Category Archives: Neklasifikuota

Mokslinis Titaniko tyrimas

MIT mokslininkai nustatė, jog titaniko baseinai vis dar pripildyti.

Kalėdos/Agonija/Savižudybė

Aš net nežinau ar derėtų čia su jumis sveikintis, nes kažkaip net nepatogu prieš visus savo skaitytojus. Nesu aš toks bloggeris kuris galėtų kas savaitę kalt įrašus ir apskritai palaikyt tą tęstinę istoriją, kuri yra būtina sąlyga pačiame blogginime. Aš niekada nesistengiu pateikti kažkokį įrašą vien tam, kad pateikčiau. Dažnai kai taip yra daroma, tai ta kokybė būna labai prasta.

Nors Rytis Zemkauskas yra pasakęs, jog „geras skiltininkas/rašytojas/bloggeris turi gebėti bet kada parašyti bent vidutinio lygio straipsnį“. Aš visiškai su tuo sutinku, bet kadangi iš to negyvenu, tai galiu sau leisti šią prabangą rašyti kada noriu ir nuoširdžiai.

Nors šiaip pačiame FB aš daug rašau, pastaruoju metu labiau apie politinių požiūrių sankirtas ir sakykime „gėrio kovą prieš blogį“, nors šiame pasaulyje labai sunku įvardinti gėrį ir blogį. Viskas labai subjektyvu ir priklauso tiesiog nuo paprasto, fundamentalaus požiūrio/auklėjimo. Bet ką galiu prižadėti, tai kad aš niekada neperkelsiu savo gan radikalaus požiūrio į Blogą. Tiesiog paliksiu blogą tam, kad parašyčiau kažkokias mintis, kurias galima net apibūdinti kaip kokią filosofinio kūno užuomazgą. Aišku bus ir visokių istorijų ar šiaip kas nors juokingo. Na kas skaitėte šį blogą anksčiau – suprasite.

Gerai, gana čia atsiprašymų. Šiandien rašysiu apie vienatvę ir ilgesį kuris sukuria nepakeliamą agoniją, tuomet dar apie Kalėdas noriu kažką brūkštelėt.
Šiaip turbūt jau daug čia mano visokių dalykų apie vienatvę esate skaitę, bet šiandien noriu parašyt kažką įdomesnio. Vieną kartą rašiau jau apie tai, jog nuo vienatvės gali širdis paimt ir plyšt, o tada jau ir ateit πzdauskaitė (aš atsimenu turėjau klasioką Simą, kuris, I shit you not, turėjo parašą „πsimas“). Žodžiu taip kaip plyšta širdis iššokus iš didelio aukščio ar žiūrint į tai kaip grybauja fermeriai su Karbauskiu priešaky. Bet šiaip būti vienišu yra labai pavojinga ir dėl kitų priežasčių. Mes labai retai kada susimastome ant kiek mes esame trapūs. Žmonių stiprybė tikrai nėra fiziniuose parametruose. Mūsų stiprybė yra socialiniuose dalykuose, mat esame labai socialūs gyvūnai. Mums būtinai reikia kitų žmonių pagalbos kasdieniuose dalykuose. Žinoma labai daug dalykų mes jau gauname iš pačių mūsų visuomenės, nes civilizaciją galima pavadinti civilizacija tik tuomet, kai yra panaikinama būtinybė kontaktuoti su kitais žmonėmis tiesiogiai, idant atliktum svarbiausius dienos dalykus (maistas, transportas, higieniniai dalykai ir t.t.). Tiesiog yra panaikinamas kažkoks favoritizmas pagrindinėms žmogaus reikšmės ir tai yra civilizacijos didžiausias pasiekimas.

Bet žmogus vis gi yra ir mąstanti būtybė, o tokiai reikia savo erdvės. Aš turiu omeny namus ar kažką panašaus į namus. Ir tuomet ateina ta akimirka kai mes esame labiausiai pažeidžiami, jeigu esame vieniši.

Praeitą savaitę iš šio pasaulio išėjo mano močiutės kaimynas. Mano močiutei žinoma tai buvo šokas, nes tai buvo žmogus kuris padėdavo ūkio darbuose ir šiaip, turėt netoliese gyvenantį žmogų yra geras dalykas gyvenant vienkiemyje. Taigi esmė buvo tame, jog jis gyveno visiškai vienas, nuo artimiausio žmogaus per 1 kilometrą. Ir kai tik prasidėjo šalčiai jis ėjo link artimiausios parduotuvės. Kas buvo labai sunku, nes dieną prieš šalčius dar buvo labai didelė buza ir žmogui tiesiog įsmigo į ją kojos protezas. Va jum ir prašom. Paspaudė vakare šaltis, o žmogui labai daug nereikia, jog tokioje situacijoje dehidratuotų.

Šiaip jūs galvojate, jog per šalčius sušąla vien tik alkoholikai, bet tai gali labai laisvai ir jums, pateiksiu pavyzdį: Kūčių išvakarėse jūs važiuojate vienas į savo gimtinę ar ten kur tik jūsų šeima yra. Pavyzdžiui paimkime kokią atokią kaimo sodybą kokiame nors rajone. Žodžiu iki artimiausio miestelio kokių 15-20 kilometrų. Žinoma, nors kelias ir gana pavojingas jūs vis tiek skubate, nes norite pamatyti artimuosius. Ir tuomet ant kelio staiga iššoka stirna, jūs išsigąstate ir susukate vairą į priešingą pusę. Nulekiate nuo kelio, kuris buvo virš negilios įdaubos. Sniego sluoksnis yra kažkur apie 20-25cm, o įduboje – 40+cm. Telefonas lyg tyčia išgyvena paskutinius procentus baterijos, kadangi vakar ėjote į parduotuvę, o Šimašius taupo ant šaligatvių barstymų, tai šiek tiek esate nikstelėjęs koją. Akivaizdu, jog pėsčiomis eiti bent 8 kilometrus tokiu oru per pusnis yra bloga idėja. Jūs užsikuriate automobilį ir pastebite, jog yra apie 10 litrų degalų, to užtenka 3-4h valandom šildyti automobilį. Kadangi viskas įvyko apie 18h, tai jau lauke labai tamsu, o kadangi švis tik apie 9h, o dabar yra Kūčios ir niekas naktį tikrai niekur nevažiuos, pagalbos negalite tikėtis iki pat ryto. Iki ryto dar apie 15 valandų, iš jų 12 būsite nešildomoje mašinoje, o kadangi nerūkote ir neturite žiebtuvėlio, tai neturėsite jokios galimybės sušilti. Šildymasis iškvėptu oru labai nieko nepadės, nes kartas nuo karto reikės atidaryti automobilio dureles, idant įleistumėte deguonies. Taigi esant tokiai situacijoje labai pavojinga temperatūra mašinos viduje jau bus apie 3-4 valandą ryto ir jums reikės išgyventi bent dar 5-6 valandas. Galiu pasakyt, jog tai sunkiai tikėtina.

Tuomet vienintelis geras dalykas, kuriuo džiaugsitės, bus tas jog mirtinai sušalti nėra pati blogiausia mirtis. Iš ties ji panašaus skausmingumo kaip apsinuodijimas anglies dioksidu. Kai žmonės pajudėjo iš Afrikos, jie dažnai patirdavo visokius nušalimus ir mirtinai sušaldavo ir mūsų smegenys pradėjo nušalimo skausmą kaip malonią šilumą. Nes vis gi mirtingumas nuo šalčio yra labai tikėtinas.

Na taip, suprantu, jog čia labai apokaliptinis toks scenarijus, bet galiu pasakyt, jog pačioje buityje mūsų laukia daug visokių pavojų. Vienišiams namai – pavojingiausia vieta. Ir nereikia būti asocialiu ten kokiu nors bomžu-ligoniu-alkoholiku. Tiesą pasakius mes bemiegant galime laisvai numirti. Sakykim esate labai vienišas žmogus, sakykim ką tik po skyrybų su žmona puolėte į didžiulę depresiją ir nusprendžiate numalšint skausmą alkoholiu. Va čia jau yra blogai, jog nesate alkoholikas ir alkoholio šiaip smarkiai netoleruojate. Išgeriate butelį burbono, kas jums yra visiškai nepakeliama dozė ir smingate ant žemės. Po pusvalandžio organizme įvyksta alkoholio atmetimo reakcija ir jūs pradedate vemti. Blogiausias dalykas yra tas, jog jūs gulite ant nuogaros, o jūsų motoriniai gebėjimai jau yra visiškai nuslopinti alkoholio. Po 7-8 minučių jūs jau užspringęs ir uždusęs savo vėmaluose. Jums atrodo neįtikėtinas toks scenarijus? Nors ir gėda prisipažint, du kartus vos nemiriau nuo būtent šios priežasties. (Nors šiaip numirt girtam turėtų būt pointless, nes greičiausiai nesupranti to paskutinio, DMT sukelto tripo)

Ir galit būt visiškai blaivas pakenkt savo sveikatai, taip, kad numirtumėt. Ir net galit būt labai žinomas ir ten paliktas vienas namie vos porai valandų. Sakykim esate Saugirdas Vaitulionis ir pabundate namie, po vieno iš eilinio posh vakarėlio kuriame dalyvavote. Kadangi iš vakaro paragavote nei per daug, nei per mažai Sex on the beach, Mojito ar dar ko nors, jūs vis dar nesate pilnai pabudęs ir einate į balkoną parūkyti. Jūs nepastebite ant žemės gulinčio, tuščio Moët  butelio ir griūdamas trenkiate galvą į stiklinio kavos stalelio kampą. Jeigu niekas jūsų nepristatys į ligoninė – būsite lavonas po 30 minučių nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.
Ir dėl to mes taip bijom tos vienatvės, būtent dėl to, jog tai yra labai nesaugu, o mes turime tokį mechanizmą, kuris mums sukelia tam tikras emocijas, kai tik mums gresia pavojus.

Vat dėl to aš kartais suprantu žmones kurie būna su bet kuo, idant tik su kuo būtų. Taip tiesiog yra saugiau visais aspektais. Bet jeigu aš kada nors atsidurčiau tokioje situacijoje, tai neturėčiau palikuonių. Neetiška nelaimingam žmogui jų turėti, nes nelaimingos kartos gimdo tik dar nelaimingesnes kartas.

Bet dar norėjau pasakyt, jog žmonės tikrai esti kažkokie ypatingi. Žinoma ir kai kurie gyvūnai tai turi, bet žmonėse jis toks gan labai ryškus. Aš kalbu apie verkimą. Verkimas yra natūralus mūsų organizmų mechanizmas tam, kad neišprotėtume. Aš niekada nemaniau, jog verkti yra blogai. Tiesą pasakius aš esu neišpasakoto dydžio verksnys. Verkiau kai buvau vaikas, verkiau kai buvau paauglys, verkčiau ir dabar, bet negaliu, o tai yra blogai. Tai jau yra tikrai blogai.

O bliaut, raudot, trankyt galvą į sieną ir šiaip kriokt tikrai norisi. Mano gyvenime yra keletas svarbių žmonių, bet vienas yra tiesiog svarbiau už visus. Ir aš jo ilgiuos ir liūdžiu, jog praradau tą žmogų dėl savo kaltės. Ir aš šiandien sapnavau tą žmogų ir sapne jis buvo nelaimingas, tamsus, nusivylęs. Ir tiesą pasakius, tas žmogus man toks brangus, jog net dėl paprastos intelekto simuliacijos labai pergyvenu. Jeigu sužinočiau, jog ir realybėj taip yra, tai man galva iš liūdesio sprogtų.

Ir vat blogiausia, jog negaliu nueit kur nors į mišką, griūt į pusnį ir rėkt iš visos širdies. Ir bliaut. Nes tai yra vienas nuostabiausiu savisaugos mechanizmų. Gamta/Dievas žinojo, jog šis pasaulis nebus tobulas, žinojo, jog sutiksim daug liūdesio, dėl to ir galime verkti. Ir tai padeda. Tai padeda mums išjaust jausmus prieš save, prieš kitus ir tiesiog būti jaučiančiomis būtybėmis. Ar kada pastebėjote kaip pasidaro ramu po geros raudos? Tikrai taip, atrodo net kambarys prisipildo to kvapo, kurį sukuria ozonas po vasariško lietaus.

Šaū

Šiaip tai Kalėdos labai liūdna šventė yra. Nors ir linksma.

Šiaip žinot kas yra Kalėdos? Kalėdos yra tiesiog šiaip šventė ir nesvarbu ar tu tiki į Jėzaus Kristaus gimimą ar netiki, jos vis tiek yra mūsų kultūros dalis. Vakarų kultūra yra pastatyta ant krikščioniškos kultūros pamatų. Tiesą pasakius, jeigu nebūtų atsiradusi krikščionybė, tai ta mistinė „Vakarų kultūra“ ir nebūtų susiformavusi. Ne bet čia jau visiškai nukrypau nuo minties, atsiprašau.

Kalėdos nėra mistinės būtybės garbinimas. Kalėdos yra šeimos, jų narių ir bendrų vertybių dalijimosi garbinimas, o tai jau yra tikrai logiška. Didžiulės šeimos, kurios yra išsiparsčiusios dabar jau po visą pasauly, pačiu prasčiausiu logistine prasme metų laiku, susitinka, spaudžia vieni kitiems rankas, valgo kūčiukus, tą tokį slavišką/žydišką, permirkusį riebaluose, vegetarišką maistą. Ir tuo momentu visi jaučiasi ypatingai, vaikai laukia dovanų, suagę laukia kuomet vaikai tas dovanas gaus ir tai puikus pavyzdys, jog bręsdami mes galime tapti geresniais, nes daugelis mūsų, būdami vaikais, nejautėme to ypatingo Kūčių jausmo kurį sukelia kiti žmonės su kuriais dalijamės kraują ir kūną.

Daugelis iš mūsų yra laimingi, nes turi nors kelis ar bent vieną artimą žmogų. Bet pasaulyje juk yra tiek daug visiškai vienišų žmonių.

Praeitais metais man teko nesveikai didelė agonija Kūčias ir Kalėdas praleisti visiškai vienam. Aš net didžiausiam žmogui to nelinkėčiau. Tas toks magiškas liūdesys, kuomet supranti, jog nėra nevieno žmogaus kuris norėtų pakankamai, kad galėtų su tavimi valgyti kūčių vakarienę. Tas liūdesys yra magiškas. Jis gali net visiškai sveiką protą paveikt taip, jog žmogus pradėti galvoti apie dalykus kurie sveikam žmogui niekaip nešautų į galvą.

Bet šlykščiausia yra gaminti tą Kūčių vakariene, kai žinai, jog būsi visiškai vienas. Po vakarienes jau pasijauti visiškai nejautrus. Pamenu, jog užsirakinau savo kambaryje ir tiesiog sėdėjau ant žemės iki ryto, o iš kambario išėjau tik gruodžio 26 d.

Kas sukosi mano galvoje – aš nežinau. Nemanau, jog ką nors ir atsimenu. Manau mano smegenys tiesiog nedirbo ir tiek.

Ir tokių žmonių yra. Vyresnių, jaunesnių ir t.t. Todėl Kalėdos, nors ir yra prisikėlimo (mes turime omenyje Saulės prisikėlimą) šventė, tai yra savižudybės diena.

Džiaukitės kol turite tai kas tikrai svarbu. Mes per daug trapūs idant būtume vieni. O aš kažkaip tikiu/noriu, kad nuo šių Kalėdų kaip nors pradėčiau stotis ant kojų. Palinkėkit man sėkmės.

Tagged , , , , , , ,

Apie viską, o gal ir apie nieką.

Jau praėjo nemažai laiko nuo mano paskutiniojo įrašo bloge. Atsiprašau visų žmonių kurie laukė (ten tų dviejų skaitytojų. Aišku nepagalvokit nieko blogo, nes aš ir jus abu vertinu, Mama ir fantome).

Kartais tiesiog nelabai yra apie ką rašyti. Visus kartais užklumpa pilkoji gyvenimo monotonija ir jai nieko nepadarysi. Nors nesupraskite manęs neteisingai: aš mėgstu monotonija. Tiesą pasakius monotoniški darbai esti patys įdomiausi, nes jie tau leidžia pabūti su savo mintimis. Kai dirbi ofise ar kur kitur, kur reikia panaudoti savo smegenis, tai neturi progos pasinaudoti šia dovana. Kai dirbi paprastą ir monotonišką darbą tavo smegenis neapsikrauna papildomu darbu ir gali laisvai skęsti mintyse ir fantazijose.

Įsivaizduokite, jog pakuojate sumuštinius kokiam nors faktoriuje ukuose. Jau? Gerai. Apie ką jūsų smegenis svajoja? Aš jums atsakysiu – jūsų smegenys kvescionuoja visokius absurdiškus dalykus.
„Kas atsitiktų jeigu į tą supistą sumuštinį įkiščiau padvėsusią žiurkę?“
„Kas atsitiktų jeigu dabar užsilenkčiau ir nugriūčiau ant konvejerio? Čiuju darbo diena toliau tęstųsi.“
„Kokia Kazachstano sostinė?“

Įdėjau "ZAZ" nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Įdėjau „ZAZ“ nuotrauką, nes ji man graži ir norėjau ją parodyt jums.

Dabar mano smegenis kvescionuoja kodėl apie tai rašau. Ir atsakymo nežinau. Atėjo ruoduo – metas naujiems liūdėsiams ir alkoholio liūnams, o tai reiškia pagausėjusį įrašų bloge skaičių. Jums gerai ir man gerai. Tik pažadėkit skaityt.

Šiaip per tą laiką nuo praeito įrašo labai daug visokių dalykų įvyko Lietuvoje, bet jie tokie bereikšmiai buvo, kad net neverta apie tai kalbėti. Per pastarąjį mėnesį tapo aišku, jog Užkalnis esti didžiausias Lietuvos selebritis. Jeigu paklaustumėte manęs, tai pasakyčiau, jog tai visai nėra blogai. Nes juk buvo tokie laikai, kai dėl didžiausio Lietuvos selebričio titulo kovojo Merūnas su Radži. Mes buvome taip žemai ir galiu pasakyti, kad per tuos dešimt metų mes visai aukštai pakilom.

Šiaip visas šis reikalas atrodo juokingai. Kažkaip. Nes juk mes visi iš esmės esame vienodi. Mes visi gyvename savo kažkokius susikurtus gyvenimus ir stengiamės kuo ilgiau išbūti komforto zonoje. Net visi tie nurauti asocialai iš tikro gyvena komfortabiliai, nes jie tokį gyvenimą pasirinko ir tuo keliu eina. Ir kas gi kardinalaus gali nutikti tavo gyvenime? Net jeigu laimėtum milijoną eurų, žmogau, tavo gyvenimas nepasikeistų nei kiek. Gal tik naują būstą įsigytum ir mašiną. Gal dar naują antrą pusę. Visi mes gyvenam savo gyvenimą ir svajojam, jog kas nors įvyks, bet kaip nieko tokia neįvyksta, taip neįvyksta.

Ir aš galiu nuliūdinti, jog nieko tokio ir neįvyks. Taip ir tekės ta gyvenimo upė ir vienintėliai sukrėtimai kuriuos pajusime bus artimųjų mirtys.

Žinau, liūdna, bet aš galiu paaiškinti kodėl taip yra. Vienas teologas ar koks nors mokslininkas iš Pietų Korėjos (man šie du dalykai yra vienodi) pareiškė neseniai, jog žemė esti pragaras. Nu ką aš galiu pasakyti, iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visai teisus. Mes kaip žmonija nieko daugiau neveikiam tik siekiam būti viršuje nepaisant visko. Dėl to vienas kitą nuolatos žudome. Iš pradžių kariavome. Po to vienas kitą užsiundėm teroristais. O dabar turim visokius narkotikus, ligas, Beatą Tiškevič ir lietuvišką repą. Net nesistebiu, jog mes, lietuviai, esame savižudžių tauta.

Iš tiesų, ką aš norėjau šiuo įrašu pasakyti yra labai paprasta. Kai man buvo dvylika metu ir kai supratau, jog mano pažastyse pradėjo augti plaukai, o nuo kaikurių klasiokių pasidarydavo ankšta kelnėse, aš susitikau su vienu induistu vienuoliu. Jis man pasakė, jog žemė esti skaistykla. Jis man pasakojo apie tai, jog žemėje esti rojus ir esti pragaras. Mes esame vidurinė Krišnos planeta ar kažkas panašaus. Ir žinote, jis buvo teisus. Juk mūsų žemėje galima išgyventi ir rojų ir pragarą. Daugiau jau to pragaro čia, bet turbūt to ir nusipelnėme.

Kai man buvo labai blogai ir aš maniau, jog jau baigiu išprotėti ir pamesti protą, aš to vienuolio visur ieškojau, norėdamas pabendrauti, bet niekur jo neradau. Ir pasakysiu nemeluodamas: drauge, jeigu skaitai šį įrašą ir atpažįsti mane (baltapūkį berniuką iš Molėtų, kuris paaukojo savo paskutinius sutaupytus 20lt) tai susisiek su manim, nes man nuolatos reikėtų tavo pagalbos, o ypač dabar.

Pabaigai norėčiau kažką pasakyti apie šį įrašą.
Koks šio įrašo moralas?
Šio įrašo moralas yra tas, jog ne kiekviena istorija turi moralą.

Ar tu tiki rock ‘n’ rollu?

Ar muzika gali išgelbėt tavo supistą sielą?

Tagged , , , , , , , ,

Gerai jaustis.

Maslovo poreikių piramidėje yra šie dalykai (nežinantiems pateikiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbaus) Fiziologiniai poreikiai – Saugumo poreikiai – Socialiniai poreikiai – Poreikis būti gerbiamu – Savirealizacijos poreikis. Nors pastaruoju metu šiuos poreikius nubraukė ir į šiukšlių dėžę išmetė, taip užimdamas visų jų vietą, Pokemon GO, bet tai netruks amžinai ir kada nors tas noras trintis Gedimino prospekte, idant sugautum fikcinį herojų, praeis. Tuomet mums reikės atsisukti atgal į savo gyvenimus ir pasižiūrėti, kas juose vis dar suteikia mums džiaugsmo.

Kodėl aš šiandien rašau būtent apie džiaugsmą? Vat aš daug esu rašęs apie liūdesį, bet labai mažai apie džiaugsmą. Visgi, aš irgi esu kažkiek žmogus ir jaučiu abi emocijas, tad ne viskas mano pasaulyje yra dažyta juoda spalva.

Apie liūdesį, prisipažinsiu, yra daug lengviau rašyti. Priliūdėt iš tikro gali tiek daug, kad net pasidarysi mėlynas, tačiau vat džiaugsmas yra trapesnė emocija. Ji užeina netikėtai ir taip pat netikėtai praeina. Taigi, ką aš norėjau pasakyt, brangūs skaitytojai, tai kad aš dabar jaučiuosi išties gerai. Rytais nesunku keltis, miegu kaip akmuo, o polinkis į suisidą yra tik kažkur toli, toli pasąmonėje. Bet tas džiaugsmas nėra labai iškreiptas ir nepamatojamai didelis, jis – kitoks. Per tiek laiko aš jau pradėjau skirti natūralų džiaugsmą, nuo tos euforinės manijos po kurio seka didžiulis noras save žaloti ir kitaip niekinti. Tad tai yra gerai, ar ne?

Tik klausimas kodėl aš iš tikro gerai jaučiuosi? Nes objektyviai pažiūrėjus į mano dabartinę situaciją, tai daugeliui iš tikro pasidarytų koktu, nes dabar yra tas laikotarpis kai esu neįprastai sau vienišas ir labai nesuprastas, o ateitis miglota. Liūdna ir prabėgusios vasaros, kuria nesugebėjau tinkamai pasinaudoti, mat didžiąją vasaros dalį aš jaučiausi velniškai prastai ir vienu momentu vos neištėškiau savo pulsuojančių smegenų ant asfalto.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Jeigu kada žudytis, tai žudytis taip, kad žmonės gerėtųsi, kaip grakščiai išėjai iš šio pasaulio. Bet dar ne dabar, dar palauk.

Bet viskas praėjo. Kaip gi aš tai sugebėjau? Viskas iš tikro yra labai paprasta. Aš tiesiog pradėjau norėti gyventi. Aš žinau kaip žiauriai šlykščiai yra sunku tai pajusti kuomet virš tavo galvos kabo juodas debesis ir atrodo, jog jau niekaip negalėsi išbristi iš to sukrušto liūdesio ir pradėti normalų gyvenimą. Visgi ką pamirštame tuo momentu yra tai, jog mes galime ieškoti pagalbos, bet tam reikalinga viena sąlyga: reikia norėti iš to liūdesio išlipti. Aš net nežinau kiek kartų buvau paniręs į tą pragaištingą liūdesį ir tiesiog pasidavęs. Aš tiesiog nuleisdavau rankas ir skęsdavau vis giliau ir giliau, ten kur nešviečia saulė, kur iš plyšių trykšta įkaitusi magma ir kur vienintelė gyvybė galinti egzistuoti yra evoliucijos taip deformuota, jog  primena tik tuos baisius sapnus kuriuos sapnuoji naktimis, šviečiant pilnačiai.

Ir tame liūdesyje galima voliotis tiek kiek tik nori: savaitę, dvi, mėnesį, metus ar net visą gyvenimą. Juk visi mes žinome, jog po šia saule vaikšto ir tie pagyvenę žmonės kurie nuolatos yra suirzę, nepatenkinti ir vieniši. Mes visi galime tokiais virsti, jeigu tik leisime tam liūdesiui nugalėti.

O kaip nugalėti liūdesį? Kova su liūdesiu yra labai paprasta, bet labai ilga ir varginanti. Jums tiesiog reikia nustoti skęsti ir plaukti vis aukštyn ir aukštyn. Aš tikiu savitaigos metodais ir tikiu, jog jeigu kartosi „aš durnas, aš durnas“ tai net jei ir esi filosofijos mokslų daktaras, ta idėja įstrigs tavo galvoje ir gyvenimą baigsi nupušęs ir neatpažįstantis savo artimųjų (na šiaip jei tai sau sugalvosi kada nors kartot tyliai, tai automatiškai esi durnas, bet nesvarbu).

Aš nuolatos stengiausi visur atrasti gėrį ir kurti ateities planus. Svajonės – vienintėlis dalykas kurio iš mūsų niekas negali atimti. Svajokite apie tai kaip atėjus rudeniui fotografuositės lapų krūvose, galėsite užsimesti tą gražų paltą, laimėti Pulicerį ar Sidabrinę gervę. Kai jau pradėsite jausti, jog skęstate, jūs sveikai ir saikingai užsidarykite savo pačių suprojektuotame pasaulyje. Jame gali gyventi visi kurie tik jums suteikia džiaugsmo ir tie, kurių dar nespėjote pažinti, tik juose neuždarykite savo nuoskaudų ir viskas gerai.

Visi mes esame vienu ar kitu gyvenimo momento kažko nepasakę, kažką įžeidę ar kitaip blogai pasielgę, aš jums patarsiu: išjauskite kiekvieną jausmą, kurio nespėjote išjausti. Jeigu jus žudo jaustas pyktis, pykite dar kartą, tol kol pamėlynuosite ir išdaužysite aplink esančius daiktus. Jeigu mylite – išjauskite tą meilę ir stenkitės kitam žmogui būti geresni. Jeigu pavydyte – stenkites lygiuotis į tą žmogu ir pasiekti to, ko jūs neturite.

Anksčiau ar vėliau ateina šviesi diena. Dievas, pagal idėja, turėtų apdovanoti atkakliuosius. Belskitės ir jums bus atidaryta ir visas kitas Biblinis mėšlas. Kai nuoširdžiai kovosite su savo demonais ir bandysite išplaukti į paviršių, tai pastebėsite kaip vėl matote spalvas, vėl galite jausti, o maistas vėl atgauna skonį.

Likite sveiki, draugai.

Tagged , , , , , , , , , ,

Išganymas.

Žinote prisėdau rašyti apie tokį taurų dalyką ir net nežinau ką pasakyt jums, mieli skaitytojai. Bet mano mintys ir Edith Piaf padės. O kas jai suteikia tokio Dieviškumo? Juk daug dainininkių buvo prieš ją ir po jos, bet ji liko tokia stipri, nepaliesta ir tyra, nors išgyveno pačius sunkiausius laikus. Žinote aš manau žinąs atsakymą: ji vedė žmones į šviesą net pačiais tragiškiausiais ir baisiausiais laikais. Kuomet nuo žmonijos nusisuko Dievas, tuomet juos gelbėjo Edith Piaf ir jos muzika. Viskas kas sklido iš jos, žmonėms leido prisiminti, jog jie vis dar yra žmonės ir jie privalo tikėti, jog po tamsiausios nakties ateina pati šviesiausia aušra.

Šiais laikais gyvename ant baisybių bedugnės krašto. Vos tik kelios didžiosios valstybės į jį ikris,  tuoj iš paskos savęs jos įtrauks ir visą likusį pasaulį. Visgi dabar situacija yra kitokia. Kai pagaliau pasaulis nugarmės velniop į tą bedugnę, ką mes sau pasiūlysime kaip Dievybę, kuri ves mus į šviesą ir išganymą? David Guetta? Nicky Minaj? Maroon 5? Žinoma aš perdedu, bet esmė lieka ta pati. Šiuolaikinis, visiems pasiekiamas menas neatneša vilties, šiuolaikinis visiems prieinamas menas tik dar stipriau stumia mus į bedugnę. Mes nebemokame išreikšti meilės mene, meilė šiuolaikiniame mene yra statiška ir per daug akivaizdi. Trumpai tariant – meilė mene tapo nuvalkiota ir niekam neįdomi, nes neigiamas emocijas tokias kaip pyktis, šleikštulys ir buvimas už visuomenės primestų elgesio normų. O aplinkui vyksta karas. Tik pats akliausias, radikaliomis kairiosiomis pažiūromis apsikrėtęs žmogus, gali perdėtai optimistiškai žiūrėti į naujausius įvykius pasaulyje ir sakyti, jog „ne, karo nėra, mums tereikia būti tvirtiems ir į agresiją atsakyti žvakučių deginimu“. Žinoma, tai yra labai gražu, visos tos žvakutės ir meldimasis už miestus, kuriose įvyko nelaimės, bet tai neturi jokios prasmės, nes tai mūsų netobulame pasaulyje tiesiog neveikia.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Čia yra knyga, kurią parašė vienas fikcinis herojus iš populiaraus Showtime serialo. To serialo turinys yra niekuo nesusijęs su mano įrašu, bet mano įrašui labai tinka knygos pavadinimas.

Tad kokias mes laikais gyvename? Mes stovime ant katastrofos slenksčio. Švilpiant galios demonstravimui sukurtiems naikintuvams virš galvos ir iš tolimos pietų šalies atsklindantiems šūvių garso aidams, mes stovime ant bedugnės krašto ir nors aplinkui yra pilna medžių ir šakų, mes atsisakome už jų kabintis ir taip nenugrimsti į tą klampią bedugnę, kurioje jau buvome keletą kartų. Visais tais atvejais šio lakaus smėlio pripildyta bedugnė nusidažydavo įvairių tautybių žmonių kraujo spalva, bet mes taip ir nesupratome, jog visų mūsų kraujo spalvą yra vienodai raudona. O gal ji visuomet buvo vienoda, nes į tą bedugnę, perpjautomis gerklėmis buvo sumetami fabrikų, sandėlių ir anglies kasyklų darbininkai. Kartais ta bedugnė pasiglemždavo ir intelektualus, bet ji jų neprarydavo jeigu jie palikdavo savo pėdsaką prie pat tos bedugnės krašto.

Ir visais tais laikotarpiais Dievas nusigręždavo nuo žmonijos. Iš tiesų, Dievas su mumis žaidžia labai keistus dalykus. Jeigu būčiau psichiatras aš jam labai aiškiai priklijuočiau F31.5 etiketę. Kai tik jis išgyvena depresijos epizodą, mes vis labiau artėjame prie katastrofos slenksčio, bet jis mūsų nestumia atgal, priešingai jis mums dar parodo ir nušviečia kelią. Tuomet žmogus su žmogumi nustoja broliuotis ir pradeda ieškoti skirtumų. Pačiu sunkiausiu epizodu Dievas leidžia mums įkristi į tą bedugnę ir žiūri, kaip mums seksis springti krauju ir iš kruvinų kūnų supiltu bokštu lipti atgal į šviesą. Kai jam prasideda hipomanija, tuomet visas pasaulis sužydi visomis įmanomomis spalvomis, tuomet kažkur ir gimsta Mikelandželas, Da Vinčis ar Fellinis. Kuo ilgiau apie tai mąstau, tuo įtikinamiau man visa ši teorija atrodo, tad tikintieji, aš norėčiau paklausti ar jūs norite ieškoti išganymo tokio Dievo karalystėje? Būtent dėl šios priežasties, jūsų akimis, aš pasirinkau netikėti ir nematyti tos krauju aptaškytos karalystės. Pasirinkau neeiti paskui jį, nes neretai einant paskui jį, visi jo pasekėjai atsiduria prie bedugnės krašto.

Dabar mes matome pasaulyje vieno iš daugelio Dievų pasekėjus, kurie atsisakę visų šio pasaulio suteikiamų vertybių  ir sveiko proto balso, stumia bedugnėn kartu su savimi dešimtis, o kartais ir šimtus žmonių, kurie iš tiesų tenori taikos, gyvenimo ir šiame pasaulyje taip sunkiai pasiekiamo išganymo. Ir su kiekviena grupele nustumtų žmonių, mes visi, klausydami mus vedančių instinktų, sinchroniškai žengiame dar vieną žingsnelį tos bedugnės link. Tik neapsigaukite žiūrėdami į tuos mirties piemenis, kurie nuostabiosios dainininkės gimtinėje ir visame pasaulyje su savimi pražudo nekaltus žmones. Jie nėra bepročiai, bent jau mes negalime jų taip pavadinti. Jie priėmė savo Dievą, savo išganymo idėją, kaip vieną ir nenuginčijamą tiesą, bei leidžiasi Dievo valdomi susisprogdinti centrinėje miesto aikštėje, žudyti žmones šaunamaisiais ginklais ar sunkvežimiais. Jie taip įsivaizduoja savo išganymą ir pagal pačių sukurtas ydingas taisykles, mes negalime to drausti, nors žmonija jau ir yra įgali nukirpti tą virkštelę ją skiriančią nuo dievybės sampratos. Mes pasirenkame to nepadaryti, nes mes esame per dideli optimistai tikėdami, jog Dievas myli mus visus, nors realybėje Dievui yra visiškai ant mūsų nusišvilpt. Mes negalime niekaip užčiaupti mirtį skelbiančių pranašų, kurių aštrūs ir prieš mūsų civilizacija nutaikyti žodžiai visai aidi prie šios bedugnės ir kviečia šią išganymo idėją priimti visus pažeidžiamus mūsų visuomenės individus, kurie akimirksniu tampa mirties piemenimis. Ir kuo arčiau tas bedugnės kraštas, tuo garsiau sklinda į jos kraštus atsimušęs jų žodžių aidas.

Tad, žmogau, ieškantis tiesos ir šviesos šiame pasaulyje, kokį tu išganymą pasirinksi? Aš pasirinkau kelia kuris nėra pagrįstas abejonėmis ar kažkokios asmenybės mistifikacija ir sudievinimu. Aš pasirinkau tikėti žmonija ir jos laimėjimais. Aš tikiu, jog vienybė kurios taip trokštame savo giliai paslėptose širdyse, gali mus priversti nepaklusti aukščiausiojo manijoms ir patraukti mus nuo tos bedugnės. Bet kad tai įvyktų ir mes nebegirdėtume mirštančiųjų aimanų aido, atsklindančio iš tolimų ir artimų mums šalių, mums reikia suprasti, jog vienintelė dievybė kuria mes turėtume tikėti yra vienybė ir sveikas protas. Baisiausia, jog net ir laikydamas save dideliu optimistu, aš suprantu, jog praeis daug laiko ir gims daug kartų kol mes tai iš tikro suprasime ir išmoksime. Dar baisiau, jog per tą laiką dar kelis kartus įkrisime į tą sielvarto, kančios ir skausmo bedugnę.

Tagged , , , , , , , ,

Neišsiųstas laiškas

Aš daug rašau pastaruoju metu. Rašau ilgą pasakojimą kuris vieną dieną galbūt taps knyga kurią skaitys visi mūsų šalies hipsteriai. Apie ką ta knyga? Apie tai, apie ką ir yra visos pasaulio knygos – apie meilę. Ir berašydamas pagalvojau, jog visai jums būtų smagu perskaityti vieną ar kitą eilutę. Šiandieną aš parodysiu vieną laišką, kurį parašiau merginai kurią myliu. Kadangi nėra reikalo jums žinot jos vardo, o ji pati žino apie mano jausmus man, tad jos vardą pakeičiau į „X“. Šis laiškas buvo parašytas į mažą užrašų knygelę, kurią norėjau palikti kaip prisiminimą po savęs.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

 

2016 metų sausio 4 d. Pirmadienis

Brangi X,

Aš vis dar Tave myliu ir to negali pakeisti nei bėgantis laikas, nei tas milžiniškas atstumas kuris mus skiria, nei stiprėjantis noras paleisti Tave iš mano minčių narvo, kuriame laikau paskutinius šiltus prisiminimus apie Tave. Šiuos žodžius rašau ne tam, kad šis laiškas Tave pasiektų ir kažką pakeistų, šį laišką rašau tam, kad jis mane nuramintų. Nepaisant to, kad mano meilė tau yra be atsako, nepaisant to, kad viskas nebebus taip kaip anksčiau, aš žinau, jog nuoširdus prisipažinimas sau pačiam jog vis dar vaikštau, kvėpuoju, valgau, dirbu ir gyvenu Tavimi ir meile Tau man padeda suprasti ir pajusti, jog vis dar esu pilnavertis žmogus.

Mes palikome vienas kito gyvenime labai stiprius įspaudus. Akivaizdu, jog aš nenoriu, jog tie dalykai, kurie buvo mūsų santykių nadyru, lydėtų tave ir menkintų mano atvaizdą tavo atmintyje. Visgi yra labai šlykštu žinoti, jog aš tikrai nesu nusipelnęs, jog mane atsimintum kaip vieną iš šviesiausių laikotarpių savo gyvenime.

Norėčiau tik kad žinotum, jog tai ką jutau ir išgyvenau būdamas su Tavimi, buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Tačiau nepaisant to, kiek daug meilės Tau vis dar šildo mane iš vidaus, reikia pripažinti jog mūsų laikas baigėsi.

Vienintelis dalykas kurio iš tiesų noriu iš Tavęs, aš noriu jog gyventum savo gyvenimą kiek įmanoma labiau spalvotai ir laimingai. Tavo laimė man suteiktų daug džiaugsmo. Myliu Tave.

Visuomet Tavo,
Aivaras.

 

Prie šio laiško norėčiau dar pridėti vieną mintį: Rašykite laiškus brangieji. Jūs galite jų net ir neišsiųsti, bet juos visuomet smagu pavartyti ir dar kartą išjausti jausmus kuriuos tuo metu jautei.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Trijų balų felacija.

Geras pavadinimas, ar ne? Man patinka rašyti blog’ą vien tuo, kad tu pradedi viską nuo pavadinimo ir tada žiūri kur tekstas tave nuves. Šį kartą kažkaip nesinori rašyt apie visus tuos mentalius sutrikimus ir kitas proto ligas, noris parašyti apie dalykus kurie iš tikro mane labai jau nervina. O kas mane nervina? Mane nervina daug dalykų, bet labiausiai turbūt užknisa, tai jog mes į sueitį nežiūrim kaip į meno kūrinį, vat ir pasakiau tai garsiai, apie šitai ir bus mano įrašas.

Kažkaip noris viską pradėti nuo kokio nors pokšto, bet nieko labai juokingo ir nesugalvoju. Žinote tokius puslapius portaluose katruose yra rašoma apie visokias bletstvas? Aš turiu omenyje visokias „5 braškės“, „COSMOPOLITAN“ ir t.t. Neseniai čia pagalvojau, jog visi kas skaito ten tas istorijas apie neištikimus vyrus ir dešimtis būdų kaip viena moteris sugalvojo pamaloninti savo vyrą žino, jog tos visos istorijos yra išgalvotos. Redakcijoje sėdi kokia nors nepirmos jaunystės moteris, kuri tiesiog prisiskaičius knygų apie atspalvius aprašo dalykus kuriuos norėtų nuveikti su vyrų, kurį turėtų jeigu tik ant sofos gulinėjančios katės padarytų šiek tiek daugiau vietos.

Tik kam reikia to beribio neišnaudoto seksualinio potencialo jeigu mes turime daug tikrų istorijų kurias galime papasakoti? Visi portalų žmonės kurie skaitot mano blog’ą, aš kreipiuosi į jus. Norite didesnio skaitomumo? Meskite pinigų kokiam nors jaunuoliui kuris bent jau pusėtinai rašo (galite tai pasiūlyti ir man) ir tegul jis aprašo patirtus malonumus ir sunkumus, gyvenant pavyzdžiui sostinėje. Galit pasikviest kad ir kokį sausį kuris labai jau per lietuvišką nihilizmo prizmę bando atkartoti gerb. Henrio Činaskio gyvenimo būdą, nors dar ir daug trūksta iki tikrojo stiliaus atradimo, bet manau jis galėtų sukurpti kokį nors tekstą kartą per savaitę apie gyvenima degeneracijoje. Kas ten žino, gal po dešimties metų jis net ir man bus skaitomas.

Užsienyje yra labai populiarų naujienų portaluose talpinti pusiau gerų, bet nelabai žinomų rašytojų nenutrūkstantį pasakojimą apie kovą už būvį.

Bet grįžkime prie teksto esmės. Norėčiau pasakyti, jog aš esu labai savikritiškas ir niekada nepastebiu kada patinku kokiai nors dailiosios lyties atstovei. Rimtai, mano asmenybė yra suskilusi į dvi dalis. Į vieną kuri mano, jog esu visiškas nevykėlis kuris niekada negalėtų sužavėti kito žmogaus ir kitą, kuri mano jog aš esu tiesiog tobulas Dievo kūrinys, protingas, išvaizdus, sąmojingas ir žinantis how to give a great head. Aš tikiu, jog paskutinis faktas iš ties yra tiesa.

Bet savikritiškas savęs vertinimas iš ties yra gerai. Tu nieko nesitiki ir gali tik maloniai likti nustebintas. Dažniausiai, kai ateinu į pirmąjį pasimatymą man atrodo, jog aš jai visiškai nepatinku, bet ką tu, ką tu, vakaro pabaigoje, kai nusprendžiu jog jau laikas namo aš būdamas labai didelis džentelmenas, pasakau pasimatymo subjektui jog jau kviečiuosi taxi ir jeigu ji nori, ji gali važiuoti su manimi iki savo namų, o tada aš parvažiuosiu į savo guli ir už viską sumokėsiu, bet tada ji paima ir pasako „Tai gal geriau varom tiesiai pas tave“. Aišku aš labai greitai išrišu kame čia replės ir suprantu, jog man pasiseks jei prieš darbo dieną išeis pamiegoti bent porą valandų.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax'ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Čia esti Jamesas Carteris ir jis gali pūst šį sax’ą valandų valandas. Turėkit tai omeny.

Bent jos nepasako, jog tavęs iš ties laukia didelis nusivilimas. Rimtai, kol viskas priklauso nuo tavęs, tol viskas būna gerai, bet kai ateina laikas felacijai – lauk bėdos. Šiaip toks dalykas išvis net nėra daromas po kaldra, lyg bijant jog netyčia į kambarį ateis tėtis ar mama ir dėl Dievo meilė, jeigu kažką darai gyvenime, tai padaryk tai iki galo if you catch the drift. Net nežinau kiek kartu teko po visko bandyt užmigt apsiklojus kaldra, kuri esti šlapesnė už rūsius Naujajame Orleane. Va jums ir istorija apie trijų balų felacija. Tokius dalykus darant reikia įdėt labai daug širdies ir mažiau kompleksuot. Pagalvokit apie tai moterys, nes mes vyrai daug padarome kad pasiektume savo. Ir dažniausiai dėl to rizikuojame savo geru vardu. Aš vien dėl to esu tapęs ne kartą tragišku kambarioku. Kas gi gali mėgti gyvent su žmogumi, kurį nuo tavęs skiria plona siena ir kuris dažnai mėgsta nueit į barą ir grįžt su kokia nors randomine mergina. Tokie dalykai tyliai nevyksta.

Lytinis suartėjimas, o ne būtinybė esti visų mokslų motina. Tai yra absoliučiai visko motina, jeigu paklaustumėt manęs, nes dėl to labai ir stengies. Aš, vien tam kad man pabučiuotų į falą, esu perskaitęs ir supratęs Jean Baudrillard „Simuliakrai ir simuliacija“. Tai aš ne tik pasiekiau savo, bet ir supratau visus keturis simuliacijos etapus.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Ar gėda gulėt psichuškėj?

Kol už lango lyja ir negaliu išeit paspardyt sviedinio į lauką (juokauju, nespardau aš jokio kvailo sviedinio lauke), sukurpsiu tinklaraščio įrašą apie vietą kurioje teko pabuvoti prieš keletą mėnesių. „Kam gi rašyt apie tokį išgyvenimą?“, – pakėlęs antakį paklaus skaitytojas. O gi tam, kad mano straipsnius skaito žmonės, kuriems tai aktualu. Jeigu apklaustumėte mano skaitytojus, tai tarp jų būtų didesnis procentas žmonių, kurie gulėjo arba kuriems reikėtų pagulėt psichuškėj, negu tarp žmonių atsitiktinai apklaustų Akropoly. Kaip kiekvienos iš socialinių grupių yra linkusios į tam tikrus dalykus, taip ir jūs esate linkę į mentalias ligas ir sutrikimus. Gal ne jūs patys, gal jūsų pažįstami ir kitokia bla bla bla, vartykit šiuos žodžius kaip norit, kad ir kaip šašlykus praėjusį savaitgalį sodyboje.

Šiame įraše aprašysiu savo pirmą ir tikrai ne paskutinę patirtį, kurios pasisėmiau gulėdamas psichiatrinėje ligoninėje.

Štai žmogus literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Štai žmogus, literaliai gulintis psichuškėje. Nuotraukos autorius po šio kadro buvo nušautas su durų rankena.

Pirmiausia priėmimas. Aš nežinau kaip veikia priėmimas normalias ligonines, bet priėmimas psichuškėn tikrai yra unikalus. Nelyginant kokion daboklėn, tavęs paprašo pasisverti, parodyti pasą, gydytojo raštelį ir visą elektroninę techniką kurią turi su savim. Šiaip visai šiurpu, nes iš tavęs atima visus laidus, diržus, virves ar kabelius kokius turi su savim, idant nepasmaugtum kažko naktį ar nepasismaugtum netyčia pats. Šiaip viskas ganėtinai šiurpu, bet kai tave atveža į tokią įstaigą, tai tau būna nelyginant pofig, nes iš ties tai būni apsibliovęs ar šiaip kontūzytas nuo vaistų kurių pririjai prieš  čia atvykdamas.

Tada tave paguldo į kokį nors skyrių, tą kartą pasisekė pakliūt pas sąlyginiai normalius žmones, bet čia jau kita istorija. Iš karto tave palydi į palatą kuriose gulinčiųjų skaičius labai skiriasi, vienoje palatoje guli nuo dviejų iki penkių pacientų, man nepasisekė (o gal ir pasisekė) pakliūt į palatą kurioje gulėjo penki žmonės ir aš buvau penktas. Žodžiu, greitai išvažiuoja tave lydintys žmonės ir tave į kabinetą pasikviečia daktaras.

Mano psichiatro pavardė man pasirodė gan juokinga, tad tik ką įėjęs į kabinetą pajuokavau: „Jūsų pavardė Naujokas? Pagal savo profesiją neturėtumėt būt „Internas“?“ daktarui tai nepasirodė pernelyg juokinga, bet po savo stand up’o open mic’e supratau jog iš mano juokų niekas nesijuoks, tad į tą tylą sureagavau gan normaliai. Visgi jau tada buvo galima pasakyti, jog man priskirs F21 etiketę. Ekscentriška išvaizda ir elgesys neatitinkantis visuomenės normų, prašom, atėjo trashy išvaizdos jaunuolis ir dar skaldo kažkokius neaiškius bajerius.

Pirmas apsilankymas pas gydytoja užtrunka labai ilgai, nes turi papasakoti savo gyvenimo istoriją. Literaliai nuo gimimo iki dabar. Aš ir pradėjau „Viskas prasidėjo kažkur 93 metų balandį, kai mano tėvai nusprendė, jog metas mažiems padaužoms…“ ir tada pyškini viską ką žinai apie save. Aišku ties penkioliktais – šešioliktais metais prasideda visas įdomumas, tad pradedi apie tai ką gėrei, ką vartojai, su kuo draugavai, su kuo miegojai, su kuo ruošeis miegot ir t.t. Aišku daktaras užduoda ir keletą esminių klausimų: „Ar piktnaudžiaujate alkoholiu?“, „Ar vartojate narkotines medžiagas?“, „Ar bandėte nusižudyti?“ ir t.t.

Po ilgo pokalbio su psichiatru pagaliau turi laiko pradėti tyrinėti būsimus namus kelioms savaitėms. Man tuomet paskyrė vieną vyruką, kuris jau ne pirmą kartą čia, jo vardas Povilas (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Iš ties psichuškėj nėra taip blogai. Aštuonios palatos, budėjimo postas, poilsio kampas su televizoriumi ir maža bibliotekėle, kurioje knygos jau guli nuo aštuoniasdešimtųjų ir išties nėra ką skaityt. Aišku dar ilgas koridorius nukabintas visokiomis nuotraukomis iš Venecijos kaukių festivalio ir dar keletas baltai juodų nuotraukų, kuriose mamos laiko savo vaikus.

Kertinė frazė kuria išgirdau iš Povilo buvo „Ir durnyne galima padurniuot, tik tai sveiko proto ribose“ vat taip vat. Ši jo sentencija istrigo man visam gyvenimui. Aišku, būdamas didus filosofijos mėgėjas atsakiau jam, jog tikrasis durnynas yra ne čia, o už lango.

Tai gi vat. Pirmą dieną sustojau koridoriaus viduryje ir pagalvojau „štai čia mano gyvenimas“. Net nenumaniau kiek iš tikro žmonių širdy būtų apsidžiaugę sužinoję, jog man teko atsidurti tokioje vietoje, daugelis iš jų turbūt ir kokias tai lažybas iš to laimėjo, bet čia tik mano spėliojimai.

Pirmą dieną visi gauna quetepino, turbūt absoliučiai visiems, gulintiems stacionare, jo duoda. Smagus vaistas išties, bet jis turi labai stiprų šalutinį efektą. Pirmą naktį kai jo išgeri, labai greitai apsvaigsta galva ir tu turi greitai nusigauti iki lovos, bet žmonės pirmą naktį dažniausiai po vakarinės vaistų dozės niekur ir nesišlaisto. Visgi atsikėlus ryte, jauties lyg vakar būtum patvarkęs du butelius degtinės ir tau vis dar sukasi galva. Tikrai labai sukasi, tiesą pasakius nelabai gerai ir orientuojies aplinkoje, tą rytą aš jaučiau lyg būčiau namie ir tiesą pasakius nemačiau kitų žmonių. Šiek tiek atsigavau tik tada, kai eidamas prisilpau ir trenkiau galvą į durų rankeną, kas visai yra random dalykas, mat psichuškėj tų durų rankenų nėra tiek daug.

Tai va, man tada nepasisekė, bet brangus skaitytojau nesijaudink, išgyvenau. Nors po to manęs laukė labai baisi ir barbariška procedūra – kraujo ėmimas iš venos. Čia yra dvi mano didžiausios baimės – kraujas ir adatos. Kol seselė ruošėsi šiam išpuoliui prieš mano kūną, aš sugebėjau porą kartų atsijungti, bet tenka pripažinti, procedūra buvo ne tokia jau ir baisi, nors mano viduje verkšlenimo buvo daug daugiau.

Dienos psichuškėj slinko labai vienodai. Visi keliasi tuomet kai įsijungia šviesos, tai yra apie aštuntą valandą. Tuomet tu turi laiko atsikelti, kažkiek tai susitvarkyti vietą kurioje voliojaisi, dar parūkyti, išsivalyti dantis, išsiplauti galvą arba nusiskusti. Stacionare gulėjo vienas vyriškis rusišku vardu (tikrojo vardo redakcija nebe atsimena) kuris vieną vakarą, kai skutausi priėjo prie manęs ir su sodriu rusišku akcentu tarė: „Aš tai nisiskutu vakare. Žinai kodziel? Todziel kad mirginos jokios manęs nimato vakare, kai einu migoti“. Pusryčiai prasideda devintą valandą ryto, po jų visi susirenka į rytinį susirinkimą, kur visi pasisiūlo kokiem nors užsiėmimams (pasivaikščiojimams lauke, muzikos terapijai, AA susirinkimams, piešimo terapijai ir t.t.). Pietūs prasideda pirmą valandą, vakarienė – penktą, taip pat prieš miegą, aštuntą valandą, visi susirenka suvalgyti bandelių ar dar ko panašaus į bandeles.

Maistas stacionare turbūt nesiskiria nuo maisto kitose ligoninėse. Tiek įvairių košių ir sriubų aš net nežinojau egzistuojant. Išties, kiekvieną dieną valgydavome gan dietinį maistą, kas yra gan gerai, nes reikėtų man dabar šiek tiek dietos pasilaikyt. Taip pat ryjom ir vaistus, kiekvieną dieną po pusryčių, pietų ir valanda iki miego gaudavome savo vaistų dozę. Aš gaudavau pusę Rispolepto tabletės ryte, per pietus negaudavau nieko, tuomet vakare gaudavau visą rispolepto tabletę, quetiapino 50mg berods ir lorafeno, taip kad visai nemažai ir nuo jų visai apsisukdavo galva, priedo dar užsinorėdavau labai valgyt, poveikis išties toks pat kaip ir šiek tiek parūkius žolės.

Mano palatoje gulėjo vienas vyriškis iš kažkur netoli Ignalinos. Jo vardas buvo Aurimas (tikrasis vardas daug maž žinomas redakcijai) ir jis vis paklausdavo kokio nors keisto dalyko iš šešiasdešimtųjų provincijos gyvenimo. Kartą jis pastebėjo jog sukuosi pats savo cigaretes ir paklausė ar aš pats ir auginu tabaką. Štai keisčiausias dalykas kurį atsimenu iš stacionaro. Tikrai, jeigu toks dalykas – keisčiausias, tai vadinasi jog kontingentas buvo susirinkęs ne toks, kaip kad visi įsivaizduoja. Taip pat stacionare gulėjo ir vienas vyriškis kuris užsiiminėjo visokiais teisiniais dalykais gyvenime, o taip pat mokėsi medicinos keletą metų, su juo mes apturėjom keletą įdomių pokalbių, tad laikas bėgdavo ne taip lėtai. Visgi vieną kartą jis manęs paprašė iš krautuvės parnešt degtinės, tą aš ir padariau, bet deja, jo laimei ar nelaimei, seselės užuodė jog kažkas ne taip ir perkėlė jį į alkoholinių psichozių skyrių. Spėju jog ten gulėti – ne pyragai. Štai ir dar vienam žmogui sumoviau dalį gyvenimo.

Vakarais visi susirinkdavome į tą poilsio kampą kur stovėdavo televizorius ir žaisdavome visokius žaidimus, dažniausiai – uno. Kartais žaisdavome ir djenga. Įsivaizduokite kaip tai komiškai atrodė iš šono – būrys pacientų, kuriems nuo visų gaunamų vaistų rankos dreba taip, kaip ir alkoholikui po trijų dienų gerimo, bando ištraukti tas medines detales iš apačios ir padėti ant viršaus. Mes niekada nesužaisdavome pilno rato nors žaisdavome vos keturiese.

Paskutinėmis dienomis į mūsų skyrių paguldė vieną įdomų žmogų, su kuriuo visai norėjau susipažinti. Taigi į mūsų psichuškėlę paguldę merginą vardu Jurgita (tikras vardas redakcijai žinomas). Taigi mes su ja taip ir praleidom paskutines dienas – prašnekėdavom ištisas valandas ir tai padėjo prastumti tas paskutines dienas, kurios būtų slinkusios, mano manymu, velnioniškai ilgai.

Taigi va, tiek apie psichuškę. Ar gėda gulėti psichuškėj – spręskite patys, aš tik pasakysiu, jog tai yra vieta kur sergantys žmonės ieško gydymo. Ir tiek. Aš nematau gėdos pagalbos paieškose. Manau, jog daug didesnė gėda yra nebandyti atsistoti ant kojų. Čia yra aiškus lengvai pasiduodančio žmogaus požymis. Nežinau kaip jums, bet man kada nors pasiduoti tikrai būtų gėda.

Kaip visada likite sveiki, brangūs draugai.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Apie Dievą trumpai.

Ėjo 2016 mano močiutės ir keleto likusių krikščionių viešpačio metai, kai parašiau šį įrašą.  Tam tikrais gyvenimo tarpsniais, būčiau galėjęs save priskirti prie tikinčiųjų, bet dabar ne. Dabar aš save priskiriu prie netikėlių. Aš save priskirsiu prie tų kurie užsimerkia ir nenori matyt tų stebuklų, kuriuos mums parodo Dievas. Kiek kartų aš nesuvokiau to stebuklo, kurį man suteikia kitas žmogus, sakydamas jog aš to nematau ar man dar per anksti.

Mes dievą suprantame labai neteisingai. Pagalvokite, kai kurie iš tiesų protingi ir galvoti žmonės jį supranta kaip barzdotą senį danguje, kiti suvokia tai kaip tašką į kurį derėtų sutelkti savo maldas, idant išleidžiant paskutinį atodūsį siela būtų išgelbėta. Tačiau Dievas egzistuoja labai paprastai, dievas egzistuoja ir apsireiškia mūsų gerumu vienas kitam. Be gerumo juk mes vienas kitą suplėšytume, be gerumo nepadėtume parkritusiam, be gerumo negalėtume nugalėti to kuris mums grasina blogiu. Gerumas – dievas, nuoširdumas – jo sūnus, o atlaidumas – šventoji dvasia. Persižegnokite šiam kryžiui kiekvieną vakarą ir eikite ramūs miegoti, nes žinosite jog dievas su jumis.

O kaip gi tas dievas kuriuo tiki kiti? Aš nežinau ar tikiu dievu ir jo sūnumi, kaip fizinėmis asmenybėmis. Aš nežinau nieko apie juos ir neturiu apie juos jokios nuomonės, tačiau nusivilčiau jeigu Dievas iš tikro egzistuotų.

Savo gyvenimą aš visuomet vedžiau ne taip kaip turėtų vesti tikras krikščionis. Jeigu yra kokia nors taisyklė ar nurodymas, kaip reikėtų gyventi doram tikinčiajam, tai aš ją esu sulaužęs. Turbūt tik išskyrus tą vietą, kur brolis užmušą brolį ar tėvas paaukoja sūnų. Nežinau iš ties ar tai vyko toje pasakoje, aš jos nesu skaitęs, tačiau esu girdėjęs apie tai, o aš mėgstu remtis nuogirdomis taip, lyg jos būtų tikros.

Nesvarbu kokiu piktu ir mūsų nenusipelniusiu matau aš dievą iš pačios populiariausios tikėjimo knygos, aš vis tiek manau jog būčiau jį nuvylęs. Aš nuviliu visus. Kiekvieną dieną gimsta ir miršta žmonės, kiekvienas iš mirštančiųjų turi savyje dalelę nusivylimo manimi, jog toks kaip aš jam nepadėjo, kiekvienas gimstantis gimsta su nusivylimu, jog jis atvyko į pasaulį kuriame egzistuoja tokie žmonės ir jie privers, vienu ar kitu momentu, suprasti jog tas egzistavimas yra nieko gero.

O aš nemėgstu nuvilti žmonių, aš mėgstu juos džiuginti, bet tai nesigauna. Turbūt jau supratote, jog manyje gyvena neviena ir ne dvi asmenybės, kurios visaip kartu su savimi kovodamos pritraukia žmones prie planuojamos sprogimo vietos ir tada nuspaudžia mygtuką, kuris susprogdiną pilną vagoną kiaulių mėšlo, kuris juos ir aptaško. Nuo viršugalvio iki kojų pirštukų. Ir to išvengti su manimi – beveik neįmanomas.

images

O kaip gi pomirtinis gyvenimas, bičiuliai? Ar jūs tikite į jį? Aš tai nežinau ar tikiu ar ne, bet aš tikiuosi, jog daugiau nieko nėra.

Manęs psichologė dažnai paklausia ar tikiu pomirtiniu gyvenimu? Aš visad atsakau, jog tikiu, jog yra didžiulis sodas, kažkur dangaus Palangoje, kuriame mes visi esame lygūs ir vieningi. Tačiau kaip tai yra liūdna savižudžiui. Tu gyveni ir automatiškai tave gyvenimas sužlugdo, numiršti, o ten vuolia, dar viena tokia pati fignia.

Supratimas, jog mus visada kažkas stebi yra kažkoks keistas. Nežinau kaip jūs, bet 10 dievo įsakymų laikymasis yra tam tikra Anatidefobijos atmaina, nes ką mes galime žinoti, gal Dievas išties yra antis.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Sekmadienio mintys

„Tu turi resti šviesą“, – pasakė tamsus siluetas, kuris dingo iš mano akiračio iškart po to kai ištarė man šiuos žodžius.

Kas man beliko? Tik ieškoti kelio į tą nelemtą šviesą. Kas ta šviesa? Kur ji randasi? Kokia prasmė ją paliest, pačiupinėti ir pajusti?

Buvo labai tamsu, nieko nemačiau tik milžinišką vandenyną kuris aprėpia visą horizontą. Nieko aplinkui nėra, tik aš, mano baigiantis subyrėti plaustas ir vandenyje plūduriuojančios ledkalnių viršūnės. Čia, Arkties vandenyne, esu visiškai vienas ir tai gan akivaizdu. Visgi aš plaukiu toliau jausdamas šaltį ir vienišumą.

Akimirkai sustojau ir apsidairiau. Aplinkui nėra nė gyvos dvasios, tik aš vienas. Vieniša pilnatis, išsiilgusi žvaigždžių draugijos, apšvietė mano vandens kelią.

Nieko nėra, tik beribis vanduo, dangus ir aš.

Visuomet, kai pasijuntu beviltiškai, pabundu iš šio sapno. Pabundu ir ką matau? Tas pats beribis vandenynas ir dangus. Šioje didingoje dviejų reiškinių kovoje aš esu tik vienas mažas, nieko nereiškiantis žmogeliūkštis.

Aš nuolatos sapnuoju šį sapną. Ar jūs tikite sapnų reikšmėmis, brangūs skaitytojai? Aš tikiu. Tik ne tomis, kurias mums siūlo sapnininkas. Aš netikiu, jog jeigu sapnuoji daug vandens, tai reiškia jog tavęs laukia „kampų“ išbraukimas žaidžiant „TELELOTO“. Aš tikiu, jog pasąmonė tau diktuoja tai, ką nori pasakyti. Kiekvienas mes turime suprasti savo sapnų reikšmes, ką jie mums simbolizuoja ir ką mes patys sau norime pasakyti.

Šis „Arkties“ (taip aš jį pavadinau, nes turiu tam teisę) mane aplanko miegant kelis kartus per savaitę. Išties, baugus sapnas, bet realybė ne ką geresnė. Šis sapnas man sako, jog esu vienišas. Toks vienišas, kaip kad vienišas yra tas, kuris per naujus mobilaus ryšio operatoriaus padalinyje ir bando sutvarkyti „sulūžusią“ sistemą. Toks vienišas, kokia vieniša turėtų jaustis Dambrauskaitės dukra. Vienišas kaip tas vienintelis belikęs dantis pas tą dėdulę kuris gyvena provincijoje, laukia valstybės mokamos išmaldos ir kiekvienuose rinkimuose balsuoja už DP (DP gali reikšti Darbo Partiją arba double penetration ir šie du dalykai yra keistai panašūs).

Smagiausia yra išgirst iš žmogaus, kurį sąlyginai laikai išprususiu, žodžius „tai tu nepasiduok tam liūdesiui“.

Zajebis, kaip aš apie tai anksčiau nepagalvojau? Juk rimtai, viskas taip paprasta! Tiesiog nepasiduok liūdesiui! Dievaži, jaučiuosi sveikas kaip ridikas.

index

O gal tai veikia ir su kitais dalykais? „Nustok nebūti chirurgu!“ Matot! Padėjo. Ką tik man į rankas nukrito skalpelis, baltas chalatas ir diplomas dėl kurio kiti turi kruštis dešimt metų. Dabar galiu operuoti žmones. Tuoj išsioperuosiu kiekvienam apendicitus, auglius, taisysiu šypsenas, bei papus, o kai kuriems galiu ir tą trečią sėklidę nurėžt.

Gerai, pajuokavau, iš dangaus man nenukrito skalpelis ir kiti chirurgo atributai. Bet turbūt jūs jau tai supratote.

Tokia pati situacija ir kai sergi. Kai sergi, liga paveikia tavo protą taip kaip kad koks vėžys paveikia plaučius. Panorėjęs, tu negali padaryti taip, kad vėžys nustotų ryt tavo plaučių, taip ir sergant mentalinėm ligom negali padaryti taip, kad liga nustotų ryti tavo protą. Tai va taip va paprasta.

Tagged , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos