvi tautos turi labai daug panašumų, mes esame nuskriausti savo istorijos bėgyje ne vieną kartą, o ir šiaip, škotai yra tauta kuri daug geria. Netikėkite tomis statistikomis, kuriose teigiama, jog Lietuva – daugiausiai alkoholio suvartojanti valstybė. Škotai ir airiai jo suvartoja tikrai ne ką mažiau.

Pagrindinis skirtumas, kuris išryškėja tarp mūsų dviejų tautų – ksenofobija. Škotai yra labai atvira ir nuoširdi tauta, atvira visų rasių ir tikėjimų žmonėms. Mes kol kas tokie nesame.

Visgi mes juos lenkiame savo darbštumu. Labai daug škotų yra spjovę į karjeras ir dirba mažai (sąlyginai mažai) apmokamus darbus, nes jiems to užtenka, o lietuviškas mentalitetas pastaruoju dešimtmečiu apsivertė. Iš paprastų, tylinčių žmogelių tapome aukštumų siekiančiais karjeristais. Gal tai mums padės pastatyti mūsų šalį ant kojų ir susikviest visus škotus baliun?

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Vertas dėmesio kinas. Pirmoji dalis.

Aš labai daug mėgau rašyt apie šūdiną kiną tiek feisbūkėj, tiek čia. Sakoma, jog apie tai kas tave biesina rašyti yra lengviau. Aš tam išties pritariu. Daug juokingiau yra parašyti, jog „Nuodemės užkalbėjimą“ yra mažiau malonu žiūrėti negu į parklupusį ant pajūrio smėlio ir Palangos šokoladinius vaflius bandantį išvemti girtą, plikai skustą, žemiausio socialinio sluoksnio atstovą, negu parašyti, jog filmas „Funny Games“ tavo viduje maloniai pažadina visuomenės normų varžomą sociopatą. Taip, jūs supratote teisingai, tai buvo komplimentas. Visgi daug (turėdamas omeny „daug“, turiu omeny apie daugiausiai tris žmones po kiekvienos publikacijos) žmonių po mano publikacijų parašo man ir paklausia: „tai vat koks gi tau kinas esti geras?“. Aš jiems visada atsakau, jog diena kuomet aš parašysiu apie mėgstamą kiną vis artėja ir štai ji atėjo.

Bet šiandien nepateiksiu jums geriausių mano matytų filmų sąrašo, nes kai jį pradėjau delioti, tai kone visi filmai buvo pagaminti praeitame tūkstantmetyje. Tad sugalvojau išeitį – parašysiu keletą postų, kuriuos vainikuos mano geriausių matytų filmų penketukas.

 

Vat šiandien bus penketukas, nes daug gerų filmų 2010s nebuvo sukurta.

Vat šiandien bus penketukas, nes daug gerų filmų 2010s nebuvo sukurta.

 

Šiandien aš rašysiu apie kinematografijos kūrinius kurie buvo pagaminti šiame dešimtmetyje. Iš viso jų išėjo penketas, tad va, kone apvalus skaičius. Ką gi, pasileidau jau Johnny Cash – Cocaine Blues ir galime pradėti.

5. Amour (2012)

Filmas kurį pastatė vienas geriausių kada nors ant šios žemės vaikščiojusių režisierių – Michael Haneke. Ne gana to, kaip jam ir yra įprasta, jis ir parašė scenarijų šiam Filmui, tad filmas kaip visada yra persmelktas tos vos matomos mėlynos spalvos, kokios dažniausiai yra plytelės vonios kambaryje.

Daug apie patį filmą nepasakosiu, nes tikiuosi jog patys pažiūrėsit.

Filmo istorija sukasi apie du pagyvenusio amžiaus žmones kurie gi dar ir yra jau daug laiko susituokę. Abu jie yra į pensiją išėję muzikos mokytojai, o jų dukra – muzikantė. Bet deja, viena diena, kaip kad ir dažnai būna seniems žmonėms (turbūt esate jau kur nors ir skaitę apie tai), Anie patiria širdies smūgį ir tai tampa rimtu išbandymų senos poros santykiuose.

4. Inglourious Basterds (2009)

(Nors pats filmas ir pastatytas jau praeitame dešimtmetyje, tačiau aš jį norėjau pridėti vien dėl to, kad 2009 metai labiau yra šiame dešimtmetyje, o ne 20 amžiaus paskutiniame, apie kurį bus kitas mano list’as)

Šį kūrinį mums visiems padovanojo šviesaus proto ir tamsios sielos režisierius – Quentin Tarantino. Nors Quentin dar ir parašė scenarijų, bet mažai kas žino, jog prie šio filmo režisavimo prisidėjo ir mažai kam žinomas Eli Roth, kuris šiame filme dar ir atliko „Žydų Golumo“ vaidmenį.

Filmo siužetas paprastas – būrys amerikiečių žydų kuria planus kaip nužudyti nacių valdžios grietinėlę nacių valdomoje Prancūzijoje, bet jie nežinojo, jog to pačio siekia ir prancūze apsimetanti žydaitė, kino teatro savininkė.

Man šiame filme patiko viskas, netgi ganėtinai prastas aktorius Bradas Pittas. Žmonės šneka, jog Q. Tarantino rašydamas scienarijų ant savo stalo turėjo dešimtos klasės vadovėlį, bet jo taip ir neatsivertęs juo nusišluostė savo genialią subinę ir išmetė pro langą.

Nors jau turbūt daug kas ir matė šį filmą, bet nespoilinsiu kurios vietos man labiausiai patiko, vis gi aš tikiu tavimi skaitytojau ir manau, jog mėgstamiausios mūsų vietos yra tos pačios.

3. The Hunt (2012)

Va į trejetuką geriausių patenka ir vienas skandinaviškas filmas. Kas nežiūrit skandinaviško filmo, tai galite nueiti į šį FB puslapį, nes skandinaviškas filmas yra viskas kas tik norit, bet ne šūdas.

Filmą pastatė gan talentingas danų režisierius – Thomas Vinterberg, o filme vaidina visos garsiausios skandinavijos kino žvaigždės. Filmas yra labai skandinaviškas ir kartu amerikietiškas. Filmui tetrūksta tik to malonaus prancūzų naujosios bangos keistumo, bet tobulų nėra, ar ne? Jei tobulų būtų, aš nesirgčiau, mažiau gerčiau, būčiau vienas žymiausių lietryčio kolumnistų ir vis dar būčiau su moterimi su kuria iš tikro man buvo gera.

Filme pasakojama apie mokytoja kuris gyvena vienišą gyvenimą ir kovoja dėl savo sūnaus globos. Po kurio laiko jam pradeda šypsotis laimė ir jis susiranda naują meilę, taip pat gauna gerų žinių iš sūnaus, tačiau visa ši laimė jau tuoj tuoj nueis šuniui ant uodegos dėl vieno paprasto ir atrodo nekalto melo.

Šiaip ši psichologinė drama givildena visokias sudėtingas problemas, kurių silnesnių nervų žiūrovai gali būti ir nepratę matyti kino ekrane.

2. Inherent Vice (2014)

Filmas priklausantis Neo – Noir filmų žanrui. Žodelis „Neo“ reiškia „šiuolaikinį“, o „noir“ reiškia filmų žanrą kuriame rodomas ciniškas, fatališkas ar moralus nerišlumas. Nerišlumas (nors šiaip čia labiau tinka žodis nevienareikšmiškumas) yra puikiai nurodomas žodžiu „mano“. Žodis kuris turi daugiau negu vieną reikšme. Taigi neo – noir žanro filmai turi labai daug nevienareikšmiškumo ir šiems laikams būdingų kinematografinių sprendimų.

Apibūdindamas šį žanrą apibūdinau kone visą šį filmą. Dar galiu pasakyti, jog šį filmą statė Paul Thomas Anderson, kurio prisipažinsiu buvau iki tol nežinojęs. O filmas yra pastatytas pagal  Thomas Pynchon to paties pavadainimo knygą. Ją irgi perskaičiau, nes ji padėjo suprasti man kad būtent toks painus, persmelktas juodo it smala nesupratimo ir vidinių pokštų (ang. inside jokes) ir turėjo gautis filmas.

Filmas pasakoja istorija apie narkotikais varoma privatų seklį kuris tiria savo buvusios merginos dingimą.

Pažiūrėkit, turėtų visai patikt ir jums.

———————————————————————————————————————————————————————————–

Prieš paskelbdamas pirmą vietą nuskynusį filmą aš norėjau pasakyti, jog pirma vieta iš tiesų buvo akivaizdi ir kai sužinojau apie šio filmo egzistenciją aš bijojau prie jo prisiliesti, bet po kurio laiko prisijaukinau pats save. Nuo to laiko aš šį filmą nešiojosi savo mažoje širdutėje ir primygtinai rekomenduoju jums jį pažiūrėti. Tai geriausia ką sukūrėme ne tik šiame dešimtmetyje, bet ir šiame amžiuje ir manau, jog praeis daug laiko kol kas nors jį perspjaus.

Visgi likusį ketvertuką buvo daug sunkiau išsirinkti, nes visi filmai, kad ir geri, bet vis tiek nėra visa galva aukštesni už kitus ir teksto pabaigoje paaiškinsiu kodėl, o čia jums paliksiu garbingo paminėjimo vertus filmus:

I Django Unchained (2012) – Quentino Tarantino filmas kuris man yra vienas geriausių iš jo sukurtų filmų. Man patinka kaip jis yra bybį dėjęs ant istorijos ir kad šiame filme visi šaudosi šaunamaisiais ginklais kurie bus tik išrasti po dešimties ar dvidešimties metų. Nuo to laiko kai aš pamačiau šį filmą, aš jį esu pažiūrėjęs jau kokių 20 kartų.

I The Wolf of Wall Street (2013) – Man patiko ir šis filmas, nors jame ir buvo labai neprofesionaliai sulaužyta ketvirta siena. Puikus Martino Scorsese filmas kuriame rodomas man labai patinkantis švaistūniškas ir gyvūliškas gyvenimas.

I Le grande Bellezza (2013) – Paolo Sorrentino filmas, į kurio pavadinimą žiūriu dabar ir galvoju, kodėl gi aš jo neįdėjau į antrąją vietą? Nežinau, kažkaip nekilo ranka tiesiog paimti ir įrašyti į penketuką. Tikrai geras ir gražus filmas. BŪTINAI PAŽIŪRĖKIT!

Taip pat prie šio sąrašiuko pridedu ir „Shutter Island“, bei „Inception“. Turbūt daugelis jūs jau juos matėte, tad nebuvo poreikio ir dėti į penketuką, bet siūlau dar kartą kokią darganą dieną juos nusipirkti ir pažiūrėti.

 

———————————————————————————————————————————————————————————–

 

1. The Artist (2011)

Daug apie šį filmą tikrai nepasakysiu, jūs dabar sugaišę tiek laiko skaitydami mano rašliavą tiesiog PRIVALOTE jį pamatyti.

Filmo režisierius ir mano akimis genijus, LIETUVIŲ KILMĖS – Michel Hazanavicius.

Filme vaidina tikrai labai daug nežinomų Prancūzijos aktorių, kurie tikrai turi ateitį tokio žanro filmuose. Filmas pasakoja apie nebylaus kino žvaigždę kuri sutinka jauną šokėją ir tuo metu kaip tik atkeliauja garsiniai filmai ir tas įvykis nubloškia jų abiejų likimus į skirtingas puses.

Filmas nespalvotas ir nebylus. Kas tokį gali žiūrėt?

 

———————————————————————————————————————————————————————————–

 

Šiaip kaip jau ir pastebėjote, šiame sąraše daug tokių gan atsibodusių filmų ir tai yra todėl, kad mes nieko gero ir nesukūrėme, kaip žmonių rasė, šiame dešimtmetyje, be abejo išskyrus „The Artist“. O ir nedaug aš šių naujų filmų ir žiūriu, nes aš turiu nuostatą nežiūrėt filmų kurie yra sukurti po mano gimtadienio. Aš gimiau 1994 metais sausio mėnesio 29 dieną, tad vat dabar jau galit galvot ką nupirksit mano gimtadieniui.

Gero žiūrėjimo ir kaip visada, ačiū jog skaitote.

Tagged , , , , , , , , ,

Lietuvai nereikia scenaristų.

Šiaip aš sugalvojau visai kitokį pavadinimą šiam savo įrašui. Įrašo pavadinimas beta versijoj buvo: „Nachuj Lietuvai tie scenaristai?“ bet kažkaip negražiai atrodytų toks pavadinimas, net blogo įrašui.

Nežinau ar žinote jau ar dar ne, o gal kai kuriems nepasisekė tiek pat kiek ir man ir teko tą tragediją matyti, bet ant Lietuvos žemelės pasirodė naujas froidiškas šūdas, kurį kiti kino kritikai vadina geriausia LIETUVIŠKA(!!!) kino komedija. To tvarinio pavadinimas – „O, ne! O, taip!“.

Vieno tūpo, nieko neišmanančio kino recenzisto iš delfi.lt, kurio vardas Darius Voitukevičius, žodžiais, visas šitas šūdų malūnas yra: „lengvo turinio lietuviška(!!!) situacijų komedija apie žmonių santykių peripetijas ir jų lovos reikalus, kuri savo pateikimu ne tik kad neprailgsta, bet kartu ir sukuria neblogą pramogą kino salėje. Filmo metu parodoma nemažai mums artimų gyvenimiškų situacijų, kurias pagyvina visai teisingai įterpti juokeliai ir prasmingi dialogai, o taip pat ir žavus garso takelis su Ingos Valinskienės atlikta daina „Myliu“ priešaky.“

Kodėl aš taip stipriai pasisakau ant kažkieno gal ir numylėto Dariuko? Todėl, kad jis labai šabloniškai rašo apie visus filmus, jis net apie kokį nors kino košmarą kaip, kad „Ekskursantė“ galėtų pasakyti tą patį: „Trumpa įžanga, filmo siužeto aprašymas ir tada labai daug lindimo subinėn giriant filmo techninius sprendimus ir aktorių darbą“. Žodžiu jūs pagavote mano mintį. Aš neįsivaizduoju kas gali iš tikro laukti jo kino recenzijų ir po to nuspręsti ar filmas vertas to €5. Lietuvai reikia ir normalių kino recenzistų, nes kuomet mes pagaliau tyčiosimės iš viso to mėšlo kurio beribį kraną atsuko visokie „Incognito Films“.
"Little death"

„Little death“

Norite pamatyti, kaip reikia aprašyti tokį kino filmą, kad žmogui nebūtų nuobodu skaityti ir kad žmogus žinotų ar tikrai vertą eiti į kino teatrą ir mokėti €5 eurus, kuriuos ne visi per valandą ir uždirba? Štai prašom, dėl jūsų, žiūrovų, aš nepatingėsiu apie jį parašyti daugiau.

Supratę, jog yra normalu pyzdint filmus ir filmo posteryje net nepaminėti pagal kokį kino filmą yra pastatytas naujas jų „kūrinys“, lietuviškų komedijų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų…“ kino gamybos įmonės „Incognito Films“ prodiuseriai Paulius Virbickas ir Mantvidas Žalėnas pristato dar vieną pyzdintą situacijų komediją, kurios veiksmas nukreipiamas ne tik į žmonių santykius ir jų gyvenimo peripetijas, bet dar ir į seksualinių fantazijų pasaulį, kuriame nei vienas Lietuvos kino žiūrovas neras jokios sąsajos su savimi, nes lietuviai, pasak menininkės Jolitos Vaitkutės yra pilki kaip cepelinai – retas kuris žino daugiau negu tris pozicijas skirtas sueičiai.

Privačiame Vilniaus miesto prabangių namų kvartale tyliai verda gyvenimas. Tačiau ne pas visus kaimynus jis susiklostė gerai. Prabanga, geras darbas, puiki socialinė padėtis dar nereiškia laimės asmeniniame gyvenime. Būtent taip jaučiasi kelios poros, kurių seksualinis gyvenimas tiesiogine to žodžio prasme byra. Vienintelė išeitis, kad santykiai ir vėl įgautų prasmę – seksualinio gyvenimo paįvairinimas. To vedami, šio filmo herojai kreipiasi pagalbos į seksologą, kuris pats susijaudina nuo bejėgių, miegančių žmonių. Čia tas pats kas kreiptis į Rimantą Dagį klausimu „kada gi prašviesės Lietuvos politikų protai ir pagaliau bus įteisinta tos pačios lyties individų partnerystė“.
Naujoji komedija, kaip ir ankstesni „Incognito“ darbai, yra 2014 metais pasirodžiusio australų filmo „Mažoji mirtis“ kopija. Tiksliau „Incognito Films“ sumokėjo už scenarijų ir pagal jį pastatė jau „lietuvišką“ filmą. Sveikinu „Incognito Films“, jūs ne tik atėmėte iš kelių, talentingų Lietuvos scenaristų darbą, bet ir dar parodėte kaip lengva yra trolinti Lietuvos žiūrovą, kuris gali ryti iš didžiojo kino ekrano laisvai besiliejantį mėšlą ir dar už tai mokėti pinigus, sunkiai uždirbtus dirbant nekvalifikuotą darbą. Bet juos lengva apgauti, juos lengva žeminti, nes jie neatskirtų Kubriko filmo nuo žoliapjovės peilių ir kuriems Hanekės ketvirtos sienos laužymas sukelia šoką, bet tokiam filme kaip „Deadpool“ ji laiko vos ne kaip genialų sprendimą.
Žinote, sunki yra ta kino recenzisto duoną, nes tu turi rašyti apie lietuvišką kiną. Ką tu gali parašyti apie filmus, kuriuos kuria „Incognito Films“? Atėjo, atšoko pagal svetimą muziką ir vėl susirinko iš visų dundukų pinigus.
Dabar daug kas pasakys man: „Juk ir holivudas perdaro niekam nežinomus užsienietiškus filmus!“. Taip, jie tai daro, bet jie nevagia. Jie pasikviečia tuos pačius scenaristus, tuos pačius režisierius ir duoda jiems krūvą pinigų, idant padarytų nuostabaus filmo, šūdina anglosaksiška versiją. Ir iš to laimi visi – užsienio kalbų nemokantys ir titrus skaityti tingintys amerikiečiai, prodiuseriai susišluojantys kažkiek pinigų ir režisieriai kurie per naktį tampa žvaigždėmis ir gauna naujų pasiūlymų. Tai ką daro „Incognito films“ yra tiesiog paprastas piratavimas.
Šis įrašas mane sunervavo, einu žiūrėt „De wisselwachter“

Tagged , , , , ,

Trumpas apsakymas: „Kaltė“

Sveiki mielieji draugai!

Čia neseniai savo įraše paskelbiau, jog šiuo metu daug rašau visokios grožinės literatūros ir nelabai yra kada blogui kažką raštelt. Jūs, skaitydami mane, rodote man pagarbą, todėl norėdamas jums pagarbą parodyti taip pat, aš stengiuosi rašyti tik nuoširdžiai ir tik tada kai noriu ką nors jums pasakyti ar parodyti.

Šiandien jums pateikiu vieną trumpą apsakymą kurį parašiau prieš dvejus metus.

 

—————————————————————————————————-

 

 

PIRMAS

Nežinau kiek laiko jau tęsiasi mano kančia. Kiekvieną vakarą groju savo draugo bare į kurį susirenka visi miesto valkatos. „Valkatos“, galiu pasakyti, jog aš nesu geresnis už juos, nes į namus patenku tik būdamas visiškai nusitašęs ir ten tik miegu. Ar galima sakyti jog turi namus, jeigu neturi sau mielo kampo skylėje į kurią kiekvieną vakarą grįžti tik tam, kad nenušaltum subinės lauke. Kiekvieną vakarą groju toje pačioje skylėje, nors pinigų už tai ir negaunu, bet už tai galiu gerti tiek kiek noriu. Ir kiekvieną vakarą aš tai darau, po dviejų valandų pasirodymo aš visuomet prisėdu prie baro, gaunu viskio ir barmeno paprašau, jog jis butelio toli nepaslėptų.

Taigi, eilinį kartą po baro uždarymo gulėjau ant šaligatvio šalia baro ir svarsčiau, kaip geriausia būtų atsikelti neapsivėmus ir pasiekti namus. O tai nėra tokia jau paprasta užduotis, nes dažnai atswistojęs pajaučiu ypatinga judėjimą skrandyje ir pats to nenorėdamas, šaligatvį padabinų savo skrandžio turiniu.

Po tiek daug kartų aš jau buvau įpratęs, jog į mane sminga praeivių žvilgsniai, niekada į juos ir nekreipiau dėmesio. Aš čia guliu, aš čia tik egzistuoju, aš čia gulėdamas bandau prastumti tik dar kelias varganas savo gyvenimo valandas ir laukiu, kuomet gobtuvu apsigobusi Giltinė pagaliau prie manęs prieis ir pakėlusi nusives ten, į požemius.

Bet šį kartą pro mane praėjo labai nemalonus tipas. Jus suprantat kokie jie, apsvaigę nuo savo dirbtinės karjeros ir išgalvotų pareigybių. Jie apkrauti savo nevėkšlų žmonų, puskvailių vaikų ir €50 000 paskolos, kurios mažytę dalį kiekvieną mėnesį atriekia iš savo €800 algos. Trumpiau tariant, pro mane praėjo žemesniosios vidurinės klasės vadibininkėlis, kuris mano, jog pasaulis sukasi tik apie jį. Tikras šaunuolis.

– Susirask darbą, nuopisa. – sušaukė man jis ir nerangiai apspjovė mano batą.
– Geros dienos ir tau, gerasis žmogau! – atsakiau jam ir pasiėmęs gitarą, kuri gulėjo šalia manęs, atsisėdau. Dabar jau pusė darbo atlikta, beliko tik atsikelti ir nukulniuoti iki namų.

 

blues-main

 

ANTRAS

Praėjo kažkiek laiko ir iš grojimo pagaliau gaudavau gaudavau ir po kelias dešimtis eurų. Taip turbūt būtų galima apibūdinti mano dabartinį gyvenimą. Visgi kurį laiką jau jaučiuosi prastai, nes mano draugė vis bando mane įkalbėti grįžti į darbą. Gal ir nepatikėsite manimi, bičiuliai, bet anksčiau vietoje to kad pats girdyčiau save iki sąmonės netekimo, aš girdydavau visai nepažįstamus žmones kurie užsukdavo į barą kuriame dirbau. Šį darbą susiradau tada kai mane išmetė iš Akademijos kuriame mokiausi gitaros atlikimo meno. Matyt galvojau, jog aš esu tam per geras, norėjau groti baruose, nes žinojau, jog jau tuoj tuoj aš tapsiu lietuviškuoju Jimi Hendrix’u. Kol kas ši mano svajone vis dar skęsta gailestyje kurį jaučiu sau ir alkoholio liūno sukurtoje savidestrukcinėje aplinkoje.

Sėdėdamas pro langą pažiūrėjau į aukštas, lofto kuriame gyvenu, lubas. Kambario gale stovėjo sujaukta lova, ant stalo gulėjo pusbutelis škotiško ir krūva laiškų su neapmokėtomis sąskaitomis. Pažiūrėjau pro langą.

Betoninis šaligatvis, tiesiai po mano langu kvietė mane atsigulti ant jo iššokus pro ketvirto aukšto langą. Išties tas vaizdas mane viliojo labiau negu bliuzas ar moterys. Mąstydamas apie savo mirti aš netgi jaučiau šiokį tokį susijaudinimą. Įsivaizduokit, visi žmonės kurie su manimi blogai elgėsi stovėtų prie mano karsto ir verktų. Mąstytų apie tai, jog būtent jų elgesys privedė mane prie šios savižudybės. Ateitų net tas vadibininkėlis kuris mane apspjovė gulintį praeitą kartą ir ta mergina, kuri mane išdavė, tas barmenas kuris man daugiau neįpylė nes negalėjau jau pastovėti ant kojų ir ta šlykšti chemijos mokytoja kuri mokykloje man nuolatos kartodavo, jog niekada nieko nepasieksiu. Visi jie ateitų ir gailėtų mano niekada nebeprabilsiančio kūno. Kurgi.

Taip sėdint surūkiau keletą cigarečių. Į namus įėjo mano širdies draugė. Aš ją mylėjau, nemeluosiu jums bičiuliai, tačiau mano kūną ir protą tuo metu valdė neviltis.

– Ir vėl namie prirūkei. Juk sakiau, kad išeitum į lauką.

Aš jai nieko neatsakiau, tik priėjau prie stalo ir truktelėjau iš viskio butelio šiek tiek Dieviškojo škotų gėrimo.

– Ir vėl sąskaitos. Vėl sąskaitos, o aš tik viena į namus kažką panašaus į algą atnešu. Tu įsivaizduoji kaip man sunku?

– Aš tau sakau, šiek tiek palauk. Po kurio laiko aš pradėsiu gauti daugiau negu gaunu dabar. Tiesiog REIKIA LAIKO!

Ji užsisuko ir nuėjo į vonią. Žinojau, jog prie jos geriau nesiliesti ir jos nekalbinti. Ji būna labai pikta nuliūdusi, o už durų aiškiai girdėjosi kūkčiojimas.

Kai ji grįžo aš sėdėjau virtuvėje ant vienos iš trijų kėdžių.

– Viskas, tu turi susirasti darbą.

– Kaip aš jį susirasiu, jeigu man reikia naktimis groti?

– Tu esi beviltiškas! Tu ir tavo durnas bliuzas!

Ji atrodė kaip visiška isterikė. Pasišiaušusiais plaukais ir nubėgusiu tušu. Vargšė tikrai pavargsta savo darbe.

– Aš ją parduosiu! – suriko ji ir parodė pirštų į mano gitarą.

Mano gitara buvo mano. Pasaulyje buvo daug tokių gitarų, bet maniškė buvo manoji. Mano gitara buvo mano geriausia mano draugė. Be manęs mano gitara – bevertė, be savo gitaros aš – bevertis. Na supratot bičiuliai ką turiu omeny ir kas dabar toliau turėtų būti sakoma. (Jeigu nežinot, tai pasufleruosiu: „This is my rifle ; this is my gun .This is for fighting ; this is for fun .“)

– Net nebandyk, priegluše!

Ji paėmė mano gitarą ir smarkiai trenkė ją į žemę. Aš surikau:

– Tu sukrušta krušena!!

Aš pribėgau prie jos (prie draugės, o ne prie gitaros) ir iš visų jėgų pastūmiau į šoną. Griūdama ji sugebėjo savo galva atsitrenkti į sieną.

Tą akimirka kai aš taip pasielgiau aš tapau nebe vyru. Aš net nebegalėjau savęs vadinti žmogumi.

Ji atsistojo. Palietė savo kraujuotą smilkinį ir pažiūrėjo į mane juodos neapykantos persmelktu žvilgsniu.

Po keliu valandų ji išėjo iš namų. Tuo tarpu gitarai neatsitiko nieko.

 

TREČIAS

Praėjus pusmečiui aš pagaliau gavau progą pasireikšti. Tai turėjo būti vienas geriausių mano gig’ų, mat bare lukūriavo kone pusė tūkstančio žmonių kurie atėjo pasiklausyti mano gitaros ir manęs.

Aš visiškai nesijaudinau, aš gyvenau šia akimirka nuo pat to momento kai turguje nusipirkau išklerusią klasikinę gitarą ir pradėjau bružinti savo pirmus akordus.

„Sveiki, bičiuliai…“ tariau susirinkusiems žmonėms. „Ši daina vadinasi „Aš VYRAS“.

Tuo metu viskas akimirkai sustojo. Aš jaučiau kaip mediatoriumi braukiu per stygas, aš jaučiau kaip iš mano burnos virsta dainos žodžiai. Tuo metu aš įsižiūrėjau į publiką. Publikoje matėsi daug šviesių veidų. Visgi mano akys užkliuvo už mano darugės, kuria taip nuskriaudžiau. Ji čia buvo ir aš tai labai vertinu ir saugosiu iki gyvenimo galo. Taip pat publikoje buvo ir mūsų bendras pažįstamas kuris mane apspjovė gulintį. Ech ta ironija.

Po gig’o priėjau prie baro.

– Tau to pačio kaip visada? – paklausė barmenas.

Aš tik linktelėjau galvą ir prie manęs pričiuožė viskio taurė. Straight no chaser.

Ir ką iš viso šito galima išmokti? Ką iš viso šito išmokau aš? Kaltė yra fantominis jausmas, kurio mes, žmonės, nuoširdžiai negalime pajusti. Mes esame per daug pasinėrę į savo problemas ir savo demonų įveikimą, kad galėtume pastebėti, jog dažnai mūsų artimi žmonės dėl mūsų poelgių kenčia. O ką jau kalbėti apie tai, ar mums rūpi žemai puolusių ir nepažįstamų žmonių jausmai. O taip ir neturėtų būti. Visas mokslas, visos religijos, visi tyrimai, visos socialinės apsaugos, viskas kas mus aplink supa nori mums pasakyti, jog nėra didesnio turto kaip kitas žmogus. Ar aš to išmaukau? Ne, bet gyveni9mas tam ir skirtas. Gyvenimas skirtas gėrio paieškai, o ne išsitaškymui ant betoninio grindinio.

Tagged , , , , , , , , , , ,

Pašnekėkim apie „Gautas iškvietimas“

Sveiki brangūs skaitytojai!
Matot kaip energingai su jumis pasisveikinau? Šaunu. Kažkaip apie mentalias ligas ir gyvenimą su jomis nekyla ranka rašyt, tai ir nerašau, nes kas man uždraus nerašyt? Šiaip yra ir kita mano gyvenimo aistra, apart būt nevykėliu (mokslo įrodyta, jog depresija suserga nevykėliai, taip kad susiimkit). Kitos mano aistros yra istorija ir kinas. Kadangi apie istorija nelabai ką galiu jums įdomaus ir parašyt, tai rašysiu apie kiną. Tad pašnekėkime šiandieną apie kiną. Gal kitą savaitę dar įkelsiu kokį trumpą apsakymą, kad turėtumėt ką paskaityti.

Taigi vat, šiais metais Kovo 4-ąją dieną Lietuvos kino teatruose buvo pradėtas rodyti Tado Vidmanto filmas „Gautas iškvietimas“. Aš šį filmą pažiūrėjau kovo viduryje, kuomet jau nebebuvo tokios pilnos salės, kaip kad per premjerą. Nežinau, nemėgstu eilių, man kažkaip kvailai atrodo žmonių norėjimas kažką gauti, pamatyti ar pajusti kuo greičiau t.y. greičiau negu kiti. O kodėl tik dabar apie tai rašau? Sakiau, jog apie tai išvis nerašysiu, bet kadangi didieji kino kritikai jau spėjo pažiūrėti šį filmą nelegaliai, tai ir pradėjo šnekėt FB apie tai koks tas filmas yra šūdas. Taigi esant šiai situacijai aš nusprendžiau kažką apie tai ir parašyt.

Gauto iškvietimo posteris. Posteris ir tiek, nieko daugiau apie jį ir nepasakysi.

Gauto iškvietimo posteris. Posteris ir tiek, nieko daugiau apie jį ir nepasakysi.

Turbūt jums ir nereikia sakyti kas tame filme vaidino, nes jau ir patys matėt. Bet aš nesuprantu, kam į filmus reikia kviest Marijoną Mikutavičių?? Nes nu rimtai, jis net nesugebėjo trumpas skeče nesikratydamas suvaidint. O ir niekas nedėjo jo į posterius ir trailerį jo nebuvo, tad jis kaip ir nebuvo naudojamas vien tik tam, kad pritrauktų daugiau žiūrovų. Žodžiu čia yra kastingo feilas, kurį nuolatos padaro lietuviškų filmų kūrėjai. Štai jums atsakymas į klausimą „kaip padaryti komercinį kiną ne tokį čiulpiantį?“, paprasčiausia, nekvieskit Marijono.

Šiaip daugiau apie šį filmą kaip ir nėra ką pasakyti. Smagu, jog Tadas Vidmantas sugebėjo privilioti tokius žmones kaip Algimantas Čekuolis, bet daugiau nėra ką pasakyti. Daugumą filmo pokštų buvo galima pamatyti tyzeriuose, tada kūrėjai pasielgė taip kaip apsukrus sukčiai – suviliojo, o kai pinigus gavo, parduoda tau prekę su defektais. Huomoras buvo toks, koks tinka lietuviškai publikai – lėkštas ir be dvigubo dugno. Jeigu tai nebūtų buvęs lietuviškas filmas, tai greičiausiai ir nebūčiau ėjęs. Visgi, kad ir koks tas filmas bebuvo, visa tai buvo geriau negu viskas ką Juzėnas ir Puipa yra sukūrę kartu paėmus.

Ir iš to galima daryti išvadą – kad ir kokį turim naują lietuvišką kiną, net jeigu jis iš tikrųjų ir yra lėkštas, kopijuojantis ar nejuokingas, į jį reikia eiti. Į naujiems lietuviškiems kino filmas reikia negailėti pinigų ir nueiti į kino salę, užuot laukus jų Linkomanijoj.

 

Neišsiųstas laiškas

Aš daug rašau pastaruoju metu. Rašau ilgą pasakojimą kuris vieną dieną galbūt taps knyga kurią skaitys visi mūsų šalies hipsteriai. Apie ką ta knyga? Apie tai, apie ką ir yra visos pasaulio knygos – apie meilę. Ir berašydamas pagalvojau, jog visai jums būtų smagu perskaityti vieną ar kitą eilutę. Šiandieną aš parodysiu vieną laišką, kurį parašiau merginai kurią myliu. Kadangi nėra reikalo jums žinot jos vardo, o ji pati žino apie mano jausmus man, tad jos vardą pakeičiau į „X“. Šis laiškas buvo parašytas į mažą užrašų knygelę, kurią norėjau palikti kaip prisiminimą po savęs.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

 

2016 metų sausio 4 d. Pirmadienis

Brangi X,

Aš vis dar Tave myliu ir to negali pakeisti nei bėgantis laikas, nei tas milžiniškas atstumas kuris mus skiria, nei stiprėjantis noras paleisti Tave iš mano minčių narvo, kuriame laikau paskutinius šiltus prisiminimus apie Tave. Šiuos žodžius rašau ne tam, kad šis laiškas Tave pasiektų ir kažką pakeistų, šį laišką rašau tam, kad jis mane nuramintų. Nepaisant to, kad mano meilė tau yra be atsako, nepaisant to, kad viskas nebebus taip kaip anksčiau, aš žinau, jog nuoširdus prisipažinimas sau pačiam jog vis dar vaikštau, kvėpuoju, valgau, dirbu ir gyvenu Tavimi ir meile Tau man padeda suprasti ir pajusti, jog vis dar esu pilnavertis žmogus.

Mes palikome vienas kito gyvenime labai stiprius įspaudus. Akivaizdu, jog aš nenoriu, jog tie dalykai, kurie buvo mūsų santykių nadyru, lydėtų tave ir menkintų mano atvaizdą tavo atmintyje. Visgi yra labai šlykštu žinoti, jog aš tikrai nesu nusipelnęs, jog mane atsimintum kaip vieną iš šviesiausių laikotarpių savo gyvenime.

Norėčiau tik kad žinotum, jog tai ką jutau ir išgyvenau būdamas su Tavimi, buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Tačiau nepaisant to, kiek daug meilės Tau vis dar šildo mane iš vidaus, reikia pripažinti jog mūsų laikas baigėsi.

Vienintelis dalykas kurio iš tiesų noriu iš Tavęs, aš noriu jog gyventum savo gyvenimą kiek įmanoma labiau spalvotai ir laimingai. Tavo laimė man suteiktų daug džiaugsmo. Myliu Tave.

Visuomet Tavo,
Aivaras.

 

Prie šio laiško norėčiau dar pridėti vieną mintį: Rašykite laiškus brangieji. Jūs galite jų net ir neišsiųsti, bet juos visuomet smagu pavartyti ir dar kartą išjausti jausmus kuriuos tuo metu jautei.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Trijų balų felacija.

Geras pavadinimas, ar ne? Man patinka rašyti blog’ą vien tuo, kad tu pradedi viską nuo pavadinimo ir tada žiūri kur tekstas tave nuves. Šį kartą kažkaip nesinori rašyt apie visus tuos mentalius sutrikimus ir kitas proto ligas, noris parašyti apie dalykus kurie iš tikro mane labai jau nervina. O kas mane nervina? Mane nervina daug dalykų, bet labiausiai turbūt užknisa, tai jog mes į sueitį nežiūrim kaip į meno kūrinį, vat ir pasakiau tai garsiai, apie šitai ir bus mano įrašas.

Kažkaip noris viską pradėti nuo kokio nors pokšto, bet nieko labai juokingo ir nesugalvoju. Žinote tokius puslapius portaluose katruose yra rašoma apie visokias bletstvas? Aš turiu omenyje visokias „5 braškės“, „COSMOPOLITAN“ ir t.t. Neseniai čia pagalvojau, jog visi kas skaito ten tas istorijas apie neištikimus vyrus ir dešimtis būdų kaip viena moteris sugalvojo pamaloninti savo vyrą žino, jog tos visos istorijos yra išgalvotos. Redakcijoje sėdi kokia nors nepirmos jaunystės moteris, kuri tiesiog prisiskaičius knygų apie atspalvius aprašo dalykus kuriuos norėtų nuveikti su vyrų, kurį turėtų jeigu tik ant sofos gulinėjančios katės padarytų šiek tiek daugiau vietos.

Tik kam reikia to beribio neišnaudoto seksualinio potencialo jeigu mes turime daug tikrų istorijų kurias galime papasakoti? Visi portalų žmonės kurie skaitot mano blog’ą, aš kreipiuosi į jus. Norite didesnio skaitomumo? Meskite pinigų kokiam nors jaunuoliui kuris bent jau pusėtinai rašo (galite tai pasiūlyti ir man) ir tegul jis aprašo patirtus malonumus ir sunkumus, gyvenant pavyzdžiui sostinėje. Galit pasikviest kad ir kokį sausį kuris labai jau per lietuvišką nihilizmo prizmę bando atkartoti gerb. Henrio Činaskio gyvenimo būdą, nors dar ir daug trūksta iki tikrojo stiliaus atradimo, bet manau jis galėtų sukurpti kokį nors tekstą kartą per savaitę apie gyvenima degeneracijoje. Kas ten žino, gal po dešimties metų jis net ir man bus skaitomas.

Užsienyje yra labai populiarų naujienų portaluose talpinti pusiau gerų, bet nelabai žinomų rašytojų nenutrūkstantį pasakojimą apie kovą už būvį.

Bet grįžkime prie teksto esmės. Norėčiau pasakyti, jog aš esu labai savikritiškas ir niekada nepastebiu kada patinku kokiai nors dailiosios lyties atstovei. Rimtai, mano asmenybė yra suskilusi į dvi dalis. Į vieną kuri mano, jog esu visiškas nevykėlis kuris niekada negalėtų sužavėti kito žmogaus ir kitą, kuri mano jog aš esu tiesiog tobulas Dievo kūrinys, protingas, išvaizdus, sąmojingas ir žinantis how to give a great head. Aš tikiu, jog paskutinis faktas iš ties yra tiesa.

Bet savikritiškas savęs vertinimas iš ties yra gerai. Tu nieko nesitiki ir gali tik maloniai likti nustebintas. Dažniausiai, kai ateinu į pirmąjį pasimatymą man atrodo, jog aš jai visiškai nepatinku, bet ką tu, ką tu, vakaro pabaigoje, kai nusprendžiu jog jau laikas namo aš būdamas labai didelis džentelmenas, pasakau pasimatymo subjektui jog jau kviečiuosi taxi ir jeigu ji nori, ji gali važiuoti su manimi iki savo namų, o tada aš parvažiuosiu į savo guli ir už viską sumokėsiu, bet tada ji paima ir pasako „Tai gal geriau varom tiesiai pas tave“. Aišku aš labai greitai išrišu kame čia replės ir suprantu, jog man pasiseks jei prieš darbo dieną išeis pamiegoti bent porą valandų.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax'ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax’ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Bent jos nepasako, jog tavęs iš ties laukia didelis nusivilimas. Rimtai, kol viskas priklauso nuo tavęs, tol viskas būna gerai, bet kai ateina laikas felacijai – lauk bėdos. Šiaip toks dalykas išvis net nėra daromas po kaldra, lyg bijant jog netyčia į kambarį ateis tėtis ar mama ir dėl Dievo meilė, jeigu kažką darai gyvenime, tai padaryk tai iki galo if you catch the drift. Net nežinau kiek kartu teko po visko bandyt užmigt apsiklojus kaldra, kuri esti šlapesnė už rūsius Naujajame Orleane. Va jums ir istorija apie trijų balų felacija. Tokius dalykus darant reikia įdėt labai daug širdies ir mažiau kompleksuot. Pagalvokit apie tai moterys, nes mes vyrai daug padarome kad pasiektume savo. Ir dažniausiai dėl to rizikuojame savo geru vardu. Aš vien dėl to esu tapęs ne kartą tragišku kambarioku. Kas gi gali mėgti gyvent su žmogumi, kurį nuo tavęs skiria plona siena ir kuris dažnai mėgsta nueit į barą ir grįžt su kokia nors randomine mergina. Tokie dalykai tyliai nevyksta.

Lytinis suartėjimas, o ne būtinybė esti visų mokslų motina. Tai yra absoliučiai visko motina, jeigu paklaustumėt manęs, nes dėl to labai ir stengies. Aš, vien tam kad man pabučiuotų į falą, esu perskaitęs ir supratęs Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“. Tai aš ne tik pasiekiau savo, bet ir supratau visus keturis simuliacijos etapus.

Tagged , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos