Category Archives: Mano Blog’as

„Jonas Jonaitis…..Freelancer at Jonas Jonaitis Photography“

Sveiki gyvi. Long time no see, kaip sakoma Amerikonijoje.

Iš esmės, atsibodo rašyt apie politiką, tad nerašysiu apie tai kaip susimovė Mantas Adomėnas, prigautas apsukraus, kišenvagio stambiu mastu. Nekalbėsiu ir apie Putiną, nes tai tokia pat maloni tema, kaip ir tema apie tiesiosios žarnos prolapsą, nors pastaroji tema šiuo metu yra kažkiek pozityviau nuteikianti. Šiandien kalbėsiu apie meno žmones arba kaip jie save dažnai mėgsta pavadinti „laisvai samdomi fotografai/poetai/novelistai/režisieriai/analinių kaiščių testuotojai ir yada yada„. Šie žmonės man kelią šleikštulį ir baimę labiau negu Ebola, Egidijus Dragūnas, prostatos vėžys ar atominės bombos sprogimas Vilniuje.

Svarbiausi dalykai – pirma. Naujųjų laikų patarlė byloja – Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nebent nupirkai savo paauglei dukrai NIKON fotoaparatą, tada tai tau 3,14zdec. Nors ir nelaikau fotografijos dideliu menu (čia jau mane galit apmėtyt kiaušiniais, akmenimis ar gemalais, bet nelaikau, nors tu ką. Per daug kompromiso, per mažai kūrybos.), visgi yra fotografų kurie išties daro velnionišką darbą, laukia tobulų kadrų (nors kartais juos ir praleidžia, nes kai kurie dalykai yra per daug šventi, jog juos suterštum vulgariu kameros šūviu), o ne laksto po laukus ir nefotografuoja varpelių, ramunėlių ar savo draugų, apsikabinusių teliuką ar dar kokį biesą. Ir jie nesupranta to, kad yra kūrybiškai neįgalūs, taip kaip to nesupranta ir tos mažos, 10 – 15 niekam nekenkiančių makakų (bet vistiek makakų) grupelės, kurios tą tariamo „menininko“ lėkštumu, bei šunų apmyžtų, rudens lapų kvapu dvelkiančius darbus maitina tokiais pat lėkštais, nieko vertais ir net žalingais komplimentais.

la la la

Čia matome vieną nuotrauką, katrą radau viename iš daugelio, iš esmės noneiminių photography puslapių. Aš net neabejoju, jog šios varganos kompozicijos autorė ištikro mano esanti tikra Katerina Plotnikova, bet ištikro daug originalesnių už jos kompozicijų galima rasti kiekviename beprotnamyje, kuriame yra bent vienas ligonis, kuris savo šūdais mėgsta tepliot sienas.

Mano mėgiamiausias naujųjų laikų filosofas Jean Baudrillard savo knygoje The Conspiracy of Art yra pasakęs, jog šiuolaikinis menas bando atitraukti žmogų nuo realybės ir aš su juo sutinku, bet nevisiškai. Nuo realybės jus, mieli skaitytojai, bando atitraukti pretenzingi ir netalentingi padarai. Jie nenaudoja savo talento, vaiskių spalvų ir nuostabios kompozicijos, tam kad sukurtų iliuziją, jog toks pasaulis egzistuoja. Jie naudoją savo patologišką nesugebėjimą kurti originalias kompozicijas ir netgi, blyn, nuspausti mygtuko reikiamu metu.

Taigi, mieli skaitytojai, jeigu jūs, vieną dieną atsikėlėte su erekcija, šlapia dziundze ar su spuogu iškilusiu pažastyje ir nusprendėte sukurti savo Photography puslapį Facebook’e, tai geriau nedarykite to. Nebent norite padaryti kažką sąmojingo ir taip pašieptumėte tuos likimo nuskriaustus žmones, tuomet atiduokite savo best’ą ir tegul jie visi springsta savo pykčio, bei pavydo putom, besiverženčiom jiems iš gerklių, matant jog jūsų gerbėjų armija yra du, tris ar keturiasdešimt kartų didesnė už jų menką, šiknas laižančių makakų grupelę.

Taip smagiai pradėję, pereikime prie kito šūdų katilo – poetų. Nors čia ir nėra taip linksma ir malonu, bet pastaruoju metu darosi vis linksmiau. Taip, jūs žinote apie ką aš, apie dydijį, bei legendinį, lietuviškąjį Bukovskio, bei Ezra Poundo mišinį – m. leknicką. Juokauju, Bukovskis ir Poundas yra Dieviškai talentingi Dievo vaikai, kai tuo tarpu leknicko kūryba ištikro net nera kūryba, tai tiesiog aborto metu iš gimdos ištrauktas vaisiaus šiknos skruostas. Prie leknicko, net Erlickas atrodo kaip tikras genijus, o Balys Sruoga kaip tikras prozos Dievas, nužengęs nuo debesies į šį pasaulį. Aš net neabejoju, jog leknickas yra vienas iš apokalipsės šauklių, mat paskui jį driekiasi ilga eilė moterų, kurios žavisi jo verksmais ir verkšlenimais. Jis atrado pačią pažeidžiamiausią sritį – merginas, kurios laukia ir niekada nesulauks princo ant balto žirgo, kuris atjojęs su laužtuvu praskės jų kojas, nuvalys voratinklius ir pelėsius ir suplėšys jų, seniai sugižusias mergystės plėves.

Blemba, tas bičas netgi davė interviu 15min.lt portalui, apie tai kokia jo kūryba yra nuostabi ir tobulai romantiška. Skaitydamas tą straipsnį vėmiau tris kartus, beje, ačiū kad paklausėt.

kokiobybio

Išsaugodamas šį (nežinau kaip šitą ekskrementų kibirą pavadint, tad patys sugalvokite epitetą) savo kompiuteryje, užsirašiau #kokiobybio. Manau jog tai paaiškina viską, tiesiog ffs, užsiaugink porą kiaušų ir nustok žliumbęs.

Jeigu šis pasaulis būtų tobulas, niekas nesugalvotų skaityt leknicko, 50 pilkų šūdų ir kitokio mėšlo kurį parašė vaikystėje išnaudota dėdės, niekada seksualiai nepasitenkinanti kaliausė, bet ji turi pinigų, o aš ne, taip kad geris – 0, šūdai – 1.

Gyvename baisiais laikais. Niekas nebevertina tikrumo ir tikrų talentų. Visiem rūpi tik šūdai įvynioti į gražias pakuotes.

 

Eikite su ramybe vaikai mano, šiandienai gana.

Dieve, kas dabar bus? Praradome V. Tomaševskį, FaceBook’o trend’ai ir malonūs dalykai.

Dieve, dieve, kas dabar bus? Turbūt pradės griūti, Lietuvos dangus. Taip, aš apie tai, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija paskelbė paliekanti socialdemokratų, Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ koaliciją. Žinoma, dabartinei, Lietuvos politinei situacijai, visa tai neturės didelės reikšmės. Grigorijaus juostelių mylėtojas ir šiaip šūdvabalis – V. Tomaševskis žino tai ir tai, jog visa tai, turėtų turėt įtakos, tik sekančiuose rinkimuose. Tačiau, jis nežino, jog savo elgesiu jis apsišūdino iki gyvenimo pabaigos, netik Lietuvoje, bet ir savo gimtinėje. Viskas, jo politinė karjera dabar tik eis į pietus , kaip sako mūsų draugai – amerikiečiai. „Kodėl aš esu įsitikinęs, jog jis to nesupranta?“ – Jūs, turbūt, galvojate, tad būdamas, nuolankus jūsų, skaitytojai, tarnas, pasakysiu – V. Tomaševskis vis dar nenusižudė ar dar blogiau, nepradėjo skandintis alkoholio liūne, kas iš tikrųjų nėra taip blogai, bet manau, jog galų gale, nesuvaldęs savo įpročio, jis taptų toks kaip A. Račas. Smirdantis, šlykštus, be dantų ir be darbo, bei kas svarbiausia – niekam neįdomus. Visa tai yra pats blogiausi dalykai, kokie tik gali nutikt save pervertinančiam narcizui.

Visa laimė yra ta, jog V. Tomaševskis yra kaip ir krepšinis lietuviams, jis įdomus tik tam tikrą laiko tarpą, kol ką nors daro ir save reklamuoja, bet didžiąją metų dalį, jis – niekam neįdomus (rimtai, didieji krepšinio fanai, ar dažnai domitės tai kas vyksta LKL? Eurolygoje? Ar net NBA?). Man visada bus įdomesnis žmonių nukvailėjimas. Tam, kad galėtum, kaip zoologijos sode, pažiūrėti į visiškus kvailius, nereikia važiuoti į Plungę ar Tauragę, užtenka tik kas 10 minučių parefrešint savo facebook sieną. Visi mes turime virtualių draugų kurie yra visiškai nusivylę gyvenimu, vaidina sergančiais sunkia depresijos forma ir būtinai, apie tai pranešantys viešojoje erdvėje, vien tam, kad mes jų pagailėtume, gaila (o gal ir gerai), jog jie nesupranta, kad jie mums sukelia tik kikenimą ir dažnais atvejais – svetimą gėdą. Visi mes turime virtualių draugų kurie nuvykę, bent 7km nuo tos vietos kur yra gimę, bei greičiausiai ir buvo pradėti, nusifotografuoja ir apie tai paskelbia visiems savo virtualiems draugams (šiems, būsimiems (ar esamiems) vadybos studentams, bei vero cafe klientams, į pagalbą atėjo ir pats Mark Zuckerberg, sukurdamas galimybę, prie savo nuotraukos, lyg netyčia, pridėti vietos, kurioje jie yra, pavadinimą). Žinoma, visi mes turime virtualių draugų kurie yra susikūrę savo photography puslapį, kuriame talpina labai prastas, pagal plagijuotas idėjas, padarytas nuotraukas. Visa laimė, jog tarp visų šių attention whore, lietuviškame facebook’e yra įdomių ir protingų žmonių, be kurių post’ų neprasideda nei viena, mano diena. Tokie žmonės, kaip P. Gritėnas, J. Jonka, A. Užkalnis, visame šiame, informacijos sąvartyne yra malonesnis dalykas, už netyčia, įpusėjus ilga žygį, pačią karščiausią vasaros dieną, aptikt vienišą kaimo krautuvėlę arba kavinę, kurioje galima nusipirkti šalto, kvietinio alaus.

Murad-Osmann-650x650

Čia matome naujausią facebook’o trendą. Nepatikėsite, bet šiai, ypatingai gilios prasmės nuotraukai padaryti, reikia netgi dviejų, visiškai smegenų, bei kūrybiškumo neturinčių žmonių (dažniausiai tai daro poros, kurios eina jomajo dienomis į kiną ir klausosi Adele dainų). Jos, šiomis nuotraukomis, bando padaryti įspūdį, jog tas, kuris fotografavo šią nuotrauką, buvo sustojęs užsirišti batraištį ir netyčiai užfiksavo šį, nuostabų, bei vertingą momentą. Pradėkit fotografuoti vieni kitus, tuo momentu, kai išeinate iš tualeto, durniai.

 

Jau, kad pradėjom apie šaltą, kvietinį alų, tai parašysiu trumpai apie malonius dalykus. Po tam tikros pertraukos, vėl grįžau į mūsų sostinę, kurios, turbūt, giliai širdy buvau pasiilgęs (nors žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kaip mėgstu blogai apie ją blogai atsiliepti). Mieli skaitytojai, atmetus kamščius, lizingines „Toyot’as“, statulas ant Žaliojo tilto, bei visą rusišką purvą (aš čia apie tuos, kurie nesugeba visą gyvenimą gyvendami Lietuvoje išmokti lietuviškai, bet tai ir yra jų prakeiksmas, nes su tokiu požiūriu, jie niekada nedirbo ir nedirbs gerai apmokamo darbo, bei bus pasmerkti amžinam sąryšiui su šlykščiausia pasaulio valstybe), galiu pasakyt, jog turime vieną gražiausių miestų Rytų Europoje, tad jeigu kada jus ištiks kokie nenumatyti nemalonumai ir jausitės prastai, prisiminkit, jog jus bet kada, neinvestavę į tai per daug pinigų ir laiko, galite aplankyti, nuostabių rudens spalvų nutviekstą, Rytų Europos Paryžių.

Palikime TV kartai, kuri nenori tobulėti, džiūstantys Afrikos vaikai, bei nostalgija „Čili Kinijai“.

Kažkada, į žmones kurie pasakydavo, jog anie nežiūri televizoriaus, buvo žiūrima kaip dabar žiūrima į tuos, katrie į gėjų eitines žiūri be jokių emocijų (tarp jų esu ir aš pats). Nežinau, kada pradėjau reguliariai nebespoksoti į žydrąjį ekraną, bet neseniai, vien mokslo labui, įsijungęs televizorių, bandžiau prisimint tuos laikus, kai buvau ~ 14 metų ir televizorius visdar buvo vienas iš tų dalykų, kuriuos reikėdavo įsijungti, bent penkis kartus per dieną.

Aš nesuprantu kodėl, bet žiūrėti lietuviškus TV kanalus (išskyrūs LRT ir Sport 1), man yra šlykštu. Kas antra reklama yra greitųjų kreditų, o kiekvienas serialas yra prasta, rusiškų serialų kopija. Ištikrųjų, žiūrėdamas šiandieninę lietuvišką TV, jaučiuosi taip, kad amišas jaustusi masinėje orgijoje (ypatingai nuovuokiems paaiškinsiu – jis jaustųsi, mažu mažiausiai, šlykščiai). Kodėl lietuviškoji televizija nusirito iki tokio lygio?

Atsakymas labai aiškus ir tiesus. Televiziją nugalėjo internetas ir ji su tuo susitaikė. Televizija, suprato, jog nieku gyvu neįveiks, mąstančios, jaunosios, interneto kartos, taip kaip japonai, 1853 metais suprato, jog savo varganom valtelėm neįveiks „juodojo“ komodoro Perio laivyno, pasiųsto iš JAV. Analogiškai, kaip ir japonija 19 a. pabaigoje, TV pasirašė nebylią sutarti su internetiniais gigantais. O kas jiem beliko? Beliko visai ne tiek ir mažai.

Televizijai visdar liko didžioji dalis, 40 ir vyresnių žmonių auditorija, kuriai visdar įdomūs naujametiniai žiburėliai, Moteris Meluoja Geriau ir blizganti, durna, Rudoko makaulė. Karta, kuri renkasi į Meladzės koncertus, retkarčiais pasižiūri «РТР-Планета» ir su nostalgija prisimena sovietinius laikus, kai vyrai visdar buvo pajėgūs, o moterims iki mėnopauzės dar buvo likę labai daug.

Visgi, ne viskas taip jau blogai su ta lietuviška televizija. Nacionalinis transliuotojas ištikrųjų daro stebuklus ir nors kopijuoja daug ką nuo BBC, bet jie tai daro, jie nekopijuoja „Rezidentų“ ir kitokio rusiško brūdo. Už tai skyriu didžiulę padėką žmonėms, kurie prie to prisidėjo.

Visgi, kaip ir TV nevisada yra gera, taip ir internetas nėra šventas. Netgi ir atmetus tą didžiūlį pornografijos kiekį jame, vistiek lieka labai daug, neįtin malonių širdžiai dalykų. Kone kiekvieną mėnėsį, internėte atsiranda vis nauja, akcija – atrakcija. Vos tik praėjo tokios akcijos, kaip kad „putuota ranka trenk geriausiam draugui į marmūzę“, „nusifotkink, su 1kkk moterų“ ir „apipilkim purvais kažkokią Mildą, nors jos ir nepažįstam, bet jos psichiškai nesveikas buvęs bičas pasakė, jog ji yra kalė“ (beje, iš šios istorijos daugiausiai ir išlošė Milda. Juk niekas jos gatvėje, išskyrūs pažįstamus, tikrai neatpažinso, o visgi tas, jos buvęs vaikinas, manau dar ilgai tampysis po teismus), prasidėjo, jankių sugalvotos akcijos, „ice bucket challenge“ beprotybė.

Čia matome kaip, mažas ir baigiantis išdžiūti, afrikiečių vaikas, godžiai siurbia vandenį iš kamštelio. Jis turi taip atsilyginti už tai, kad jo tėvai pasaulį užkrėtė AIDS.

Visas šis iššūkis man atrodo kvailai. Tai tikrai nėra kažkokia labdaros akcija, tai yra labiau savęs parodymas. Internete plinta įdomūs šio iššūkio interpretavimai, kaip kad apipilimas vandeniu iš skrendančio sraigstasparnio. Man tai pasirodė labai logiška, mat kas gi iš mūsų nepadaro šou, kainuojančio 100k šou, tam, kad paaukotų 1k? Vienintėlis, supratęs viso šio reikalo esmę, kolkas yra Shaq’as ir Seagal’o meilužis Vladimiras Vladimirovičius.

Nors, nekreipkit dėmėsio į mano piktus pastėbėjimus, svarbu juk, kad kažkiek debilų pinigų nukeliauja, ten, kur bus panaudoti geriems tikslams.

Kalbant apie debilus, kam į galvą šovė mintis uždaryt „Čili kiniją“? Nejaugi, „Čili kinija“ dirbo mažiau pelningai už „Soya Fussion“? Na bet ne tame esmė, esmė yra tame, jog pamėgau tenais valgyti vieną patiekalą, kuris buvo „Gurmaniška vištiena, su karališkomis krėvėtemis“. Šis patiekalas, man sukelia gerus prisiminimus ir Kalėdos be jo yra kaip ir vestuvės be degtinės, paprasčiausiai, tokių nebūna. Taip, kad ačiū, jog man sugadinote Kalėdas, jūs, Grinčai, kurie uždarė „Čili Kiniją“.

 

 

 

 

 

 

Teroristų rankomis žudomi taikūs gyventojai, tikrieji Jonai Jonkos ir kodėl aš nekenčiu ant rusų pilamo purvo?

Maidano įvykiai pakeitė mano dienos rutiną. Kiekvieną rytą, vos tik atmerkiu akis ir tingiai išsiropščiu iš lovos, atsisėdu prie savo, jau spėjusio pasenti, kompiuterio ir stengiuosi sužinoti kuo daugiau apie tai, kas per naktį įvyko Ukrainoje. Dienos metu, vos tik atitaikęs laisvą minutę, kad ir kur be būčiau, įsijungiu kokį nors naujienų portalą ir godžiai ryju kiekvieną informacijos kąsnį apie tai kaip sekasi ATO, ką naujo iškrėtė Putino rėžimas ir kokia yra vakarų pozicija jo atžvilgiu.

Po tiek laiko, naujienų sekimo ir informacijos gaudymo interneto platybėse, supratau tik vieną – situacija Ukrainoje yra stabili. Tiksliau, stabiliai šūdina. Įtampa auga, vis laukiama tiesioginės Rusijos intervencijos ir nors kokios, apčiuopiamos pagalbos iš rytų.

Kol visas vakarų pasaulis, reaguoja beviltiškai ir bailiai, Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir yra žudomi taikūs gyventojai. Vakarai jau seniai nusispjovė į sutartis, kuriomis prisiekė saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Vakarai netgi nusispjovė į savo pačių, taikių civiliu žūtis. Vakarų elgėsys šioje krizėje, priverčia susimąstyti apie NATO penktojo straipsnio reikšmę mums (visgi, jeigu kas nors panašaus vyktų pas mus, ar mes esame visiškai užtikrinti, jog neliksime vieni?).

Bet ne apie Ukrainą šiandien, mielas skaitytojau, noriu parašyti. Ne apie sankcijas, ne apie žūtis ir net ne apie tai koks Putinas yra „bybys“*. Rašydamas šį įrašą, noriu išlieti savo apmaudą. Apmaudą dėl sunaikintos rusų kultūros ir visiško rusų tautos nubukinimo.

Bet, first things first. Norite tikėkite, norite ne, bet kažkada rusai nebuvo tokie kokius juos matome dabar**. Kažkada, senais (netokiais senais, kaip caro Riuriko laikai, bet vistiek) laikais, kai visoje Europoje prasidėjo apšvietos epocha į Rusijos sostą atsisedo Petras I, kuris per savo 43 valdymo metus, atsilikusią valstybę pavertė į galingą imperiją. Žinoma jis laimėjo kelis reikšmingus karus, kaip antai Dydijį Šiaurės karą, bet svarbiausias jo darbas buvo – Rusijos modernizavimas. Žinoma, tai tikrai daug pasako apie patį Petrą I, bet tai daugiau pasako apie didelį rusų, prigimtinį talentą mokytis. Bajorai tapo neatskiriami nuo vakariečių ir pradėjo domėtis prancūzų kultūra. Tuomet ir prasidėjo Rusijos kultūros aukso amžius.

Po pusšimčio metų Rusijos kultūra pasiekė savo zenitą. Savo knygas leido Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus ir kiti, nuostabiai šviesūs žmonės.Jeigu gyvenate mūsų sostinėje, turbūt nereikia pasakoti kokia dabartinė rusų kultūra. Taip ir tais laikais tokių žmonių buvo pilna, bet visas rusiškas mentalitetas pasikeitė.

Perskaitę įrašo antraštę, turbūt pagalvojote „o prie ko gi čia Jonas Jonka?“. Viskas labai paprasta. Žlugus imperijai, nebeliko vietos humanistinėms įdėjoms, viską iš galvos išstūmė neo fašistinė masė, kuria pradėjo kimšti rusams į galvą nuo pat sovietmečio pradžios. Šias, (tikrai ne socializmo) įdėjas, vaikams kalė mokytojai ir visuomenė, tad visas tas, Rusijos agresiją ir nekaltų gyventojų žudymus, palaikantis kontingentas atėjo iš ten.

Jie visdar mano jog sovietmečiu buvo viskas gerai, nebuvo gėjų, nebuvo lėbautojų, nebuvo kekšių ir kitokio „vakarietiško brudo“. Štai čia ir ateina laikas pakalbėti apie drg. Joną Jonką. Jonas Jonka yra puikus, satyrinis, to meto aukštesniosios vidurinės klasės vyro pavyzdys. Visko tais laikais būdavo, būdavo ir gvaltavonių, ir kekšių, ir vagių, ir bomžų, ir girtuoklių ir t.t. O ir dešra nebuvo tokia jau ir ekologiška.

Štai taip, bandę statyti šviesų, tobulos visuomenės rytojų, rusai sunaikino tai, kuom jie yra išskirtini iš visų kitų pasaulio tautų. Balius baigės, liko tik balvonai. Bet viską paėmus ir matant link kur krypsta visa Rusija, man pasidaro liūdna. Rusijos perspektyvojo nematau nieko kito, tik susiskaldžiusią valstybę ir didėlę ugnį įsižiebusią per pilietinį karą. Man negaila to, jog žus daug pilkos masės, man gaila, jog visa tai užgoš kelias, šviesių rusų kartas ir dar šimtmetį, rusų kultūra, bus pačiame dugne.

* Putin Khuylo

** Na, nevisi rusai, tikrai yra tokie, bet šviesių ir neitin šviesių žmonių santykis yra pavojingai mažas.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos