Tag Archives: Vakarai

Neišsiųstas laiškas

Aš daug rašau pastaruoju metu. Rašau ilgą pasakojimą kuris vieną dieną galbūt taps knyga kurią skaitys visi mūsų šalies hipsteriai. Apie ką ta knyga? Apie tai, apie ką ir yra visos pasaulio knygos – apie meilę. Ir berašydamas pagalvojau, jog visai jums būtų smagu perskaityti vieną ar kitą eilutę. Šiandieną aš parodysiu vieną laišką, kurį parašiau merginai kurią myliu. Kadangi nėra reikalo jums žinot jos vardo, o ji pati žino apie mano jausmus man, tad jos vardą pakeičiau į „X“. Šis laiškas buvo parašytas į mažą užrašų knygelę, kurią norėjau palikti kaip prisiminimą po savęs.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

Čia kažkoks kitas laiškas, ne mano.

 

2016 metų sausio 4 d. Pirmadienis

Brangi X,

Aš vis dar Tave myliu ir to negali pakeisti nei bėgantis laikas, nei tas milžiniškas atstumas kuris mus skiria, nei stiprėjantis noras paleisti Tave iš mano minčių narvo, kuriame laikau paskutinius šiltus prisiminimus apie Tave. Šiuos žodžius rašau ne tam, kad šis laiškas Tave pasiektų ir kažką pakeistų, šį laišką rašau tam, kad jis mane nuramintų. Nepaisant to, kad mano meilė tau yra be atsako, nepaisant to, kad viskas nebebus taip kaip anksčiau, aš žinau, jog nuoširdus prisipažinimas sau pačiam jog vis dar vaikštau, kvėpuoju, valgau, dirbu ir gyvenu Tavimi ir meile Tau man padeda suprasti ir pajusti, jog vis dar esu pilnavertis žmogus.

Mes palikome vienas kito gyvenime labai stiprius įspaudus. Akivaizdu, jog aš nenoriu, jog tie dalykai, kurie buvo mūsų santykių nadyru, lydėtų tave ir menkintų mano atvaizdą tavo atmintyje. Visgi yra labai šlykštu žinoti, jog aš tikrai nesu nusipelnęs, jog mane atsimintum kaip vieną iš šviesiausių laikotarpių savo gyvenime.

Norėčiau tik kad žinotum, jog tai ką jutau ir išgyvenau būdamas su Tavimi, buvo vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Tačiau nepaisant to, kiek daug meilės Tau vis dar šildo mane iš vidaus, reikia pripažinti jog mūsų laikas baigėsi.

Vienintelis dalykas kurio iš tiesų noriu iš Tavęs, aš noriu jog gyventum savo gyvenimą kiek įmanoma labiau spalvotai ir laimingai. Tavo laimė man suteiktų daug džiaugsmo. Myliu Tave.

Visuomet Tavo,
Aivaras.

 

Prie šio laiško norėčiau dar pridėti vieną mintį: Rašykite laiškus brangieji. Jūs galite jų net ir neišsiųsti, bet juos visuomet smagu pavartyti ir dar kartą išjausti jausmus kuriuos tuo metu jautei.

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Kodėl aš nekenčiu B. Tiškevič?

Vat manęs dažnai paklausia visokie mano pažįstami, kodėl aš taip nemėgstu Beatos, nejaugi jinai man kažką esti padariusi? Vat ne, nieko jinai man dar nepadarė, kol kas, bet aš jos nemėgstu taip smarkiai, kaip nemėgstu Norfos, lietuviško kino, delfio komentatorių ir panašių brudatstvų. Dar nemėgstu Užkalnio, bet ne todėl kad jis mane nervuotų kažkaip, bet todėl kad laikui bėgant jis tapo savo paties parodija, bet aš jį gerbiu. Dar labiau gerbt pradėjau po to, kai jis išleido savo vardo koldūnus, kurie, girdėjau esti visai neblogi, kas šiek tiek nuliūdina, nes šūdinų savo vardo koldūnų išleidimas būtų puikus vidurinis pirštas visiems tiems kurie putojasi ir tiems kurie drėksta, nuo jo rašliavų. Iš ties, po tokio akibrokšto aš jį net pamėgčiau.

Visgi grįžkime prie BT (omeny turiu ne British Telecom, bet Beatą Tiškevič, trumpinant bus daug lengviau). BT man nepatinka vien dėl to, kad ji egzistuoja. Aš suprantu, jog ji viską daro iš geros valios, idant padėtų tiems, kurie neretai būna neišgirsti ir nuskriausti, bet ji vienintelė Lietuvoje sugeba, bandydama padėti, dar labiau pakenkti. Blogiausia, jog ji turi nemažą pasekėjų būrį, kurių daugumą yra jauni žmonės, kurių nuomonę yra labai lengva suformuoti ir tą ji daro. Kiekvienas jos postas yra paaugliškas ir atrodo it trylikametės depresikės raštelis, išraižytas skriestuvu ant paskutinio klasės suolo. Jeigu jūs įsigilintumėte į tai, kokią ji žinutę siunčia tiems jauniems žmonėms, jūs suprastumėte, jog ta žinutė yra labai blanki, dažniausiai neegzistuojanti, o kartais ir kenkėjiška mums visiems ir puikus pavyzdys yra tas verktinių projektas.

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai...

Prieš metus padariau cielą albumą su visais verkiančiais. Manote jog dėl to esu cinikas? Taip, ir man giliai…

Ji mano, jog su moterų prievartavimu ir žaginimu galima kovoti žodžiais ir tai puikiai atspindi pagrindinę, neveiksnaus ir perdėm tolerantiško jaunimo klaidą – pasitikėjimą tuom, kuom pasitikėti negalima. Tokie patys individai, paskendę pūvančiame leftizmo kubile, Europoje, dabar visaip bando kalbomis išspręsti pabėgėlių problemą ar Brexit klausimą. Pripažinkite, kol dar yra nekontroliuojamų segmentų mūsų visuomenėje, tol paprasčiausiu dialogu mes negalėsime tvarkyti opių problemų. Tik BT, norėdama padėti jaunuoliams, kuriems kareiviška sriuba atrodo per aštri, sugebėjo pakenkti Lietuvos interesams, kad ir netiesiogiai, bet perduodama puikią medžiagą, tiesiai Rusijos propagandai į rankas. BT yra žmogus, kuris išanalizuoja tik vieną žingsnį į priekį. BT yra lietuviško, socialinių tinklų, srauto Paulo Coelho. Jos žodžiai ir sakiniai yra giliai persmelkti nepamatuotu, paauglišku nepasitenkinimu, kuris nesiunčia jokios žinutės ir tai, Beatą Tiškevič paverčia pačiu paprasčiausiu infantiliu nieku.

Beata Tiškevič simbolizuoja absoliučiai viską, kas yra blogai šioje, jaunojoje kartoje. Dažnai griaudami ir kompromituodami, jauni žmonės nesupranta, kurią kovą jiems reikia pasirinkti. Nepalaikykite manęs netolerantišku šovinistu, aš neužsimerkiu prieš tas problemas, kurias iškelia tą pati BT, bet pasirinktas kovos laukas, akivaizdžiai vaisių neduoda, tad reikia jį keisti, idant visa ta kova netaptų ydinga mums visiems.

Blogiausia, jog tokių kaip aš yra didelė dalis, bet mūsų nuomonė nuskęsta geltonai – violetinėje jūroje, o tokie veikėjai kaip BT ir toliau, sėkmingai, formuoja jaunų žmonių nuomonę ir nukreipia ją neteisinga linkme.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kaip pamilti: Jules et Jim.

Šis įrašas bus apie kino šedevrą, kurį Dievinu ir tiesiog myliu. „Myliu“ – stiprus žodis, nenuvalkiok jo, skaitytojau. Turbūt įžangoje turėčiau pasakyt daugiau, negu du sakiniai, tad dar pridėsiu apie lietuvišką kiną. Lietuviškas kinas turi savo priešingybę – naująją prancūzų bangą. Taip kaip blogis turi savo priešingybę – gėrį, taip kaip neapykanta turi meilę, taip kaip Beatą Tiškevič atsveria sveikas protas ir racionalumas, taip lietuviško kino mėgstama tyla turi  prancūzų naujosios bangos keistumą, kuris tobulai užkamšo skyles dialoguose. Ir nors tas dalykas labai paprastas, kaip kad kojų mindymas po stalu, jis niekaip neatsibosta. Taip kaip neatsibosta šokoladas ar kontrabosas. Tiesiog paprasti dalykai yra genialūs ir nieko čia apie tai daugiau neprirašysi.

Neseniai rašiau apie lietuviško kino trydą ir apie tai, kaip netalentingi žmonės kovoja su ja. Apie tai, koks blogas yra tradicinis lietuviškas kinas ir kas per siurbėlės yra mūsų, tradicinio kino, režisieriai, galima parašyti keliolikos tomų esė, nes to neišsemiamo brudo yra pilna, lietuviškoji filmografija, bet argi jums būtų įdomu, jeigu nepateikčiau pavyzdžių, koks turi būti kinas ir kiek yra nukrypęs nuo to, lietuviškasis, agrarinis vėmalas.

Man kartais atrodo, jog mano neapykanta agrariniam, lietuviškam, medį drožinėjančiam kinui, konvertavosi į tokios pat apimties meilę prancūziškam kinui. Taip, kaip jaučiu neapykantą kiekvienai detalei Juzėno filmuose, taip aš jaučiu neapsakoma ir neapdainuojamą meilę kiekvienam prancūziškam filmui. Vien kalbai ir tai kaip jie moka skoningai pasirinkti aktorius.

Šiandien kalbėsiu apie filmą, kurį įsimylėjau nuo pirmų kadrų ir kuris mane, išties, išmokė jausti. Tie, kas mane iš tikro pažįsta, žino, jog aš esu gana empatiškas žmogus. Empatiškas globalioms ir lokalioms žmonių problemoms. Visgi šis filmas mane privertė kažką pajusti. Toks jausmas, jog šis filmas buvo gera terapija, kuri tiesiog atgaivino mano sielą, nors ji jau buvo be pradėjusi virsti į sudūlėjusią fosiliją. Tie, kas tikitės, jog šį filmą aprašysiu ir išanalizuosiu kažkaip iš techninės pusės, tai jau galit šį langą uždaryti ir eit skaityt kažko kito, nes mano bloge požiūrio iš techninės pusės yra lygiai tiek, kiek dorų, darbščių žmonių Detroite ar Elektrėnuose.

Filmas – „Jules et Jim“ yra romantinė drama kurią, 1962 metais, pastatė ir prodiusavo prancūzų režisierius François Truffaut. Filmo veiksmas vyksta maždaug Pirmojo Pasaulinio Karo metais ir pasakoja istoriją apie tragišką meilės trikampį, kuris į save įtraukė prancūzą bohemietį Jim’ą, jo drovų draugą austrą Jules ir merginą, kuri vėliau tapo jo žmona, Catherine.

Filmas pastatytas pagal, to paties pavadinimo, Henri – Pierre Roché 1953 metais parašytą, pusiau autobiografinį romaną, kuriame aprašomi santykiai tarp jo, jo draugo rašytojo Franz Hessel ir merginos vardu Helen Grund, su kuria, Henri – Pierre buvo sumainęs vestuvinius žiedus (na ir šlykštus, agrarinis sakinys, bet tiek to).

Tiek turbūt apie filmą jums tereikia žinoti, nes nemėgstu labai spoilinti gerų filmų, tad jeigu susidomėsite, tai patys ir pasižiūrėsite, kas tame filme vyko ir kaip jis pasibaigė.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit - suprasit.

Vat toks yra šis filmas. Šis kadras puikiausiai iliustruoja visą istoriją ir bandoma perteikti mintį. Kai patys pasižiūrėsit – suprasit.

Žiūrėdamas šį filmą aš jaučiau labai stiprią šilumą. Nuotaika žiūrėjimui buvo labai tinkama, nes pats buvau įsivėlęs į šiokį, tokį, meilės ir santykių trikampį ir kiekvienas kadras, šiame filme, man leido suprasti kur turėčiau toje situacijoje nueiti ir kur atsidurti. Šis filmas priverčia jausti, jausti ne tam kad jaustum, ne tam kad pasakytum „aš jaučiu“, bet tam, kad jaustumeis kaip žmogus, kuris yra aukščiau gyvuliškų instinktų, žmogumi, kuris turi funkcionalią sielą. Šis filmas puikiai parodo, kas yra santykiai tarp dviejų, o kartais ir daugiau žmonių. Jis puikiai parodo, jog mes niekada nebūsime laimingi, jeigu bandysime savintis kitą žmogų ir visą tą procesą vadinsime „Meile“. Ši istorija nori pasakyti tau, brangus žiūrove, jog meilė, kuri riboja – neegzistuoja. Mes dažnai pamirštame, jog meilė turi būti kantri, meilė turi būti nesavanaudiška, meilė turi būti tas jausmas kuris išlaisvina, o ne uždaro mus į tam tikrą, lūkesčių ir moralės normų kalėjimą.

Šį filmą rekomenduoju visiems, kurie kada nors jautė ir buvo įskaudinti, bei tiems, kurie kažkuriuo gyvenimo momentu nežinojo kurį kelią pasirinkti. Iš ties, šis filmas yra visų mūsų išgelbėjimas, šis filmas puikiai parodo, kaip turi atrodyti puikiai funkcionuojanti mūsų rasė, nepaisant bet kokio jai metamo iššūkio.

Geriausias dalykas apie šį filmą yra tas, jog jis privers pamiršti visus jūsų matytus prastus filmus. Šio filmo ypatingoji galia yra ta, jog jis privers jus pamiršti visas tas tylos minutes ir valandas matytas tradiciniame lietuviškame kine. Šis filmas privers jus pamiršti visas tas, nepakeliamas valstietiškas problemas, kurias gvildena lietuviškas kinas. Šis filmas privers jus pamiršti tai, jog mūsų tauta buvo nuolatos prievartaujama. Šis filmas privers jus pamiršti, jog egzistavo toks dalykas kaip tremtis, kuri palietė mūsų senelių kartą. Šis filmas leis jums pamiršti pralaimėtą partizaninį karą, jis leis jums pamiršti dabartines problemas, bei grėsmes ir leis prisiminti tai, kad mes esame didinga žmonių rasė, o ne nuskriausta, rytų Europos tautelė.

Šis filmas jus pagrobs visom 105 minutėm ir pavers jus savo meilės įkaitais. Kitais žodžiais, šis filmas daugiau negu pusantros valandos taps jūsų antrąja puse, kurią pamilsite nuo pirmųjų kadrų ir pabaigoje, prisiminsite ją kaip vieną ryškiausių ir šviesiausių, savo gyvenimo epizodų.

Smagaus ir supratingo žiūrėjimo,
Gerbiamas skaitytojau.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos